„Kol iš visų jėgų stengiausi būti laiminga, man nesisekė. Tik vaidinau, jog gyvenu gerai, ir daug ką pavyko apgauti, įrodyti, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje, kad man - jūra iki kelių, - atvirai kalba aktorė. - O dabar nebeieškau nei laimių, nei nelaimių. Tiesiog nebesipriešinu tam, kas į mano gyvenimą ateina." Ir antrąsias savo skyrybas (pirmosios įvyko po penkerių santuokos metų), ir naujo širdies draugo atsiradimą (jis - senas pažįstamas, pagaliau prisipažinęs apie savo jausmus), ir net tai, kad tenka budriai slaugyti Alzheimerio liga sergančią aštuoniasdešimt trejų mamą, aktorė priima kaip likimo pamokas ir dovanas.
Iš Vilniaus ponia Irena išvažiavo net neabejodama, kad įsikurs Linkmenyse. „Neturėjau kito pasirinkimo, - neslepia moteris. - Ant mano rankų - mama. Jos liga viską pakeitė. Kadangi daviau žodį mamos neatiduoti į jokius pensionus ar globos centrus, jo ir laikausi. Negi manote, labai paprasta mesti darbus, perspektyvią veiklą, karjerą... kad galėtum rūpintis artimu žmogumi. Bet nieko nepadarysi. Neleidžiu nei sau, nei kitiems manęs gailėtis." Aktorė prisipažįsta, kad ją sujaudina nebent kolegų skambutis ir klausimas, gal dar ateis vaidinti... Po Naujųjų ji žada visiškai pasitraukti iš Jaunimo teatro. Dėstytojos darbo Muzikos akademijoje jau irgi atsisakė. „Negaliu blaškytis - arba arba. Iš pradžių pamėginau gyventi Linkmenyse ir Muzikos akademijoje dėstyti scenos kalbą, maniau, spėsiu, pavažinėsiu. Bet neišeina", - atsidūsta. Labai padeda kartu gyvenanti pagalbininkė, tačiau svetimam ponia Irena nenori užkrauti per didelės atsakomybės. Ji jaučia turinti būti šalia, nes mamai nuolat reikia pagalbos, dėmesio, šilumos...
„Norėjau, kad ji turėtų savo namus. Šiuo metu ir mieste yra butas, bet pernai dar nebuvo. Be to, mums būtų reikėję trijų keturių kambarių: vieno - mamai, kito - auklei, trečio - man, o ketvirto - svečiams. Paskui vėl pagalvojau: įkišiu ją į daugiabutį ir sunyks akimirksniu, nieko iš jos nebeliks... - apie apsisprendimą persikelti į sodybą Linkmenų kaime pasakoja ponia Irena. - Bet jokio heroizmo čia nėra. Galima sakyti, esu didvyrė per prievartą. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės - reikėjo apsispręsti. Juk aš užsispyrusi, po Avino ženklu gimusi. Kaip nusprendžiu, taip ir padarau. O atgal - niekaip." Nors ir kokia stipri dėtųsi, aktorė neslepia, kad visos šios aplinkybės ir dabartinis gyvenimas - savotiškas kantrybės ir gerumo išbandymas. „Jeigu aš jo turiu... Kartais atrodo, kad geresnės už mane tikrai nerasi, o kartais... Vidinę pusiausvyrą ir harmoniją išlaikyti baisiai sudėtinga. Stengiuosi, bet kaip sunku..." - prisipažįsta.
Išeinu į tylą
Judviejų su mama ryšys toks stiprus, kad ryžotės tokiam gyvenimui?
Ryšys turbūt stipresnis buvo su tėveliu. Jis mirė prieš septynerius metus. Visą laiką maniau, kad esu tėvo dukra, bet mamą mylėjau nė kiek ne mažiau. Tik ji - griežtesnė, mokytoja, labai santūrus žmogus... Vakar viena kaimynė atnešė skanaus pieno, kita suslėgė sūrį, trečia davė medaus... Aplinkui daug gerų žmonių. Pavalgėme su mama sveiko, natūralaus maisto. Paskui ji priėjo prie manęs, apkabino, pabučiavo ir sako: „Labai buvo skanu, mamyte..." Tokios akimirkos taip smarkiai trenkia per kepurę, taip nusvilina, kad net nežinai, kur dėtis. Bet kartu tai savotiškas patvirtinimas, kad, matyt, mamai yra gerai.
