„Jei Andrius būtų išvažiavęs į Honkongą, aš tikrai būčiau nešokusi“, – sako Seimo narė Inga Valinskienė (43). Tačiau dirbti svetimoje šalyje turėjęs daugkartinis sportinių šokių čempionas Andrius Butkus (28) liko Vilniuje, taigi nuo rudens jiedu dalyvauja TV3 projekte „Šok su manimi“.
Šokti pradėjote dar liepos pradžioje?
Kai paaiškėjo, kad Andrius lieka Lietuvoje. Aš gi nieko nesupratau apie šokius. Nežinojau, kiek jėgų reikia įdėti ir koks svarbus yra šokių partneris. Tai, kad anksti pradėjome, dar nereiškia, kad treniruojamės kaip kiti po kelias valandas per dieną.
Kažkur girdėjau: tau visai nebūtina laimėti...
Man – ne. Tikiuosi, mano partneriui – irgi. Nors gal tai visai neteisingas požiūris, juk tik ir skaitau, ką kiti sako: „Tik laimėti! Tik – pergalė!“ Man šiaip smagu šokti.
Aiškiai matyti, kad šokant kilogramai tirpsta. Kiek neliko?
Neskaičiuoju, tačiau sportas – tikrai rimtas. Ir prisilaikau, žinoma. Partnerio juk gaila (juokiasi).
Na, taip, esi aukšta...
Metras aštuoniasdešimt. Labai jis manęs nekilnoja, bet įsivaizduoju, ką tai reiškia. Dažnai dėl to pasijuokiame.
Ką uždraudei sau valgyti?
Saldumynus. Ir visa tai, ko paprastai moterys sau neleidžia, kai sugalvoja numesti vieną kitą kilogramą. Jokiais būdais nesigiriu, kad per dieną esu gyva vienu salotos lapu, nors, kalbama, trisdešimties metų sulaukusios moterys turi ne valgyti, o maitintis.
Iš tiesų, kai gyvenime yra svarbesnių dalykų, kai esi labai labai užimta, už valgį atsiranda svarbesnių dalykų. Neturi laiko galvoti, kad esi labai alkana ar kad dabar norėtum sukirsti gabalą torto. Tokia „prieššokinė“ situacija... Dabar suprantu, kodėl visos sulieknėdavo prieš šokius. Visai ne todėl, kad laikydavosi dietos: įtampa ir stresas kaipmat pakeičia valgymo įpročius.
Jaudiniesi prieš projekto pradžią?
Kai dainuodavau, būdavo koncertų, prieš kuriuos visiškai nesijaudindavau, o būdavo tokių, kai – labai. Šokiai man – visiškai nepažįstama sritis, taigi jaudulio tikrai neišvengsiu. Baisiausia baimė šokių aikštelėje – susipainioti. Kai tai atsitinka profesionalams, niekas labai ir nepastebi, bet mums, nepatyrusiems, susipainioti – tai išmušti iš vėžių ir save, ir partnerį.
Esi iš tų, kurios nuolatos sportuoja?
Kažkada vaikščiojau į sporto salę, kartais liekninamojo kvėpavimo – bodiflekso pratimus darau. Ar jie man padeda šokti? Nežinau, partneris turėtų pasakyti. O pati ką jaučiu? Kad nėra labai blogai (juokiasi).
Ir kad nėra labai sunku?..
Yra labai sunku. Tai, ką įsivaizdavau, ir realybė labai skiriasi. Sunku buvo įsivaizduoti, kiek jėgų reikės įdėti, kol pavyks vienas ar kitas judesys.
Sakei, kad puikiai sutariate su Andriumi. Per kiek laiko prisipratinote vienas kitą?
Neseniai išsiaiškinome, kad abu esame gimę po Vėžio ženklu. Ir gimtadieniai – labai arti. Tik metų skirtumas – beprotiškas (juokiasi)...
