Trisdešimt metų tolimojoje Ruandoje dirbantis lietuvis kunigas misionierius Hermanas ŠULCAS (68) būtent taip apibūdina jausmus, kurių teko patirti prieš keturiolika metų, kai šioje šalyje buvo įvykdytas vienas žiauriausių pasaulio genocidų. Dvasininkas prisipažįsta, kad iki šiol Ruandoje ištveria vos du tris mėnesius – paskui būtinai važiuoja į Vokietiją ar Italiją, neretai – į Lietuvą. Tačiau ir atvykęs į mamos gimtinę nesėdi be darbo – įsteigė jaunimo stovyklą vaikams, tik svajojantiems apie šilumą ir meilę...
Keletą savaičių Lietuvoje viešėjęs H. Šulcas mus pakviečia į Kėkštus netoli Kretingos. Čia, Jaunimo sodyboje, stūkso svečių namai, aštuoni rąstiniai namukai, pavėsinė, ūkiniai pastatai.
Įsitaisome viename svečių namų, nedidelėje svetainėje. Pažvelgusi į stalą suprantu, jog čia ką tik baigėsi pietūs. Virtuvėje indais tarškina vos prieš kelias dienas automobiliu iš pietų Italijos „parmynusi“ Hermano pagalbininkė Maria, jai padeda dvi žavios juodukės iš Ruandos. Iškart po pietų septyni ruandiečiai išlekia į lauką dirbti: vaikinai – kapoti malkų, merginos – į daržą. „Atsivežiau geriausius. Noriu, kad jie šio to išmoktų“, – šypsodamasis paaiškina kunigas.
Mamai priklausiusioje žemėje įsteigėte Jaunimo stovyklą, dabar trokštate įkurti dar ir ekologinį ūkį. Ar, kol nebūnate, leidžiate jaunimo stovyklos direktoriui čia tvarkytis taip, kaip nori?
Direktorius gauna algą, todėl jokių savų tikslų čia turėti negali, tačiau jis man padeda įgyvendinti tai, ką aš sumanau. Štai rado šeimą, kuri gyvens Kėkštuose ir rūpinsis ūkiu.
Kai pirmą kartą 1993 metais atvykau į Lietuvą, sakiau: „Lietuviai, susimildami, pasistenkite išsaugoti natūralią gražią gamtą.“ Tačiau lietuviai moka naikinti tai, ką turi gražiausia – savo kraštą. Ir parduotuvėse jau sunkiai rasi skanios grietinės ar gardaus sviesto, gražiai supakuoti ledai vežami iš užsienio. O vištiena? Juokais sakau, kad tokią vištieną, kokia parduodama prekybos centruose, galite susikišti į užpakalį – jos net už dyką neimčiau. Afrikoje mes valgome natūralias vištas, tokias, kokias Lietuvoje žmonės valgė prieš penkiolika metų...
Įkurdamas ekologinį ūkį tiesiog noriu parodyti, kad galima gyventi ir kitaip. Taip, kaip Ruandoje įkūriau gimnaziją norėdamas parodyti, kokia ji iš tiesų gali būti. Paprastai šioje šalyje vaikai glaudžiasi itin skurdžiose mokyklose: tokio dydžio kambaryje kaip šis (apie dvidešimt kvadratinių metrų – red. past.) jų gali miegoti kad ir keturiasdešimt, o tai, ką jie valgo, sunkiai pavadinsi maistu – ėdalas, ir tiek. Sausa kukurūzų košė ir pupelės – visas jų maistas. Tai matydamas pasakiau sau, kad galiu pastatyti kitokią gimnaziją, ir man pavyko. Dabar turiu gražią, kurioje mokosi keturi šimtai vaikų ir kurioje geriamas švarus vanduo iš šaltinio.
Tačiau Kėkštuose ir toliau pirmenybė bus teikiama vaikams, kuriems reikia šilumos, meilės ir normalaus gyvenimo. Iki šiol jie čia suvažiuodavo savaitgaliais, vasarą praleisdavo atostogų mėnesį, tačiau dabar yra minčių šeimas net apgyvendinti, kad pabuvusiems stovykloje vaikams nebereikėtų grįžti ten, iš kur bėgo. Pažiūrėsime, kaip seksis... Bet kokiu atveju mūsų tikslas – padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.
