Treti metai ilgesnius savaitgalius ir laisvesnius nuo darbo mėnesius Ispanijos pietuose leidžiantys įmonių grupės „Helios Group“ prezidentas Valerijus Stankevičius (40) ir jo gyvenimo draugė modelis Jurga Šapokaitė (28) jau galvoja apie nuosavą namą vadinamojoje Auksinėje mylioje, kurios smėlėtus krantus skalauja Viduržemio jūra.
Iš pirmo karto susigaudyti, kur yra poros apartamentai, sunkoka. Kai keliu palei jūrą iš Malagos oro uosto važiuoji Marbeljos link, miesteliai bėga paeiliui, atrodo, lipa vienas kitam ant kulnų. Reikia būti akylam, kad pastebėtum nuorodą, jog prasidėjo Toremolinosas, Benalmadena, Marbelja ar Estepona. „Išties mes gyvename Marbeljoje, bet vieta, kur yra mūsų namai, vadinasi Estepona. Paaiškinsiu paprastai: jeigu gyvenate pačioje Marbeljoje, prie centrinės gatvės, manykite, kad esate Gedimino prospekte. Vienas prabangiausių ir geriausių viešbučių „Marbella Club Hotel“ ir Jungtinių Arabų Emyratų turtuolių įkurta uždara keliolikos hektarų poilsiavietė, vilnietiškais terminais, yra Žvėryne, o mūsų apartamentai – Turniškėse“, – veždamas mus į ispaniškus savo namus trumpą ekskursiją surengia ponas Valerijus.
Mėgaujasi pusryčiais kartu
Pakeliui užsukame į Puerto Banús, prabangių jachtų ir katerių uostą. Privažiuojame prie pat jūros. Prie užtvaro ponas Valerijus kyšteli magnetinę kortelę, ir įriedame į uosto zoną. Vėliau sužinau, kad už tai per metus reikia mokėti apie tūkstantį septynis šimtus eurų. Didelis patogumas, nes rasti laisvą vietą automobiliui Puerto Banús net ne sezono metu sudėtinga. Mokama aikštelė nuo uosto yra bemaž už puskilometrio. „Vasarą prie uosto, kur žmonės mėgsta gerti kavą ar koktelius prieš vakarienę, taip pat aplankyti garsių mados namų boutique, būna taip tirštai, kad automobiliui labai sunku išvažiuoti. Čia renkamasi parodyti savo mašinų, stilingos aprangos, – paaiškina verslininkas ir rodo savo mėgstamą „Sinatra Bar“. Užeiname išgerti priešpietinės kavos ir paganyti akis į vėjyje siūbuojančias prabangias jachtas. Kai kurios dydžiu panašesnės į mini kruizinius laivus. Maždaug 35 metrų ilgio jachtos šeimininkas už galimybę savo brangenybę laikyti Puerto Banús uoste turi sumokėti apie pusantro milijono eurų. Tai nebloga investicija, nes jachtų savininkų daugėja, o uostas – ne guminis.
Esteponoje ponas Valerijus ir Jurga gali mėgautis tuo, kuo negali Vilniuje: pavyzdžiui, pusryčiais kartu. „Nelabai mėgstu gaminti, bet išvirti kiaušinį taip, kaip mums patinka, moku, – nusijuokia Jurga. – Baltymas turi būti kietas, o trynys – bepradedantis kietėti. Virimo laikas priklauso nuo kiaušinių dydžio: didesnį nuo užvirimo dar reikia pavirti tris minutes. Net žinau, kokius kiaušinius pirkti. Per porą metų išmokau (šypsosi). Omletą visada kepa Valerijus, nes tai daryti moka meistriškai.“
Ispanijos kurorte pora mėgsta sportinį ėjimą. Anksčiau patiko krosas, bet buvusi gimnastė Dalia Kutkaitė pamokė paprastesnio ir didesnį malonumą teikiančio sporto. Neretai rytą išsiruošusi pasportuoti Jurga ant kojų užsideda specialius svarmenis: po pusę kilogramo ant kiekvienos. Taip geriau tempiami raumenys. Mėgaudamasi jūros ošimu, bangomis, surstelėjusiu oru, pora nueina apie dešimt, o kartais – ir dvylika kilometrų.