Nuo pirmos dienos jis man pasirodė labai malonus žmogus. Atlikome porą žingsniukų – ir viskas tiko, viskas gerai. Paskui išgirdau: Andrius ruošiasi išvažiuoti į Honkongą. Greičiausiai jis mane tik treniruos, o šokti tektų su kitu. Ne! Jei šoksiu, tik su juo. Nė minties nebuvo, kad projekto rengėjai galėtų surasti geresnį partnerį. Intuicija manęs neapgavo...
Andrius – labai santūrus. Jo kantrybė begalinė. Labai stengiuosi, kad susierzinimo įžvelgčiau kuo mažiau, tačiau, būna, šešėliukų perbėga jo veidu. Norisi, kad jų būtų kuo mažiau (juokiasi).
Įdomu, kaip į tavo sumanymą žiūri vyras – Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas?
Vyras jau ima traukti mane per dantį. O aš jam sakau: „Mielas mano, ramiai, nes pats mane paskatinai: „Aišku, mamuke, eik šokti.“ Švelniai kol kas įgelia, šokėjėle pavadina.
O jis pats ar mėgsta šokti?
Jis šoka labai retai, bet jei jau šoka, tai šoka. Neseniai, per Viktoro Uspaskich balių, leido sau tą malonumą.
Sklido kalbų, kad tas balius jums nesmagiai baigėsi?
Nenoriu kalbėti apie tai, „ką sakė viena boba“. Buvo smagu, šokom iki ketvirtos valandos ryto. Paskui sėdome į automobilį ir išvažiavome. Neturiu ką daugiau pasakoti. Tie, kas ten buvo, viską matė.
Keletas šokio judesių man ypač sunkiai išeina. Jau sakiau Arūnui, kad teks su juo treniruotis namuose. Griežto „Ne!“ neišgirdau.
Ar kada mėginai šokti?
Kai dainuoju scenoje, atlieku tam tikrus judesius, bet tai – toli gražu ne šokis. Specialiai nieko nesimokiau. Net vaikystėje jokių šokių būrelių nelankiau. Kartą pamėginau, kadangi buvau aukšta, paskyrė į vyresniųjų grupę. Išsigandau ir tą pačią dieną pabėgau. Tuo mano gyvenime šokiai ir baigėsi...
Ir vis dėlto turėjai drąsos sutikti, kai šokių projekto rengėjai tau pasiūlė?
Nes šokiai man – labai gražu. Tas šokio grožis, kai žiūriu į sportininkus, stebina. Štai tada kyla minčių, kad tu pati niekada to nedarei ir tikriausiai jau nepadarysi. Taigi praleisti tokią progą būtų tiesiog kvaila. Pamėginti, pajausti, kas tai iš tiesų yra...
Tokiais atvejais visada klausiama: ar nemanai, kad šiems mokslams yra šokių klubų – gali eiti ir mokytis...
Suprantu, kaip visada, būsiu apkaltinta dėmesio stoka, bet šokių aikštelė niekaip neprilygs šokių klubui. Bet kuris profesionalus šokėjas pasakys, kad šokti per repeticiją viena, o per pasirodymą – visai kas kita. Kai esi scenoje, vilki šokių drabužiais, kai tave stebi žiūrovai, kai esi atsakingas už save, už partnerį. Kitas pojūtis!
Kad kalbės, nesistebiu, jau įpratau. Žinau priežastis, dėl kurių sutikau, o visi kiti... Tegu kalba ką nori!
Suknelės jau pasiūtos?
Dar ne, bet pasitikiu žmonėmis, kurie tuo užsiima. Džiaugiuosi, kad projekto rengėjai išvadavo mane nuo šio rūpesčio. Man užtenka galvos skausmo ir dėl šokio žingsnelių.
Ar jau nusprendei lankyti šokių pamokas ir tada, kai baigsis projektas?