Tačiau ir pačios gražiausios idėjos kainuoja nemažus pinigus...
Niekada neubagauju, neprašau pinigų, tiesiog pristatau sumanymą ir pasakau: „Padėkite, nes tai yra šio krašto vaikai...“
Jūs – trisdešimt metų Ruandoje, daug jėgų atiduodate tam, kad ten gyvenančių vaikų pasaulis nusidažytų nors kiek šviesesnėmis spalvomis. Bet, jaučiu, tenka susidurti ir su gana prieštaringa nuomone: „Juk ir Lietuvoje apstu vaikų, kuriems taip pat reikia pagalbos...“
Bet ar yra atsakymas į klausimą, kodėl nereikėtų važiuoti į Ruandą? Patikėkite, ten mūsų pagalba daug reikalingesnė. Jei norite, galime pasinerti ir į detales: Ruandoje dešimties asmenų šeima metus turi išgyventi iš šimto penkiasdešimties eurų. Kai tai pasakau, niekas manimi netiki... Važiuoju ten, kur mano pagalba, manau, reikalingesnė, ir ilgai aiškintis kodėl nėra reikalo. Galbūt tai yra sveikas pramuštgalviškumas...
Man patiko, kai vienas ministras pasakė: Lietuvoje reikia labai daug dirbti ir stengtis, kad žmonių mentalitete liktų kuo mažiau provincialumo ir daugėtų tolerancijos bei atviro žvilgsnio į pasaulį. Klausiate: „O ką mes, lietuviai, galime padaryti?“ Pasirodo, labai daug. Prie Jonavos gyvena nuostabi šeima: jis – veterinaras, ji ¬– kirpėja, augina tris vaikučius. Nemanau, kad gyvena labai pasiturimai, tačiau jau kurį laiką jie kas mėnesį siunčia keturiasdešimt eurų ir išlaiko du mano afrikiečius vaikus, nors niekada jų nematė. Ar dar reikia ką pridurti? Jei yra noro padėti, visada atsiranda ir būdų tai padaryti.
Tolerancija, artimo meilė – žmogaus gyvenime visa tai labai svarbu. Tiesa, pats žodis „meilė“ galbūt pernelyg nuvalkiotas, todėl apie ją kalbėti jau nelabai įdomu. Teigiamas žvilgsnis į pasaulį, pirmiausia pastebint tai, kas yra šalia tavęs, mokėjimas su dėkingumu priimti net ir tokį savaime suprantamą dalyką kaip nuostabi gamta, suvokimas, kad aplink yra daugybė gerų, ne tik chuliganai, meilė kitam, kai gyveni santaikoje ir harmonijoje su savimi – visa tai žmogui teikia pilnatvę.
Kadaise lietuviškose šeimose buvo tradicija ugdyti tikrą meilę ir tikrus jausmus, o dabar daug kam meilė asocijuojasi su nusisekusiu seksu. Bet juk tai – tik savęs žeminimas! Taip, seksas – graži realybė ir didelė Dievo, gamtos dovana, bet iš jo padaryti meilės turinį?! Tokiu atveju žmogus iškart pasirašo, jog jo vedybos truks ne daugiau nei ketverius metus. O juk mums visiems reikia, kad mylėtų ir dovanotų dėmesį...
Kokių išgyvenimų kupiname savo gyvenimo kelyje – gerų ir mylinčių ar piktų ir priešiškai nusiteikusių – žmonių sutikote daugiau?
Prieš keturiolika metų Ruandoje įvykdytas genocidas, ir tuomet aš išgyvenau tikrą pragarą. Likau gyvas tik per atsitiktinumą – tuo metu, kai mano kaimelyje žudė žmones, buvau išvažiavęs. Kai grįžau, iš šimto dvidešimties gyvų radau tik dvylika. Buvo išžudytos ištisos šeimos, vaikai liko našlaičiai. Mačiau jų kančią ir tuomet turėjau vienintelį troškimą: išeiti, pasislėpti ir melsti Dievą mirties, tačiau taip nepasielgiau.
