Ir vėl jos vardas - ant liežuvio galo kiekviename televizorių turinčių žmonių būrelyje. Prie trumpos žinutės internete - vėl penki šimtai komentarų. Saikingus lietuviškus pagyrimus, tokius kaip „Ale ji visai neblogai šoka", keičia įdomesnės pastabos: „Kaip ji sulyso! Gal kuo serga?", „Smoriginą ji, žinoma, papirko", „O kaip meiliai į tą savo vaikinuką žiūri..." Tik Seimo narė Inga Valinskienė (43) dėl to plaukų nesirauna. „Tapau atspari. Viskam", - tvirtai sako.
Inga neslepia: dalyvavimas televizijos šokių projekte jai labai praskaidrina šį nelengvą metą, kupiną politinių batalijų ir vyro Arūno Valinsko karjeros viražų. Be to, šokiai puikiai kompensuoja scenos, išmainytos į Seimo posėdžių salę, stygių. Ingos automobilis prie šokių studijos „D-Dance akademija", kurioje dirba jos partneris Andrius Butkus, dažniausiai stovi vakarais: nors tokia vakarinė terapija fiziškai sunki, moterį ji džiugina.
Visada repetuojate vakarais?
Taip - juk dieną dirbu. Oi, kas būtų, jei pamėginčiau nepasirodyti kuriame nors Seimo posėdyje... Didžiausias skandalas!
Turbūt sunku suskaičiuoti, kiek kartų buvo kalbėta, jog Valinskienė gali netekti mandato - net dėl tokios smulkmenos kaip vilkėta suknelė...
Arba dėl filmų įgarsinimo... Siaubingas nusikaltimas, ar ne? Kažkada televizijoje pasiprašiau, kad man leistų įgarsinti kokį filmuką - už dyką, iš geros valios, vien dėl sentimentų ir įgūdžių palaikymo. Davė porą trumpų serialų, juos įgarsindavau vos vieną valandą per savaitę. Užtat skandalo - metams į priekį... Ir juokingiausia, kad triukšmas keliamas dabar, kai jau senokai nebesėdžiu prie mikrofono: prasidėjus šokių projektui supratau, kad filmų įgarsinti nebespėsiu.
Kaip sekasi dirbti, kai nuolat tyko skandalų medžiotojai ir smulkmenų rankiotojai?
Dirbu pačiame „sunkiausiame" Seimo komitete - Socialinių reikalų. Didelis krūvis, sudėtingos problemos.
Nesupykote ant Jurijaus Smorigino, kai eteryje jus pavadino bloga politike?
O ne. Neįstengčiau ant jo supykti, kad ir kaip jis mane pavadintų (juokiasi). Mūsų savotiška abipusė simpatija tikrai nedings nuo lengvo pasibadymo. Jis turi teisę ir talentą tai daryti, o aš apskritai nesu įžeidi.
Kokia politike save pavadintumėte pati?
Labai jauna. Į tą žodį telpa daug. Manęs jokiu būdu negalima lyginti su parlamentarais, kurie dirba jau trečią kadenciją. Seime aš tik metus - aš dar mokausi. Per tuos metus neišmokau meluoti, bet išmokau nesistebėti, kai gudraujama ir meluojama, kai kalbama beprasmiškai vien tam, kad būtų galima pateisinti aktyvaus politiko vardą.
Galbūt ir šokti pradėjote dėl to, kad dirbant Seime jums stinga scenos?
Neišskirčiau vienos priežasties - man smagu viskas, kas susiję su šokių projektu. Labai džiaugiuosi, kad jame dalyvauju. Aišku, per repeticijas nekrykštauju iš laimės (juokiasi). Būna, apima visiška neviltis: aš neįstengsiu atlikti to judesio! Ir gėda dėl savęs, kai šalia matau partnerį, judantį taip, kaip aš niekada nejudėsiu...
Bet jis galbūt niekada nedirbs Seimo salėje...
