Legendinis lietuvių kino, televizijos ir teatro aktorius Juozas Budraitis (68) jau keturiolika metų gyvena ir dirba Maskvoje, tačiau iki šiol, sako, jaučiasi taip, lyg būtų išvažiavęs į ilgą komandiruotę. Kada parvyks, kultūros atašė Rusijoje spėlioti nedrįsta: griežtai nusprendęs grįžti, kaskart netikėtai (kai kada net ir pačiam sau) persigalvoja.
Jis mus pakviečia ten, kur jau daugelį metų bėga ištisos dienos. Jurgio Baltrušaičio namai, virtę jaukia meno galerija, o kai reikia, tampantys net nedidele koncertų sale ar Lietuvos piliečiams balsuoti skirta vieta, visai šalia Lietuvos ambasados. Čia pat ir Svečių namai, kuriuose apsistoję kai kurie ambasados darbuotojai, tarp jų – ir aktorius su žmona Vita. Tiesa, į namus J. Budraitis įsileidžia tik po ilgai trukusių įkalbinėjimų. Dar prasitaręs, kad būtinai turi atsiklausti žmonos. „Jos žodis – paskutinis“, – nusikvatoja.
Turbūt jau galėtumėte save vadinti tikru maskviečiu? O gal maskviečiu tapti neįmanoma – juo privalu gimti?
Žinoma, neįmanoma: nesu maskvietis, ir nieko nepadarysi. Ir visai nesvarbu, kiek metų Maskvoje gyvenu. Tiesa, jei žmogus nusiteikęs svetimame mieste apsigyventi visam laikui ir atsiriboti nuo tos vietos, kurioje gyveno iki tol, jaučiasi visiškai kitaip. O aš iki šiol jaučiuosi lyg išvykoje, komandiruotėje...
...kuri trunka jau keturiolika metų!
Taip. Nesijaučiu čia kaip namuose, nors sąlygos gyventi, dirbti tikrai geros. Nesu namie ir tai labai jaučiu. Pirmiausia todėl, kad šeimoje – tarp manęs ir žmonos – nebėra santarvės. Vita protestuoja ir nori kuo greičiau išvažiuoti – ji tai mielai padarytų nors ir šią akimirką. Žmona jau kokius ketverius metus bando mane iš čia ištempti lauk, bet niekaip nepavyksta.
O juk žmona ir buvo tas žmogus, kuris prieš keliolika metų jus palaikė, padrąsino ir vieną dieną pasakė: „Gerai – važiuojam“?
Ji tik pasakė: „O kodėl gi ne?“ Jei atvirai, žmona visą laiką buvo prieš Maskvą. Daug sykių Gyliui (tuomečiam užsienio reikalų ministrui Povilui Gyliui – red. past.) atsakiau – žinojau, kad Vita niekada nesutiks vykti kartu. Todėl ji mane labai nustebino, netgi pribloškė, kai pasakė: „Gerai, pabandom – kodėl gi ne.“
Tačiau nei vienas, nei kitas neįsivaizdavome, kad išvažiuojame į komandiruotę, kuri užsitęs taip ilgai.
Net neabejojome, jog išvažiuojame daugiausia trejiems metams, tačiau mano kadencija nuolat pratęsiama – iš pradžių trejiems ar ketveriems metams, dabar – metams. Laikas Maskvoje prabėga labai greitai: dirbdamas net nepajunti, kai baigiasi diena. Rodos, kita dar neprasidėjo, o apsižvalgęs pamatai, kad ji jau įpusėjusi. Būna tokių savaičių, kai kiekvieną dieną nuo ryto iki pat nakties esu įsuktas į nuolatinį ir gana įtemptą veiksmą.
Turbūt tokiomis akimirkomis ir pagalvojate, kad metas pailsėti?
Pasikeičia ambasadorius, pradedi su juo dirbti, o kai jau sugalvoji išvažiuoti, tavęs paprašo dar kuriam laikui likti. Pagalvoji: jei jau žmogui esi reikalingas, tiek to, kuriam laikui liksiu – gal iš tikrųjų galiu dar ką nors naudingo nuveikti.
