Po bene šešerių metų pertraukos į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną įžengusi legendinio baleto artisto Mario Liepos dukra – pasaulyje garsi Rusijos balerina Ilzė Liepa (45) – neslepia seniai laukusi šios akimirkos. Užtat „inkognito“ mūsų sostinėje Lietuvos pilietybę turinti primabalerina vieši labai dažnai – lanko vyro lietuvio verslininko Vladislovo Pauliaus (47) tėvus.
Praėjusią vasarą į Vilnių vienai dienai buvo užvažiavęs metais vyresnis Ilzės brolis – taip pat pasaulyje garsus Rusijos šokėjas, choreografas ir režisierius Andris Liepa. Abu gimė latvio Sovietų Sąjungos primarijaus Mario Liepos ir rusų aktorės Margaritos Žigunovos šeimoje. Abu iš tėvo paveldėjo aistrą baletui, talentą ir, kaip ne kartą pabrėžė Maris Liepa, beprotišką darbštumą. Abu iš motinos – ir trauką teatro scenai.
Šįkart Ilzės pasirodymas Nacionaliniame operos ir baleto teatre nebuvo gastrolės. Kartu su Rusijos valstybinio akademinio Didžiojo teatro baleto solistais ji šoko uždarame renginyje – Senų Naujųjų metų šventėje. Pokalbio susitikome koncerto rytą. Ji atrodo nuostabiai ir – mažiausiai penkiolika metų jaunesnė.
Daugiau kaip du šimtus metų Didžiajame teatre vyrauja griežta taisyklė: į sceną išleidžiama aštuoniolikos, atšokama dvidešimt metų ir trisdešimt aštuonerių išvaroma į pensiją. Bet yra išimčių – Maja Pliseckaja, šviesaus atminimo Galina Ulanova ir Maris Liepa. Ir, žinoma, Ilzė Liepa. Kokia paslaptis? Laisvės suteikta neįkainojama galimybė rinktis tinkamą repertuarą, kasdienės baleto repeticijos, sveikas, „nepragaištingas“, kaip pati apibūdina, gyvenimo būdas, dieta. Nors šio žodžio balerina vengia. Bet kitaip nepavadintum prisipažinimo, kad spektaklio dieną ryte ji pasistiprina tik avižine koše ir arbata. Kad išvis dažniausiai valgo tik kartą per parą – vakare, kad iš savo raciono seniai išbraukusi pieno produktus ir mėsą. Kad mėgsta japonų virtuvę. Bet dievina vyro kepamus lietuviškus... bulvinius blynus. Būtinai su svogūnais, ikrais ir grietine.
Pokalbio metu pabrėždamos žodžius jos rankos „šoka“, hipnotizuodamos plastika. Elegantiška net su kasdieniais drabužiais – kelnėmis ir sportiška šilta liemene, organiškai susilieja su prabangia aplinka. Smulkutė ir trapi. Iškart kažkodėl į galvą topteli palyginimas: lyg mimoza. Ir išties apdovanota tai iš pirmo žvilgsnio gležnai gėlelei priskiriamomis savybėmis: artistė atlaiko milžiniškus fizinius krūvius, geležinės valios pavydėti galėtų stipriausias sportininkas, o dvasios stiprybės – galingiausia asmenybė. Ilgų geltonų plaukų įrėmintą ovalų veidą nušviečia milžiniškos gilios žydros akys. Ilzė – šviesaus atminimo tėvo kopija. Tikima: jei mergaitė kaip du vandens lašai panaši į tėvą, o berniukas – į motiną, jiems viskas lengvai seksis. O kaip jai? „Aš viską pasiekdavau labai sunkiai, – nusišypso. – Ir tai nėra blogai.“
Kalbama, kad Ilzės vardas jums buvo suteiktas neatsitiktinai?
Taip. Tėvai susipažino lėktuve skrisdami iš Maskvos į Rygą: tėvas vyko namo, mama – filmuotis Rygos kino studijos juostoje „Ilzė“. Jie įsimylėjo, susituokė ir nusprendė, kad pirmagimę pavadins mamos herojės iš juos suvedusio filmo vardu. Bet pirmas gimė Andris... Neseniai mama papasakojo dar vieną istoriją: tėvas gastroliavo Amerikoje, tądien, kai gimiau, buvo nužudytas JAV prezidentas Johnas Kennedy. Tėvas paskambino mamai ir pasiūlė Kennedy šeimos garbei suteikti man vardą Žaklin (užsikvatoja), o ji atsakė: „Tik per mano lavoną.“ Vardo istorijos tęsinys – po daugelio metų: kai su Slava (taip ji trumpina Vladislovo vardą – red. past.) tuokėmės Peterburgo cerkvėje...