Suprantu, bet jei jau šoku, noriu tai daryti kuo geriau. Graužiuosi dėl klaidų, bet išgirstu raminimą: „Nesijaudink, juk aš tai darau jau dešimt metų, tu - tik porą mėnesių... Viskas bus gerai." Beje, jaudulys tiesioginiame eteryje atima labai daug.
Bet juk jūs - scenos žmogus!
Scenos, bet ne šokių! Dainuoti man kur kas paprasčiau. O nepatyrimas šokiuose kiša koją. Ačiū Dievui, ne visi tai pastebi...
Jus dažnai giria, kad esate labai talentinga. Gerai dainuojate, gerai šokate, net špagatą padarote!
Špagatą padarau nuo jaunystės - matyt, tiesiog esu lanksti, nes gimnastika neužsiėmiau. Po šitiek metų teko atnaujinti įgūdžius, bet pabandžiau - ir pavyko. Ne visos šokėjos tai padaro, todėl jaučiu šiokį tokį pasitenkinimą (juokiasi).
O kaip vertinate savo partnerį?
Jis - šaunuolis. Labai smagu, kad man papuolė būtent Andrius: pabandžiusi šokti su juo, nebenorėčiau nieko kito. Tai supratau kone iš pirmo žvilgsnio. Ne, ne dėl jo išvaizdos: aišku, labai miela, kai tau tenka žavus ir simpatiškas partneris, bet ne tai svarbiausia. Kaip vėliau paaiškėjo, savus Vėžius užuodžiu iš tolo... Jis gimęs liepos antrąją, aš - aštuntąją, tik metai, žinoma, skiriasi. Pojūtis buvo lemiamas: supratau, kad šis žmogus - turbūt mano. Ir intuicija neapgavo - absoliučiai neturiu ko Andriui prikišti. Kitos poros pasipyksta, pasibado, o mes sutariame puikiai. Esame panašūs: emocijas slepiame viduje, kai kas nors negerai - patylime, o ne draskomės ir rėkaujame.
Gal jis nedrįsta rėkauti? Vis dėlto - garbinga moteris, Seimo narė...
Iš pradžių gal ir nedrįso, bet dabar jau tiek laiko praleidžiame drauge, kad apie baimę negali būti kalbos. Ir nemanau, kad mūsų amžiaus skirtumas jį gąsdintų...
O laidos žiūrovai jūsų nenuvylė? Gal tikėjotės palankesnio balsavimo?
Tikrai nesitikėjau. Net Andrių perspėjau: „Galbūt tau labai nepasisekė, kad šoki būtent su manimi." Žinau žmonių nuostatas. Dabar dirbu toje vietoje, kurios niekas nemėgsta, o dar nuolat esu reporterių taikiklyje... Tebeturiu gerbėjų, bet piktų žmonių visuomet kur kas daugiau: jie nebalsuotų už mane net ir tada, jei šokčiau kaip deivė. Dėl to truputį skaudu, bet ne per daug: per tuos metus užsiauginau storą odą, esu pasiruošusi viskam.
Po šokių filmavimo drauge su kitais projekto dalyviais važiuojate į naktinį klubą ir linksminatės iki ryto? O kas nors tuo metu jus fotografuoja mobiliuoju, pasislėpęs už užuolaidos?..
O ne (juokiasi). Gal kas nors ir fotografuoja, bet aš nešoku klube iki ryto. Pabūname porą valandų, paskui jaunimas kažkur keliauja pratęsti, o aš - namo.
Jūs pastebimai sulieknėjote. Šokiai - gera dieta?
Ir šokiai, ir tempas, ir stresas. Kai gyvenimo tempas taip pagreitėja, visa mityba persiorientuoja...
Į jos nebuvimą?
