Jau keli mėnesiai netyla kalbos apie ketinimus statyti filmą „Tadas Blinda: pradžia“. O kaip gyvena legendiniame, prieš dvidešimt septynerius metus sukurtame filme vieną pagrindinių vaidmenų – dvarininko dukters Kristinos – atlikusi aktorė Janina Matekonytė-Antanėlienė (60)?
Jūsų lūkuriuodama kavinukėje būgštavau, ar atpažinsiu, o jūs visai nepasikeitusi – ta pati panelė Kristina iš „Tado Blindos“!
Kur jau ne! Pasikeičiau visapusiškai. Visi nuolatos keičiamės, rytoj būsiu jau kitokia...
Kaip pavyksta sustabdyti laiką? Neatrodo, kad neturėtumėte kada pasirūpinti savimi.
Gerai, kad taip atrodo! Apskritai sau turiu labai mažai laiko, net jogą apleidau, nors sakiau, kad tai mano išsigelbėjimas nuo visko, galimybė pabūti tyloje ir užsimiršti. Tuo esu labai nepatenkinta, sau priekaištauju, bet taip jau yra, įtemptas metas: dirbu be atostogų ir laisvadienių… Dabar mano gyvenimas: darbas – namai, namai – darbas. Rautis plaukų neturiu kada, bet aš ir nelinkusi to daryti (juokiasi).
Viešumoje rodotės retai…
Niekada nesispraudžiau būtinai ten, kur kiti mano vietoje galbūt būtinai bandytų patekti. Tie, kuriems esu reikalinga, mane susiranda ir aš mielai daug kur dalyvauju.
Buvote pastebėta tarp žiūrovų per dizainerių Juozo Statkevičiaus, Irenos Brusokienės kolekcijų pristatymus. Domitės mada?
Nebe tas amžius, kad bėgiočiau paskui madas, tačiau neslėpsiu: man patinka save prižiūrintys, gražiai atrodantys žmonės. O praleisti progą pažiūrėti mados teatrą juk negalima. Bent jau retsykiais. Lenkiu galvą prieš tokius talentingus žmones. Buvo laikas, kai pati mėgau rengtis ne bet kaip, turėjau savo stilių. Visos aktorės mėgdavome puoštis. Net į teatrą neidavome bet kaip apsirengusios. Pačios megzdavome, siūdavome ir sau, ir vaikams, vyrams. Tačiau laikas viską pakoreguoja.
Aktoriai – žinomi ir atpažįstami žmonės, į juos visada krypsta žvilgsniai.
Tai įpareigoja, negali atrodyti ar elgtis bet kaip... Malonu, kai žmonės atpažįsta. Jei taip atsitinka dabar – nustembu. Atrodo, tai buvo taip seniai, kad beveik netiesa (juokiasi).
Pastebėjote, pastaruoju metu vėl nemažai kalbama apie Tadą Blindą, ketinama kurti dar vieną filmą. Ką jūs apie tai manote?
Įdomu... Tadas Blinda buvo gal kiek mitinė, herojumi paversta asmenybė. Gal ir gerai, kad turime tokį savo herojų. Tačiau galbūt reikėtų prisiminti ir ką nors sukurti ir apie kitus Lietuvai atsidavusius didžius žmones. Tokių Lietuva turėjo ir turi nemažai...
1972 metais sukurtas keturių serijų televizijos filmas „Tadas Blinda“ – vienas iš tų kūrinių, iš kurių jus žmonės prisimena iki šiol. Jums tas laikas buvo ypatingas?
Labai! Beje, viskas, kas susiję su jaunyste, yra smagu (juokiasi). Man, studentei, tada dar visai nepatyrusiai, tai buvo ir išbandymas, patirtis, ir susitikimai su įdomiais žmonėmis. Komanda – labai draugiška. Režisierius Balys Bratkauskas itin palaikė ir uždegė savo idėja. Ten vaidino įvairių teatrų aktoriai. Visi – kaip broliai. Iš tiesų susibėgti į kino studijos projektus ar kur nors kitur sykiu padirbėti ir dabar labai gera.
Jūs – ir Džuljeta pirmojoje, 1982 metais Lietuvoje pastatyto miuziklo „Meilė ir mirtis Veronoje“, versijoje.