Po pasivaikščiojimo šiek tiek laiko skiriama internetui, pokalbiams telefonu. Ponas Valerijus visada pasidomi nekilnojamojo turto rinka (suprantama, juk svajoja apie namą Auksinėje mylioje). „Visada naršome lietuviškuose tinklalapiuose. Negalima atsilikti nuo to, kas vyksta tėvynėje. Be to, turime galimybę per internetą žiūrėti Lietuvos televizijos kanalus. Apie tai sužinojome iš bičiulio verslininko Kęstučio Martinkėno, kuris neseniai čia dėl galimybės visus metus žaisti golfą įsigijo namą. Prieš Naujuosius metus nuvažiavome pas juos į svečius. Kęstutis parodė, kaip veikia internetas. Kaip tik buvo šeštadienis, todėl Jurga visus įtraukė žiūrėti „Lietuvos šokių dešimtuką“. Tada išsiaiškinau, kad visa tai galima turėti ir savo namuose“, – trumpam nukrypstame nuo pasakojimo apie įprastą poros dieną Ispanijoje.
Perima vietos gyvenimo būdą
Kadangi čia visada galima gauti šviežių, kvapnių ir sultingų daržovių, pietums namuose Jurga paruošia salotų ir lengvos sriubos. Pagal vietos papročius popiet privaloma siesta, ja mielai mėgaujasi ir besiilsintys lietuviai. Vakarop ponas Valerijus važiuoja žaisti padelio – Ispanijoje jis itin populiarus. Tai porinis žaidimas, panašus į tenisą ir sieninį. „Labiau kontaktinis, nes viskas vyksta mažesniame korte ir žaidžiama mažesnėmis raketėmis. Panašu į stalo tenisą, tik nėra stalo“, – kuo tiksliau apie pirmą kartą išgirstą sporto šaką stengiasi papasakoti ponas Valerijus.
„Vakarieniaujame beveik visada restorane. Pagal vietos tradicijas, kurios visai kitokios nei Lietuvoje, anksčiausiai vakarienė prasideda apie dešimtą valandą, o vasarą – ir vienuoliktą. Jei ateini anksčiau, padavėjai būna nepatenkinti. Dar viena detalė: vietiniai į restoraną eina pasipuošę. Savaitgaliais gerose vietose gali pamatyti ponių su vakarinėmis suknelėmis. Ispanai gerbia maistą, vertina virėjus ir jų amatą.
Per porą metų aplankėme apie šimtą restoranų, norėjome suprasti, kas šiame krašte yra geriausia ir kurioje vietoje tai galima gauti. Kai kurie negali pasididžiuoti interjeru, reikia sėdėti ant plastmasinių kėdžių, bet maistą paruošia labai gardžiai. Dabar prieš eidami vakarieniauti pagalvojame, ko norime – žuvies ar mėsos, o tada žinome, į kurią vietą važiuosime. Net atėję į restoraną dažniausiai nebeimame valgiaraščio. Skaitau gurmanų žurnalus, seku, kas atsidarė, kaip naują meniu vertina ekspertai. Valgyti pirmoje linijoje, tai yra arčiausiai jūros, nerekomenduoju. Ten būna daug turistų, todėl kenčia maisto kokybė ir aptarnavimas“, – patirtimi dalijasi Jurga ir juokdamasi priduria, kad tai, ką jiedu su Valerijumi atrado per porą metų, mes sužinosime per kelias valandas.