Valgymas man dabar tapo toks nereikšmingas... Pripuolamas arba išvis pamirštamas. Vargu ar šokiai padėtų figūrai, jei kasdien maitinčiausi cepelinais su spirgučiais. Dažnai visai nespėju pavalgyti, daug judu, atiduodu daug nervų. Štai tau ir rezultatas. Skrupulingai neskaičiavau, bet nuo praeitų metų turbūt netekau keliolikos kilogramų.
Tikriausiai prisidėjo ir politiniai aspektai?
Be abejo. Atsidūrus Seime, ne vienai man svoris ėmė kristi (šypsosi). Bet kokiu atveju rekomenduočiau šokius visiems, norintiems sulieknėti. Iš to, ką pati esu išbandžiusi, šokiai yra geriausia. Sporto salėje nuobodu, o šokti - įdomu: puikiai pasportuoji, lavini „teisingas" vietas, jauti malonumą. Dabar nesuprantu, kodėl anksčiau tuo neužsiėmiau.
Vadinasi, ir pasibaigus šokių projektui nesiliausite šokti?
Manau, taip. Per daug jausmų ir emocijų atidaviau, kad viskas pasibaigtų su paskutine projekto diena.
Kas jums siuva gražiąsias sukneles šokiams?
Tuo rūpinasi laidos rengėjai. Nuo pat pradžių nebuvau linkusi tam švaistyti pinigų, juolab kad ir švaistyti nėra ką. Sukneles man siuva tai vieni, tai kiti žmonės. Kartais naudoju ir savo koncertinę aprangą.
Vyro palaikymas jums reikalingas?
Būtinas. Repetuoju kasdien, namo parsirandu tik vidurnaktį: jei vyras nesuprastų, kam man to reikia, šeimoje būtų sudėtinga. Bet Arūnas mane palaiko, visuomet pasako, kas jam patiko, o kas nelabai. Ir nepyksta, kad parsirandu namo tokiu metu, kad vaiko beveik nematau...
Vaikas pats važinėja į mokyklą?
Yra kas jį vežioja.
Kaip pasikeitė jūsų namai, kai Arūnas iš Seimo pirmininko virto paprastu Seimo nariu?
Apsauginių trobelės kieme nebeliko, ir tiek. Kai jie išsikraustė, kokias porą dienų atrodė keista: kieme nebėra žmonių... Bet tuoj viskas sugrįžo į senas vėžes, lyg nieko ir nebūtų buvę. Priprasti prie apsaugos darbuotojų, pasirodo, kur kas sunkiau, nei nuo jų atprasti.
Arūnas jau turi savo kabinetą? Jam nereikia glaustis jūsiškiame?
Jau turi. Į savąjį negalėčiau priimti - mano kabinetas labai mažas (juokiasi).
Jums teko užglostyti šiek tiek pažeistas jo ambicijas?
Kodėl visi įsivaizduoja, kad Arūno ambicijos labai užgautos? Yra skaudžių dalykų, yra dėl ko išgyventi, bet tai tikrai ne ambicijos. Prieš metus tokių ambicijų - tapti Seimo pirmininku - net Arūno mintyse nebuvo. Taigi ir netekus šių pareigų nebuvo ko laidoti. Žmonės nesupranta, kad mudviejų su Arūnu požiūris į gyvenimą yra truputį kitoks...
Sveikas?
Gal (šypsosi). Jokia karjera - nei politiko, nei šoumeno - neverta savigraužos ir didelių ašarų. Arūną aš visada palaikydavau, kitaip ir negali būti. Bet posto netekimas jam tikrai nebuvo baisi tragedija. Gyvenimas grįžo į savo vėžes, draugai išliko tie patys. Savaitgalį namuose kaip tik šventėme mudviejų vestuvių 22-ąsias metines: suvažiavo krūva bičiulių, kaip senais gerais laikais...
Visuomet švenčiate vestuvių metines?
Gal ir nešvęstume, jei draugai neprisimintų... Bet labai smagu, kad prisimena. Kad suvažiuoja visas būrys, kad vėl pasibūname tiek, kiek norime, kaip norime ir su tais žmonėmis, su kuriais norime.