Dabar net bijau kategoriškai pasakyti, kad šiemet išvažiuoju. Pernai sakiau, kad tikrai išvykstu. Viską jau buvau išvežęs į Lietuvą, net automobilį parvariau, bet išėjo kaip visada. Kai prieš dvejus metus man įteikė Jurgio Baltrušaičio premiją, taip pat prasitariau, kad grįšiu, o likau iki šiol. Todėl dabar jau nieko nekalbu. Kai kirsiu Baltarusijos ir Lietuvos sieną, matyt, tada ir pasakysiu: „Viskas, grįžtu (šypsosi).“
Žmona už tokį neapsisprendimą, delsimą nebara?
Iš pradžių siautėja, paskui šiek tiek aprimsta. Paprotestuoja, išvažiuoja į Lietuvą, o nurimusi ir vėl grįžta.
Tačiau juk ir pačiam nelengva taip gyventi: ambasados darbuotojai, o kartu ir šalia, tame pačiame aukšte ar žemiau, gyvenantys kaimynai nuolat keičiasi, vienos pažintys užsimezga, kitos nutrūksta – rodos, nieko pastovaus...
Nauji žmonės, naujos pažintys man visada įdomu. Smalsu susipažinti, pažiūrėti, koks tas žmogus.
Jei atvirai, nelengva išvažiuoti iš Maskvos dar ir todėl, kad per tiek metų susiradau daug pažįstamų – čia, Rusijoje, gyvenančių garsių žmonių, kurie daug kuo gali padėti. Štai vienas išleido „Lietuvos istoriją“ rusų kalba – pusantro tūkstančio egzempliorių padovanojo Lietuvai, o tris su puse paleido į pasaulį. Jei pažįstu žmogų, stengiuosi jį išnaudoti. Jei viską daryčiau už savo pinigus, Lietuvos parodyčiau kur kas mažiau. Pavyzdžiui, Nižnij Novgorode parengėme programą „Langas į Lietuvą“, ir jei ne šio miesto gubernatorius, sutikęs paremti programą, žmonės nebūtų pamatę nei Oskaro Koršunovo spektaklių, nei lietuviškų filmų, nei išgirdę kamerinio Šv. Kristoforo orkestro. Visa tai – tik Lietuvos naudai.
Pažintys, senos, dar nuo sovietinių laikų besitęsiančios draugystės – raktai, atveriantys daugybę durų. Buvę aktoriai, režisieriai, su kuriais buvome pažįstami, dabar tapo ministrais ar kitais svarbiais žmonėmis. Gaila visa tai palikti, kai gali turėti iš to naudos. Ir kalbu apie naudą Lietuvai, o ne sau.
Maskvos valstybiniame universitete neseniai atidarėme Baltistikos centrą, kur žmonės gali mokytis lietuvių ir latvių kalbų – tai svajonė, kurią turėjau vos atvažiavęs į Rusiją. Užsienio literatūros bibliotekoje galbūt netrukus bus įsteigtas lietuviškų knygų skyrius. Gyvenant Maskvoje metai bėga projektais – vieni nesibaigia, kiti prasideda, todėl, rodos, ir nėra laiko grįžti.
Jums puikiai sekasi rusus sudominti Lietuva, jos kultūra, kalba. Per tiek metų darbo turbūt galite pasakyti, kokių asociacijų pirmiausia jiems kelia mūsų šalis?
Įvairių: vieni yra geranoriškai nusiteikę, kiti – ciniškai. Vieniems atrodo, kad Lietuva tėra mažas žemės lopinėlis, kuris niekam neįdomus, o kitiems visiškai nesvarbu, kokį plotą užima – svarbu, kad tauta būtų garbinga, išsilavinusi, kultūringa. Daug kas atsimena, kaip į Lietuvą ir apskritai Baltijos šalis važiuodavo lyg į užsienį, iš kur ne tik kitokių produktų atsiveždavo, bet ir aplankus M. K. Čiurlionio reprodukcijų.
Kol gyvenu Maskvoje, negatyvių pokalbių pasitaikė labai nedaug. Buvo keletas tokių, kurie bandė man paaiškinti, jog lietuviai niekaip nenori pripažinti, kad rusai Antrajame pasauliniame kare tapo nugalėtojais. Sakiau, mes pripažįstame, bet taip pat jie turi pripažinti, kad mums buvo padaryta skriauda, kai vėl buvome priversti pasijusti nelaisvi. „Bet kiek mes jums davėme!“ – dažniausiai neatlyžta...