Ispaniškas „perkūnkiemis“
Estepona kažkada buvo tipiškas žvejų ir ūkininkų miestelis tarp Marbeljos ir Gibraltaro, garsėjantis šiltu mikroklimatu. Vidutinė metinė temperatūra – apie 18,5 laipsnio šilumos pagal Celsijų. Saulė per metus šviečia net 325 dienas. „Prieš įsigydamas apartamentus, čia lankiausi tris kartus, nors pirmą sykį į Malagos provinciją atvykau prieš aštuonerius. Man patiko. Daugiau nei prieš penkiolika metų buvau nusipirkęs namą Majamyje. Po šešerių pardaviau. Per toli nuo Lietuvos, ten klimatas drėgnas, o ir nekilnojamojo turto mokesčių sistema nepalanki. Ispanijoje viskas paprasčiau. Tik čia atvažiavus reikia įjungti „manana“ (iš ispanų kalbos – „rytoj“) režimą. Tai pajutau, kai remontavau savo apartamentus, kai servise automobiliui reikia užsakyti kokią detalę ar atlikti paprastą patikrą“, – ramiai, ispanišku tempu, ir net su šypsena kalba šeimininkas.
Nusprendęs vasaros namus turėti Europoje, jis lankėsi Pietų Prancūzijoje, apvažiavo daugybę kurortų Italijoje. Bet Pietų Ispanija nugalėjo, nes čia šiltesnis oras ir jūra. Kaip didelis pranašumas įvardijamas ir tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Malagą, jis trunka keturias su puse valandos. Ryte dar kavą geri su kolegomis Vilniuje, o vakare jau gliaudai šviežias austres kokiame restorane San Pedro miestelyje. Pavyzdžiui, lietuvių jau pamėgtame „Restaurante Casa Fernando“.
Vieta, kur apartamentus turi ponas Valerijus, vadinama „urbanizacija“ ir turi Guadalmansa vardą. Mėginu išsiaiškinti, ką tai reiškia. Gal panašu į mūsiškius Lazdynus ar Žirmūnus? Ne ne, pasirodo, gerokai mažesni. Tai gal į Bendorėlius ar Perkūnkiemį? „Taip, artimiausias lietuviškas atitikmuo būtų Perkūnkiemis. Mūsų urbanizacijoje yra keturi namai. Aplink juos užveistas sodas, jį visus metus prižiūri čia dirbantys žmonės. Yra požeminis garažas, teritorija nuolatos saugoma, – paaiškina ponas Valerijus. Renkantis būstą svarbiausias kriterijus jam buvo jūra – turėjo būti taip arti, kad gulint terasoje girdėtųsi bangų mūša. – Taip pat norėjau, kad namas būtų pastatytas pagal andalūzišką architektūrą. Ji kitokia nei visoje Ispanijoje, nes turi arabiškų akcentų. Nebūčiau pirkęs buto be erdvios terasos. Mano namuose jų – net trys. Būdamas čia, jose praleidžiu daug laiko. Iš poros terasų gali grožėtis jūra, o iš trečios – kalnais.“ Per du aukštus išsidėstę apartamentai užima šimtą aštuoniasdešimt kvadratinių metrų, o terasos – šimtą dvidešimt. Visą tai ponas Valerijus pirko iš trijų anglų. Matyt, vyriškiai sumetę santaupas poilsiui buvo įsigiję namus-viešbutį. Tačiau jų taip nesaugojo, kad naujajam šeimininkui teko daryti vos ne kapitalinį remontą. Beje, Malagos provincijoje daugiausia nekilnojamojo turto yra įsigiję būtent anglai ir skandinavai.
Pavarčius nekilnojamojo turto katalogus, kurių nemokamai galima gauti kone kiekvienoje kavinėje ar einant gatve pasiimti prie nekilnojamojo turto agentūros durų, spėju, kad V. Stankevičiaus apartamentai kainuoja apie pusantro milijono eurų. Įdomu, kiek per metus atsieina juos išlaikyti? „Bendrijos mokestis – apie tūkstantį eurų per mėnesį. Tačiau jo dydis priklauso nuo daugybės niuansų. Pavyzdžiui, kelintame aukšte yra apartamentai. Už tą mokestį prižiūrimas sodas, mūsų terasose sodinamos ir prižiūrimos gėlės. Taip pat galime naudotis sporto klubu, sauna. Visus metus urbanizacijoje apšviečiami augalai, fontanai, baseinas. Gražiu vaizdu akys gali gėrėtis net naktį. Grožis daug kainuoja“, – šypteli ponas Valerijus.
