Sulaukus keturiasdešimties, vieniems plūsteli egzistencinių minčių, kitus apima nostalgija ir mažytė depresija. Dainininkei Irenai Starošaitei (40), rodos, negresia nei viena, nei kita: ji apskritai neturi laiko filosofuoti apie metų tėkmę, nes įtemptai rengiasi jubiliejiniam koncertui. Lygiai pusę savo gyvenimo Irena praleido scenoje.
Tortas, gautas dviejų Irenos jubiliejų - scenoje praleisto dvidešimtmečio ir gyvenimo keturiasdešimtmečio - proga, ištvėręs ilgą fotosesiją, dabar saugiai vėsta Žvagulių namų balkone. „Atsipjauk, kiek nori, - Irena telefonu sako dešimtmečiam sūnui Vakariui. - O kas liks, aš nuvešiu į darbą." Rodos, kai kam labai pasisekė. „Negaliu valgyti tortų, o mūsų kontoros darbuotojai mielai juos kerta", - vakarienei Irena skrupulingai renkasi krevetes. Tiesiai iš kavinės ji važiuos į Kauną, nes ten laukia grožio procedūra, paskui - repeticijos, primatavimai pas siuvėją, vėl repeticijos... Jubiliejinį Irenos koncertą nusprendę surengti sostinės laisvalaikio centre „Forum Palace", Žvaguliai įsisuko į tokią karuselę, kokią normaliam žmogui sunku įsivaizduoti. „Va būtent - normaliam, - juokiasi atlikėja. - O mes juk - dainininkai..."
Kaip gyvenate pastarąsias kelias savaites?
Puikiai. Jei neminėsime tokios smulkmenos, jog gyvenu praktiškai ne namie... Ketvirtokas sūnus tėvų beveik nemato. Nuoširdžiai noriu tikėti, kad jis ne visą laisvalaikį praleidžia prie kompiuterio. Bet vis tiek gyvenu puikiai: man patinka, kai nėra kada įkvėpti oro. Labai bijau, kad, pasibaigus šiam bėgimui, atsiras tuštuma ir man pasidarys baisiai liūdna. Bet tikiuosi to išvengti.
Kaip kilo sumanymas rengti grandiozinį koncertą? Šalyje krizė, o jūs sau švenčiate!
Tiesiog panorome įspūdingai paminėti tą datą. Sumanėme dainuoti su kolegomis, draugais - ir prasidėjo: jie atliks mano dainas, todėl su kiekvienu reikia parepetuoti. Repeticijų nė neskaičiuoju... Nors, tiesą sakant, tikėjausi, kad bus baisiau (juokiasi). Aišku, viską galima palikti likimo valiai, numesti atlikėjams dainas - kaip išmoks, taip bus gerai. Bet koncertas „gyvas", jį filmuos televizija. Tai įpareigoja. O Žilvinas jaudinasi dar labiau nei aš, nes ant jo galvos - visi techniniai reikalai.
Gal jis labiau jaudinasi, nes yra karštesnio būdo?
Turbūt (šypsosi). Kaip visada, aš rami, o jis - degtukas, tik neapsižiūrėk - jau dega. Bet koks iškilęs klausimas jam yra kaip dramblys: ir kaipgi mes tą dramblį įveiksime?.. Paskui, žiūrėk, ima ir viską sutvarko.
Nesusipykote per tas įtemptas savaites?
Baisiai - ne, bet sykį buvo blogai. Jam pasirodė, kad kišuosi į techninius dalykus, todėl pradėjo trankyti durimis: „Jei jau taip, aš nieko nedarysiu, apsieisi be manęs!" Tačiau tuoj praėjo...
Po koncerto tikriausiai važiuosite ne namo? Tokia proga juk reikia išgerti šampano ir suvalgyti baltosios mišrainės!
Ten pat, „Forume", nueisime į kitą salę ir su draugais atšvęsime ta proga. Dalyvaus ir mano mama. Tėtis mirė, kai buvau trylikos, o su mama esame draugės nuo mažens. Bet bijau, kad per balių neužmigčiau... Taip nutinka, kai atsipalaiduoju po ilgalaikės įtampos. Atsipalaidavusi nieko blogo nedarau (šypsosi): keturiomis nešliaužioju, ant stalų nešoku - tiesiog imu ir užmiegu. Žinau, nemandagu, bet jau ne kartą esu pajutusi: viskas, nokautas. Tada aplinkiniams pasakau, kad trumpam juos palieku, ir daugiau prie stalo negrįžtu, nes lovoje saldžiai užmiegu!
