Vardas, pavardė: Jūratė Norvaišienė.
Gimimo data, vieta: 1936 08 09, Kaunas.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi, turi dukrą Neringą.
Pasiekimai: lankė sportinę gimnastiką; mokėsi groti fortepijonu; baigusi mokyklą, gavo auksinį medalį, todėl be stojamųjų egzaminų pateko į Medicinos institutą; baigė J. Gruodžio muzikos mokyklą; ilgus metus dirbo dėstytoja Kauno medicinos universitete; viena garsiausių šokių trenerių, vadovauja Kauno sportinių šokių klubui „Sūkurys“.
Vardas, pavardė: Česlovas Norvaiša.
Gimimo data, vieta: 1935 05 07, Šiauliai.
Šeiminė padėtis: vedęs, turi dukrą Neringą.
Pasiekimai: mokėsi lakūnų mokykloje; baigė Medicinos institutą; dirbo chirurgu Onkologijos skyriuje; devynerius metus vadovavo reabilitacinei sanatorijai; vienas garsiausių šokių trenerių; dirbo Sovietų Sąjungos šokių federacijos prezidentu; vadovauja Kauno sportinių šokių klubui „Sūkurys“.
Šiemet viena garsiausių ir iškiliausių Lietuvos sportinių šokių trenerių pora švęs 50-ąsias bendro gyvenimo metines.
Svajojo tapti lakūnu
Jūratė prisimena, kad nuo pat vaikystės labai mėgo muziką. „Atsimenu, grįždamos po pamokų keturios klasės draugės visada plėšdavome dainą – visas Žaliakalnis skambėdavo. O šiaip buvau labai išdykusi mergaitė. Nors mokiausi puikiai, bet mokytojams įvairias išdaigas krėsdavau“, – pasakoja Jūratė.
Česlovas neslepia visą gyvenimą buvęs didelis romantikas. Tik baigęs mokyklą, jis sugalvojo tapti lakūnu, tačiau dėl silpnos sveikatos šios svajonės teko atsisakyti. Įstojęs studijuoti mediciną, Česlovas buvo nusprendęs ją mesti, kad savo gyvenimą susietų su viena didžiausių aistrų – kinu. Žadėjo važiuoti į Maskvą studijuoti kinematografijos, mat pats rašydavo scenarijus, filmuodavo mėgėjiškus filmus. Tačiau Česlovas, pamilęs gražuolę Jūratę, nusprendė likti Lietuvoje.
Vyras pripažįsta, kad Jūratė nebuvo jo pirmoji mergina. „Bet į šokius nevaikščiodavau – buvau įsitikinęs, kad šokti nemoku. Tik ateidavau prie durų pastovėti. Lankiau bokso treniruotes, tai šokiuose tvarką darydavau, stebėdavau, kad nekiltų muštynių“, – pasakoja Česlovas.
Vyrą viliojo sumuštiniais
Jūratė labai mėgo šokti. Ji net organizuodavo įvairius šokių vakarus. „Vaikinų dėmesio man niekada netrūko – nuo keturiolikos metų aplink mane sukiojosi kavalieriai. Buvau drąsi, vaikinus viliodavau. Ir savo vyrą pati suviliojau! Mes mokėmės viename kurse, atkreipiau dėmesį į labai linksmą, labai aktyvų vaikiną. Jis ir straipsnius rašydavo, ir filmuodavo... Su juo būdavo be galo įdomu. Vyrai subręsta vėliau, todėl gal tuo metu jam labiau mokslai rūpėjo, o ne merginos. Tad man teko pasistengti. Antrame kurse pradėjome draugauti“, – pasakoja Jūratė.
„Jūratė buvo labai aktyvi mergina: kurso seniūnė, labai gražiai dainavo. Prisimenu, kad tai buvo labai geros širdies mergaitė. Aš, atvykęs į Kauną, gyvenau bendrabutyje, mažai pinigėlių turėjau, tad Jūratė man atnešdavo labai skanių sumuštinių“, – prisimena Česlovas.
„Buvo labai sunkūs laikai. Dabar visi verkia, kad ekonomikos krizė, o tuomet žmonės tikrai neturėdavo už ką nusipirkti valgyti. Česlovas gyveno tik iš stipendijos. Man jo buvo labai gaila, bet jis niekada nesiskųsdavo, kad paskaitose sėdi alkanas. Pradėjau jam gaminti sumuštinius. Bet išdidus buvo vaikinas – nepriimdavo. Todėl man teko tiek tų sumuštinių sutepti, kad visus galėčiau pavaišinti. Tuomet ir jis paimdavo“, – šypsosi Jūratė.