Tokiomis akimirkomis kraujas, matyt, ne juokais užverda?
Dar ir kaip (šypsosi)! Kartais ginčai būna išties karšti – diplomatiškai susilaikyti ir nutylėti pasidaro labai sunku. O juk žinodamas tautos charakterį puikiai supranti, kad pasekmės nesusilaikius gali būti tikrai nekokios.
Aktoriaus jausmingumas ir emocionalumas dažnai ima viršų?
Kartais, tačiau stengiuosi nepasiduoti emocijoms.
Matote, mane kažkaip iki šiol čia garbina: išeini į gatvę, ir būtinai koks milicininkas ar kitas žmogus klausia, kaip man sekasi, kaip gyvenu, kaip sveikata, kada mane pamatys kokiame nors filme. Visada pamato, užkalbina, o jei būna spaudoje išėjęs koks interviu, būtinai jį pamini, pacituoja. Gyvai reaguoja, ir dėl to labai džiaugiuosi, nes, kita vertus, visi žino, jog esu lietuvis, ir kalbama ne apie mane, o Lietuvą.
Man tik atvažiavus dirbti vienas aukštas valdininkas per Vasario 16-osios minėjimą spausdamas ranką net aiktelėjo: „Nejaugi tai tas pats? Budraitis? Negali būti! Tai tikrai tas pats!“ Meluočiau, jei sakyčiau, kad nemalonu, kai žmonės prisimena. Lietuvoje mane kur kas rečiau atpažįsta ir pamato – rodos, slenki gatve niekam nereikalingas. O čia turiu pareigas, dirbu ir esu naudingas Lietuvai, todėl jaučiu egzistavimo tikrumą.
Gal tai dar viena priežastis, dėl kurios delsiate sugrįžti?
Nėra jokių išskaičiavimų – tiesiog viskas taip susiklosto. Tai nėra tinkamos kandidatūros, tai koks nors projektas sumanytas... Šį rugsėjį baigiasi mano sutartis, bet tą patį mėnesį esu sumanęs pristatyti dailininką Vilmantą Marcinkevičių Maskvoje. O Vilmantas Marcinkevičius yra ne juokai, ne juokai – ir jo pristatymas. Jei turėsiu išvažiuoti, vis tiek prašysiu, kad bent leistų man pagyventi už savo pinigus ir baigti pradėtą darbą.
O Lietuvoje draugų, bičiulių, pažįstamų po tiek daug svetur praleistų metų dar liko?
Yra vienas kitas, bet atstumas ir laikas žmones nutolina.
O jei tie žmonės – šeimos nariai? Sūnus, dukra?
Šeimoje ryšys taip paprastai nenutrūksta. Londone gyvenanti dukra nuolat skambina, sūnus taip pat nepamiršta. Be to, yra internetas, elektroninis paštas. Žinoma, tai neatstoja tikro bendravimo, tačiau jei gyventume Vilniuje, juk niekas nepasikeistų – sūnus nepradėtų kiekvieną dieną į svečius lakstyti. Dabar stengiamės vieni prie kitų prisitaikyti, suderinti savo laiką: jei su žmona atvažiuojame į Vilnių, dukra pasistengia grįžti tuo pat metu. Labiau nutolę esame nuo brolių, seserų, kurie gyvena kituose miestuose, kita vertus, kam taip nebūna – nereikia net apsigyventi kitoje šalyje.
Pasiilgstu vaikų, bet ne mažiau ir Vilniaus. Mano žmonai Vilnius – pasakų pasaka, dėl jo kraustosi iš proto (juokiasi). Būna, nuvažiuoja, skambina ir pasakoja: „Buvau ten ir ten. Kaip čia nuostabu, nesvietiškai gražu, nepalyginama su nieku kitu!“ O man kone ašaros rieda... Iš nevilties nueini į kokią knaipę, bet juk tai tikrai nepalyginama (šypsosi). Didžiausia mano svajonė – šiltą vasaros rytą nueiti į Vokiečių gatvėje esančią kepyklėlę, suvalgyti šviežią bandelę su pienu, o išėjus eiti į bet kurią pusę – visur gražu, miela, smagu, gera.
Pagal tai, kiek esate padaręs Lietuvai, neapsirikčiau pavadinusi jus pačiu tikriausiu patriotu – juk tai, ką darote, nėra vien kasdienis darbas.