Vien jūsų klausantis ašaros kaupiasi. Turėtumėte dažnai verkti...
Ir dabar štai... Buvo laikai, kai mama ir džiaugsme, ir bėdoje mums, vaikams, padėjo. Dabar laikas man. Čia kartkartėmis atvažiuoja draugės, pasikalbame, kad neaišku, kaip mums bus, kas mus žiūrės. Labai artima bičiulė aktorė Kristina Kazlauskaitė jau seniai brandina mintį įkurti pensioną, kur sulaukę senatvės galėtų gyventi keliolika pažįstamų. Juk daug smagiau paskutines dienas leisti ne uždarytam tarp svetimų, o tarp savų draugų, bendraujant.
Iš savo vaikų nesitikite tokios globos, kokią suteikiate savo mamai?
Ne. Norisi krutėti iki paskutinio akimirksnio, gyventi savo gyvenimą ir niekam nebūti našta. Vaikai gali būti patys brangiausi, mieliausi, bet daug smagiau, kai pati juos aplankai ir jie pas tave atvažiuoja tik į svečius. Taip nesinori būti nuo ko nors priklausomai! Aišku, kai susergi, kai vienas nebegali nė žingsnio žengti, tada jau nepasirinksi...
Prisipažinsiu: tikrai nemaniau, kad anksčiau laiko išeisiu į pensiją. Dabar svarbiausias mano darbas - prižiūrėti mamą. Jos pensija nebloga. Juokingiausia, kad aš perpus mažiau uždirbdavau dėstydama akademijoje... Kaip atitrūkstu? Rašau romaną, pachuliganavoju - tapau dažais... Savo studentams sakiau: išeinu į tylą. Man jos labai reikėjo. Kad įsiklausyčiau į save, į kitus, į supantį pasaulį, kad viską apmąstyčiau. Aišku, genialių minčių kasdien į galvą neateina, bet būna akimirkų...
Persikėlusi čia nuo kaimo žmonių neatsiskyrėte?
Jokiu būdu, beveik viename kieme gyvename. Gražu, kad kaimo žmogus turi vidinio inteligentiškumo: kai tau reikia - pabendraus, bet kai mato, jog nenori - ir neliečia. Linkmenis pažįstu nuo vaikystės, mano krikštatėvis čia mokytojavo. O maždaug prieš aštuonerius metus dėdienė surado sodybą. Keisčiausia, kad būtent pro šitą namą mes, vaikai, eidavome prie ežero maudytis. Ne kartą esu jo „gonkose" sėdėjusi, nes dėdė stabtelėdavo pasikalbėti su senuoju savininku... Kai dėdienė atvedė parodyti rastos sodybos, buvo žiema, pusnys giliausios, namas - seniai remonto nematęs, bet man jokių abejonių nebeliko, ar verta jį pirkti. Čia - rėžinis kaimas, sodyba ir jai priklausančios žemės išdalytos per keturias, penkias vietas. Svarbiausia, kad ežeras - beveik kieme. Vasarą jį tik medžiai užstoja.
Nutrauktas pavadėlis
Prisipažįstu, kalbėdamasi su ponia Irena vis pajusdavau galvojanti, kokia stipri moteris sėdi priešais mane. Ir kartu abejojanti, kiek jos žodžiuose nuoširdumo, o kiek - puikios aktorės vaidybos. Tarsi išgirdusi nebylų klausimą, ji patikino: „Nenoriu vaidinti. Atvirai sakau - nelengva. Didžiulis pašaukimas būti vaiko aukle ar ligonio slauge... Gal man tai ženklas, kad laikas pasikeisti, išsigryninti, atsigręžti į artimus žmones. Mylėti nelengva - reikia mokytis. Aš ir mokausi būti gera, kantri, mokausi mylėti, tikėti, kad tai - ne veltui. Daug pažinimo dabar mano gyvenime..."