Turtingo jaunikio neieškojo
Turbūt tokia populiari mergina galėjo rasti turtingą vyrą? „Oi, žinokit, tais laikais man pinigai nerūpėjo. Nerūpi ir dabar. Kaip kvailai žmonės mąsto, kad turtai atneša laimę. Gali skaičiuoti paskutinius centus, bet būti toks laimingas... Ne taip lengva gyventi turtingiems žmonės. Juk baisu – kažkas gali apgauti, apiplėšti, dabar net ir žudo dėl pinigų. Gavau be galo gerą vyrą. Mano mama, manau, jį netgi labiau myli nei mane. Tai žmogus, kurio talentai – neišsemiami: jis ir šokėjas, ir rašytojas, ir dailininkas, ir kino režisierius. O kaip nuostabiai skaniai gamina maistą...“ – sako šokių trenerė.
Tai kuriam gi pasisekė: ar Česlovui gauti gerą žmoną, ar Jūratei gyvenimo kelyje sutikti tokį talentingą vyrą? „Manau, kad pasisekė jam. Ne kiekvienas gauna moterį, kuri taip vertina savo vyrą“, – šypsosi Jūratė ir priduria, kad per tiek metų tarp sutuoktinių nebuvo kilusio jokio rimto konflikto.
Nors Česlovas ir Jūratė kartu jau 50 metų, tačiau jų pirštų nepuošia vestuviniai žiedai. „Tai buvo studentiškos vestuvės: be jokios puotos, be dovanų. Mes tyliai dviese nuėjome į Santuokų rūmus, įregistravome santuoką, o vakare šią progą kukliai paminėjome su kurso draugais. Mes patys parašėme šventės scenarijų, patys buvome vakaro vedėjai“, – pasakoja Česlovas.
Visos moterys – lyg maži vaikai
Šokių treneris paaiškina, kodėl iki šiol jie su Jūrate neturi vestuvinių žiedų: „Žiedai yra vergovės simbolis. Jei du žmonės tarpusavyje nesusitaria vienas kitą mylėti ir gerbti, tai kam tada išvis vestuvės reikalingos?! Mums auksiniais žiedais vienas kitam nieko įrodinėti nereikėjo“, – sako Česlovas.
Po vestuvių vyras persikėlė gyventi pas Jūratę ir jos mamą. Trise gyvena iki šiol. „Aš jos nevadinu anyta. Vadinu Bronyte. Mes jau 50 metų esame patys geriausi draugai. Tai labai šviesaus proto moteris. Nors jai jau 96 metai, iki šiol pusryčius gamina tik ji, o visus telefono numerius moka mintinai“, – šiltai apie Jūratės mamą šneka Česlovas.
„Turbūt savo žmoną labai lepinate?“ – klausiu Česlovo. Tačiau jis papurto galvą: „Tikrai nelepinu. Aš ją prižiūriu, globoju kaip mažą vaiką. Juk visos moterys – lyg maži vaikai. Ar ji su manim laiminga, apie tai mes nediskutuojame. Bet, kaip sakoma, atitiko kirvis kotą: aš ramus, viską apgalvojantis, o ji labai aktyvi ir temperamentinga.“
Česlovas sako, kad sportu abu su Jūrate domėjosi nuo vaikystės, tačiau niekada net nebuvo tokios minties, jog vieną dieną jie skins pergales sukdamiesi ant parketo. „Vieną dieną Jūratė pamatė, kad organizuojami dviejų savaičių šokių kursai. Ji mane paragino, kad pasimokytumėme šokti – tiesiog dėl savęs. Ir štai jau 45 metai mes be šokių negalime gyventi. Užteko kelių savaičių, kad pajaustume begalinę aistrą šokiui“, – šypsosi Česlovas.
Neduok, Dieve, ramaus gyvenimo
Po metų tapę pirmaisiais Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionais, šio titulo Jūratė ir Česlovas Norvaišos net dešimt metų neperleido niekam kitam. Per tą laiką sutuoktiniai iškovojo ir stipriausios tuometės Sovietų Sąjungos poros vardą. Po metų pora valstybės lėšomis buvo išsiųsta studijoms į Didžiąją Britaniją, kur studijavo standartinius ir Lotynų Amerikos šokius pas garsiausius to meto šokių pedagogus. Bešokdama šokėjų pora išmaišė beveik visą pasaulį. 1974 metais Jūratė ir Česlovas perėjo į profesionalų gretas ir pradėjo vadovauti „Sūkuriui“.