Tikrai esu patriotas – Lietuvos vardan galiu daug ką padaryti. Ir nereikia didelių dalykų – užtenka pakelti numestą šiukšlę ar ne vietoje padėtą gelžgalį. Darau tai ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Ten, kur gyvenu, palieku savo pėdsaką, noriu, kad būtų švaru, tvarkinga. Nenoriu, kad mane taškytų pravažiuojanti mašina ar ant galvos kristų varvekliai, noriu, kad ant šaligatvių nestovėtų automobiliai, o Maskva būtų švari. Parašiau tai viename laikraštyje ir sulaukiau gana griežtos reakcijos: „Nešdinkis su savo tvarka ten, iš kur atkeliavai (juokiasi)!“ O man atrodo, kad didelio skirtumo nėra, kur esi. Žinoma, savo šalį myli labiausiai ir nori, kad ji būtų gražiausia. Deja, pasižiūri televizorių, paskaitai spaudą ir matai daug negražių dalykų. Tuomet pagalvoji: esame tokia maža tauta, o vienas kitam negalime būti draugiški, broliški, artimi.
Jei kas nors jums pasiūlytų sukurti gerą, įdomų vaidmenį, dabartinio darbo, jei reikėtų, atsisakytumėte?
Jei galėčiau tai padaryti per atostogas, pabandyčiau viską suderinti. Deja, niekas tokio darbo kol kas nepasiūlė. O smulkūs darbeliai, kurių turiu iki šiol, yra mano bičiulių nuopelnas. Būna, paskambina, pakviečia atvažiuoti į filmavimo aikštelę. Sako, pasėdėsim, paplepėsim, kartu dar ir nufilmuosim (juokiasi).
Vaidybos pasiilgstate?
Vaidybos – ne, bet įdomesnio darbo, žinoma, norėčiau. Tačiau puikiai žinau, kad jo jau nebus – amžius nebe tas. Aktyvaus darbo, kokį turėjau būdamas keturiasdešimties, nebebus niekada. Liko tik likučiai – „dieduška“, „staričiok“, „bandiuga“, kurį greitai nušaus, ar bomžas. Bet reikia į visa žiūrėti sveikai. Nereikia užsiciklinti – juk gyvenime tiek daug įdomių dalykų vyksta, tiek daug smagios veiklos galima susirasti.
Jis mus pakviečia ten, kur jau daugelį metų bėga ištisos dienos. Jurgio Baltrušaičio namai, virtę jaukia meno galerija, o kai reikia, tampantys net nedidele koncertų sale ar Lietuvos piliečiams balsuoti skirta vieta, visai šalia Lietuvos ambasados. Čia pat ir Svečių namai, kuriuose apsistoję kai kurie ambasados darbuotojai, tarp jų – ir aktorius su žmona Vita. Tiesa, į namus J. Budraitis įsileidžia tik po ilgai trukusių įkalbinėjimų. Dar prasitaręs, kad būtinai turi atsiklausti žmonos. „Jos žodis – paskutinis“, – nusikvatoja.
Turbūt jau galėtumėte save vadinti tikru maskviečiu? O gal maskviečiu tapti neįmanoma – juo privalu gimti?
Žinoma, neįmanoma: nesu maskvietis, ir nieko nepadarysi. Ir visai nesvarbu, kiek metų Maskvoje gyvenu. Tiesa, jei žmogus nusiteikęs svetimame mieste apsigyventi visam laikui ir atsiriboti nuo tos vietos, kurioje gyveno iki tol, jaučiasi visiškai kitaip. O aš iki šiol jaučiuosi lyg išvykoje, komandiruotėje...
...kuri trunka jau keturiolika metų!
Taip. Nesijaučiu čia kaip namuose, nors sąlygos gyventi, dirbti tikrai geros. Nesu namie ir tai labai jaučiu. Pirmiausia todėl, kad šeimoje – tarp manęs ir žmonos – nebėra santarvės. Vita protestuoja ir nori kuo greičiau išvažiuoti – ji tai mielai padarytų nors ir šią akimirką. Žmona jau kokius ketverius metus bando mane iš čia ištempti lauk, bet niekaip nepavyksta.