Vladislovas – taip pat stačiatikis?
Kai susipažinome, jis išvis buvo nekrikštas! Slava priėmė krikštą be jokio mano įkalbinėjimo ar spaudimo. Nors jei to nebūtų įvykę, nebūtų ir mūsų santuokos – tuo metu buvau taip pasikeitusi, kad sąjunga su netikinčiu žmogumi būtų buvusi neįmanoma. Taigi kitą dieną po Santuokos sakramento išėjome pasivaikščioti ir užsukome į šalia mūsų viešbučio esantį antikvariatą. Pamenu, nusipirkome porcelianinę Majos Pliseckajos, atliekančios Gulbės vaidmenį, skulptūrėlę, jau rengėmės išeiti, bet, matau, Slava sklaido senas afišas. Nusistebėjau – kam, o jis sako: „Pala, pala, gal čia bus kas su tavo mama.“ Ir, didžiausiai mano nuostabai, ištraukia filmo „Ilzė“ afišą! Su mamos pavarde! Neįtikėtina! Dabar ji – mūsų namų relikvija!
Jūsų mama išsikėlė į užmiestį, brolis gyvena Maskvos centre, o jūs?
Jau treti metai ir mes gyvename užmiestyje. Kai statėme namą, galvojome, kad tai bus savaitgalio vila. Bet gyventi per du būstus labai sunku. Tad apsisprendėme. Gyvenimas tapo kitoks – šiek kiek malonesnis, šiek kiek sudėtingesnis. Dabar mano režimas reikalauja daugiau pastangų: kasdien keliuosi šeštą ryto, kad aplenkdama spūstis nuvažiuočiau į centrą. Kokie mūsų su Slava namai? Draugai sako, kad šilti ir jaukūs. Man labai patinka Baltijos šalyse vyraujantis gamtovaizdžio dizainas. Jis toks artimas, kad net sugalvojau pasikviesti latvių sodininkę. Ji atvyko ir sušuko: „Oi, juk jūsų namas – NORMALUS!“
Jis – visiška eklektika. Eklektika viso to, kas Slavai ir man labai labai brangu ir artima: jis kažkuo panašus į Puškino sodybą, kažkuo – į Didžiojo teatro poilsio namus už Maskvos, į prancūzų kavinę ir pridėta šiek tiek rusų neoklasikos prieskonio. Bet – išties jaukus. Jame nėra tiek antikvaro kaip bute centre. Kai antikvariniai daiktai tapo lenktynių, prabangos objektu ir kai jų kainos tapo beprotiškos, man nebeteikia malonumo. Glostydavo širdį, kai kur nors antikvarinės krautuvėlės kampe rasdavai dvi Jekaterinos laikų – XVIII amžiaus pradžios – sulūžusias kėdes maiše, nusipirkdavai už tris šimtus dolerių, atiduodavai savo restauratoriui. Tas nuostabus jausmas, kad iš visiškos griuvenos, visiško NIEKO už juokingus pinigus turi muziejinį šedevrą! O už beprotiškus pinigus antikvariate pirkti daiktus man neteikia malonumo. Gaila, kad nebeliko laiko knaisiotis pakampėmis ir ieškoti tokių retenybių. Bet vis dar kolekcionuoju graviūras, ypač baleto. Jos prieinamos pagal kainą ir maloniai atrodo interjere. Namuose save reikia apsupti daiktais, kurie skleidžia šilumą ir nebūtinai turi būti brangūs.
Koks likimas jus suvedė su Vladislovu?
Taip jau reikėjo, kad Maskvoje turėjau sutikti lietuvį! Tai – išties Likimas: Vladislovas kelerius metus nuomojo mano brolio butą!
O iš kur jie buvo pažįstami?