Iš pirmo karto susigaudyti, kur yra poros apartamentai, sunkoka. Kai keliu palei jūrą iš Malagos oro uosto važiuoji Marbeljos link, miesteliai bėga paeiliui, atrodo, lipa vienas kitam ant kulnų. Reikia būti akylam, kad pastebėtum nuorodą, jog prasidėjo Toremolinosas, Benalmadena, Marbelja ar Estepona. „Išties mes gyvename Marbeljoje, bet vieta, kur yra mūsų namai, vadinasi Estepona. Paaiškinsiu paprastai: jeigu gyvenate pačioje Marbeljoje, prie centrinės gatvės, manykite, kad esate Gedimino prospekte. Vienas prabangiausių ir geriausių viešbučių „Marbella Club Hotel“ ir Jungtinių Arabų Emyratų turtuolių įkurta uždara keliolikos hektarų poilsiavietė, vilnietiškais terminais, yra Žvėryne, o mūsų apartamentai – Turniškėse“, – veždamas mus į ispaniškus savo namus trumpą ekskursiją surengia ponas Valerijus.
Mėgaujasi pusryčiais kartu
Pakeliui užsukame į Puerto Banús, prabangių jachtų ir katerių uostą. Privažiuojame prie pat jūros. Prie užtvaro ponas Valerijus kyšteli magnetinę kortelę, ir įriedame į uosto zoną. Vėliau sužinau, kad už tai per metus reikia mokėti apie tūkstantį septynis šimtus eurų. Didelis patogumas, nes rasti laisvą vietą automobiliui Puerto Banús net ne sezono metu sudėtinga. Mokama aikštelė nuo uosto yra bemaž už puskilometrio. „Vasarą prie uosto, kur žmonės mėgsta gerti kavą ar koktelius prieš vakarienę, taip pat aplankyti garsių mados namų boutique, būna taip tirštai, kad automobiliui labai sunku išvažiuoti. Čia renkamasi parodyti savo mašinų, stilingos aprangos, – paaiškina verslininkas ir rodo savo mėgstamą „Sinatra Bar“. Užeiname išgerti priešpietinės kavos ir paganyti akis į vėjyje siūbuojančias prabangias jachtas. Kai kurios dydžiu panašesnės į mini kruizinius laivus. Maždaug 35 metrų ilgio jachtos šeimininkas už galimybę savo brangenybę laikyti Puerto Banús uoste turi sumokėti apie pusantro milijono eurų. Tai nebloga investicija, nes jachtų savininkų daugėja, o uostas – ne guminis.
Esteponoje ponas Valerijus ir Jurga gali mėgautis tuo, kuo negali Vilniuje: pavyzdžiui, pusryčiais kartu. „Nelabai mėgstu gaminti, bet išvirti kiaušinį taip, kaip mums patinka, moku, – nusijuokia Jurga. – Baltymas turi būti kietas, o trynys – bepradedantis kietėti. Virimo laikas priklauso nuo kiaušinių dydžio: didesnį nuo užvirimo dar reikia pavirti tris minutes. Net žinau, kokius kiaušinius pirkti. Per porą metų išmokau (šypsosi). Omletą visada kepa Valerijus, nes tai daryti moka meistriškai.“
Ispanijos kurorte pora mėgsta sportinį ėjimą. Anksčiau patiko krosas, bet buvusi gimnastė Dalia Kutkaitė pamokė paprastesnio ir didesnį malonumą teikiančio sporto. Neretai rytą išsiruošusi pasportuoti Jurga ant kojų užsideda specialius svarmenis: po pusę kilogramo ant kiekvienos. Taip geriau tempiami raumenys. Mėgaudamasi jūros ošimu, bangomis, surstelėjusiu oru, pora nueina apie dešimt, o kartais – ir dvylika kilometrų.