Ko gero, daug kas bent iš pastarųjų jos gyvenimo metų suguls romano, kuriamo jau septynetą metų, puslapiuose. Ponia Irena prisipažįsta rašanti apie ieškojimus: „Vis dar ieškau savo kelio. Ieškau savęs. Tik gal tos mano paieškos klaidina kitus... Kai kam sumaišau protus..."
Iš to, kad savojo kelio ir laimės vis dar ieškote, galima spręsti, jog šeimoje viso to neradote...
Negaliu sakyti, kad nebuvau laiminga. Net mano romanas vadinasi „Laimingoji". Neliūdni tie mano apmąstymai, jie - tarsi meditacijos ar mezginiai. Vieni mezga virbalais, o aš - iš raidžių... Pagrindinė moters užduotis - tarsi Vaidilutei sergėti židinį. Jeigu tai pavyksta, ji labai laiminga. Bet būna išimčių. Pavyzdžiui, šiandien krosnį kūriau tris kartus - vis geso ir geso. Palik mane sergėti ugnies, iškart užsisvajosiu, susimąstysiu. Žiūrėk, jau sėdžiu nebe namie, o prie ežero ir dūmą sau pučiu... Mintys skrajoja, o namie krosnis gęsta... Tai kokia iš manęs Vaidilutė?
Jūs tokia nesugyvenama?
Man atrodo, kad labai sugyvenama. O ant tų, kas mano kitaip, negaliu pykti... Nenoriu ilgai kankinti žmonių, geriau pasitraukiu. Pirmoje santuokoje gyvenau neilgai, tik penkerius metus. O štai antroje jau tikra maratonininkė esu: jeigu pridėtume draugystę iki vestuvių, ir visi trisdešimt metų išeina. Aš visą laiką sakiau: vyras - ne giminė, jis - svetimas, todėl kol yra fizinis, dvasinis ir dar meilės ryšys, galima būti kartu. Jeigu iš to trejeto nors vieno trūksta, ilgai netrauksi. Antanas (aktorius Antanas Šurna - red. past.) - nuostabus aktorius, fantastiškas partneris scenoje... Bet juk galima žmogumi žavėtis ne tik santuokos ryšiais susikausčius. Kada nors ir jį reikia į laisvę paleisti, ir mane išlaisvinti. Geras šeimininkas net šunį retkarčiais nuo pavadėlio paleidžia. O aš - nepaklusni, todėl pavadėlį nusitraukiau...
Tik štai jau kitas vyriškis jums peršasi ir, matyt, bando prisivilioti...
Viena mano draugė sakė: „Pagalvok, mums po penkiasdešimt penkerius metus. Ir kažkam šitokios seniukės dar gali kristi į akį? Irena, nepraleisk savo šanso. Daugiau pasiūlymų gali nebebūti!" Ir tikrai menki juokai...
O jums reikia to žmogaus šalia?
Paklausk kiekvienos normalios moters: aišku, reikia. Ateina laikas, kai norisi pasijusti kaip už pečiaus. Nusibodo pačiai ieškoti molio, statyti krosnis, būti ir architektu, ir dizaineriu, ir geru mūrininku... Aš visą laiką svajojau pažinti saugumo jausmą. Bet tai gali ir likti svajone. Ką aš žinau, kaip pavyks trečią kartą? Norėčiau manyti, kad sieną ir saugumą pagaliau radau. Dabar apskritai leidžiu sau tai, ko niekada neleidau: gyventi, kaip noriu, mąstyti, kaip noriu, tvarkytis ar nesitvarkyti - irgi kaip noriu. Matyt, gyvenimas suka savo ratus: kas nors tau turi labai pagadinti nervus, tu kitam turi pagadinti... Niekada nebūna, kad vienas šventasis, o kitas - siaubūnas. Kalbant apie mus su Antanu, iš tiesų buvome tarsi iš tos pasakėčios - du avinai ant tilto. Susiremia ragais ir nė krust, o tiltelis - medinis. Pliumpt į vandenį abu, ir viskas: bendras gyvenimas baigėsi - kiekvienas savais būdais išplaukia į krantą. Vienam lengviau pasiseka, kitas pelkėje įklimpsta ir vis keikia, koks blogas anas avinas, nes sudegino lieptelį... O kad pats nė kiek negeresnis, nesusimąsto...
