Džonas - šiuo britiškai skambančiu ir su britais nieko bendra neturinčiu vardu į Isroildžoną Baroti (50) dabar kreipiasi dauguma bičiulių. Tačiau pirmoji prieš daugelį metų taip jį pavadino žmona Andželika (43). Ir ne vien todėl, kad tariant tikrąjį jo vardą pinasi lietuvių liežuvis. Tiesiog Tadžikijoje prie vardų segama dalelė „džon" reiškia „širdelė", „mažiukas", „mielas". Stebint šią beveik penkiolika metų drauge esančią porą nelieka nė menkiausios abejonės - kitaip kreiptis vienas į kitą jie ir negalėtų. Nors bendrų vaikų Andželika ir Isroildžonas taip ir nesusilaukė, savo atžala jie švelniai vadina Klaipėdos senamiestyje įsikūrusią kone seniausią Lietuvoje meno galeriją, kuriai davė šeimos vardą - „Baroti"...
Jūsų namai labai erdvūs. Ne per dideli dviem?
Andželika: Turime katiną Viskį, todėl, galima sakyti, gyvename trise. Jį, dar visai mažiuką, išvažiuodamas į Vilnių įteikė sūnus Mindaugas, kuris šiuo metu trečiame kurse studijuoja televizijos ir kino režisūrą. Vietoj savęs paliko kačiuką, kad manęs ilgesys neužgraužtų, kad neišprotėčiau...
Viltys turėti bendrą vaiką jau palaidotos?
Andželika: Drįstu manyti, kad jau nebepasiryšime... Apie anūkus pats laikas galvoti, ne apie vaikus. Bendras mudviejų vaikas yra galerija. Visos jėgos ir meilė atiduoti jai.
Isroildžonas: Keistai atrodytų: vaikui - dvidešimt, o man - jau septyniasdešimt...
Tačiau krašte, iš kurio esate kilęs, tokie reiškiniai įprasti, tiesa?
Isroildžonas: Ten atžalų susilaukia iki gilios senatvės. Pats esu kilęs iš vienuolikos vaikų šeimos. Tik septyni likę - penki broliai ir dvi seserys. Bet per tris Lietuvoje praleistus dešimtmečius pradėjau mąstyti kitaip, vakarietiškai, todėl nemanau, kad vaikas jaustųsi smagiai turėdamas gerokai pagyvenusį tėtį.
Į gimtinę - be žmonos
Tadžikija - skamba egzotiškai. Atrodo, kad visi jos gyventojai glaudžiasi kalnų aūluose...
Isroildžonas: Gimiau ir užaugau gana dideliame mieste. Jis net savo dramos teatrą turi. O Tadžikijos kaimai kur kas didesni už lietuviškus. Kai atvažiavau į Lietuvą, labai nustebau, kad kaimu vadina kelis namukus. Mano gimtinėje daugelis šeimų daugiavaikės, todėl, išeidami iš tėvų, vaikai keliasi į kaimynystėje pastatytus namus. Viena šeima gali išsiplėsti per visą kvartalą.
Dažnai aplankote gimines?
Isroildžonas: Paprastai kas penkeri metai. Važiuoju vienas - Andželika dar nėra buvusi. Mano giminės ją pažįsta tik iš nuotraukų. Kelionės išlaidos milžiniškos. Už tokią sumą, kiek atsieina nuvažiuoti į Tadžikiją, galima nesunkiai ir į Ameriką nuskristi.
Andželika: Anksčiau stabdė ir kita priežastis. Dešimt metų Tadžikijoje vyko pilietinis karas. Vykti buvo tikrai pavojinga, ypač man, europietiškos išvaizdos moteriai. Dabar viskas baigta, todėl planuoju artimiausiu metu pagaliau ryžtis šiai kelionei.
Gimtinės nepamirštate - net naujienas internete gimtąja kalba skaitote...