Česlovas sako, kad jam niekada nekilo minčių pasitraukti iš šokių aikštelės, pailsėti. „Mes sakome: „Sustok judėti – nustosi gyventi.“ Išeiti į pensiją būtų pati didžiausia klaida. Juk šokis – visas mūsų gyvenimas! Aišku, Amerikoje pensininkai tik tada ir pradeda gyventi: lanko sporto klubą, keliauja po pasaulį, su bičiuliais geria kavutę ir dalijasi prisiminimais. O Lietuvoje pensininkai sėdi namuose ir žiūri įvairius serialus. O mūsų beveik visą laiką užima šokis. Tačiau ir į teatrą nueiti spėjame, ir visuose geriausiuose koncertuose apsilankome, einame į kiną, nepraleidžiame krepšinio varžybų“, – pasakoja šokių treneris.
„Neduok, Dieve, ramaus gyvenimo! Negalėtume sėdėti užsidarę tarp keturių sienų, kai aplink tiek įdomios veiklos. Tik laiko trūksta. Jau žiūriu, kad ir knygas nebe visas iš eilės skaitau – man gaila laiko. Kaip įdomu dabar gyventi jauniems žmonėms, kiek galimybių turi praturtinti savo sielą. Bet jauni žmonės to nevertina. O mums juk teko prie žibalinės lempos mokytis. Ir net tokiomis sąlygomis ryte rydavau knygas. Pasakas apie piratus skaitydavau užsilipusi virtuvėje ant stalo – kad koks piratas už kojos nepagriebtų“, – prisimena Jūratė.
Anekdotas apie Norvaišų šeimą
Vaikas klausia tėvo: „Kaip suprasti, kas tai yra prezidentas, vyriausybė, saugumas, tauta?“
Tėvas jam atsako: „Prezidentas yra kaip tėtis: daug dirba, sprendžia įvairias problemas, į namus parneša pinigų; vyriausybė yra mama: bėga į turgų, neša į namus produktų, rūpinasi švara; anyta yra saugumas: viską stebi, pabara už netinkamą elgesį; tauta, vaikeli, esi tu: tave galima mušti, tave galima glostyti, bet tu niekur nepabėgsi.
„Tai va, neturime vienos šeimos galvos. Prezidentas esu aš, o mano žmona – vyriausybė, o tauta jau sukūrė savo šeimą, gyvena atskirai“, – šypsosi Česlovas.
Gimimo data, vieta: 1936 08 09, Kaunas.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi, turi dukrą Neringą.
Pasiekimai: lankė sportinę gimnastiką; mokėsi groti fortepijonu; baigusi mokyklą, gavo auksinį medalį, todėl be stojamųjų egzaminų pateko į Medicinos institutą; baigė J. Gruodžio muzikos mokyklą; ilgus metus dirbo dėstytoja Kauno medicinos universitete; viena garsiausių šokių trenerių, vadovauja Kauno sportinių šokių klubui „Sūkurys“.
Vardas, pavardė: Česlovas Norvaiša.
Gimimo data, vieta: 1935 05 07, Šiauliai.
Šeiminė padėtis: vedęs, turi dukrą Neringą.
Pasiekimai: mokėsi lakūnų mokykloje; baigė Medicinos institutą; dirbo chirurgu Onkologijos skyriuje; devynerius metus vadovavo reabilitacinei sanatorijai; vienas garsiausių šokių trenerių; dirbo Sovietų Sąjungos šokių federacijos prezidentu; vadovauja Kauno sportinių šokių klubui „Sūkurys“.
Šiemet viena garsiausių ir iškiliausių Lietuvos sportinių šokių trenerių pora švęs 50-ąsias bendro gyvenimo metines.
Svajojo tapti lakūnu
Jūratė prisimena, kad nuo pat vaikystės labai mėgo muziką. „Atsimenu, grįždamos po pamokų keturios klasės draugės visada plėšdavome dainą – visas Žaliakalnis skambėdavo. O šiaip buvau labai išdykusi mergaitė. Nors mokiausi puikiai, bet mokytojams įvairias išdaigas krėsdavau“, – pasakoja Jūratė.
Česlovas neslepia visą gyvenimą buvęs didelis romantikas. Tik baigęs mokyklą, jis sugalvojo tapti lakūnu, tačiau dėl silpnos sveikatos šios svajonės teko atsisakyti. Įstojęs studijuoti mediciną, Česlovas buvo nusprendęs ją mesti, kad savo gyvenimą susietų su viena didžiausių aistrų – kinu. Žadėjo važiuoti į Maskvą studijuoti kinematografijos, mat pats rašydavo scenarijus, filmuodavo mėgėjiškus filmus. Tačiau Česlovas, pamilęs gražuolę Jūratę, nusprendė likti Lietuvoje.