Nebuvo. Tiesiog nuomojo, ir tiek. Kai sutartis baigėsi, susitiko ir susidraugavo. Slava tuo metu dirbo vienoje gaiviųjų gėrimų kompanijoje. Mineralinio vandens reklamai reikėjo balerinos. Jis kreipėsi į Andrį, ar galėtų su manimi susisiekti. Taigi aš nuėjau pasirašyti sutarties, o gavau vyrą (nusijuokia)!
Ne paslaptis, kad ir jums, ir Vladislovui ši santuoka – antroji. Buvote ištekėjusi už garsaus smuikininko Sergejaus Stadlerio. Šeimyninis gyvenimas nesusiklostė, nes buvote per jauni ar tiesiog dviem menininkams sunku po vienu stogu?
Sunku, kai žmonės viduje nesubrendę. Tuomet daro daug klaidų. Susituokėme jauni... (Po ilgos pauzės meiliai nusišypsojusi tęsia.) O su Vladislovo dukromis santykiai puikūs! Vyresnioji, dvidešimt vienų Marija, gyvena Maskvoje. Esame labai artimos. Iš jos daug ko išmokstu: ji nepaprastai taktiška, spinduliuoja gerumu, yra nuostabi mergina. Trylikametė Liza gyvena Rygoje, rečiau pas mus svečiuojasi. Visi ja rūpinamės ir dėl jos jaudinamės – juk Liza yra mūsų gyvenimo dalis.
Pastebėjau, kad vakar, po spaudos konferencijos, jūsų laukė šešuras...
O taip! Praleidau nuostabų vakarą vyro tėvų namuose! Mes dažnai lankomės Vilniuje. Ir jie dažnai atvyksta – du tris kartus per metus po gerą mėnesį gyvena pas mus. Mane labai daug ko išmoko Slavos šeima. Jų santykiai nepaprastai šilti, kupini rūpestingumo.
Baletas – meno rūšis, kuriai reikia skirti ne tik visą dieną, bet ir visą gyvenimą?
Tikiuosi, Slava mane supranta. Juk mes dešimt metų kartu! Tuo viskas pasakyta! Lengva mums kartu ar sunku? Svarbiausia, kaip sakoma, kad pora žiūrėtų ne vienas į kitą, o į vieną pusę. Man brangu, kad jis mėgsta baletą, kad dalyvauja kiek įmanoma visuose mano spektakliuose. Stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę, kai gali lydėti mane į gastroles. Jis mane nepaprastai palaiko. Tai labai labai svarbu. Ir dar svarbu, kad eidami gatve ir pamatę Rusijos nacionalinio orkestro vadovo dirigento Michailo Pletniovo afišą galime abu iš susižavėjimo sušukti: „Ooo!“ Kas pastaruoju metu jam sunkiausia? Lydėti mane į visus priėmimus ir vakarėlius, kuriuose privalau dalyvauti. Bet ir su šia problemėle susitvarko.
Aktorės karjerą kine pradėjote dvidešimt vienų, neseniai įžengėte ir į teatrą?
Visąlaik žinojau, kad galiausiai ateisiu į dramos teatrą. Visuomet ėjau tėvo keliu – buvau baleto artistė, o ne šiaip techninė atlikėja, man svarbu balete kurti vaidmenis. Debiutui teatre man pasiūlė išties sudėtingą Marijos Stiuart vaidmenį Liudmilos Razumovskajos pjesėje „Mano sesuo ir belaisvė“. Turėjau pačius geriausius vaidybos mokytojus. Vertingiausia – kolegų aktorių komplimentas, kad imuosi darbo, einu į repeticijas kaip žmogus, visą gyvenimą pradirbęs dramos aktoriumi. Sukūriau šešis didelius vaidmenis, jie paliko pėdsaką mano gyvenime.