Tai mums buvo didelis išbandymas. Šis miuziklas visus truktelėjo gerokai į viršų dainavimo, muzikavimo prasme. Žiūrėkite, kiek dabar iš tos trupės dainuojančių aktorių – Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis, Kostas Smoriginas, Vytautas Taukinaitis, Saulius Sipaitis, Kristina Kazlauskaitė, Saulius Bareikis… Mums tai buvo puiki mokykla.
Po šio pastatymo nebuvo kalbų, kad pagrindinį vaidmenį gavote „per blatą“: juk muziką miuziklui kūrė jūsų vyras kompozitorius Kęstutis Antanėlis...
Tai kad vaidmenį pasiūlė Eimuntas Nekrošius! Jis režisierius buvo. O kalbėti neuždrausta.
Tie laikai kelia nostalgiją?
Laikas eina, ir nuo to niekur nepabėgsi. Gyvenimas – kelionė, kuri mūsų visų tokia trumpa. Negi kankinsiesi dėl to, ko nebegali grąžinti?
Nevartote jaunystės nuotraukų albumų?
Oi, ne! Tik kai priverčia žurnalistai paieškoti senų nuotraukų (juokiasi). Stokoju laiko. Be to, nieko nekolekcionuoju, nerenku iškarpų, recenzijų, plakatų, programėlių. Turiu draugų, kurie už mane tai daro. Gal kada nors bus įdomu pažiūrėti. Tiesiog mėgstu išbandymus – kam knaisiotis po praeitį. Tai buvo, praėjo. Šiandien jau yra kitaip. Rytoj vėl kas nors keisis – nebandau kurti tolimų planų ir ko nors modeliuoti. Taip ir su praeitimi: neturiu laiko analizuoti, gyventi prisiminimais.
Kuo dabar užimtos jūsų dienos?
Darbų daug… Dešimt metų koncertuoju su buvusiomis Folkloro teatro aktorėmis Regina Kazlauskaite ir Kristina Bareikiene. Jos mane prikalbino. Lietuvos moksleiviams ir jaunimui pristatome edukacines programas su autentiškomis liaudies dainomis, teatralizuotais scenos vaizdeliais. Man tai patinka. Manau, kad mūsų vaikams tokia programa labai reikalinga. Jie nublokšti į kompiuterizuotą pasaulį ir nebeatpažįsta savo šaknų.
Taip pat priklausau Jaunimo teatro koncertmeisterio Povilo Kebliko suburtai muzikuojančių ir dainuojančių aktorių grupei „Be grimo“. Ir su ja važinėjame po Lietuvą. Tai irgi nuostabi patirtis, būtinybė pasitempti, ir proga pabūti su gerais draugais.
Dar – sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijoje turiu teatro studiją „N-7“. Į mokyklą pakliuvau įkalbėta, neplanuotai, bet nesigailiu. Tas darbas reikalauja didelio atsidavimo, įpareigoja, bet kartu kūrybingas ir teikia džiaugsmo. Gimnazijoje – nuostabūs vaikai, tolerantiški ir geranoriški vadovai, puikus mokytojų kolektyvas.
O Valstybinis jaunimo teatras? Jūsų pavardė vis dar yra aktorių sąrašuose…
Bandau susitaikyti su mintimi, kad Jaunimo teatras kada nors bus praeitis. Čia prabėgo didelė mano ir kolegų gyvenimo atkarpa. Juos visus labai myliu. Išgyvenome teatro žydėjimo laiką. Turėjome ir įdomių režisierių, ir gerų pastatymų, ir su spektakliais apvažiavome pasaulį. Paskui teatras išgyveno krizę. Buvo nelengva. Dabar žiūrovai sugrįžo. Jie protingi, moka atsirinkti, vertinti, kas gerai, kas – nelabai. Dėl to pavojinga, kad dažnai spektakliai statomi skubotai, vaikomasi pigaus populiarumo. Tačiau yra ir gražių aktorių, režisierių darbų, dėl kurių džiaugiasi širdis. Ir tai gerai.
Tarp žiūrovų Jaunimo teatre dažnai būnate?
Taip, būnu! Būtiniausiai noriu pažiūrėti premjeras. Stengiuosi nesutapatinti teatro su savimi. Yra žmonių, kurie uždaro duris ir nori jį pamiršti. Aš nelinkusi taip galvoti. Esu girdėjusi kolegas sakant: „Nekenčiu teatro.“ Man teatras yra meilė, kinas – nuotykis. O kaip pavadinčiau televiziją – net nežinau (juokiasi). Ko nemėgstu, tai televizijos. Dėl jos kuriamo sintetinio įvaizdžio, tuščios reklamos, nešvankių laidų ir smurto. Kartais galvoju, nejaugi nėra jėgos, kuri sustabdytų šitą beprotišką tuštybės mugę... Jaunesnysis mano sūnus Antanas sako: „Televizija – tai blogis.“ Jis teisus.