Prieš deginant tiltus judu bandėte kalbėtis?
Aš - begėdė, nebandžiau. Su manimi bandė, bet vis tiek nieko neišėjo. Žinau, kad žmonės turi kalbėtis, bet man to nereikėjo. Pragyvenau tikrai fantastišką gyvenimą, ne kiekvienam tenka tokių išbandymų, bet mano apsisprendimai išties buvo gerai apgalvoti. Jeigu po tiek bendrai praleisto laiko žmogus sako „užteks", patikėkite, tikrai kas nors rimta atsitiko. Keisčiausia, kad mane labiau smerkia ne vyrai, o moterys: kaip išdrįso... metė... O ką aš padariau?! Fantastišką vyrą išleidau į laisvę!
Nepavydu, kad šalia jo atsiras kita?
Jau yra - labai graži, šauni. Už mane jaunesnė. Ir aš širdies draugą turiu. Man tik „ačiū" reikia pasakyti, o ne pykti ir keikti.
Kuo vardu jūsų išrinktasis?
Nesakysiu. Be abejo, vardas - karališkas!
Spėju, kad Mindaugas... Nenoriai kalbate apie praeitį ir nespėliojate, kas laukia ateityje. Pasikalbėkime apie dabartį. Kas jus sieja su šiuo žmogumi?
Jis - senas pažįstamas, verslininkas... Nieko daugiau nesakysiu. Tai yra taip trapu, gražu, švaru. Ir taip tikra... Iš to kas nors gali išeiti. Tik viskas priklausys nuo mūsų abiejų. Žinau, kad kalbu metaforomis, bet kitaip nesugebu apibūdinti mūsų draugystės. Galiausiai kuo mažiau žmonių apie ją žinos, tuo geriau, nes vos tik pasidžiaugi, viskas išnyksta.
Jis čia, pas jus kaime, dažnai būna?
Žinoma. Ir padeda. Moterys niekada nepražus, jos puikiai tvarkosi ir vienos. Nors daug kas man pranašavo žlugimą, dar pažiūrėsime...
O trečios vestuvės jūsų gyvenime bus?
Kas žino, negaliu išsižadėti. Sužadėtuvių žiedą jau turiu. Nesakau nei „ne", nei „taip".
Bet priimdama sužadėtuvių žiedą ką nors atsakėte...
Ai, seniai tai buvo... prieš kokį pusmetį... Pažiūrėsim... Aš dabar laiko šitiems reikalams neturiu. Mano šiandiena - mama, turiu jai padėti nepasiduoti ligai. Pamenu, prieš dvejus metus Šakiuose, kur tada gyveno, Kalėdos buvo labai sunkios... Dabar pavargstu, jaučiu didelę atsakomybę, bet smagu, kad mama mane bent jau atpažįsta. Atmintis jai gal ir negrįžta, tačiau nors susišnekame. O tada buvo laikas, kai mama manęs neatpažino... Taip verkiau, taip raudojau Kalėdų naktį lauke... Tai buvo apsivalymo rauda, daug ką tuomet suvokiau...
O kokios šios Kalėdos?
Aš viską pradedu iš naujo. Labai norėjau, kad remontas būtų baigtas, kad viskas stovėtų savo vietose, bet nepavyko. Dėl to neišgyvenu, žinau, kad prieš buitį nepapūsi, verčiau nerti į būties vandenis. Mokausi ramybės ir džiaugsmo. Kalėdos būtinai būna geros.