Po pasivaikščiojimo šiek tiek laiko skiriama internetui, pokalbiams telefonu. Ponas Valerijus visada pasidomi nekilnojamojo turto rinka (suprantama, juk svajoja apie namą Auksinėje mylioje). „Visada naršome lietuviškuose tinklalapiuose. Negalima atsilikti nuo to, kas vyksta tėvynėje. Be to, turime galimybę per internetą žiūrėti Lietuvos televizijos kanalus. Apie tai sužinojome iš bičiulio verslininko Kęstučio Martinkėno, kuris neseniai čia dėl galimybės visus metus žaisti golfą įsigijo namą. Prieš Naujuosius metus nuvažiavome pas juos į svečius. Kęstutis parodė, kaip veikia internetas. Kaip tik buvo šeštadienis, todėl Jurga visus įtraukė žiūrėti „Lietuvos šokių dešimtuką“. Tada išsiaiškinau, kad visa tai galima turėti ir savo namuose“, – trumpam nukrypstame nuo pasakojimo apie įprastą poros dieną Ispanijoje.
Perima vietos gyvenimo būdą
Kadangi čia visada galima gauti šviežių, kvapnių ir sultingų daržovių, pietums namuose Jurga paruošia salotų ir lengvos sriubos. Pagal vietos papročius popiet privaloma siesta, ja mielai mėgaujasi ir besiilsintys lietuviai. Vakarop ponas Valerijus važiuoja žaisti padelio – Ispanijoje jis itin populiarus. Tai porinis žaidimas, panašus į tenisą ir sieninį. „Labiau kontaktinis, nes viskas vyksta mažesniame korte ir žaidžiama mažesnėmis raketėmis. Panašu į stalo tenisą, tik nėra stalo“, – kuo tiksliau apie pirmą kartą išgirstą sporto šaką stengiasi papasakoti ponas Valerijus.
„Vakarieniaujame beveik visada restorane. Pagal vietos tradicijas, kurios visai kitokios nei Lietuvoje, anksčiausiai vakarienė prasideda apie dešimtą valandą, o vasarą – ir vienuoliktą. Jei ateini anksčiau, padavėjai būna nepatenkinti. Dar viena detalė: vietiniai į restoraną eina pasipuošę. Savaitgaliais gerose vietose gali pamatyti ponių su vakarinėmis suknelėmis. Ispanai gerbia maistą, vertina virėjus ir jų amatą.
Per porą metų aplankėme apie šimtą restoranų, norėjome suprasti, kas šiame krašte yra geriausia ir kurioje vietoje tai galima gauti. Kai kurie negali pasididžiuoti interjeru, reikia sėdėti ant plastmasinių kėdžių, bet maistą paruošia labai gardžiai. Dabar prieš eidami vakarieniauti pagalvojame, ko norime – žuvies ar mėsos, o tada žinome, į kurią vietą važiuosime. Net atėję į restoraną dažniausiai nebeimame valgiaraščio. Skaitau gurmanų žurnalus, seku, kas atsidarė, kaip naują meniu vertina ekspertai. Valgyti pirmoje linijoje, tai yra arčiausiai jūros, nerekomenduoju. Ten būna daug turistų, todėl kenčia maisto kokybė ir aptarnavimas“, – patirtimi dalijasi Jurga ir juokdamasi priduria, kad tai, ką jiedu su Valerijumi atrado per porą metų, mes sužinosime per kelias valandas.