Buvau sąraše tų, kurie turėjo būti nužudyti, todėl likti Ruandoje negalėjau. Kai palikau Afriką, pavyko keletą kartų pasirodyti Vokietijos televizijose: pasakojau, kas vyksta Ruandoje, kas nutiko sodyboje, prasitariau, kad turiu norą ją atkurti. Vieną dieną į mane kreipėsi vyras ir moteris, kurie anksčiau buvo dirbę pabėgėlių stovykloje Konge, visai šalia Ruandos. Kadangi pats Ruandoje tegalėjau praleisti po keletą dienų ir tai tik saugomas kalašnikovais ginkluotų savo vaikų, man reikėjo žūtbūt surasti žmonių, kurie pasirūpintų sodybos atstatymu. Juolab kad ir pinigų tuo metu tikrai netrūko – vien Hamburge per porą mėnesių televizija man padėjo surinkti pusę milijono Vokietijos markių. Ši porelė pasirodė visai tinkama, tad netrukus pasirašėme sutartį. Pasitikėjau jais, nors brolis mane vadino kvailiu ir sakė, kad esu pernelyg naivus, todėl tie „pagalbininkai“ mane tikrai apgaus. Ir buvo teisus – per keletą mėnesių jie pasisavino aštuoniasdešimt tūkstančių markių. Tuomet svarsčiau: „Dieve Dieve, visą gyvenimą tu man leidi bendrauti su gerais žmonėmis, o dabar turėjau patirti tokių bjaurių dalykų...“ Mačiau nusiaubtą kraštą, išžudytuosius, našlaičius vaikus ir piktus žmones, kurie pasisavino neturtingųjų (tuo net neabejoju) paaukotus pinigus. Viena yra apiplėšti banką, visai kas kita – pavogti pinigus iš našlaičių. Man atrodė, kad šie du vokiečiai, pasisavinę pinigus, buvo kur kas blogesni nei tie, kurie žudė ir dalyvavo genocide, patys to net nenorėdami...
Nors H. Šulco kelyje ir pasitaikė piktų žmonių, sodyba vis dėlto buvo atstatyta. Dabar joje nuolat gyvena apie du šimtus našlaičių vaikų ir jaunų žmonių. Sodyboje lietuvis kunigas įsteigė amatų mokyklą, kurioje berniukai mokosi šaltkalvio, remontininko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų, o prieš šešerius metus – ir gimnaziją. Šiuo metu joje mokosi apie keturis šimtus ne tik sodybos, bet ir netoliese gyvenančių vaikų.
Deja, kai kalba pasisuka apie ateitį, H. Šulco akyse pasimato liūdesys ir nerimas. Apie dabartinę Ruandos padėtį kunigas prašo nekalbėti – bijo, jog, per daug pasakęs, pakenks savo vaikams. Politika yra politika... „Gyvendamas Ruandoje trisdešimt metų gerai žinau, kad tikroji žudynių priežastis – ne tarpusavio tautų karai. Karai reikalingi pasaulio valstybėms galiūnėms“, – anksčiau yra sakęs kunigas. Anot jo, pinigai – vienintelė jėga, dėl kurios vyksta žudynės. „Daug kartų sakydavau: jei dabar įvyktų stebuklas ir Ruandoje nebebūtų valdžios, neliktų jokio baltojo ir vietiniams būtų leista ramiai dirbti žemę, esu tikras – Ruandoje nebūtų nė vieno badaujančio. Afrikos ateitis bus šviesi tik tuomet, kai ji bus ne draskoma, bet jai iš tikrųjų bus norima padėti“, – neabejoja H. Šulcas.
Paaiškinkite man: kaip įmanoma gyventi kasdien matant, jaučiant, užuodžiant tokią neteisybę?
Tikrai nėra paprasta. Kai pradėjau dirbti Kėkštuose, šiek tiek drovėjausi, maniau, kad mane ims vadinti bepročiu (juokiasi). Kodėl? Juk nenormalu vienu metu stengtis padėti vaikams ten, Ruandoje, ir čia, Lietuvoje. O dabar suprantu, kad tai buvo Dievo pirštas: Ruandoje galiu išbūti ne ilgiau kaip du ar tris mėnesius – kraujas užverda ir privalau išvažiuoti. Grįžęs čia pailsiu.