Kolegos iš dramos teatro nesišnibždėjo už nugaros: „Ko ji čia lenda? Šoko sau, tegu ir šoka?“
Jei į teatrą ateitų žmogus iš gatvės – galėtų į jį taip žiūrėti. Aš atėjau ne kaip pradedančioji, o jau turėdama vardą, kaip žvaigždė, kuriai galima viskas. Ši poza dengė drovumą ir nepasitikėjimą savimi, bet suteikė įžūlumo ir desperatiško nutrūktgalviškumo, kurie mane palaikė. Teisingai pasakyta, kad vieną knygą parašęs žmogus – dar ne rašytojas, kai parašys antrą, galėsime pasvarstyti, rašytojas jis ar ne. Taip buvo ir man. Po pirmo spektaklio atsakiau sau į klausimą, kad dramos aktore galiu būti. Toliau jau išklausydavau pasiūlymų ir rinkdavausi. Susipažinau su pribloškiančiu jūsų režisieriumi Jonu Vaitkumi, kalbėjomės apie galimą bendradarbiavimą. Specialiai tai sakau spaudai, kad vėliau negalėtų išsisukti (užsikvatoja)! Man beprotiškai patinka lietuviška dramos režisūros mokykla, esu įsimylėjusi Rimą Tuminą, labai palaikau visus jo planus Vachtangovo teatre ir linkiu sėkmės. Labai sunku, bet, tikiuosi, jo talentas laimės!
Neapsiribojote vien šokiu ir teatru – atidarėte baleto mokyklą.
Jau pusantrų metų daug laiko skiriu savo vaikų baleto mokyklai ir asmeninio treniravimo studijai visai šeimai. Studija – ne fitneso klubas, čia nėra treniruoklių, kurių aš labai nemėgstu. Ši Vakaruose populiari koncepcija visiškai nauja Rusijoje. Pas mus pilatesu, choreografija ir specialia mano sukurta gimnastikos sistema – Ilzės Liepos – skambant baleto muzikai moterys užsiima nepaisydamos nei amžiaus, nei kompleksijos. Per metus pasiekiama neįtikėtinų rezultatų! Drauge su kompanione ir bendražyge Marija Sabatovskaja su didele meile puoselėjame šį mūsų „vaiką“.
Šį vakarą pasirodysite uždarame renginyje. Ar skiriasi šokti baleto mėgėjų publikai ir kviestiniams svečiams kaip dabar?
Išties tokiai publikai šokti sunku. Nes ji dažniausiai būna labai pasyvi. Bet dėl to ir įdomiau pavergti tokį žiūrovą. Kiekvienas spektaklis – lyg dvikova. Tarp artisto ir tą vakarą susirinkusios publikos. Kai pavyksta užkariauti žiūrovo dėmesį taip, kad verslininkas pamirštų savo mobilųjį ir negalvotų, jog reikia kur nors lėkti, ką nors daryti, tai – atlikėjo sėkmė. Teatre vertingiausia – kai „suimi“ žiūrovą ir (sušnabžda) darai su juo, ką nori!
Praėjusią vasarą į Vilnių vienai dienai buvo užvažiavęs metais vyresnis Ilzės brolis – taip pat pasaulyje garsus Rusijos šokėjas, choreografas ir režisierius Andris Liepa. Abu gimė latvio Sovietų Sąjungos primarijaus Mario Liepos ir rusų aktorės Margaritos Žigunovos šeimoje. Abu iš tėvo paveldėjo aistrą baletui, talentą ir, kaip ne kartą pabrėžė Maris Liepa, beprotišką darbštumą. Abu iš motinos – ir trauką teatro scenai.
Šįkart Ilzės pasirodymas Nacionaliniame operos ir baleto teatre nebuvo gastrolės. Kartu su Rusijos valstybinio akademinio Didžiojo teatro baleto solistais ji šoko uždarame renginyje – Senų Naujųjų metų šventėje. Pokalbio susitikome koncerto rytą. Ji atrodo nuostabiai ir – mažiausiai penkiolika metų jaunesnė.
Daugiau kaip du šimtus metų Didžiajame teatre vyrauja griežta taisyklė: į sceną išleidžiama aštuoniolikos, atšokama dvidešimt metų ir trisdešimt aštuonerių išvaroma į pensiją. Bet yra išimčių – Maja Pliseckaja, šviesaus atminimo Galina Ulanova ir Maris Liepa. Ir, žinoma, Ilzė Liepa. Kokia paslaptis? Laisvės suteikta neįkainojama galimybė rinktis tinkamą repertuarą, kasdienės baleto repeticijos, sveikas, „nepragaištingas“, kaip pati apibūdina, gyvenimo būdas, dieta. Nors šio žodžio balerina vengia. Bet kitaip nepavadintum prisipažinimo, kad spektaklio dieną ryte ji pasistiprina tik avižine koše ir arbata. Kad išvis dažniausiai valgo tik kartą per parą – vakare, kad iš savo raciono seniai išbraukusi pieno produktus ir mėsą. Kad mėgsta japonų virtuvę. Bet dievina vyro kepamus lietuviškus... bulvinius blynus. Būtinai su svogūnais, ikrais ir grietine.