Ir net jokiame seriale, kurių dabar tiek daug, neįsivaizduojate savęs vaidinančios?
Negaliu pasakyti, kaip reaguočiau, jei kas nors pasiūlytų kokį darbą. Tikrai nežinau.. Ir jokiu būdu nesmerkiu kolegų, kurie ten vaidina – netgi džiaugiuosi už juos. Pagaliau serialai – ne realybės šou... Man patiko „Giminės“, neblogų perliukų pažeria „Nekviesta meilė“. Tai labai sekinantis ir atsakingas darbas...
Teatre jūs – ne paprasta žiūrovė: būna, kad kuriame nors kolegos atliekamame vaidmenyje matote ir save?
Prastas kareivis, kuris nenorėtų būti generolas, nėra aktoriaus, kuris nenorėtų vaidinti… Tiesiog tokia profesija. Tačiau yra kaip yra: nemirsi dėl to, kad ten šiuo metu nesi. Didelis džiaugsmas scenoje pamatyti sėkmingą aktorių ar režisierių darbą. Einu į premjeras, pasveikinu. O nesvajoti apie gerą vaidmenį būtų nenormalu.
Apie ką dar šiandien svajojate?
Apie anūkus (juokiasi).
Vyresnysis sūnus jau galėtų kurti šeimą…
Jonas jau didelis – dvidešimt devynerių… Šiuo metu jo nėra Lietuvoje. Išvažiavo į Londoną, paskui ketina traukti per Bankoką į Kambodžą pas draugę. Jis menininkas… Prieš trejus metus Australijoje baigė kino meno studijas, grįžęs Vilniuje vienoje reklamos agentūroje dirbo montažo režisieriumi. Nusifilmavo Igno Miškinio filme ir išlėkė pasižmonėti.
Nemanėme, kad Jonas bus menininkas, bent jau patarėme to nesirinkti. Kai jis baigė vidurinę mokyklą, Lietuvoje buvo teatrų nuosmukis: salės – pustuštės, žmonės gyveno kitais dalykais. Jonas pradėjo mokytis verslo, studijas tęsė Australijoje ir, aišku, nebaigė. Trūko gal trijų kreditų iki diplomo! Ten susirado darbą, susitaupė studijoms kino meno koledže. Gal ir gerai, kad buvo toli nuo namų. Taip galėjo priimti daug teisingesnius sprendimus, pagaliau ir galimybės Australijoje kitokios, nei tuomet Lietuvoje buvo. Aišku, dėl vaikų visi turime daug baimių. Ilgiau nei jie gyvenę, įgiję daugiau patirties manome, kad atžalos daug ką daro neteisingai. Nieko panašaus! Kiekvienas žmogus turi išgyventi savo. Jis gimsta vienas ir miršta vienas, deja. Ir sprendimus turi priimti pats.
Antanui, kuriam šešiolika, stengiuosi nieko neprimesti.
Vis tiek, matyt, klausiate, į kurią pusę krypsta jaunėlio mintys?
Pasišnekame, pasišnekame... Pastebiu, kaip Antanas keičiasi. Tai, ką sakė prieš trejus metus, kardinaliai skiriasi nuo šiandienos. Jo neraginu apsispręsti dabar. Tai būtų nenormalu. Taip, Antanas muzikalus. Labai sėkmingai baigė „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, ten aštuonerius metus intensyviai muzikavo. Dabar savo noru groja tik bosine gitara. Sūnus gerai mokosi, dalyvauja skaitovų konkursuose, gerai sekasi tikslieji mokslai, rengiasi dalyvauti chemijos olimpiadoje. Jam daug kas sekasi... O kur pasuks – paties valia.
Kęstutis Antanėlis sūnaus nekviečia dalyvauti savo muzikos projektuose?
Jei bandytų siūlyti, tikriausiai būtų priešinga reakcija (juokiasi). Jaunimas mėgsta kitokią muziką. Bent kol kas. Tai geriau nesiūlyti…
Jūsų namai pilni muzikos?
Panašiai... Tačiau aš stengiuosi, kad būtų kuo daugiau tylos. Kai manęs namuose nebūna, nežinau, kas ten tada dedasi.
