„Vartydama darbų segtuvus, publikacijas spaudoje, galvoju: Dieve, kaip seniai buvo tie 1998 metai, - juokiasi drabužių dizainerė Julija Žilėnienė (38), šiomis dienomis rengianti savo mados namų dešimtmečio šventę. - Man tai - didelis laiko tarpas. Juo labiau kad nežinai, kiek gyvensi. Visatoje tai - tik dulkė, tautos, žmonijos istorijoje - iš viso niekas." Įkurtuvių džiaugsmai, sutikti žmonės, tapę draugais, automobilio avarija, pasibaigusi meilės istorija, aštuonioliktasis dukters gimtadienis, kaukių balius su bičiuliais, pirmajai šalies damai kurta suknelė, svaigios atostogos - iš nuotraukų ir prisiminimų dėliojasi spalvinga pastarųjų dešimties metų jos gyvenimo mozaika.
MADOS NAMAI, kurių dešimtmetį Julija mini, iš pradžių glaudėsi nuomojamose patalpose, esančiose biurų pastate sostinės Žemaitės gatvėje. Prieš trejus metus jie persikėlė į Senamiestį. „Čia labiau jaučiuosi namuose, čia gyvenu dieną naktį", - vėlyvą sekmadienio vakarą leisdama studijoje pasakoja jų šeimininkė. Per dešimt metų ji sukūrė daugiau kaip dvidešimt kolekcijų. Dar viena vieta, kurią Julija vadina namais, - prieš ketverius metus atidaryta meno galerija „Aukso avis". „Tai - mano patriotinis projektas, ir taip sakydama nejuokauju, - pabrėžia kūrėja. - Noriu Lietuvai atstovauti savaip: kad žmogus, pasipuošęs čia įsigytu originaliu mažu akcentu, jaustųsi išskirtinis ir Milane ar Londone." Per tuos dešimt metų du sykius pasikeitė ir tikrųjų Julijos namų adresas. „Neprisirišu prie daiktų ir gyvenamųjų vietų", - sako menininkė.
PIRMĄJĄ ŠALIES DAMĄ rengianti dizainerė juokiasi, kad tai - ne riba: ir kitos šalys turi savo prezidentus. „Tokius dalykus kaip žymūs žmonės, kurie pas mane rengiasi, laikau duotybe. Taip atsitiko, kad jie mane pripažino, - Julija vertina kiekvieną ją pasirinkusį žmogų. - Gal kitą kartą pripažins kas nors kitas. Manau, kad turi sutapti mano ir to žmogaus skonis, jis turi norėti pas mane rengtis. Yra daug talentingų dizainerių. Galbūt tokia Julija aš - vienintelė. Kam patinka tai, ką darau, ateina pas mane."
„MYLĖTI per tuos metus man teko ne kartą. Manau, kad myliu ir dabar. Galima sakyti, tokia būsena man - pati mieliausia, - prisipažįsta dizainerė. - Kūrybine prasme tai labai stipriai išsilieja į įdomius darbus, įkvepia, moko. Jeigu kur nors yra prasmė, tai pirmiausia - meilėje. Kalbu ne tik apie meilę vyrui, bet ir vaikui, tėvams, kitiems žmonėms." Ir naujausia jos kolekcija „Karališka aistra" - apie jausmus: apie pirmąją žiežirbą, kuri įsiplieskia tarp vyro ir moters. „Tai išgyvenimai, kurie man labai artimi. Tai istorija, kaip du žmonės norėtų vienas kitam pasakyti: „Aš esu tu", bet taip neatsitinka, nes moteris su vyru norėtų susieti savo ateitį, o jis joje mato tik mūzą, - pasakoja. - Išgyvenimai labai stiprūs, lemtingi, mokantys. Tokios istorijos garbei kuriu spektaklį."
„VILTĖ - mano kūdikis! Balandį jai sueis devyniolika. Žiūrėdama į dukrą matau, kaip eina laikas! Šiais metais ji baigia gimnaziją. Ketinu sukurti išleistuvių suknelių mini kolekciją. Siuvinėtų, nebrangių - „krizinių". Modelį kursiu specialiai Viltei, o paskui galės ateiti bet kuri mergaitė - ką nors panašaus pritaikysiu ir kitoms."
„DRAUGAI? Kai kurie išlikę nuo vaikystės. Nors mes matomės rečiau, bet žinome, kad esame artimi. Mano vaikystės draugė, taip pat dizainerė Lina Morkūnienė-Liutkienė, gyvena Kretingoje, jau nepamenu, nuo kada bičiulis Andrius Kunčina - Prahoje. Susimatome nedažnai, bet žinome, kad vienas kitą mylime, ir tam papildomų patvirtinimų nereikia." Julija sako: yra žmonių, su kuriais susibičiuliavo dėl to, kad jie gyvena kaimynystėje, nes sutampa interesai, gera kartu keliauti. „Yra tokių, kuriuos atrandu šiandien. Juos atneša nauji užsiėmimai, kūrybinės paieškos, - kalba. - Tarkim, kovą bus tik metai, kai pažįstu savo jogos mokytoją, bet ją laikau drauge. Mes abi turime ką viena kitai duoti. Yra toks žodis „seserystė". Juvelyrė Renata Pukis iš Vokietijos - mano sielos sesuo. Kai susitinkame, būname tarsi sulipusios."
„VERTINU žmones, kurie man geba pasakyti „ne" ir tai argumentuoti. Jie - patys didžiausi mokytojai. Nors iš pradžių jaučiuosi kaip išpertas vaikas, baisiai pykstu, bet paskui keičiu save, - Julija sako vis dar turinti ko ir iš ko mokytis. - Prieš šešerius septynerius metus dar nebūčiau galėjusi pasakyti „ne" ir baisiai įsižeisdavau, kai man kas nors šitaip sakydavo." Ji patyrė: jei darbą atlieki su didele meile, visuomet yra grįžtamais ryšys. „Stengiuosi daryti tai, kuo tikiu. Jei galiu eiti toliau, kurti darbą po darbo, jausti, kad tobulėju, vadinasi, keičiuosi, - mano dizainerė. - Jei stovėčiau vietoje, negalėčiau eiti pirmyn su savo darbais. Jeigu pas mane ateina naujų žmonių, kurie atneša žinią, idėją, bendradarbiavimą, pagaliau - pamokų, tai irgi reiškia, kad keičiuosi."