Vyras pripažįsta, kad Jūratė nebuvo jo pirmoji mergina. „Bet į šokius nevaikščiodavau – buvau įsitikinęs, kad šokti nemoku. Tik ateidavau prie durų pastovėti. Lankiau bokso treniruotes, tai šokiuose tvarką darydavau, stebėdavau, kad nekiltų muštynių“, – pasakoja Česlovas.
Vyrą viliojo sumuštiniais
Jūratė labai mėgo šokti. Ji net organizuodavo įvairius šokių vakarus. „Vaikinų dėmesio man niekada netrūko – nuo keturiolikos metų aplink mane sukiojosi kavalieriai. Buvau drąsi, vaikinus viliodavau. Ir savo vyrą pati suviliojau! Mes mokėmės viename kurse, atkreipiau dėmesį į labai linksmą, labai aktyvų vaikiną. Jis ir straipsnius rašydavo, ir filmuodavo... Su juo būdavo be galo įdomu. Vyrai subręsta vėliau, todėl gal tuo metu jam labiau mokslai rūpėjo, o ne merginos. Tad man teko pasistengti. Antrame kurse pradėjome draugauti“, – pasakoja Jūratė.
„Jūratė buvo labai aktyvi mergina: kurso seniūnė, labai gražiai dainavo. Prisimenu, kad tai buvo labai geros širdies mergaitė. Aš, atvykęs į Kauną, gyvenau bendrabutyje, mažai pinigėlių turėjau, tad Jūratė man atnešdavo labai skanių sumuštinių“, – prisimena Česlovas.
„Buvo labai sunkūs laikai. Dabar visi verkia, kad ekonomikos krizė, o tuomet žmonės tikrai neturėdavo už ką nusipirkti valgyti. Česlovas gyveno tik iš stipendijos. Man jo buvo labai gaila, bet jis niekada nesiskųsdavo, kad paskaitose sėdi alkanas. Pradėjau jam gaminti sumuštinius. Bet išdidus buvo vaikinas – nepriimdavo. Todėl man teko tiek tų sumuštinių sutepti, kad visus galėčiau pavaišinti. Tuomet ir jis paimdavo“, – šypsosi Jūratė.
Turtingo jaunikio neieškojo
Turbūt tokia populiari mergina galėjo rasti turtingą vyrą? „Oi, žinokit, tais laikais man pinigai nerūpėjo. Nerūpi ir dabar. Kaip kvailai žmonės mąsto, kad turtai atneša laimę. Gali skaičiuoti paskutinius centus, bet būti toks laimingas... Ne taip lengva gyventi turtingiems žmonės. Juk baisu – kažkas gali apgauti, apiplėšti, dabar net ir žudo dėl pinigų. Gavau be galo gerą vyrą. Mano mama, manau, jį netgi labiau myli nei mane. Tai žmogus, kurio talentai – neišsemiami: jis ir šokėjas, ir rašytojas, ir dailininkas, ir kino režisierius. O kaip nuostabiai skaniai gamina maistą...“ – sako šokių trenerė.
Tai kuriam gi pasisekė: ar Česlovui gauti gerą žmoną, ar Jūratei gyvenimo kelyje sutikti tokį talentingą vyrą? „Manau, kad pasisekė jam. Ne kiekvienas gauna moterį, kuri taip vertina savo vyrą“, – šypsosi Jūratė ir priduria, kad per tiek metų tarp sutuoktinių nebuvo kilusio jokio rimto konflikto.
Nors Česlovas ir Jūratė kartu jau 50 metų, tačiau jų pirštų nepuošia vestuviniai žiedai. „Tai buvo studentiškos vestuvės: be jokios puotos, be dovanų. Mes tyliai dviese nuėjome į Santuokų rūmus, įregistravome santuoką, o vakare šią progą kukliai paminėjome su kurso draugais. Mes patys parašėme šventės scenarijų, patys buvome vakaro vedėjai“, – pasakoja Česlovas.
Visos moterys – lyg maži vaikai
Šokių treneris paaiškina, kodėl iki šiol jie su Jūrate neturi vestuvinių žiedų: „Žiedai yra vergovės simbolis. Jei du žmonės tarpusavyje nesusitaria vienas kitą mylėti ir gerbti, tai kam tada išvis vestuvės reikalingos?! Mums auksiniais žiedais vienas kitam nieko įrodinėti nereikėjo“, – sako Česlovas.