Pokalbio metu pabrėždamos žodžius jos rankos „šoka“, hipnotizuodamos plastika. Elegantiška net su kasdieniais drabužiais – kelnėmis ir sportiška šilta liemene, organiškai susilieja su prabangia aplinka. Smulkutė ir trapi. Iškart kažkodėl į galvą topteli palyginimas: lyg mimoza. Ir išties apdovanota tai iš pirmo žvilgsnio gležnai gėlelei priskiriamomis savybėmis: artistė atlaiko milžiniškus fizinius krūvius, geležinės valios pavydėti galėtų stipriausias sportininkas, o dvasios stiprybės – galingiausia asmenybė. Ilgų geltonų plaukų įrėmintą ovalų veidą nušviečia milžiniškos gilios žydros akys. Ilzė – šviesaus atminimo tėvo kopija. Tikima: jei mergaitė kaip du vandens lašai panaši į tėvą, o berniukas – į motiną, jiems viskas lengvai seksis. O kaip jai? „Aš viską pasiekdavau labai sunkiai, – nusišypso. – Ir tai nėra blogai.“
Kalbama, kad Ilzės vardas jums buvo suteiktas neatsitiktinai?
Taip. Tėvai susipažino lėktuve skrisdami iš Maskvos į Rygą: tėvas vyko namo, mama – filmuotis Rygos kino studijos juostoje „Ilzė“. Jie įsimylėjo, susituokė ir nusprendė, kad pirmagimę pavadins mamos herojės iš juos suvedusio filmo vardu. Bet pirmas gimė Andris... Neseniai mama papasakojo dar vieną istoriją: tėvas gastroliavo Amerikoje, tądien, kai gimiau, buvo nužudytas JAV prezidentas Johnas Kennedy. Tėvas paskambino mamai ir pasiūlė Kennedy šeimos garbei suteikti man vardą Žaklin (užsikvatoja), o ji atsakė: „Tik per mano lavoną.“ Vardo istorijos tęsinys – po daugelio metų: kai su Slava (taip ji trumpina Vladislovo vardą – red. past.) tuokėmės Peterburgo cerkvėje...
Vladislovas – taip pat stačiatikis?
Kai susipažinome, jis išvis buvo nekrikštas! Slava priėmė krikštą be jokio mano įkalbinėjimo ar spaudimo. Nors jei to nebūtų įvykę, nebūtų ir mūsų santuokos – tuo metu buvau taip pasikeitusi, kad sąjunga su netikinčiu žmogumi būtų buvusi neįmanoma. Taigi kitą dieną po Santuokos sakramento išėjome pasivaikščioti ir užsukome į šalia mūsų viešbučio esantį antikvariatą. Pamenu, nusipirkome porcelianinę Majos Pliseckajos, atliekančios Gulbės vaidmenį, skulptūrėlę, jau rengėmės išeiti, bet, matau, Slava sklaido senas afišas. Nusistebėjau – kam, o jis sako: „Pala, pala, gal čia bus kas su tavo mama.“ Ir, didžiausiai mano nuostabai, ištraukia filmo „Ilzė“ afišą! Su mamos pavarde! Neįtikėtina! Dabar ji – mūsų namų relikvija!
Jūsų mama išsikėlė į užmiestį, brolis gyvena Maskvos centre, o jūs?