Ir Andriui jau sakiau: „Nesvarbu, kada iškrisime, bet šokti vis tiek eisiu!“ Šokiai ne tik išvalo mintis, bet ir teikia begalinį pasitenkinimą, kai tau pavyksta judesys, kurio niekaip negalėjai atlikti keletą savaičių.
Šokti pradėjote dar liepos pradžioje?
Kai paaiškėjo, kad Andrius lieka Lietuvoje. Aš gi nieko nesupratau apie šokius. Nežinojau, kiek jėgų reikia įdėti ir koks svarbus yra šokių partneris. Tai, kad anksti pradėjome, dar nereiškia, kad treniruojamės kaip kiti po kelias valandas per dieną.
Kažkur girdėjau: tau visai nebūtina laimėti...
Man – ne. Tikiuosi, mano partneriui – irgi. Nors gal tai visai neteisingas požiūris, juk tik ir skaitau, ką kiti sako: „Tik laimėti! Tik – pergalė!“ Man šiaip smagu šokti.
Aiškiai matyti, kad šokant kilogramai tirpsta. Kiek neliko?
Neskaičiuoju, tačiau sportas – tikrai rimtas. Ir prisilaikau, žinoma. Partnerio juk gaila (juokiasi).
Na, taip, esi aukšta...
Metras aštuoniasdešimt. Labai jis manęs nekilnoja, bet įsivaizduoju, ką tai reiškia. Dažnai dėl to pasijuokiame.
Ką uždraudei sau valgyti?
Saldumynus. Ir visa tai, ko paprastai moterys sau neleidžia, kai sugalvoja numesti vieną kitą kilogramą. Jokiais būdais nesigiriu, kad per dieną esu gyva vienu salotos lapu, nors, kalbama, trisdešimties metų sulaukusios moterys turi ne valgyti, o maitintis.
Iš tiesų, kai gyvenime yra svarbesnių dalykų, kai esi labai labai užimta, už valgį atsiranda svarbesnių dalykų. Neturi laiko galvoti, kad esi labai alkana ar kad dabar norėtum sukirsti gabalą torto. Tokia „prieššokinė“ situacija... Dabar suprantu, kodėl visos sulieknėdavo prieš šokius. Visai ne todėl, kad laikydavosi dietos: įtampa ir stresas kaipmat pakeičia valgymo įpročius.
Jaudiniesi prieš projekto pradžią?
Kai dainuodavau, būdavo koncertų, prieš kuriuos visiškai nesijaudindavau, o būdavo tokių, kai – labai. Šokiai man – visiškai nepažįstama sritis, taigi jaudulio tikrai neišvengsiu. Baisiausia baimė šokių aikštelėje – susipainioti. Kai tai atsitinka profesionalams, niekas labai ir nepastebi, bet mums, nepatyrusiems, susipainioti – tai išmušti iš vėžių ir save, ir partnerį.
Esi iš tų, kurios nuolatos sportuoja?
Kažkada vaikščiojau į sporto salę, kartais liekninamojo kvėpavimo – bodiflekso pratimus darau. Ar jie man padeda šokti? Nežinau, partneris turėtų pasakyti. O pati ką jaučiu? Kad nėra labai blogai (juokiasi).
Ir kad nėra labai sunku?..
Yra labai sunku. Tai, ką įsivaizdavau, ir realybė labai skiriasi. Sunku buvo įsivaizduoti, kiek jėgų reikės įdėti, kol pavyks vienas ar kitas judesys.
Sakei, kad puikiai sutariate su Andriumi. Per kiek laiko prisipratinote vienas kitą?
Neseniai išsiaiškinome, kad abu esame gimę po Vėžio ženklu. Ir gimtadieniai – labai arti. Tik metų skirtumas – beprotiškas (juokiasi)...
