„Aš tau paskambinsiu vėliau, mielasis, bet tai bus vėlai, labai vėlai, - čiauška telefonu aktorė Ingeborga Dapkūnaitė (46). - Atsiprašau, turėjau pasikalbėti su vyru (britų režisieriumi Simonu Stokesu - red. past.)", - plačiai nusišypso, lyg norėdama papriekaištauti plepiams, tauškiantiems niekus apie šeimyninį jos gyvenimą ištikusią krizę.
Ingeborga - Vilniuje. Dar akimirka - ir scenoje įteiks Auksinės gervės apdovanojimą. Be jokios abejonės, ji žino, kad tas apdovanojimas pateks į aktorės Eugenijos Pleškytės rankas. Bet ne todėl susitikusios jos smarkiai smarkiai apkabina viena kitą. „Gyslele, tu gyslele..." - išdainuoja Eugenija. Paleidžia, vėl apkabina. „Vaikystėje aš norėjau būti tokia, kaip ji", - vėliau scenoje sakys Ingeborga. O prieš tai Eugenijos paklaus: „Ar prisimenate, ką man sakėte? Prisimenate?" Eugenija prisimerkia, mintimis skriedama į anuos metus, kai pati dar stovėjo scenoje, ir linkteli galva: „Aš sakiau: ji išvažiuos, Ingeborga išvažiuos iš Lietuvos. Aš praskyniau kelius iki Maskvos, ji praskins iki Holivudo." „Toloka toloka..." - lyg iš žurnalo puslapių šypsosi Ingeborga.
Ir nežinau, ką dabar daryti. Išpildyti jos prašymą ir patylėti? Ar išduoti mažytę dviejų moterų paslaptį? Matyt, patylėčiau, jei toji paslaptis būtų tik moterų, bet juk kalba profesionalės. „Aš įteiksiu jums Gervę, - tarsteli Ingeborga, šaukšteliu maišydama arbatą. - Velnias, juk prašiau stiprios juodos..." „Man?" - aikteli Eugenija. Ingeborga dirsteli į mane: „Neišduokit manęs, bet ji privalo žinoti. Privalo pasirengti, turi apie tai pagalvoti. Aš pati labai nenorėčiau tokios staigmenos."
Liaunutė, atrodo, tikrai perlūš, Ingeborga iškilmingą vakarą buvo pasipuošusi kuklia juoda suknele. Priekyje šviečia močiutės segė su raudonais akmenėliais. „Pirmą kartą įsisegiau", - brangų atminimą pirštais švelniai perbraukia aktorė. Močiutė gyveno Vilniuje ir jai buvo labai svarbi.
Ingeborga, ar jums pavyksta kartais atvykti į Vilnių taip, kad niekas nesužinotų?
Pavyksta - kartais. Vilniuje mano šeima, man ji labai svarbi. Kaip ir kitiems žmonėms, juk aš nuo jų nesiskiriu. Mano šeima yra mano parama, tai, dėl ko dirbu ir kam dirbu.
Panašu, Lietuva didžiuojasi turėdama Ingeborgą Dapkūnaitę. Pas mus dažnai sakoma: „Mūsų Ingeborga", „Mūsų žvaigždė". Ar būna rytų, kai pabudusi pagalvojate: „Dieve, kaip man visa tai atsibodo!"
Nubudusi negalvoju: ak, štai pabudo žvaigždė. Galvoju kitaip: reikia keltis, daryti mankštą, valgyti pusryčius ir žiūrėti, kokie reikalai laukia šiandien.
Pusryčiams - avižinė košė?
Net tai žinote?! Galima ir avižinės... Be pieno. Pieno aš negeriu.
Kartais per filmavimus tikriausiai nelieka laiko pavalgyti?
Baikit! Jei filmavimas gerai organizuotas, viskas vyksta laiku. Kartais nori valgyti, kartais - ne. Jei visą dieną lakstai, pavalgyti būtina, nes imsi ir nukrisi be jėgų. Jei karšta - viena, jei šalta - kas kita. Kai filmavome „Morfijų", reikėjo kažkokio sunkumo ir jėgų, o prancūziškame filme - oro, aikštelėje buvo visai kitokia atmosfera. Nori tu ar nenori, tampi bendro proceso dalimi. Anksčiau, kai dar buvau nepatyrusi, maniau, kad vaidmuo nepalieka jokio ženklo: suvaidinai, išėjai, ir viskas. Ne! Vaidmuo dar kurį laiką gyvena, būna su tavimi. Paskui toji būsena išnyksta, nes atsiranda kitų vaidmenų. Kai filmas pasirodo ekranuose, tu jau filmuojiesi kokiame trečiame. Prisiminti, ką darei prieš tai, sunkoka.
Bet kai kurie filmai turbūt lieka...
Kai kurie - taip. Neseniai buvo tokia istorija - sutinku vieną artistę, ji man sako: „Žiūrėjau tavo filmą per televizorių, man labai patiko." Klausiu: „Kokį filmą?" Ji man pasakoja, o aš neprisimenu jo. Ir galvoju: ar nuo proto nušokau, ar tai buvau ne aš?! Gali būti ir šitaip...
Ingeborga, įsivaizduokime situaciją: pradedantysis režisierius savo filmo heroje mato tik jus. Kaip galėtų jus prisikalbinti?
Atsiųsti scenarijų ir sužavėti. Aš daug filmuojuosi pas debiutantus.
Turite naujų vaidmenų?
Niekada nesiskundžiu, kad jų trūksta. Praėję metai buvo perpildyti, viskas ir toliau taip einasi... Baigiau filmuotis beveik trijuose filmuose, dar du planuojami vasarą.