Isroildžonas: Tai - kasdienis mano ritualas. Kai atsirado internetas, būti arčiau namų pasidarė itin paprasta. Anksčiau gimtinės pasiilgdavau daug greičiau. Dabar ir su giminėmis bendrauju, ir naujienas peržiūriu. Gal Tadžikija ir yra Rytų šalis, bet ji pakankamai civilizuota - giminaičiai ir elektroninį paštą puikiai įvaldę, ir per „Skype" su mumis bendrauja.
Tiesa, kad tadžikiškai neretai pasikalbate ir namais tapusioje Klaipėdoje?
Isroildžonas: Taip, turime tokį neoficialų tadžikų susivienijimą. Šiuo metu Klaipėdoje mūsų šeši. Kartą per mėnesį susirenkame, pabendraujame, plovo paragaujame.
Pusmetį tylėjo kaip žuvis
Kaipgi prieš daugelį metų atsidūrėte už šešių su puse tūkstančio kilometrų nuo namų?
Isroildžonas: Dušanbės meno technikume baigęs keramiko specialybę, netikėtai gavau pasiūlymą pabandyti mokytis Lietuvoje. Iki manęs Vilniuje jau mokėsi keturi tadžikai. Po manęs, kiek žinau, niekas nebevažiavo. Stoti bandžiau net tris kartus. Pirmais metais dokumentai nebuvo sutvarkyti, kitais metais visą mėnesį pavėlavau į egzaminus, nes sesiją paankstino. Trečias kartas buvo lemtingas - 1979-aisiais pagaliau įstojau. Tačiau ir tada neapsiėjo be kuriozų. Nežinojau, kad bus dėstoma lietuviškai...
Andželika: Trejus metus važiavo ir ne karto į galvą nešovė mintis pasidomėti, ar Vilniaus dailės akademijoje renkamos rusų grupės.
Isroildžonas: Anais laikais buvo natūralu, kad aukštosiose mokyklose rinkdavo grupes kitataučiams. Kai atėjau mokytis, visiškai nieko nesupratau. Bet per pusę metų išmokau taip, kad pirmąją sesiją jau laikiau lietuvių kalba.
Kaip įmanoma taip greitai išmokti visiškai svetimą kalbą?
Isroildžonas: Teko. Kai niekas su tavimi nešneka, nori nenori - teks išmokti.
Andželika: Prisimenu, kai atvažiuodavo Džono bendramoksliai iš Vilniaus, visos kalbos būdavo tik apie tuos laikus, kai jis mokėsi akademijoje. Kartu su juo bendrabutyje gyvenę vyrukai pasakodavo, kad Džonas - mažiukas, juodukas - visą pusmetį sėdėjo kamputyje, nieko nešnekėjo, tik klausydavosi. O paskui kaip žirnius pradėjo berti lietuviškus žodžius. Niekas negalėjo patikėti.
Važiuodamas į Lietuvą ką nors apie ją žinojote?
Isroildžonas: Beveik nieko. Mums, rytiečiams, tuo metu Baltijos šalys labiau asocijavosi su Latvija ir Ryga. Lietuva pasirodė rami. Nustebino tvarka, švara ir, svarbiausia, jokio triukšmo.
Andželika: Kai pietiečiai su savo temperamentu susėda prie vieno stalo, nieko neįmanoma suprasti, nes visi rėkia vienu metu. Po kelionių į Tadžikiją Džonas visada skundžiasi, kad triukšmingi giminių susirinkimai gali išvesti iš proto.
Isroildžonas: Kai nuvažiuoju, vis klausiu, ko gi jie taip šaukia. Per trisdešimt metų tapau tikru lietuviu - net giminės sako, kad kažkoks ne toks esu. Temperamentas, matyt, kiek prigeso...
Susipažinote Klaipėdoje. Kokie keliai iš Vilniaus abu atvedė į pajūrį?