Oficialiai Ruanda – demokratiška šalis, bet ar ten gyvendamas jaučiatės saugus?
Būsiu atviras: ne. Ten klesti savivalė, žmonės daro, ką nori, ir teisybės ieško savais būdais. Baltiesiems taikomos dar kitokios taisyklės: jei pavėlavai sumokėti už automobilio stovėjimą, susimokėsi trigubai. Bet tai tik smulkmenos, o apie ne jas kalbėti negaliu.
Sakote, dabar Ruandoje ištveriate vos du tris mėnesius, tačiau grįžti po genocido, matyt, buvo dar sunkiau. O juk galėjote pasirinkti kitą kelią...
Didžiausias troškimas buvo matyti, kaip sekasi mano vaikams. Ten gyvena mano žmonės. Afrikoje įprasta, kad kai miršta baltasis, jo kūnas išskraidinamas namo, tačiau aš savo vaikams griežtai uždraudžiau leisti mane kur nors vežti ir liepiau pakasti po ten augančiu bananmedžiu. Afrikiečiai artimuosius laidoja šalia namų – jiems atrodo, kad tada žmogus lieka šeimoje.
Ruanda – namai, kur gyvena jūsų šeima?
Mano namai yra ten, kur jaučiu, kad yra mano namai. Gerai jaučiuosi ir čia, Lietuvoje, ir ten, Ruandoje. Džiaugiuosi ir kai nuvažiuoju į Vokietiją, kur užaugau.
Po žudynių netekau visko – neliko nei žmonių, nei nuotraukų. Bet, kaip sako žemaičiai: „Šuo ir kariamas pripranta.“ Tam tikra prasme pripranti prie netekties jausmo, todėl mano gyvenime namų, vietos, prie kurios būčiau prisirišęs, tiesiog nebėra.
Prieš išvažiuodamas į Ruandą dirbote Brazilijoje. Kai pirmą kartą prieš trisdešimt metų atvažiavote į Afriką, ji turbūt gerokai skyrėsi nuo Pietų Amerikos, o ir nuo to, kokią Ruandą matote dabar?
Bantu kalba – jau devintoji, kurią reikėjo išmokti. Man ji buvo labai sudėtinga, nes neturėjo nieko bendra su tomis, kurias jau buvau išmokęs – prancūzų, italų, lotynų, portugalų. Man prireikė dvejų metų, kol galėjau šia kalba sakyti pamokslus, o juk prancūziškai pamokslauti sugebėjau jau po keturių mėnesių.
Ruandoje, kaip galbūt niekur kitur, gerai supratau, kad kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir tam tikros žmogaus dvasinės būsenos, nuotaikos išraiška. Štai pavyzdys: visi skaičiuojame – vienas, du, trys. Ir šie skaičiai tinka suskaičiuoti viskam – tiek žmonėms, tiek angelams, tiek kiaulėms. Jų kalba taip daryti negalima: vienaip yra skaičiuojami žmonės, kitaip – gyvuliai, dar kitaip – maži daiktai ir vietos. Ruandiečių požiūris į realybę visiškai kitoks, todėl ten tenka išmokti jausti ir matyti gyvenimą jų akimis. Bet man patiko vietinių paprastumas ir natūralumas, sugebėjimas išlikti gamtos vaikais.
Šnekantis apie pirmuosius Ruandoje kunigo praleistus metus kalba pasisuka apie gyvenimą Brazilijoje ir ten patirtą didžiąją meilę. „Jos vardas Teresė. Mes iki šiol gražiai draugaujame“, – šypteli H. Šulcas. Matyti, kad kunigas neturi ką slėpti, tačiau ir į gilias jausmų analizes leistis, rodos, nėra reikalo. Dvasininkas prisipažįsta: priimti sprendimą – kurti šeimą ar likti pasišventusiam kunigystei – nebuvo lengva. Nepadėjo ir šmaikščios, bet gana tiesios brolio replikos: „Nejaugi manai, kad ji nesusiras kito?“ Išvažiavęs keliems mėnesiams į Italiją H. Šulcas suprato: pašaukimas ir misionieriška veikla jam svarbesnė.