Dvidešimt metų praleisti scenoje - nemažas laimėjimas. Ar daug kas pasikeitė per tą laiką?
Anuomet prieš koncertus labai nervindavausi. Dabar kur kas ramiau žiūriu... Vienaip drebėdavo kojos, kai eidavau dainuoti su „Trimito" orkestru, kitaip - kai kas vakarą dainuodavau „Lietuvos" viešbučio dvidešimt antro aukšto bare. Nors nepasakyčiau, kad kuriuo nors atveju lengviau. Tik žinau, kas man labiausiai patinka, - rimtas koncertas su scenografija, puikia garso ir šviesos įranga. Tarsi mažas spektaklis...
Juk ir tai pasikeitė: prieš dvidešimt metų niekas įmantrių šou Lietuvoje nerengė?
Visko būdavo. Net miuziklus kurdavo. Pamenu, prieš dvidešimt metų važiavau į miuziklo artistų atranką Maskvoje. Tada bare kas vakarą dainuodavau ir šokdavau, man tai būdavo visai nesudėtinga. O rusams pasirodė stebuklas, kad kažkokia mergaičiukė sugeba šitaip šokti ir dar dainuoti. Tąkart mane atrinko, bet turėjau atsiprašyti: su Žilvino kolektyvu pradėjome važinėti į Vokietiją, Bulgariją - nebeturėjau laiko repeticijoms. Užsienyje praleisdavome po mėnesį, du, pusmetį. Dainuodavome, žinoma, „koverius" - vos MTV išleisdavo kokį hitą, mes jau repetuodavome. Kelerius metus iš eilės vykome dirbti į Jungtinius Arabų Emyratus - šalį, kurioje reikalaujama dainuoti užsisagsčius drabužį iki pat kaklo. Kai pirmą sykį ten nuskridome ir išlipome iš lėktuvo, visi kone apalpo nuo į veidus tvokstelėjusio karščio, o aš palaimingai atsidusau: pagaliau man šilta!
Ar dar kada teko atnaujinti ryšį su Rusija?
Teko 1988-aisiais, tuomet tapau Jaltos festivalio laureate. Tarybiniais metais artistą iš Lietuvos ministerija siųsdavo į sąjunginius konkursus, o jei gerai pasirodydavo, atsiverdavo keliai į tarptautinius. Sąjunginiame konkurse dalyvavau kartu su Aziza, Igoriu Talkovu, duetu „Akademija" - pradedančiomis ir jau daug pasiekusiomis žvaigždėmis. Buvome siunčiami į skirtingus tarptautinius festivalius. Man teko „Intertalant" Prahoje, bet nenuvažiavau: Čekijoje prasidėjus politiniams perversmams, jis tiesiog neįvyko. Paskui užsidarėme nuo Rusijos, ir man nebeteko ten važiuoti. Užtat dabar po gimtadienio žadame su Žilvinu skristi į Maskvą - susitiksime su Japonijoje gyvenančia savo drauge.
Draugai jūsų gyvenime - svarbūs?
Labai. Kai pagalvoju - tik dėl jų jubiliejų ir švenčiu. Žinoma, krizė truputį numušė ūpą, bet esu įsitikinusi, kad nereikia derintis prie vyraujančios blogos nuotaikos - geriau stengtis ją pakelti. Gal tada lengviau ištversime krizę? Iš koncerto tikrai neuždirbsime, net investuotų lėšų neatsiimsime, bet argi viskas matuojama pinigais?
Tai dar gerai gyvenate...
Pastaruosius penkerius metus mes su Žilvinu išgyvenome savo aukso amžių. Tačiau jautėmės kaip nuvaryti arkliai... Visi labai mėgo skaičiuoti mūsų pajamas ir linguoti galvomis: ohoho! Milijonieriai! Bet niekas neskaičiavo žalos mūsų sveikatai, muzikos, kostiumų ir benzino sąnaudų. Ir niekas neskaičiavo rizikos, su kuria neišvengiamai susiduri, kai leki iš koncerto į koncertą lyg akis išdegęs... Tie, kurie su mumis nuvažiuodavo į keletą koncertų, labai greitai pareikšdavo: „Mes šito neatlaikytume."
O jūs atlaikote. Užsigrūdinote?