Andželika: Iš gimtojo Vilniaus atvažiavau studijuoti teatro režisūros. Susipažinau su pirmuoju vyru, jis studijavo muziką. Kai žuvo, likau viena su mažu sūnumi. Labai norėjau grįžti į Vilnių. Buvo sudėtinga ir finansiškai, ir dvasiškai - dramos studiją, kurią įkūriau ir kuri gyvavo porą metų, teko uždaryti, draugų šalia nebuvo... Jau ieškojau buto pirkėjų ir darbo Vilniuje.
Bet...
Andželika: Pamenu, einu per tiltą ir sutinku kaimyną, kuris ima ir pasiūlo padirbėti galerijoje. Klausiu, kokia ta galerija. O jis sako, kad ir pats nežino - atidaro privačią, ir tiek. Pamaniau, kad nieko neprarasiu, todėl sutikau. Panirusi į šią sritį supratau, kad čia - mano vieta. Išvažiuoti nebenorėjau. Deja, galerija gyvavo tik pusę metų, tačiau be darbo ilgai nesėdėjau. Jau netrukus savo galeriją kūręs Džonas pasiūlė drauge padirbėti.
Taip ir užsimezgė tarnybinis romanas?
Andželika: Iškart niekas neatsiranda. Mus labai suartino azartas ir meilė galerijai. Dažniausiai dirbome dviese, neretai iki išnaktų (juokiasi). 1997-aisiais susituokėme, nors iki vedybų trejus metus gyvenome drauge. Pradžioje Džonas buvo mano viršininkas. Vėliau, kai galerija persikėlė kitur, direktore tapau aš, o jis nusprendė įgyvendinti svajonę - pagaliau atsidėti kūrybai.
Isroildžonas: Kol galerija kūrėsi, stojosi ant kojų, parodas rengdavau itin retai, kūryba kentėjo. Daugelis net nežinojo, kad esu keramikas. Dabar atsiranda vis daugiau užsakovų, o ir pačiam malonu - dirbu darbą, kuris turi paklausą. Savo kūrinius nuolat eksponuoju. Ir ne tik Lietuvoje.
Andželika: Kai negalėdavo kurti, pasidarydavo labai irzlus. Kam to reikia? Nors ir dabar Džono pagalbos galerijoje nuolat prireikia - ir prie projektų kartu dirba, ir vinį įkala. Jis net remontą galerijoje daro. Viską kartu sprendžiame, nuolat aptariame.
Meno kūriniai - išsimokėtinai
Entuziazmas, kuriuo degėte kurdami galeriją, neišblėso?
Andželika: Man ir pačiai kartais keista, kodėl jis vis neblėsta. Gal todėl, kad sergame savo darbu.
Tačiau galerija - visiškai nepelningas verslas, tiesa?
Isroildžonas: Neretai būna, kad turiu ją paremti iš keramikos uždirbtų lėšų. Pasitaiko ir labai juodų mėnesių. Dažnai rengiame parodas, o tai - nuostolinga. Tačiau ne už ką jų neatsisakysime, nes nuoširdžiai nenorime virsti komercine galerija. Juk taip nuobodu sėdėti ir laukti, kol kas nors ateis ir nupirks paveikslą...
Andželika: Nors abu esame ne klaipėdiečiai, nepaprastai mylime Klaipėdą. Stengiamės žmonėms parodyti viską, kas geriausia šiuolaikiniame mene. Tam reikalingos aktyvios parodos, o ne komercija. Per penkiolika metų užsitarnavome reputaciją, kuri leidžia pasikviesti iškiliausių meno žmonių. Džiaugiamės prisidėję prie to, kad Klaipėda nebevadinama kultūros provincija, kaip buvo anksčiau.
Nenorime atimti iš savęs malonumo dirbti mėgstamą darbą. Tie projektai taip įsuka... Pavyzdžiui, liepos mėnesį organizuojame netradicinę parodą. Iš įvairių pasaulio šalių suvažiavę menininkai atvykimo proga turės šokti parašiutais. Vėliau jie dešimt dienų tapys, o mes pristatysime jų darbų parodą.