Išjungus diktofoną ir išėjus apsidairyti po kiemą, atsiveria dar viena tema. Tiesa, kur kas skaudesnė: jau kurį laiką kunigas kovoja su prostatos vėžiu. Kol kas ta kova, rodos, vyksta Hermano naudai ir jis dar gali pasirūpinti savo vaikais. Čia, Lietuvoje, ir ten, Ruandoje...
Keletą savaičių Lietuvoje viešėjęs H. Šulcas mus pakviečia į Kėkštus netoli Kretingos. Čia, Jaunimo sodyboje, stūkso svečių namai, aštuoni rąstiniai namukai, pavėsinė, ūkiniai pastatai.
Įsitaisome viename svečių namų, nedidelėje svetainėje. Pažvelgusi į stalą suprantu, jog čia ką tik baigėsi pietūs. Virtuvėje indais tarškina vos prieš kelias dienas automobiliu iš pietų Italijos „parmynusi“ Hermano pagalbininkė Maria, jai padeda dvi žavios juodukės iš Ruandos. Iškart po pietų septyni ruandiečiai išlekia į lauką dirbti: vaikinai – kapoti malkų, merginos – į daržą. „Atsivežiau geriausius. Noriu, kad jie šio to išmoktų“, – šypsodamasis paaiškina kunigas.
Mamai priklausiusioje žemėje įsteigėte Jaunimo stovyklą, dabar trokštate įkurti dar ir ekologinį ūkį. Ar, kol nebūnate, leidžiate jaunimo stovyklos direktoriui čia tvarkytis taip, kaip nori?
Direktorius gauna algą, todėl jokių savų tikslų čia turėti negali, tačiau jis man padeda įgyvendinti tai, ką aš sumanau. Štai rado šeimą, kuri gyvens Kėkštuose ir rūpinsis ūkiu.
Kai pirmą kartą 1993 metais atvykau į Lietuvą, sakiau: „Lietuviai, susimildami, pasistenkite išsaugoti natūralią gražią gamtą.“ Tačiau lietuviai moka naikinti tai, ką turi gražiausia – savo kraštą. Ir parduotuvėse jau sunkiai rasi skanios grietinės ar gardaus sviesto, gražiai supakuoti ledai vežami iš užsienio. O vištiena? Juokais sakau, kad tokią vištieną, kokia parduodama prekybos centruose, galite susikišti į užpakalį – jos net už dyką neimčiau. Afrikoje mes valgome natūralias vištas, tokias, kokias Lietuvoje žmonės valgė prieš penkiolika metų...
Įkurdamas ekologinį ūkį tiesiog noriu parodyti, kad galima gyventi ir kitaip. Taip, kaip Ruandoje įkūriau gimnaziją norėdamas parodyti, kokia ji iš tiesų gali būti. Paprastai šioje šalyje vaikai glaudžiasi itin skurdžiose mokyklose: tokio dydžio kambaryje kaip šis (apie dvidešimt kvadratinių metrų – red. past.) jų gali miegoti kad ir keturiasdešimt, o tai, ką jie valgo, sunkiai pavadinsi maistu – ėdalas, ir tiek. Sausa kukurūzų košė ir pupelės – visas jų maistas. Tai matydamas pasakiau sau, kad galiu pastatyti kitokią gimnaziją, ir man pavyko. Dabar turiu gražią, kurioje mokosi keturi šimtai vaikų ir kurioje geriamas švarus vanduo iš šaltinio.
Tačiau Kėkštuose ir toliau pirmenybė bus teikiama vaikams, kuriems reikia šilumos, meilės ir normalaus gyvenimo. Iki šiol jie čia suvažiuodavo savaitgaliais, vasarą praleisdavo atostogų mėnesį, tačiau dabar yra minčių šeimas net apgyvendinti, kad pabuvusiems stovykloje vaikams nebereikėtų grįžti ten, iš kur bėgo. Pažiūrėsime, kaip seksis... Bet kokiu atveju mūsų tikslas – padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.
Tačiau ir pačios gražiausios idėjos kainuoja nemažus pinigus...