Ispaniškas „perkūnkiemis“
Estepona kažkada buvo tipiškas žvejų ir ūkininkų miestelis tarp Marbeljos ir Gibraltaro, garsėjantis šiltu mikroklimatu. Vidutinė metinė temperatūra – apie 18,5 laipsnio šilumos pagal Celsijų. Saulė per metus šviečia net 325 dienas. „Prieš įsigydamas apartamentus, čia lankiausi tris kartus, nors pirmą sykį į Malagos provinciją atvykau prieš aštuonerius. Man patiko. Daugiau nei prieš penkiolika metų buvau nusipirkęs namą Majamyje. Po šešerių pardaviau. Per toli nuo Lietuvos, ten klimatas drėgnas, o ir nekilnojamojo turto mokesčių sistema nepalanki. Ispanijoje viskas paprasčiau. Tik čia atvažiavus reikia įjungti „manana“ (iš ispanų kalbos – „rytoj“) režimą. Tai pajutau, kai remontavau savo apartamentus, kai servise automobiliui reikia užsakyti kokią detalę ar atlikti paprastą patikrą“, – ramiai, ispanišku tempu, ir net su šypsena kalba šeimininkas.
Nusprendęs vasaros namus turėti Europoje, jis lankėsi Pietų Prancūzijoje, apvažiavo daugybę kurortų Italijoje. Bet Pietų Ispanija nugalėjo, nes čia šiltesnis oras ir jūra. Kaip didelis pranašumas įvardijamas ir tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Malagą, jis trunka keturias su puse valandos. Ryte dar kavą geri su kolegomis Vilniuje, o vakare jau gliaudai šviežias austres kokiame restorane San Pedro miestelyje. Pavyzdžiui, lietuvių jau pamėgtame „Restaurante Casa Fernando“.
Vieta, kur apartamentus turi ponas Valerijus, vadinama „urbanizacija“ ir turi Guadalmansa vardą. Mėginu išsiaiškinti, ką tai reiškia. Gal panašu į mūsiškius Lazdynus ar Žirmūnus? Ne ne, pasirodo, gerokai mažesni. Tai gal į Bendorėlius ar Perkūnkiemį? „Taip, artimiausias lietuviškas atitikmuo būtų Perkūnkiemis. Mūsų urbanizacijoje yra keturi namai. Aplink juos užveistas sodas, jį visus metus prižiūri čia dirbantys žmonės. Yra požeminis garažas, teritorija nuolatos saugoma, – paaiškina ponas Valerijus. Renkantis būstą svarbiausias kriterijus jam buvo jūra – turėjo būti taip arti, kad gulint terasoje girdėtųsi bangų mūša. – Taip pat norėjau, kad namas būtų pastatytas pagal andalūzišką architektūrą. Ji kitokia nei visoje Ispanijoje, nes turi arabiškų akcentų. Nebūčiau pirkęs buto be erdvios terasos. Mano namuose jų – net trys. Būdamas čia, jose praleidžiu daug laiko. Iš poros terasų gali grožėtis jūra, o iš trečios – kalnais.“ Per du aukštus išsidėstę apartamentai užima šimtą aštuoniasdešimt kvadratinių metrų, o terasos – šimtą dvidešimt. Visą tai ponas Valerijus pirko iš trijų anglų. Matyt, vyriškiai sumetę santaupas poilsiui buvo įsigiję namus-viešbutį. Tačiau jų taip nesaugojo, kad naujajam šeimininkui teko daryti vos ne kapitalinį remontą. Beje, Malagos provincijoje daugiausia nekilnojamojo turto yra įsigiję būtent anglai ir skandinavai.
Pavarčius nekilnojamojo turto katalogus, kurių nemokamai galima gauti kone kiekvienoje kavinėje ar einant gatve pasiimti prie nekilnojamojo turto agentūros durų, spėju, kad V. Stankevičiaus apartamentai kainuoja apie pusantro milijono eurų. Įdomu, kiek per metus atsieina juos išlaikyti? „Bendrijos mokestis – apie tūkstantį eurų per mėnesį. Tačiau jo dydis priklauso nuo daugybės niuansų. Pavyzdžiui, kelintame aukšte yra apartamentai. Už tą mokestį prižiūrimas sodas, mūsų terasose sodinamos ir prižiūrimos gėlės. Taip pat galime naudotis sporto klubu, sauna. Visus metus urbanizacijoje apšviečiami augalai, fontanai, baseinas. Gražiu vaizdu akys gali gėrėtis net naktį. Grožis daug kainuoja“, – šypteli ponas Valerijus.