Tik darbai darbai, ar jums lieka laiko sau? Kalbu ne apie buitį - apie pasikapstymą viduje. Pabuvimą su savimi.
Aišku, aš turiu tam laiko, o jei kada pritrūks - susiorganizuosiu.
Per šitiek metų, panašu, užsimezgė draugystė ir su kolegomis aktoriais, ir su režisieriais. Kiek įtakos turi draugystė, kai gauni ar renkiesi vaidmenį?
Kartais draugystė veikia, kartais - neveikia. O dar gyvenimas... Juk niekada nežinai, kur atsidursi, kur būsi. Pasakys tau: ne, tu šiame filme nesifilmuosi, filmuosiesi šitame... Aš taip viską buvau suplanavusi: filmuojuosi komedijoje, paskui - „Morfijus". „Morfijų" atidėjo, atvažiavo prancūzai, pasiūlė vaidmenį. Taigi skraidžiau tarp Paryžiaus ir Sankt Peterburgo kaip patrakusi. Ir nieko! Tik komedijos teko atsisakyti, nors labai jos norėjau.
Ar tai likimas žaidžia?
Nieko tu nežinai. Gal kitas filmas, gal kas nors asmeniniame gyvenime, gal kokį žmogų sutiksi - draugę ar draugą...
Jūsų sesuo gyvena Paryžiuje?
Nelabai norėčiau kalbėti apie asmeninius dalykus. Mano šeima išsiblaškiusi po pasaulį.
Lietuvoje daug kam buvo keista, kad būtent jūs per „Eurovizijos" transliaciją pranešėte, kaip balsavo Rusija...
Aha!!! Laukiau šito klausimo! Atsakymas - paprastas. Skelbti „Eurovizijos" rezultatus - labai šaunu. Kas mane pakvietė, tam ir daviau sutikimą. „Kino meno akademija" pakvietė į kino apdovanojimų ceremoniją - aš čia. Manęs vis klausia: „Kodėl jūs atvažiavote?" Todėl, kad mane pakvietė, - labai paprasta. Dažniausiai, kai kviečia, aš važiuoju.
Svarbu, kas kviečia?
Svarbu, ar aš turiu laiko. Pamenate, vyko trumpametražių filmų festivalis AXX? Aš dalyvavau komisijoje, buvau atvažiavusi.
Taigi dabar jūs žinote, ką reiškia būti komisijos nare Lietuvoje ir ką - Kanuose...
Turiu pasakyti, kad filmai, kuriuos tada žiūrėjau Vilniuje, buvo puikūs. Aišku, Kanuose - filmai iš viso pasaulio, bet geriausi lietuviško festivalio kūriniai kuo puikiausiai derėtų tame kontekste. Esu visiškai tikra.
Kartais atrodo, kad gyvendami Lietuvoje mes patys dažnai „susiskaudiname" ir kalbame apie giliausią Europos provinciją...
O aš taip apie jus nemanau. Į Lietuvą niekada nežiūriu iš šalies, esu visai neobjektyvi. Praėjusią vasarą draugai rusai pakvietė kartu važiuoti į olimpiadą. Ir ką jūs manote?.. Aš sėdėjau rusų ložėje, buvau pasikvietusi lietuvių, ir mes mojavome Lietuvos vėliava. Žiūrėjome krepšinį. Visi rusai irgi šaukė, palaikė lietuvius. Tiesa, jų komanda tada jau buvo iškritusi (juokiasi).
O ką daryti, kai dar ir britai šalia?
Sudėtingas mano gyvenimas, ką aš jums galiu pasakyti (kvatoja)...
Vis dar vaikštote su vyru į futbolą?
Kai turiu laiko. Tik jo vis mažiau ir mažiau. Pastarieji metai buvo labai labai įtempti.
Neseniai filmavotės gero savo bičiulio rusų režisieriaus Aleksandro Balabanovo filme „Morfijus". Kaip sutikta ši juosta?
Maskvoje - puikiai. „Morfijus" - ypatingas filmas. Nepaprastai mėgstu Balabanovą, jis - tikras menininkas. Manęs dažnai klausia: „Ar buvo sunku?" Aš atsakau: „Buvo sunku, kiek apskritai gali būti sunku kurti vaidmenį, bet dirbti su juo - labai lengva." Tuo pat metu Prancūzijoje filmavausi Christiano Cariono juostoje kartu su Emiru Kusturica ir Guillaume Canet. Mano vaidmuo kuklus, tikrai ne pagrindinis, bet prisiminimai - patys nuostabiausi. Premjera bus rugsėjo pabaigoje Paryžiuje. Žadu ten važiuoti, jei nesifilmuosiu.
Ar Paryžius tikrai ypatingas miestas? Sako, jame greitai įsimylima.
Paryžius ypatingas. Tai pirmas vakarietiškas miestas, į kurį patekau iš buvusios Sovietų Sąjungos. Nekalbu apie Šri Lanką, kur nuvykau dešimties... Be to, Paryžiuje gyvena šeima. Ir dirbti - ten!
Kaip turėtų būti sunku dalyti save tarp Vilniaus, Maskvos, Londono, Paryžiaus...
Ką jūs! Vienas malonumas.
Lagaminas visada sukrautas...
Lagaminas visada kraunamas (juokiasi). Yra kas padeda man tai padaryti. Turiu daug pagalbininkų. Tai - didelė organizacija. Mano gyvenimas yra organizuotas (kvatoja)!
Negaliu skųstis.