Niekada neubagauju, neprašau pinigų, tiesiog pristatau sumanymą ir pasakau: „Padėkite, nes tai yra šio krašto vaikai...“
Jūs – trisdešimt metų Ruandoje, daug jėgų atiduodate tam, kad ten gyvenančių vaikų pasaulis nusidažytų nors kiek šviesesnėmis spalvomis. Bet, jaučiu, tenka susidurti ir su gana prieštaringa nuomone: „Juk ir Lietuvoje apstu vaikų, kuriems taip pat reikia pagalbos...“
Bet ar yra atsakymas į klausimą, kodėl nereikėtų važiuoti į Ruandą? Patikėkite, ten mūsų pagalba daug reikalingesnė. Jei norite, galime pasinerti ir į detales: Ruandoje dešimties asmenų šeima metus turi išgyventi iš šimto penkiasdešimties eurų. Kai tai pasakau, niekas manimi netiki... Važiuoju ten, kur mano pagalba, manau, reikalingesnė, ir ilgai aiškintis kodėl nėra reikalo. Galbūt tai yra sveikas pramuštgalviškumas...
Man patiko, kai vienas ministras pasakė: Lietuvoje reikia labai daug dirbti ir stengtis, kad žmonių mentalitete liktų kuo mažiau provincialumo ir daugėtų tolerancijos bei atviro žvilgsnio į pasaulį. Klausiate: „O ką mes, lietuviai, galime padaryti?“ Pasirodo, labai daug. Prie Jonavos gyvena nuostabi šeima: jis – veterinaras, ji ¬– kirpėja, augina tris vaikučius. Nemanau, kad gyvena labai pasiturimai, tačiau jau kurį laiką jie kas mėnesį siunčia keturiasdešimt eurų ir išlaiko du mano afrikiečius vaikus, nors niekada jų nematė. Ar dar reikia ką pridurti? Jei yra noro padėti, visada atsiranda ir būdų tai padaryti.
Tolerancija, artimo meilė – žmogaus gyvenime visa tai labai svarbu. Tiesa, pats žodis „meilė“ galbūt pernelyg nuvalkiotas, todėl apie ją kalbėti jau nelabai įdomu. Teigiamas žvilgsnis į pasaulį, pirmiausia pastebint tai, kas yra šalia tavęs, mokėjimas su dėkingumu priimti net ir tokį savaime suprantamą dalyką kaip nuostabi gamta, suvokimas, kad aplink yra daugybė gerų, ne tik chuliganai, meilė kitam, kai gyveni santaikoje ir harmonijoje su savimi – visa tai žmogui teikia pilnatvę.
Kadaise lietuviškose šeimose buvo tradicija ugdyti tikrą meilę ir tikrus jausmus, o dabar daug kam meilė asocijuojasi su nusisekusiu seksu. Bet juk tai – tik savęs žeminimas! Taip, seksas – graži realybė ir didelė Dievo, gamtos dovana, bet iš jo padaryti meilės turinį?! Tokiu atveju žmogus iškart pasirašo, jog jo vedybos truks ne daugiau nei ketverius metus. O juk mums visiems reikia, kad mylėtų ir dovanotų dėmesį...
Kokių išgyvenimų kupiname savo gyvenimo kelyje – gerų ir mylinčių ar piktų ir priešiškai nusiteikusių – žmonių sutikote daugiau?
Prieš keturiolika metų Ruandoje įvykdytas genocidas, ir tuomet aš išgyvenau tikrą pragarą. Likau gyvas tik per atsitiktinumą – tuo metu, kai mano kaimelyje žudė žmones, buvau išvažiavęs. Kai grįžau, iš šimto dvidešimties gyvų radau tik dvylika. Buvo išžudytos ištisos šeimos, vaikai liko našlaičiai. Mačiau jų kančią ir tuomet turėjau vienintelį troškimą: išeiti, pasislėpti ir melsti Dievą mirties, tačiau taip nepasielgiau.