O juk žmona ir buvo tas žmogus, kuris prieš keliolika metų jus palaikė, padrąsino ir vieną dieną pasakė: „Gerai – važiuojam“?
Ji tik pasakė: „O kodėl gi ne?“ Jei atvirai, žmona visą laiką buvo prieš Maskvą. Daug sykių Gyliui (tuomečiam užsienio reikalų ministrui Povilui Gyliui – red. past.) atsakiau – žinojau, kad Vita niekada nesutiks vykti kartu. Todėl ji mane labai nustebino, netgi pribloškė, kai pasakė: „Gerai, pabandom – kodėl gi ne.“
Tačiau nei vienas, nei kitas neįsivaizdavome, kad išvažiuojame į komandiruotę, kuri užsitęs taip ilgai.
Net neabejojome, jog išvažiuojame daugiausia trejiems metams, tačiau mano kadencija nuolat pratęsiama – iš pradžių trejiems ar ketveriems metams, dabar – metams. Laikas Maskvoje prabėga labai greitai: dirbdamas net nepajunti, kai baigiasi diena. Rodos, kita dar neprasidėjo, o apsižvalgęs pamatai, kad ji jau įpusėjusi. Būna tokių savaičių, kai kiekvieną dieną nuo ryto iki pat nakties esu įsuktas į nuolatinį ir gana įtemptą veiksmą.
Turbūt tokiomis akimirkomis ir pagalvojate, kad metas pailsėti?
Pasikeičia ambasadorius, pradedi su juo dirbti, o kai jau sugalvoji išvažiuoti, tavęs paprašo dar kuriam laikui likti. Pagalvoji: jei jau žmogui esi reikalingas, tiek to, kuriam laikui liksiu – gal iš tikrųjų galiu dar ką nors naudingo nuveikti.
Dabar net bijau kategoriškai pasakyti, kad šiemet išvažiuoju. Pernai sakiau, kad tikrai išvykstu. Viską jau buvau išvežęs į Lietuvą, net automobilį parvariau, bet išėjo kaip visada. Kai prieš dvejus metus man įteikė Jurgio Baltrušaičio premiją, taip pat prasitariau, kad grįšiu, o likau iki šiol. Todėl dabar jau nieko nekalbu. Kai kirsiu Baltarusijos ir Lietuvos sieną, matyt, tada ir pasakysiu: „Viskas, grįžtu (šypsosi).“
Žmona už tokį neapsisprendimą, delsimą nebara?
Iš pradžių siautėja, paskui šiek tiek aprimsta. Paprotestuoja, išvažiuoja į Lietuvą, o nurimusi ir vėl grįžta.
Tačiau juk ir pačiam nelengva taip gyventi: ambasados darbuotojai, o kartu ir šalia, tame pačiame aukšte ar žemiau, gyvenantys kaimynai nuolat keičiasi, vienos pažintys užsimezga, kitos nutrūksta – rodos, nieko pastovaus...
Nauji žmonės, naujos pažintys man visada įdomu. Smalsu susipažinti, pažiūrėti, koks tas žmogus.
Jei atvirai, nelengva išvažiuoti iš Maskvos dar ir todėl, kad per tiek metų susiradau daug pažįstamų – čia, Rusijoje, gyvenančių garsių žmonių, kurie daug kuo gali padėti. Štai vienas išleido „Lietuvos istoriją“ rusų kalba – pusantro tūkstančio egzempliorių padovanojo Lietuvai, o tris su puse paleido į pasaulį. Jei pažįstu žmogų, stengiuosi jį išnaudoti. Jei viską daryčiau už savo pinigus, Lietuvos parodyčiau kur kas mažiau. Pavyzdžiui, Nižnij Novgorode parengėme programą „Langas į Lietuvą“, ir jei ne šio miesto gubernatorius, sutikęs paremti programą, žmonės nebūtų pamatę nei Oskaro Koršunovo spektaklių, nei lietuviškų filmų, nei išgirdę kamerinio Šv. Kristoforo orkestro. Visa tai – tik Lietuvos naudai.
Pažintys, senos, dar nuo sovietinių laikų besitęsiančios draugystės – raktai, atveriantys daugybę durų. Buvę aktoriai, režisieriai, su kuriais buvome pažįstami, dabar tapo ministrais ar kitais svarbiais žmonėmis. Gaila visa tai palikti, kai gali turėti iš to naudos. Ir kalbu apie naudą Lietuvai, o ne sau.