Užsigrūdinau. Aišku, jaučiu, jau „streikuoja" nugara, nebelakstau su aukštakulniais - mieliau renkuosi sportbačius... Viskas vėliau atsilieps. Bet rimtų bėdų, dėkui Dievui, dar nebuvo: manau, kol esu užsiėmusi, tol niekuo nesergu. Užtat ir bijau atokvėpio. Man patinka dirbti be atvangos - juk koncertuose ne tik atiduodu energiją, bet ir gerą jos dozę gaunu. Publika mane emociškai pakrauna: prašo senų dainų, visuomet reikalauja vizitine kortele tapusios „Saulė leidžias", dainuoja drauge. Vis dėlto nuostabu dirbti širdžiai mielą darbą, už kurį dar ir moka!
Per tuos metus nė karto nepasigailėjote, nenusispjovėte: „Ech, geriau jau būčiau..."?
Siuvėja, pavyzdžiui? Tikrai ne. Ir ne teisėja ar gydytoja. Šimtus kartų įsitikinau, kad mano pasirinkimas geras.
Ar dvidešimt metų scenoje jums buvo lengvesni nei vienuolika - santuokoje su Žilvinu Žvaguliu?
Jų neįmanoma lyginti (juokiasi). Mudu su Žilvinu drauge dirbame dvidešimt vienus metus. Vieną dieną susipratome, kad mums lemta ne tik dirbti kartu. Ir ačiū Dievui, kad vis dar einame greta vienas kito, kad vienas kitą papildome. Mums neatsibosta vienam kito kritikuoti.
Dėl ko Žilvinas dažniausiai jus kritikuoja?
Jis negali pakęsti, kai kur nors vėluoju. Iki koncerto dar dvidešimt minučių, o jis jau „parina": „Baik dažytis, pavėluosi į sceną!" Pats Žilvinas mėgsta pradėti koncertą lygiai tą minutę, kaip numatyta. Jis ir gyvenime toks. Kur nors susiruošiame, aš dar maunuosi kojines, o jis jau trypia prie durų. Man taip nepatinka: kai koncertas prasideda laiku, žmonės pirmose eilėse dar tebevaikšto, ieško savo vietų... Jau geriau tegul visi salėje susės į savo vietas ir nekantraudami paplos!
Žvaigždės juk būtina laukti!
Žinoma! Kodėl tik Džordanos Butkutės reikia laukti, o kitų - ne (juokiasi)? Dar viena Žilvino mėgstama kritikos strėlė - nepraleisti pro akis, jei priaugu vieną kitą kilogramą: „Mamuk, pastorėjai." Ne, jis ne lieknėjimo maniakas: kai esu liekna, neištaria nė vieno blogo žodžio. Užuominas ima svaidyti tik tada, kai jau tikrai reikia. Tokių etapų mano gyvenime buvo keletas: prieš išskrendant į Japoniją, gimus Vakariui... Net pagurklis buvo atsiradęs! Pamenu, į Japoniją nusivežiau atsisveikinimo baliaus nuotraukų ir visur jas išklijavau, kad buvusi figūra man nuolat badytų akis. Kai tik išalkdavau, žvilgtelėdavau į jas ir apetitas sumažėdavo.
O kokių priemonių imatės dabar, kad vyras būtų patenkintas jūsų figūra?
Valgyti valgau, tik kai ko nevartoju: kiaulienos, bulvių, baltos duonos. Jei kyla noras suvalgyti duonos, renkuosi sukietėjusią juodą. Su pienu. Gal nelabai sveika, bet į kūną neina. Žilvinas mėgsta juodą sudžiūvusią duoną su vandeniu - kaip skanu retkarčiais!
Ir kaip „dietiškai" skamba... O kaip garsioji jūsų dieta, rekomenduota Ingridos Sabonienės?
Ten ne visai dieta: šiek tiek prisilaikyti reikėjo, bet esmė buvo maisto papildai. Gal kada vėl jų imsiuosi. Nelabai rūpinuosi savimi, veido procedūrų beveik nesidarau. Tiesiog dieną visai nesidažau. Tik dabar, sulaukus keturiasdešimties, pradedu labiau prisižiūrėti: užsisakau vieną kitą procedūrą, bet retai.
Girdėjau, jus kvietė į televizijos šokių projektą? Kodėl atsisakėte - Žilvinas neleido?
Ne, mudu pasitarėme ir nusprendėme: niekaip nespėčiau. Labai noriu bent jau nueiti į televizijos studiją pažiūrėti šokių filmavimo, bet dar nė sykio nebuvau, nes šeštadieniais koncertuoju. Džiaugiausi sulaukusi kvietimo, tikrai norėjau dalyvauti, bet šiuo gyvenimo momentu tiesiog negaliu. Gal dar kada pakvies...