Buvau sąraše tų, kurie turėjo būti nužudyti, todėl likti Ruandoje negalėjau. Kai palikau Afriką, pavyko keletą kartų pasirodyti Vokietijos televizijose: pasakojau, kas vyksta Ruandoje, kas nutiko sodyboje, prasitariau, kad turiu norą ją atkurti. Vieną dieną į mane kreipėsi vyras ir moteris, kurie anksčiau buvo dirbę pabėgėlių stovykloje Konge, visai šalia Ruandos. Kadangi pats Ruandoje tegalėjau praleisti po keletą dienų ir tai tik saugomas kalašnikovais ginkluotų savo vaikų, man reikėjo žūtbūt surasti žmonių, kurie pasirūpintų sodybos atstatymu. Juolab kad ir pinigų tuo metu tikrai netrūko – vien Hamburge per porą mėnesių televizija man padėjo surinkti pusę milijono Vokietijos markių. Ši porelė pasirodė visai tinkama, tad netrukus pasirašėme sutartį. Pasitikėjau jais, nors brolis mane vadino kvailiu ir sakė, kad esu pernelyg naivus, todėl tie „pagalbininkai“ mane tikrai apgaus. Ir buvo teisus – per keletą mėnesių jie pasisavino aštuoniasdešimt tūkstančių markių. Tuomet svarsčiau: „Dieve Dieve, visą gyvenimą tu man leidi bendrauti su gerais žmonėmis, o dabar turėjau patirti tokių bjaurių dalykų...“ Mačiau nusiaubtą kraštą, išžudytuosius, našlaičius vaikus ir piktus žmones, kurie pasisavino neturtingųjų (tuo net neabejoju) paaukotus pinigus. Viena yra apiplėšti banką, visai kas kita – pavogti pinigus iš našlaičių. Man atrodė, kad šie du vokiečiai, pasisavinę pinigus, buvo kur kas blogesni nei tie, kurie žudė ir dalyvavo genocide, patys to net nenorėdami...
Nors H. Šulco kelyje ir pasitaikė piktų žmonių, sodyba vis dėlto buvo atstatyta. Dabar joje nuolat gyvena apie du šimtus našlaičių vaikų ir jaunų žmonių. Sodyboje lietuvis kunigas įsteigė amatų mokyklą, kurioje berniukai mokosi šaltkalvio, remontininko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų, o prieš šešerius metus – ir gimnaziją. Šiuo metu joje mokosi apie keturis šimtus ne tik sodybos, bet ir netoliese gyvenančių vaikų.
Deja, kai kalba pasisuka apie ateitį, H. Šulco akyse pasimato liūdesys ir nerimas. Apie dabartinę Ruandos padėtį kunigas prašo nekalbėti – bijo, jog, per daug pasakęs, pakenks savo vaikams. Politika yra politika... „Gyvendamas Ruandoje trisdešimt metų gerai žinau, kad tikroji žudynių priežastis – ne tarpusavio tautų karai. Karai reikalingi pasaulio valstybėms galiūnėms“, – anksčiau yra sakęs kunigas. Anot jo, pinigai – vienintelė jėga, dėl kurios vyksta žudynės. „Daug kartų sakydavau: jei dabar įvyktų stebuklas ir Ruandoje nebebūtų valdžios, neliktų jokio baltojo ir vietiniams būtų leista ramiai dirbti žemę, esu tikras – Ruandoje nebūtų nė vieno badaujančio. Afrikos ateitis bus šviesi tik tuomet, kai ji bus ne draskoma, bet jai iš tikrųjų bus norima padėti“, – neabejoja H. Šulcas.
Paaiškinkite man: kaip įmanoma gyventi kasdien matant, jaučiant, užuodžiant tokią neteisybę?
Tikrai nėra paprasta. Kai pradėjau dirbti Kėkštuose, šiek tiek drovėjausi, maniau, kad mane ims vadinti bepročiu (juokiasi). Kodėl? Juk nenormalu vienu metu stengtis padėti vaikams ten, Ruandoje, ir čia, Lietuvoje. O dabar suprantu, kad tai buvo Dievo pirštas: Ruandoje galiu išbūti ne ilgiau kaip du ar tris mėnesius – kraujas užverda ir privalau išvažiuoti. Grįžęs čia pailsiu.
Oficialiai Ruanda – demokratiška šalis, bet ar ten gyvendamas jaučiatės saugus?
Būsiu atviras: ne. Ten klesti savivalė, žmonės daro, ką nori, ir teisybės ieško savais būdais. Baltiesiems taikomos dar kitokios taisyklės: jei pavėlavai sumokėti už automobilio stovėjimą, susimokėsi trigubai. Bet tai tik smulkmenos, o apie ne jas kalbėti negaliu.