Jau treti metai ir mes gyvename užmiestyje. Kai statėme namą, galvojome, kad tai bus savaitgalio vila. Bet gyventi per du būstus labai sunku. Tad apsisprendėme. Gyvenimas tapo kitoks – šiek kiek malonesnis, šiek kiek sudėtingesnis. Dabar mano režimas reikalauja daugiau pastangų: kasdien keliuosi šeštą ryto, kad aplenkdama spūstis nuvažiuočiau į centrą. Kokie mūsų su Slava namai? Draugai sako, kad šilti ir jaukūs. Man labai patinka Baltijos šalyse vyraujantis gamtovaizdžio dizainas. Jis toks artimas, kad net sugalvojau pasikviesti latvių sodininkę. Ji atvyko ir sušuko: „Oi, juk jūsų namas – NORMALUS!“
Jis – visiška eklektika. Eklektika viso to, kas Slavai ir man labai labai brangu ir artima: jis kažkuo panašus į Puškino sodybą, kažkuo – į Didžiojo teatro poilsio namus už Maskvos, į prancūzų kavinę ir pridėta šiek tiek rusų neoklasikos prieskonio. Bet – išties jaukus. Jame nėra tiek antikvaro kaip bute centre. Kai antikvariniai daiktai tapo lenktynių, prabangos objektu ir kai jų kainos tapo beprotiškos, man nebeteikia malonumo. Glostydavo širdį, kai kur nors antikvarinės krautuvėlės kampe rasdavai dvi Jekaterinos laikų – XVIII amžiaus pradžios – sulūžusias kėdes maiše, nusipirkdavai už tris šimtus dolerių, atiduodavai savo restauratoriui. Tas nuostabus jausmas, kad iš visiškos griuvenos, visiško NIEKO už juokingus pinigus turi muziejinį šedevrą! O už beprotiškus pinigus antikvariate pirkti daiktus man neteikia malonumo. Gaila, kad nebeliko laiko knaisiotis pakampėmis ir ieškoti tokių retenybių. Bet vis dar kolekcionuoju graviūras, ypač baleto. Jos prieinamos pagal kainą ir maloniai atrodo interjere. Namuose save reikia apsupti daiktais, kurie skleidžia šilumą ir nebūtinai turi būti brangūs.
Koks likimas jus suvedė su Vladislovu?
Taip jau reikėjo, kad Maskvoje turėjau sutikti lietuvį! Tai – išties Likimas: Vladislovas kelerius metus nuomojo mano brolio butą!
O iš kur jie buvo pažįstami?
Nebuvo. Tiesiog nuomojo, ir tiek. Kai sutartis baigėsi, susitiko ir susidraugavo. Slava tuo metu dirbo vienoje gaiviųjų gėrimų kompanijoje. Mineralinio vandens reklamai reikėjo balerinos. Jis kreipėsi į Andrį, ar galėtų su manimi susisiekti. Taigi aš nuėjau pasirašyti sutarties, o gavau vyrą (nusijuokia)!
Ne paslaptis, kad ir jums, ir Vladislovui ši santuoka – antroji. Buvote ištekėjusi už garsaus smuikininko Sergejaus Stadlerio. Šeimyninis gyvenimas nesusiklostė, nes buvote per jauni ar tiesiog dviem menininkams sunku po vienu stogu?
Sunku, kai žmonės viduje nesubrendę. Tuomet daro daug klaidų. Susituokėme jauni... (Po ilgos pauzės meiliai nusišypsojusi tęsia.) O su Vladislovo dukromis santykiai puikūs! Vyresnioji, dvidešimt vienų Marija, gyvena Maskvoje. Esame labai artimos. Iš jos daug ko išmokstu: ji nepaprastai taktiška, spinduliuoja gerumu, yra nuostabi mergina. Trylikametė Liza gyvena Rygoje, rečiau pas mus svečiuojasi. Visi ja rūpinamės ir dėl jos jaudinamės – juk Liza yra mūsų gyvenimo dalis.
Pastebėjau, kad vakar, po spaudos konferencijos, jūsų laukė šešuras...
O taip! Praleidau nuostabų vakarą vyro tėvų namuose! Mes dažnai lankomės Vilniuje. Ir jie dažnai atvyksta – du tris kartus per metus po gerą mėnesį gyvena pas mus. Mane labai daug ko išmoko Slavos šeima. Jų santykiai nepaprastai šilti, kupini rūpestingumo.
Baletas – meno rūšis, kuriai reikia skirti ne tik visą dieną, bet ir visą gyvenimą?
Tikiuosi, Slava mane supranta. Juk mes dešimt metų kartu! Tuo viskas pasakyta! Lengva mums kartu ar sunku? Svarbiausia, kaip sakoma, kad pora žiūrėtų ne vienas į kitą, o į vieną pusę. Man brangu, kad jis mėgsta baletą, kad dalyvauja kiek įmanoma visuose mano spektakliuose. Stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę, kai gali lydėti mane į gastroles. Jis mane nepaprastai palaiko. Tai labai labai svarbu. Ir dar svarbu, kad eidami gatve ir pamatę Rusijos nacionalinio orkestro vadovo dirigento Michailo Pletniovo afišą galime abu iš susižavėjimo sušukti: „Ooo!“ Kas pastaruoju metu jam sunkiausia? Lydėti mane į visus priėmimus ir vakarėlius, kuriuose privalau dalyvauti. Bet ir su šia problemėle susitvarko.