Maskvos valstybiniame universitete neseniai atidarėme Baltistikos centrą, kur žmonės gali mokytis lietuvių ir latvių kalbų – tai svajonė, kurią turėjau vos atvažiavęs į Rusiją. Užsienio literatūros bibliotekoje galbūt netrukus bus įsteigtas lietuviškų knygų skyrius. Gyvenant Maskvoje metai bėga projektais – vieni nesibaigia, kiti prasideda, todėl, rodos, ir nėra laiko grįžti.
Jums puikiai sekasi rusus sudominti Lietuva, jos kultūra, kalba. Per tiek metų darbo turbūt galite pasakyti, kokių asociacijų pirmiausia jiems kelia mūsų šalis?
Įvairių: vieni yra geranoriškai nusiteikę, kiti – ciniškai. Vieniems atrodo, kad Lietuva tėra mažas žemės lopinėlis, kuris niekam neįdomus, o kitiems visiškai nesvarbu, kokį plotą užima – svarbu, kad tauta būtų garbinga, išsilavinusi, kultūringa. Daug kas atsimena, kaip į Lietuvą ir apskritai Baltijos šalis važiuodavo lyg į užsienį, iš kur ne tik kitokių produktų atsiveždavo, bet ir aplankus M. K. Čiurlionio reprodukcijų.
Kol gyvenu Maskvoje, negatyvių pokalbių pasitaikė labai nedaug. Buvo keletas tokių, kurie bandė man paaiškinti, jog lietuviai niekaip nenori pripažinti, kad rusai Antrajame pasauliniame kare tapo nugalėtojais. Sakiau, mes pripažįstame, bet taip pat jie turi pripažinti, kad mums buvo padaryta skriauda, kai vėl buvome priversti pasijusti nelaisvi. „Bet kiek mes jums davėme!“ – dažniausiai neatlyžta...
Tokiomis akimirkomis kraujas, matyt, ne juokais užverda?
Dar ir kaip (šypsosi)! Kartais ginčai būna išties karšti – diplomatiškai susilaikyti ir nutylėti pasidaro labai sunku. O juk žinodamas tautos charakterį puikiai supranti, kad pasekmės nesusilaikius gali būti tikrai nekokios.
Aktoriaus jausmingumas ir emocionalumas dažnai ima viršų?
Kartais, tačiau stengiuosi nepasiduoti emocijoms.
Matote, mane kažkaip iki šiol čia garbina: išeini į gatvę, ir būtinai koks milicininkas ar kitas žmogus klausia, kaip man sekasi, kaip gyvenu, kaip sveikata, kada mane pamatys kokiame nors filme. Visada pamato, užkalbina, o jei būna spaudoje išėjęs koks interviu, būtinai jį pamini, pacituoja. Gyvai reaguoja, ir dėl to labai džiaugiuosi, nes, kita vertus, visi žino, jog esu lietuvis, ir kalbama ne apie mane, o Lietuvą.
Man tik atvažiavus dirbti vienas aukštas valdininkas per Vasario 16-osios minėjimą spausdamas ranką net aiktelėjo: „Nejaugi tai tas pats? Budraitis? Negali būti! Tai tikrai tas pats!“ Meluočiau, jei sakyčiau, kad nemalonu, kai žmonės prisimena. Lietuvoje mane kur kas rečiau atpažįsta ir pamato – rodos, slenki gatve niekam nereikalingas. O čia turiu pareigas, dirbu ir esu naudingas Lietuvai, todėl jaučiu egzistavimo tikrumą.
Gal tai dar viena priežastis, dėl kurios delsiate sugrįžti?
Nėra jokių išskaičiavimų – tiesiog viskas taip susiklosto. Tai nėra tinkamos kandidatūros, tai koks nors projektas sumanytas... Šį rugsėjį baigiasi mano sutartis, bet tą patį mėnesį esu sumanęs pristatyti dailininką Vilmantą Marcinkevičių Maskvoje. O Vilmantas Marcinkevičius yra ne juokai, ne juokai – ir jo pristatymas. Jei turėsiu išvažiuoti, vis tiek prašysiu, kad bent leistų man pagyventi už savo pinigus ir baigti pradėtą darbą.