Sakote, dabar Ruandoje ištveriate vos du tris mėnesius, tačiau grįžti po genocido, matyt, buvo dar sunkiau. O juk galėjote pasirinkti kitą kelią...
Didžiausias troškimas buvo matyti, kaip sekasi mano vaikams. Ten gyvena mano žmonės. Afrikoje įprasta, kad kai miršta baltasis, jo kūnas išskraidinamas namo, tačiau aš savo vaikams griežtai uždraudžiau leisti mane kur nors vežti ir liepiau pakasti po ten augančiu bananmedžiu. Afrikiečiai artimuosius laidoja šalia namų – jiems atrodo, kad tada žmogus lieka šeimoje.
Ruanda – namai, kur gyvena jūsų šeima?
Mano namai yra ten, kur jaučiu, kad yra mano namai. Gerai jaučiuosi ir čia, Lietuvoje, ir ten, Ruandoje. Džiaugiuosi ir kai nuvažiuoju į Vokietiją, kur užaugau.
Po žudynių netekau visko – neliko nei žmonių, nei nuotraukų. Bet, kaip sako žemaičiai: „Šuo ir kariamas pripranta.“ Tam tikra prasme pripranti prie netekties jausmo, todėl mano gyvenime namų, vietos, prie kurios būčiau prisirišęs, tiesiog nebėra.
Prieš išvažiuodamas į Ruandą dirbote Brazilijoje. Kai pirmą kartą prieš trisdešimt metų atvažiavote į Afriką, ji turbūt gerokai skyrėsi nuo Pietų Amerikos, o ir nuo to, kokią Ruandą matote dabar?
Bantu kalba – jau devintoji, kurią reikėjo išmokti. Man ji buvo labai sudėtinga, nes neturėjo nieko bendra su tomis, kurias jau buvau išmokęs – prancūzų, italų, lotynų, portugalų. Man prireikė dvejų metų, kol galėjau šia kalba sakyti pamokslus, o juk prancūziškai pamokslauti sugebėjau jau po keturių mėnesių.
Ruandoje, kaip galbūt niekur kitur, gerai supratau, kad kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir tam tikros žmogaus dvasinės būsenos, nuotaikos išraiška. Štai pavyzdys: visi skaičiuojame – vienas, du, trys. Ir šie skaičiai tinka suskaičiuoti viskam – tiek žmonėms, tiek angelams, tiek kiaulėms. Jų kalba taip daryti negalima: vienaip yra skaičiuojami žmonės, kitaip – gyvuliai, dar kitaip – maži daiktai ir vietos. Ruandiečių požiūris į realybę visiškai kitoks, todėl ten tenka išmokti jausti ir matyti gyvenimą jų akimis. Bet man patiko vietinių paprastumas ir natūralumas, sugebėjimas išlikti gamtos vaikais.
Šnekantis apie pirmuosius Ruandoje kunigo praleistus metus kalba pasisuka apie gyvenimą Brazilijoje ir ten patirtą didžiąją meilę. „Jos vardas Teresė. Mes iki šiol gražiai draugaujame“, – šypteli H. Šulcas. Matyti, kad kunigas neturi ką slėpti, tačiau ir į gilias jausmų analizes leistis, rodos, nėra reikalo. Dvasininkas prisipažįsta: priimti sprendimą – kurti šeimą ar likti pasišventusiam kunigystei – nebuvo lengva. Nepadėjo ir šmaikščios, bet gana tiesios brolio replikos: „Nejaugi manai, kad ji nesusiras kito?“ Išvažiavęs keliems mėnesiams į Italiją H. Šulcas suprato: pašaukimas ir misionieriška veikla jam svarbesnė.
Išjungus diktofoną ir išėjus apsidairyti po kiemą, atsiveria dar viena tema. Tiesa, kur kas skaudesnė: jau kurį laiką kunigas kovoja su prostatos vėžiu. Kol kas ta kova, rodos, vyksta Hermano naudai ir jis dar gali pasirūpinti savo vaikais. Čia, Lietuvoje, ir ten, Ruandoje...