Esate viena tarp trijų vyrų. Lepinama ar visiems patarnaujanti?
Gyvenu kaip visos Lietuvos moterys…
Laukiate su garuojančia vakariene?
Panašiai… Kai suspėju. Vyresnėlis, ketverius metus gyvenęs vienas, savarankiškesnis. O mažasis, jei manęs nėra, tai ir liks nevalgęs. Apskritai apsitvarko berniukai, negaliu skųstis. Ir šiaip aš jais labai didžiuojuosi.
Vyrui leidžiate būti didesniu menininku nei jūs?
Tai taip. Jis šeimoje – didžiausias menininkas…
Tenka būti kantriai ir jam nuolaidžiai?
Turėjau mamą, kuri buvo nepaprastas žmogus: tai buvo kantrybės ir atlaidumo įsikūnijimas, liudijimas, kad niekada nereikia kaltinti kito. Maži netekome tėvelio, o po šešerių metų – ir vyriausio iš mūsų keturių – brolio. Šešiolikos metų jis žuvo avarijoje. Mama paprašė nutraukti bylą dėl avarijos, kad nekentėtų ją padariusio vairuotojo šeima be tėvo. Ji žinojo, ką tai reiškia. Kad būtumėte matę, kas su tuo žmogumi pasidarė: jis ateidavo mano mamai padėti žiemą vasarą – nes ji pagailėjo jo vaikų. Kai žmogus patiria daug skausmo, kitaip supranta kitus. Tai man ir buvo turbūt didžiausia pamoka, kaip priimti gyvenimo iššūkius.
Mes šeimą sukūrėme prieš trisdešimt penkerius metus. Patyrėme daugybę iššūkių ir negandų. Kas žino, kiek gyvensime, kada baigsis mūsų žemės kelionė. Žiūrėkite, aplinkui kiek netekčių. Atrodo, mirtis – suprantamas dalykas, bet negali prie to priprasti.
Prieš aštuoniolika metų netekote dukters Akvilės. Dėl jos praradimo skauda iki šiol?
Su artimųjų, draugų išėjimu neįmanoma susitaikyti, to neišeina priimti kaip normalaus dalyko.
Dukrą dažnai prisimenate?
Mirusieji nėra kažkur toli, jie labai arti mūsų. Čia pat. Šalia. Labai džiaugiuosi, kai ji mane aplanko sapne...
Sakoma, kad laikas gydo.
Gal yra žaizdų, kurios užgyja, bet ne visos… Telieka galvoti, kad tau skiriami tam tikri išbandymai, kad Dievas moko. Jis duoda pamokų, su kuriomis susidoroji arba ne, išlaikai tau skirtą egzaminą arba suklumpi.
Tokių egzaminų jums teko patirti ir daugiau?
Maža netekau tėčio, paskui – brolio, dukrelės ir mamytės. Sočiai... Tačiau visi esame tame pačiame kelyje į anapus. Sėdime valtyse ir plaukiame sraunia, negailestinga gyvenimo upe. Jos slenksčių ir verpetų neįmanoma valdyti – galime tik šiek tiek pakoreguoti savo laivelį ar geranoriškai padėti artimajam...
Rudenį minėjote gražų savo jubiliejų. Su fanfaromis?
Ne! Su draugais pavakarojome, su teatro aktoriais pasisėdėjome. Nenorėjau nieko daugiau… Pompastiškų švenčių nemėgstu. Būna bičiulių, buvusių mokslo draugų pasibuvimų. Man pasisekė: nenutrūko ryšys nei su klasės, nei su kurso draugais. Stengiamės vieni kitų nepamiršti. Ir kupiškėnai kartais susiburia, ir giminių suvažiavimų būna – bandome gyventi, būti, kol esame čia.. Mėgstu vienatvę, bet ne vienišumą.
Tačiau pabūti viena, matyt, nedaug turite progų?
Ko gero, dėl to ir mėgstu kartais viena namuose kelioms valandoms užsidaryti (juokiasi). Jei dažnai viena būčiau, gal apkarstų. Tyla – nuostabu. Tik joje gali įsiklausyti ir išgirsti save. Iš tylos randasi tikri žodžiai, poezija, muzika. Mes gyvename agresijos ir įtampos pilname pasaulyje. Aplinkui per daug žodžių ir šurmulio. Tuščio, paviršutiniško ir beprasmio. Kodėl žmonės kenčia nuo stresų? Dėl įtampos darbe ar kur kitur? Ne tik dėl to. Manau, daugiausia todėl, kad per mažai laiko skiriama tylai. Ir vaisingai vienatvei. Argi ne tiesa (juokiasi)?