Nuo pirmos dienos jis man pasirodė labai malonus žmogus. Atlikome porą žingsniukų – ir viskas tiko, viskas gerai. Paskui išgirdau: Andrius ruošiasi išvažiuoti į Honkongą. Greičiausiai jis mane tik treniruos, o šokti tektų su kitu. Ne! Jei šoksiu, tik su juo. Nė minties nebuvo, kad projekto rengėjai galėtų surasti geresnį partnerį. Intuicija manęs neapgavo...
Andrius – labai santūrus. Jo kantrybė begalinė. Labai stengiuosi, kad susierzinimo įžvelgčiau kuo mažiau, tačiau, būna, šešėliukų perbėga jo veidu. Norisi, kad jų būtų kuo mažiau (juokiasi).
Įdomu, kaip į tavo sumanymą žiūri vyras – Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas?
Vyras jau ima traukti mane per dantį. O aš jam sakau: „Mielas mano, ramiai, nes pats mane paskatinai: „Aišku, mamuke, eik šokti.“ Švelniai kol kas įgelia, šokėjėle pavadina.
O jis pats ar mėgsta šokti?
Jis šoka labai retai, bet jei jau šoka, tai šoka. Neseniai, per Viktoro Uspaskich balių, leido sau tą malonumą.
Sklido kalbų, kad tas balius jums nesmagiai baigėsi?
Nenoriu kalbėti apie tai, „ką sakė viena boba“. Buvo smagu, šokom iki ketvirtos valandos ryto. Paskui sėdome į automobilį ir išvažiavome. Neturiu ką daugiau pasakoti. Tie, kas ten buvo, viską matė.
Keletas šokio judesių man ypač sunkiai išeina. Jau sakiau Arūnui, kad teks su juo treniruotis namuose. Griežto „Ne!“ neišgirdau.
Ar kada mėginai šokti?
Kai dainuoju scenoje, atlieku tam tikrus judesius, bet tai – toli gražu ne šokis. Specialiai nieko nesimokiau. Net vaikystėje jokių šokių būrelių nelankiau. Kartą pamėginau, kadangi buvau aukšta, paskyrė į vyresniųjų grupę. Išsigandau ir tą pačią dieną pabėgau. Tuo mano gyvenime šokiai ir baigėsi...
Ir vis dėlto turėjai drąsos sutikti, kai šokių projekto rengėjai tau pasiūlė?
Nes šokiai man – labai gražu. Tas šokio grožis, kai žiūriu į sportininkus, stebina. Štai tada kyla minčių, kad tu pati niekada to nedarei ir tikriausiai jau nepadarysi. Taigi praleisti tokią progą būtų tiesiog kvaila. Pamėginti, pajausti, kas tai iš tiesų yra...
Tokiais atvejais visada klausiama: ar nemanai, kad šiems mokslams yra šokių klubų – gali eiti ir mokytis...
Suprantu, kaip visada, būsiu apkaltinta dėmesio stoka, bet šokių aikštelė niekaip neprilygs šokių klubui. Bet kuris profesionalus šokėjas pasakys, kad šokti per repeticiją viena, o per pasirodymą – visai kas kita. Kai esi scenoje, vilki šokių drabužiais, kai tave stebi žiūrovai, kai esi atsakingas už save, už partnerį. Kitas pojūtis!
Kad kalbės, nesistebiu, jau įpratau. Žinau priežastis, dėl kurių sutikau, o visi kiti... Tegu kalba ką nori!
Suknelės jau pasiūtos?
Dar ne, bet pasitikiu žmonėmis, kurie tuo užsiima. Džiaugiuosi, kad projekto rengėjai išvadavo mane nuo šio rūpesčio. Man užtenka galvos skausmo ir dėl šokio žingsnelių.
Ar jau nusprendei lankyti šokių pamokas ir tada, kai baigsis projektas?
Ir Andriui jau sakiau: „Nesvarbu, kada iškrisime, bet šokti vis tiek eisiu!“ Šokiai ne tik išvalo mintis, bet ir teikia begalinį pasitenkinimą, kai tau pavyksta judesys, kurio niekaip negalėjai atlikti keletą savaičių.