Vadinasi, atsisakymo priežastis - ne vyro pavydas? Ar jis išvis jo nerodo?
Kartais - juokais. Iš tiesų aš neišbandžiau jo žemaitiško karščio: gal ir imtų pavydėti...
Gal po vienuolikos bendro gyvenimo metų kartais ir norisi, kad vyras pavydėtų?
Gal pavydas ir į sveikatą... Kai darbe tavęs nekritikuoja, nebėra kur tobulėti. Taip pat ir šeimoje: jei vyras visai nepavydi, turbūt tu jam nelabai reikalinga. Bet aš stengiuosi nesielgti taip, kad vyrams kiltų dviprasmiškų minčių. Pamenu, prieš vykdama į Emyratus buvau įspėta, jog dažna europietė susigundo arabų komplimentais ir ten pasilieka. Arabai iš tiesų dėmesingi - dovanoja moterims dovanų vien už tai, kad jos atsako į jų pasisveikinimą. Dovanų gavau ir aš. Tačiau įsitikinau: lieka tik tos, kurioms rūpi likti.
Kaip dabar su Žilvinu sutariate?
Sutariame. Aš šeimoje atsakinga už ramybę, jis - už energiją. Visuomet taip buvo. Mūsų Vakaris vis labiau panašėja į tėvą - energingas, aktyvus, kartais, kai pajuokauja, nesuprasi, rimtai sako ar ne. Visai kaip tėtis...
Iki šiol neišvengdavote skandalingų rūpesčių ir gandų. Gal bent šie metai buvo ramesni, sklandesni?
Dar turime šiek tiek nemalonumų, bet, tikiuosi, juos kaip nors įveiksime. Vis dar bylinėjamės teisme su Gyčiu Paškevičiumi. Man tas teismas - didžiulis stresas. Labai norisi, kad visos pusės ramiai išsakytų savo nuomonę ir viena kitą suprastų. Norisi taikiai išspręsti ginčą, o ne svaidytis kaltinimais, traukti „iš oro" kažkokias milijonines sumas, gąsdinti per laikraščius...
O gandai apie būtus nebūtus nesantuokinius Žilvino vaikus?..
Tai - pigiosios žurnalistikos pokštai. Kažkam reikia užsidirbti pinigų, tai ir dirba. Geriau toji redaktorė, kuri paskleidė gandus, pagyventų iš savo nuodėmių, apie savo nutrūkimus nuo šeimos papasakotų... Žmogus turi teisę moralizuoti tik tada, jei pats yra švarus. Stengiuosi neskaityti komentarų internete: manau, purvais drabstosi tik nešvarūs žmonės, kurie tikriausiai net savo motinoms nėra padėkoję. Gimęs kiaule, kiaule ir mirsi. Jei savyje nešioji purvą, kaip paskui nuo to atsiribosi? Purvinas ir liksi.
Truputį purvo ant Žilvino yra užpylusi ir buvusi žmona Regvita. Kaip dabar su ja bendraujate?
Visiškai nebendraujame. Rodos, pykčio tarp mūsų neturėtų būti, bet ji kažkodėl pikta.
Kodėl? Ji turi gražią savo šeimą, judu - savo. Juk ne dėl jūsų kadaise įvyko skyrybos.
Gal ji vis tiek kaltina mane? Tačiau niekada neturėjau minčių ką nors išskirti. Įsiterpti į svetimą šeimą - ne man. Bet to ir neprireikė... Apskritai manau, kad jei šeima tvirta, niekas net ir norėdamas jos neišskirs.
O jūsų šeimą kas nors mėgina skirti?
Mes atsparūs (juokiasi). Net jei kas nors bandytų skirti, svarbiausias būtų ne bandymas, o mūsų reakcija į jį. Jei pasiduodi, vadinasi, šeima buvo netvirta.
Žinant vyrų fizinę sandarą, kartais labai sudėtinga neužkibti ant jauko...
Viskam yra ribos. Jei aš neleidžiu sau elgtis taip, kad kitiems suteikčiau vilčių, vyras irgi turi elgtis atitinkamai.
Tada juo labiau jus turėtų erzinti moterys, kurios sau tai leidžia.
Stengiuosi nuo jų atsiriboti. Barakudų nebijau - joms rūpi tik pinigai... Taigi galime tik pasidžiaugti, kad mudu su Žilvinu jų neturime (juokiasi).