Jūsų lūkuriuodama kavinukėje būgštavau, ar atpažinsiu, o jūs visai nepasikeitusi – ta pati panelė Kristina iš „Tado Blindos“!
Kur jau ne! Pasikeičiau visapusiškai. Visi nuolatos keičiamės, rytoj būsiu jau kitokia...
Kaip pavyksta sustabdyti laiką? Neatrodo, kad neturėtumėte kada pasirūpinti savimi.
Gerai, kad taip atrodo! Apskritai sau turiu labai mažai laiko, net jogą apleidau, nors sakiau, kad tai mano išsigelbėjimas nuo visko, galimybė pabūti tyloje ir užsimiršti. Tuo esu labai nepatenkinta, sau priekaištauju, bet taip jau yra, įtemptas metas: dirbu be atostogų ir laisvadienių… Dabar mano gyvenimas: darbas – namai, namai – darbas. Rautis plaukų neturiu kada, bet aš ir nelinkusi to daryti (juokiasi).
Viešumoje rodotės retai…
Niekada nesispraudžiau būtinai ten, kur kiti mano vietoje galbūt būtinai bandytų patekti. Tie, kuriems esu reikalinga, mane susiranda ir aš mielai daug kur dalyvauju.
Buvote pastebėta tarp žiūrovų per dizainerių Juozo Statkevičiaus, Irenos Brusokienės kolekcijų pristatymus. Domitės mada?
Nebe tas amžius, kad bėgiočiau paskui madas, tačiau neslėpsiu: man patinka save prižiūrintys, gražiai atrodantys žmonės. O praleisti progą pažiūrėti mados teatrą juk negalima. Bent jau retsykiais. Lenkiu galvą prieš tokius talentingus žmones. Buvo laikas, kai pati mėgau rengtis ne bet kaip, turėjau savo stilių. Visos aktorės mėgdavome puoštis. Net į teatrą neidavome bet kaip apsirengusios. Pačios megzdavome, siūdavome ir sau, ir vaikams, vyrams. Tačiau laikas viską pakoreguoja.
Aktoriai – žinomi ir atpažįstami žmonės, į juos visada krypsta žvilgsniai.
Tai įpareigoja, negali atrodyti ar elgtis bet kaip... Malonu, kai žmonės atpažįsta. Jei taip atsitinka dabar – nustembu. Atrodo, tai buvo taip seniai, kad beveik netiesa (juokiasi).
Pastebėjote, pastaruoju metu vėl nemažai kalbama apie Tadą Blindą, ketinama kurti dar vieną filmą. Ką jūs apie tai manote?
Įdomu... Tadas Blinda buvo gal kiek mitinė, herojumi paversta asmenybė. Gal ir gerai, kad turime tokį savo herojų. Tačiau galbūt reikėtų prisiminti ir ką nors sukurti ir apie kitus Lietuvai atsidavusius didžius žmones. Tokių Lietuva turėjo ir turi nemažai...
1972 metais sukurtas keturių serijų televizijos filmas „Tadas Blinda“ – vienas iš tų kūrinių, iš kurių jus žmonės prisimena iki šiol. Jums tas laikas buvo ypatingas?
Labai! Beje, viskas, kas susiję su jaunyste, yra smagu (juokiasi). Man, studentei, tada dar visai nepatyrusiai, tai buvo ir išbandymas, patirtis, ir susitikimai su įdomiais žmonėmis. Komanda – labai draugiška. Režisierius Balys Bratkauskas itin palaikė ir uždegė savo idėja. Ten vaidino įvairių teatrų aktoriai. Visi – kaip broliai. Iš tiesų susibėgti į kino studijos projektus ar kur nors kitur sykiu padirbėti ir dabar labai gera.
Jūs – ir Džuljeta pirmojoje, 1982 metais Lietuvoje pastatyto miuziklo „Meilė ir mirtis Veronoje“, versijoje.
Tai mums buvo didelis išbandymas. Šis miuziklas visus truktelėjo gerokai į viršų dainavimo, muzikavimo prasme. Žiūrėkite, kiek dabar iš tos trupės dainuojančių aktorių – Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis, Kostas Smoriginas, Vytautas Taukinaitis, Saulius Sipaitis, Kristina Kazlauskaitė, Saulius Bareikis… Mums tai buvo puiki mokykla.