Isroildžonas: Tapys tie, kurie liks gyvi (juokiasi). Ir aš šoksiu. Andželika nesutiko, nes juk turi nors vienas iš dviejų likti gyvas.
Isroildžonai, pernai atšventėte ne tik savo penkiasdešimtmetį, bet ir galerijos penkiolikos metų sukaktį. Šiam verslui tai - daug ar mažai?
Isroildžonas: Atrodo, kad mažai, bet iš tikrųjų - labai daug. Per tuos metus daugybė galerijų atsidarydavo ir išnykdavo. Šiuo metu pusmečiu už mus vyresnė tik viena galerija Vilniuje. Turint galvoje, kad kūrėmės perversmų ir ekonominių krizių laikais, penkiolika metų - išties nemažai. Daugybė verslininkų, su kuriais kartu pradėjome kurtis, jau seniai bankrutavo...
Kas yra krizės, žinote ir jūs?
Andželika: Be abejo, juk mes irgi žmonės. Bet ši veikla - kaip narkotikas, negali sustoti. Užtenka pamatyti susižavėjusių žiūrovų akis, ir visos krizės kaipmat pasimiršta. O kaip malonu, kai išdrįsę surengti pirmąsias jaunųjų menininkų parodas vėliau su malonumu stebime jų karjeros šuolius. Dabar kai kurių jau ir neprisikviestume - tokiomis garsenybėmis tapo...
Namuose matau vos kelis Džono darbus...
Andželika: Ir tuos per karus išsikovojau. Man jie labai patiko, todėl prašiau pasilikti.
Isroildžonas: Nemėgstu, kai menininkai namus savo darbais nukabinėja. Gal kuklinuosi...
Turbūt nežinote, ką reiškia pirkti dovanas, - visada galima padovanoti meno kūrinį...
Andželika: Žmonės mėgsta Džono keramiką, todėl jos išties dažnai dovanojame. Jo braižas - rytietiškas, nesunkiai atpažįstamas. Taip jau yra - bičiulių namai papuošti Džono darbais, o mūsų namai - jų menu. Kartais padovanoja, kartais nusiperkame. Esame meno ligoniai, todėl net ir neturėdami pinigų vis tiek įstengiame įsigyti patinkantį darbą. Ir išsimokėtinai leidžia nusipirkti. Per tiek metų sukaupėme tikrai nemažą meno kolekciją. Vyras paburba, bet kitaip negaliu - jeigu kūrinys patinka, privalau jį gauti.
Andželikos sūnus jau studijuoja. Isroildžonai, o kur jūsų vaikai?
Isroildžonas: Jokūbas taip pat studijuoja Vilniuje, o Teklė, jau devintokė, gyvena su mama Klaipėdoje. Visi vaikai, nors ir nebūna su mumis kasdien, turi raktus nuo mūsų namų, gali bet kada ateiti. Paprastai drauge leidžiame savaitgalius, šventes, atostogas.
Andželika: Džonas nėra tipinis lietuviškas tėtis - atsiradus šeimyninių problemų bendravimo su vaikais nenutraukė.
Paskirstymo, kuris kieno vaikas, nėra?
Andželika: Gink Dieve. Visada sakome, kad per abu turime tris vaikus. Abiejų vaikų džiaugsmai ir rūpesčiai rūpi vienodai. Ateityje laukia ir vaikaičiai, kuriais taip pat vienodai rūpinsimės. O kol kas turime galimybę pagyventi dėl savęs ir ja naudojamės.
Kai namie yra vaikų, gyvenimo ritmas kitoks. Sukdavausi kaip voverė - darbas, pietūs, vakarienė... Dabar eidami iš darbo vis neatsistebime, kad galime veikti ką panorėję - eiti į kiną, susitikti su draugais arba tiesiog pasivaikščioti po senamiestį. Nesame namisėdos, tačiau į tolimesnes keliones retai teišvykstame. Pašerti katiną paprašome dukros, bet ilgiau palikti darbą taip ir neišmokome...