O Lietuvoje draugų, bičiulių, pažįstamų po tiek daug svetur praleistų metų dar liko?
Yra vienas kitas, bet atstumas ir laikas žmones nutolina.
O jei tie žmonės – šeimos nariai? Sūnus, dukra?
Šeimoje ryšys taip paprastai nenutrūksta. Londone gyvenanti dukra nuolat skambina, sūnus taip pat nepamiršta. Be to, yra internetas, elektroninis paštas. Žinoma, tai neatstoja tikro bendravimo, tačiau jei gyventume Vilniuje, juk niekas nepasikeistų – sūnus nepradėtų kiekvieną dieną į svečius lakstyti. Dabar stengiamės vieni prie kitų prisitaikyti, suderinti savo laiką: jei su žmona atvažiuojame į Vilnių, dukra pasistengia grįžti tuo pat metu. Labiau nutolę esame nuo brolių, seserų, kurie gyvena kituose miestuose, kita vertus, kam taip nebūna – nereikia net apsigyventi kitoje šalyje.
Pasiilgstu vaikų, bet ne mažiau ir Vilniaus. Mano žmonai Vilnius – pasakų pasaka, dėl jo kraustosi iš proto (juokiasi). Būna, nuvažiuoja, skambina ir pasakoja: „Buvau ten ir ten. Kaip čia nuostabu, nesvietiškai gražu, nepalyginama su nieku kitu!“ O man kone ašaros rieda... Iš nevilties nueini į kokią knaipę, bet juk tai tikrai nepalyginama (šypsosi). Didžiausia mano svajonė – šiltą vasaros rytą nueiti į Vokiečių gatvėje esančią kepyklėlę, suvalgyti šviežią bandelę su pienu, o išėjus eiti į bet kurią pusę – visur gražu, miela, smagu, gera.
Pagal tai, kiek esate padaręs Lietuvai, neapsirikčiau pavadinusi jus pačiu tikriausiu patriotu – juk tai, ką darote, nėra vien kasdienis darbas.
Tikrai esu patriotas – Lietuvos vardan galiu daug ką padaryti. Ir nereikia didelių dalykų – užtenka pakelti numestą šiukšlę ar ne vietoje padėtą gelžgalį. Darau tai ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Ten, kur gyvenu, palieku savo pėdsaką, noriu, kad būtų švaru, tvarkinga. Nenoriu, kad mane taškytų pravažiuojanti mašina ar ant galvos kristų varvekliai, noriu, kad ant šaligatvių nestovėtų automobiliai, o Maskva būtų švari. Parašiau tai viename laikraštyje ir sulaukiau gana griežtos reakcijos: „Nešdinkis su savo tvarka ten, iš kur atkeliavai (juokiasi)!“ O man atrodo, kad didelio skirtumo nėra, kur esi. Žinoma, savo šalį myli labiausiai ir nori, kad ji būtų gražiausia. Deja, pasižiūri televizorių, paskaitai spaudą ir matai daug negražių dalykų. Tuomet pagalvoji: esame tokia maža tauta, o vienas kitam negalime būti draugiški, broliški, artimi.
Jei kas nors jums pasiūlytų sukurti gerą, įdomų vaidmenį, dabartinio darbo, jei reikėtų, atsisakytumėte?
Jei galėčiau tai padaryti per atostogas, pabandyčiau viską suderinti. Deja, niekas tokio darbo kol kas nepasiūlė. O smulkūs darbeliai, kurių turiu iki šiol, yra mano bičiulių nuopelnas. Būna, paskambina, pakviečia atvažiuoti į filmavimo aikštelę. Sako, pasėdėsim, paplepėsim, kartu dar ir nufilmuosim (juokiasi).
Vaidybos pasiilgstate?
Vaidybos – ne, bet įdomesnio darbo, žinoma, norėčiau. Tačiau puikiai žinau, kad jo jau nebus – amžius nebe tas. Aktyvaus darbo, kokį turėjau būdamas keturiasdešimties, nebebus niekada. Liko tik likučiai – „dieduška“, „staričiok“, „bandiuga“, kurį greitai nušaus, ar bomžas. Bet reikia į visa žiūrėti sveikai. Nereikia užsiciklinti – juk gyvenime tiek daug įdomių dalykų vyksta, tiek daug smagios veiklos galima susirasti.