Po šio pastatymo nebuvo kalbų, kad pagrindinį vaidmenį gavote „per blatą“: juk muziką miuziklui kūrė jūsų vyras kompozitorius Kęstutis Antanėlis...
Tai kad vaidmenį pasiūlė Eimuntas Nekrošius! Jis režisierius buvo. O kalbėti neuždrausta.
Tie laikai kelia nostalgiją?
Laikas eina, ir nuo to niekur nepabėgsi. Gyvenimas – kelionė, kuri mūsų visų tokia trumpa. Negi kankinsiesi dėl to, ko nebegali grąžinti?
Nevartote jaunystės nuotraukų albumų?
Oi, ne! Tik kai priverčia žurnalistai paieškoti senų nuotraukų (juokiasi). Stokoju laiko. Be to, nieko nekolekcionuoju, nerenku iškarpų, recenzijų, plakatų, programėlių. Turiu draugų, kurie už mane tai daro. Gal kada nors bus įdomu pažiūrėti. Tiesiog mėgstu išbandymus – kam knaisiotis po praeitį. Tai buvo, praėjo. Šiandien jau yra kitaip. Rytoj vėl kas nors keisis – nebandau kurti tolimų planų ir ko nors modeliuoti. Taip ir su praeitimi: neturiu laiko analizuoti, gyventi prisiminimais.
Kuo dabar užimtos jūsų dienos?
Darbų daug… Dešimt metų koncertuoju su buvusiomis Folkloro teatro aktorėmis Regina Kazlauskaite ir Kristina Bareikiene. Jos mane prikalbino. Lietuvos moksleiviams ir jaunimui pristatome edukacines programas su autentiškomis liaudies dainomis, teatralizuotais scenos vaizdeliais. Man tai patinka. Manau, kad mūsų vaikams tokia programa labai reikalinga. Jie nublokšti į kompiuterizuotą pasaulį ir nebeatpažįsta savo šaknų.
Taip pat priklausau Jaunimo teatro koncertmeisterio Povilo Kebliko suburtai muzikuojančių ir dainuojančių aktorių grupei „Be grimo“. Ir su ja važinėjame po Lietuvą. Tai irgi nuostabi patirtis, būtinybė pasitempti, ir proga pabūti su gerais draugais.
Dar – sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijoje turiu teatro studiją „N-7“. Į mokyklą pakliuvau įkalbėta, neplanuotai, bet nesigailiu. Tas darbas reikalauja didelio atsidavimo, įpareigoja, bet kartu kūrybingas ir teikia džiaugsmo. Gimnazijoje – nuostabūs vaikai, tolerantiški ir geranoriški vadovai, puikus mokytojų kolektyvas.
O Valstybinis jaunimo teatras? Jūsų pavardė vis dar yra aktorių sąrašuose…
Bandau susitaikyti su mintimi, kad Jaunimo teatras kada nors bus praeitis. Čia prabėgo didelė mano ir kolegų gyvenimo atkarpa. Juos visus labai myliu. Išgyvenome teatro žydėjimo laiką. Turėjome ir įdomių režisierių, ir gerų pastatymų, ir su spektakliais apvažiavome pasaulį. Paskui teatras išgyveno krizę. Buvo nelengva. Dabar žiūrovai sugrįžo. Jie protingi, moka atsirinkti, vertinti, kas gerai, kas – nelabai. Dėl to pavojinga, kad dažnai spektakliai statomi skubotai, vaikomasi pigaus populiarumo. Tačiau yra ir gražių aktorių, režisierių darbų, dėl kurių džiaugiasi širdis. Ir tai gerai.
Tarp žiūrovų Jaunimo teatre dažnai būnate?
Taip, būnu! Būtiniausiai noriu pažiūrėti premjeras. Stengiuosi nesutapatinti teatro su savimi. Yra žmonių, kurie uždaro duris ir nori jį pamiršti. Aš nelinkusi taip galvoti. Esu girdėjusi kolegas sakant: „Nekenčiu teatro.“ Man teatras yra meilė, kinas – nuotykis. O kaip pavadinčiau televiziją – net nežinau (juokiasi). Ko nemėgstu, tai televizijos. Dėl jos kuriamo sintetinio įvaizdžio, tuščios reklamos, nešvankių laidų ir smurto. Kartais galvoju, nejaugi nėra jėgos, kuri sustabdytų šitą beprotišką tuštybės mugę... Jaunesnysis mano sūnus Antanas sako: „Televizija – tai blogis.“ Jis teisus.