Aktorės karjerą kine pradėjote dvidešimt vienų, neseniai įžengėte ir į teatrą?
Visąlaik žinojau, kad galiausiai ateisiu į dramos teatrą. Visuomet ėjau tėvo keliu – buvau baleto artistė, o ne šiaip techninė atlikėja, man svarbu balete kurti vaidmenis. Debiutui teatre man pasiūlė išties sudėtingą Marijos Stiuart vaidmenį Liudmilos Razumovskajos pjesėje „Mano sesuo ir belaisvė“. Turėjau pačius geriausius vaidybos mokytojus. Vertingiausia – kolegų aktorių komplimentas, kad imuosi darbo, einu į repeticijas kaip žmogus, visą gyvenimą pradirbęs dramos aktoriumi. Sukūriau šešis didelius vaidmenis, jie paliko pėdsaką mano gyvenime.
Kolegos iš dramos teatro nesišnibždėjo už nugaros: „Ko ji čia lenda? Šoko sau, tegu ir šoka?“
Jei į teatrą ateitų žmogus iš gatvės – galėtų į jį taip žiūrėti. Aš atėjau ne kaip pradedančioji, o jau turėdama vardą, kaip žvaigždė, kuriai galima viskas. Ši poza dengė drovumą ir nepasitikėjimą savimi, bet suteikė įžūlumo ir desperatiško nutrūktgalviškumo, kurie mane palaikė. Teisingai pasakyta, kad vieną knygą parašęs žmogus – dar ne rašytojas, kai parašys antrą, galėsime pasvarstyti, rašytojas jis ar ne. Taip buvo ir man. Po pirmo spektaklio atsakiau sau į klausimą, kad dramos aktore galiu būti. Toliau jau išklausydavau pasiūlymų ir rinkdavausi. Susipažinau su pribloškiančiu jūsų režisieriumi Jonu Vaitkumi, kalbėjomės apie galimą bendradarbiavimą. Specialiai tai sakau spaudai, kad vėliau negalėtų išsisukti (užsikvatoja)! Man beprotiškai patinka lietuviška dramos režisūros mokykla, esu įsimylėjusi Rimą Tuminą, labai palaikau visus jo planus Vachtangovo teatre ir linkiu sėkmės. Labai sunku, bet, tikiuosi, jo talentas laimės!
Neapsiribojote vien šokiu ir teatru – atidarėte baleto mokyklą.
Jau pusantrų metų daug laiko skiriu savo vaikų baleto mokyklai ir asmeninio treniravimo studijai visai šeimai. Studija – ne fitneso klubas, čia nėra treniruoklių, kurių aš labai nemėgstu. Ši Vakaruose populiari koncepcija visiškai nauja Rusijoje. Pas mus pilatesu, choreografija ir specialia mano sukurta gimnastikos sistema – Ilzės Liepos – skambant baleto muzikai moterys užsiima nepaisydamos nei amžiaus, nei kompleksijos. Per metus pasiekiama neįtikėtinų rezultatų! Drauge su kompanione ir bendražyge Marija Sabatovskaja su didele meile puoselėjame šį mūsų „vaiką“.
Šį vakarą pasirodysite uždarame renginyje. Ar skiriasi šokti baleto mėgėjų publikai ir kviestiniams svečiams kaip dabar?
Išties tokiai publikai šokti sunku. Nes ji dažniausiai būna labai pasyvi. Bet dėl to ir įdomiau pavergti tokį žiūrovą. Kiekvienas spektaklis – lyg dvikova. Tarp artisto ir tą vakarą susirinkusios publikos. Kai pavyksta užkariauti žiūrovo dėmesį taip, kad verslininkas pamirštų savo mobilųjį ir negalvotų, jog reikia kur nors lėkti, ką nors daryti, tai – atlikėjo sėkmė. Teatre vertingiausia – kai „suimi“ žiūrovą ir (sušnabžda) darai su juo, ką nori!