Po vestuvių vyras persikėlė gyventi pas Jūratę ir jos mamą. Trise gyvena iki šiol. „Aš jos nevadinu anyta. Vadinu Bronyte. Mes jau 50 metų esame patys geriausi draugai. Tai labai šviesaus proto moteris. Nors jai jau 96 metai, iki šiol pusryčius gamina tik ji, o visus telefono numerius moka mintinai“, – šiltai apie Jūratės mamą šneka Česlovas.
„Turbūt savo žmoną labai lepinate?“ – klausiu Česlovo. Tačiau jis papurto galvą: „Tikrai nelepinu. Aš ją prižiūriu, globoju kaip mažą vaiką. Juk visos moterys – lyg maži vaikai. Ar ji su manim laiminga, apie tai mes nediskutuojame. Bet, kaip sakoma, atitiko kirvis kotą: aš ramus, viską apgalvojantis, o ji labai aktyvi ir temperamentinga.“
Česlovas sako, kad sportu abu su Jūrate domėjosi nuo vaikystės, tačiau niekada net nebuvo tokios minties, jog vieną dieną jie skins pergales sukdamiesi ant parketo. „Vieną dieną Jūratė pamatė, kad organizuojami dviejų savaičių šokių kursai. Ji mane paragino, kad pasimokytumėme šokti – tiesiog dėl savęs. Ir štai jau 45 metai mes be šokių negalime gyventi. Užteko kelių savaičių, kad pajaustume begalinę aistrą šokiui“, – šypsosi Česlovas.
Neduok, Dieve, ramaus gyvenimo
Po metų tapę pirmaisiais Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionais, šio titulo Jūratė ir Česlovas Norvaišos net dešimt metų neperleido niekam kitam. Per tą laiką sutuoktiniai iškovojo ir stipriausios tuometės Sovietų Sąjungos poros vardą. Po metų pora valstybės lėšomis buvo išsiųsta studijoms į Didžiąją Britaniją, kur studijavo standartinius ir Lotynų Amerikos šokius pas garsiausius to meto šokių pedagogus. Bešokdama šokėjų pora išmaišė beveik visą pasaulį. 1974 metais Jūratė ir Česlovas perėjo į profesionalų gretas ir pradėjo vadovauti „Sūkuriui“.
Česlovas sako, kad jam niekada nekilo minčių pasitraukti iš šokių aikštelės, pailsėti. „Mes sakome: „Sustok judėti – nustosi gyventi.“ Išeiti į pensiją būtų pati didžiausia klaida. Juk šokis – visas mūsų gyvenimas! Aišku, Amerikoje pensininkai tik tada ir pradeda gyventi: lanko sporto klubą, keliauja po pasaulį, su bičiuliais geria kavutę ir dalijasi prisiminimais. O Lietuvoje pensininkai sėdi namuose ir žiūri įvairius serialus. O mūsų beveik visą laiką užima šokis. Tačiau ir į teatrą nueiti spėjame, ir visuose geriausiuose koncertuose apsilankome, einame į kiną, nepraleidžiame krepšinio varžybų“, – pasakoja šokių treneris.
„Neduok, Dieve, ramaus gyvenimo! Negalėtume sėdėti užsidarę tarp keturių sienų, kai aplink tiek įdomios veiklos. Tik laiko trūksta. Jau žiūriu, kad ir knygas nebe visas iš eilės skaitau – man gaila laiko. Kaip įdomu dabar gyventi jauniems žmonėms, kiek galimybių turi praturtinti savo sielą. Bet jauni žmonės to nevertina. O mums juk teko prie žibalinės lempos mokytis. Ir net tokiomis sąlygomis ryte rydavau knygas. Pasakas apie piratus skaitydavau užsilipusi virtuvėje ant stalo – kad koks piratas už kojos nepagriebtų“, – prisimena Jūratė.
Anekdotas apie Norvaišų šeimą
Vaikas klausia tėvo: „Kaip suprasti, kas tai yra prezidentas, vyriausybė, saugumas, tauta?“
Tėvas jam atsako: „Prezidentas yra kaip tėtis: daug dirba, sprendžia įvairias problemas, į namus parneša pinigų; vyriausybė yra mama: bėga į turgų, neša į namus produktų, rūpinasi švara; anyta yra saugumas: viską stebi, pabara už netinkamą elgesį; tauta, vaikeli, esi tu: tave galima mušti, tave galima glostyti, bet tu niekur nepabėgsi.
„Tai va, neturime vienos šeimos galvos. Prezidentas esu aš, o mano žmona – vyriausybė, o tauta jau sukūrė savo šeimą, gyvena atskirai“, – šypsosi Česlovas.