Ir net jokiame seriale, kurių dabar tiek daug, neįsivaizduojate savęs vaidinančios?
Negaliu pasakyti, kaip reaguočiau, jei kas nors pasiūlytų kokį darbą. Tikrai nežinau.. Ir jokiu būdu nesmerkiu kolegų, kurie ten vaidina – netgi džiaugiuosi už juos. Pagaliau serialai – ne realybės šou... Man patiko „Giminės“, neblogų perliukų pažeria „Nekviesta meilė“. Tai labai sekinantis ir atsakingas darbas...
Teatre jūs – ne paprasta žiūrovė: būna, kad kuriame nors kolegos atliekamame vaidmenyje matote ir save?
Prastas kareivis, kuris nenorėtų būti generolas, nėra aktoriaus, kuris nenorėtų vaidinti… Tiesiog tokia profesija. Tačiau yra kaip yra: nemirsi dėl to, kad ten šiuo metu nesi. Didelis džiaugsmas scenoje pamatyti sėkmingą aktorių ar režisierių darbą. Einu į premjeras, pasveikinu. O nesvajoti apie gerą vaidmenį būtų nenormalu.
Apie ką dar šiandien svajojate?
Apie anūkus (juokiasi).
Vyresnysis sūnus jau galėtų kurti šeimą…
Jonas jau didelis – dvidešimt devynerių… Šiuo metu jo nėra Lietuvoje. Išvažiavo į Londoną, paskui ketina traukti per Bankoką į Kambodžą pas draugę. Jis menininkas… Prieš trejus metus Australijoje baigė kino meno studijas, grįžęs Vilniuje vienoje reklamos agentūroje dirbo montažo režisieriumi. Nusifilmavo Igno Miškinio filme ir išlėkė pasižmonėti.
Nemanėme, kad Jonas bus menininkas, bent jau patarėme to nesirinkti. Kai jis baigė vidurinę mokyklą, Lietuvoje buvo teatrų nuosmukis: salės – pustuštės, žmonės gyveno kitais dalykais. Jonas pradėjo mokytis verslo, studijas tęsė Australijoje ir, aišku, nebaigė. Trūko gal trijų kreditų iki diplomo! Ten susirado darbą, susitaupė studijoms kino meno koledže. Gal ir gerai, kad buvo toli nuo namų. Taip galėjo priimti daug teisingesnius sprendimus, pagaliau ir galimybės Australijoje kitokios, nei tuomet Lietuvoje buvo. Aišku, dėl vaikų visi turime daug baimių. Ilgiau nei jie gyvenę, įgiję daugiau patirties manome, kad atžalos daug ką daro neteisingai. Nieko panašaus! Kiekvienas žmogus turi išgyventi savo. Jis gimsta vienas ir miršta vienas, deja. Ir sprendimus turi priimti pats.
Antanui, kuriam šešiolika, stengiuosi nieko neprimesti.
Vis tiek, matyt, klausiate, į kurią pusę krypsta jaunėlio mintys?
Pasišnekame, pasišnekame... Pastebiu, kaip Antanas keičiasi. Tai, ką sakė prieš trejus metus, kardinaliai skiriasi nuo šiandienos. Jo neraginu apsispręsti dabar. Tai būtų nenormalu. Taip, Antanas muzikalus. Labai sėkmingai baigė „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, ten aštuonerius metus intensyviai muzikavo. Dabar savo noru groja tik bosine gitara. Sūnus gerai mokosi, dalyvauja skaitovų konkursuose, gerai sekasi tikslieji mokslai, rengiasi dalyvauti chemijos olimpiadoje. Jam daug kas sekasi... O kur pasuks – paties valia.
Kęstutis Antanėlis sūnaus nekviečia dalyvauti savo muzikos projektuose?
Jei bandytų siūlyti, tikriausiai būtų priešinga reakcija (juokiasi). Jaunimas mėgsta kitokią muziką. Bent kol kas. Tai geriau nesiūlyti…
Jūsų namai pilni muzikos?
Panašiai... Tačiau aš stengiuosi, kad būtų kuo daugiau tylos. Kai manęs namuose nebūna, nežinau, kas ten tada dedasi.
Esate viena tarp trijų vyrų. Lepinama ar visiems patarnaujanti?
Gyvenu kaip visos Lietuvos moterys…
Laukiate su garuojančia vakariene?
Panašiai… Kai suspėju. Vyresnėlis, ketverius metus gyvenęs vienas, savarankiškesnis. O mažasis, jei manęs nėra, tai ir liks nevalgęs. Apskritai apsitvarko berniukai, negaliu skųstis. Ir šiaip aš jais labai didžiuojuosi.
Vyrui leidžiate būti didesniu menininku nei jūs?
Tai taip. Jis šeimoje – didžiausias menininkas…
Tenka būti kantriai ir jam nuolaidžiai?
Turėjau mamą, kuri buvo nepaprastas žmogus: tai buvo kantrybės ir atlaidumo įsikūnijimas, liudijimas, kad niekada nereikia kaltinti kito. Maži netekome tėvelio, o po šešerių metų – ir vyriausio iš mūsų keturių – brolio. Šešiolikos metų jis žuvo avarijoje. Mama paprašė nutraukti bylą dėl avarijos, kad nekentėtų ją padariusio vairuotojo šeima be tėvo. Ji žinojo, ką tai reiškia. Kad būtumėte matę, kas su tuo žmogumi pasidarė: jis ateidavo mano mamai padėti žiemą vasarą – nes ji pagailėjo jo vaikų. Kai žmogus patiria daug skausmo, kitaip supranta kitus. Tai man ir buvo turbūt didžiausia pamoka, kaip priimti gyvenimo iššūkius.
Mes šeimą sukūrėme prieš trisdešimt penkerius metus. Patyrėme daugybę iššūkių ir negandų. Kas žino, kiek gyvensime, kada baigsis mūsų žemės kelionė. Žiūrėkite, aplinkui kiek netekčių. Atrodo, mirtis – suprantamas dalykas, bet negali prie to priprasti.
Prieš aštuoniolika metų netekote dukters Akvilės. Dėl jos praradimo skauda iki šiol?
Su artimųjų, draugų išėjimu neįmanoma susitaikyti, to neišeina priimti kaip normalaus dalyko.
Dukrą dažnai prisimenate?
Mirusieji nėra kažkur toli, jie labai arti mūsų. Čia pat. Šalia. Labai džiaugiuosi, kai ji mane aplanko sapne...
Sakoma, kad laikas gydo.
Gal yra žaizdų, kurios užgyja, bet ne visos… Telieka galvoti, kad tau skiriami tam tikri išbandymai, kad Dievas moko. Jis duoda pamokų, su kuriomis susidoroji arba ne, išlaikai tau skirtą egzaminą arba suklumpi.
Tokių egzaminų jums teko patirti ir daugiau?
Maža netekau tėčio, paskui – brolio, dukrelės ir mamytės. Sočiai... Tačiau visi esame tame pačiame kelyje į anapus. Sėdime valtyse ir plaukiame sraunia, negailestinga gyvenimo upe. Jos slenksčių ir verpetų neįmanoma valdyti – galime tik šiek tiek pakoreguoti savo laivelį ar geranoriškai padėti artimajam...
Rudenį minėjote gražų savo jubiliejų. Su fanfaromis?
Ne! Su draugais pavakarojome, su teatro aktoriais pasisėdėjome. Nenorėjau nieko daugiau… Pompastiškų švenčių nemėgstu. Būna bičiulių, buvusių mokslo draugų pasibuvimų. Man pasisekė: nenutrūko ryšys nei su klasės, nei su kurso draugais. Stengiamės vieni kitų nepamiršti. Ir kupiškėnai kartais susiburia, ir giminių suvažiavimų būna – bandome gyventi, būti, kol esame čia.. Mėgstu vienatvę, bet ne vienišumą.
Tačiau pabūti viena, matyt, nedaug turite progų?
Ko gero, dėl to ir mėgstu kartais viena namuose kelioms valandoms užsidaryti (juokiasi). Jei dažnai viena būčiau, gal apkarstų. Tyla – nuostabu. Tik joje gali įsiklausyti ir išgirsti save. Iš tylos randasi tikri žodžiai, poezija, muzika. Mes gyvename agresijos ir įtampos pilname pasaulyje. Aplinkui per daug žodžių ir šurmulio. Tuščio, paviršutiniško ir beprasmio. Kodėl žmonės kenčia nuo stresų? Dėl įtampos darbe ar kur kitur? Ne tik dėl to. Manau, daugiausia todėl, kad per mažai laiko skiriama tylai. Ir vaisingai vienatvei. Argi ne tiesa (juokiasi)?
