Seriale „Nekviesta meilė“ Andriaus Žvinio asistentės Dovilės vaidmenį atliekanti Nacionalinio dramos teatro aktorė Jūratė Vilūnaitė-Jančauskienė (38) džiaugiasi, kad antrąjį sezoną jos herojė tampa ryškesnė. „Atsiranda gyvenimiškų istorijų, įsiplieskia jausmai, nutinka tragedijų... Visa tai daug įdomiau nei tiesiog būti pareiginga sekretore, nešiojančia šefui dokumentus“, – šypteli aktorė. O paklausta, ar bučiuotis su kolega Sauliumi Balandžiu išties romantiška, kaip, matyt, įsivaizduoja daugelis serialo žiūrovių, Jūratė tik nusijuokia: „Jokios romantikos nėra.“
Visas Jūratės gyvenimas prabėgo Vilniuje: čia ji gimė, užaugo, čia tapo aktore ir iki šiol atlieka vieną svarbiausių savo gyvenimo vaidmenų – yra puiki mama, mylinti ir mylima žmona.
Jūratė baigė „vienuolyną“ – Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, kurioje, šypteli, teko mokytis sustiprintos matematikos. „Aš ir dabar savo trečiokui vaikui matematikoje mažai kuo galiu padėti. Kai prasidės fizika ir chemija, bus dar prasčiau“, – juokiasi aktorė. Ji puikiai prisimena dienas, praleistas klasėje, kuriai geras tonas buvo... tiesiog nesimokyti. „Buvome autsaiderių klasė, su pasididžiavimu save vadinome menininkais, o kitus erzindavome sakydami, jog jie – žiniukai karjeristai, – šypteli Jūratė. – Laikydamasis tokio požiūrio šiais laikais turbūt nedaug pasiektum.“
Mokykloje Jūratė jokių dramos būrelių nelankė, atvirkščiai – net nemanė, kad gali vaidinti ir yra verta tapti aktore. Tačiau puikiai prisimena, kaip vaikščiojo į tuomet puikius laikus išgyvenusį Jaunimo teatrą neretai užplūsdavo nepakartojami jausmai. „Žiūrėdavau kai kuriuos spektaklius ir sakydavau sau, kad štai šį vaidmenį galėčiau sukurti geriau. Puikiai pamenu jausmą, kuris apimdavo susitapatinus su herojais, – mintimis į praeitį nukeliauja Jūratė. Tačiau ji įsitikinusi, kad jei būtų gerai mokiusis, tapti aktore vis dėlto nebūtų drįsusi ir greičiausiai pasirinkusi kitą profesiją. – Bet mokiausi blogai...“ Baigusi mokyklą į jokią aukštąją mokyklą ji nestojo, o mokytojos skatinama po metų išbandė jėgas konservatorijoje. Taip atsidūrė režisieriaus Jono Vaitkaus vadovaujamame kurse.
„Tuomet atrodė, kad jei įstoji, iškart tampi aktoriumi, tačiau dabar puikiai suprantu, jog tai buvo tik vienas etapas. Mūsų buvo dvidešimt, o vaidinti likome vos keliese. Pasirinkimų kelyje nebūna atsitiktinumų, rinktis turi nuolat. Įstojai? Na ir kas. Baigei studijas? Tai taip pat nieko nereiškia. Kai baigiau, teatras išgyveno sunkius laikus: salės tuščios, atrodė, niekas į teatrus ir nebeis, daug nerimo. Tuomet nemažai kurso draugų nusprendė pasitraukti: kažkas emigravo, kažkas ėmėsi verslo. Liko tik tie, kurie šventai tikėjo, kad viskas kada nors pasikeis“, – pasakoja Jūratė.
Be jokios nuoskaudos balse ji ima kalbėti, kad aktorių karjera susiklosto labai skirtingai: kai kuriuos sėkmė aplanko iškart, vos gavus didelį vaidmenį ar patekus pas ryškų režisierių, kuris akimirksniu tampa savas ir vėliau be tavęs neįsivaizduoja nė vieno savo spektaklio. „Man taip nebuvo. Viskas klostėsi po truputį, buvo beriama po mažą žingsnelį, tačiau nėkart nebuvo šovusi mintis, kad negavusi pagrindinio vaidmens galėčiau viską mesti. Manau, kiekvienam skirtas kitoks kelias. Visada maniau, kad turiu mokytis, dirbti, stengtis ir kada nors tikrai ką nors įdomaus nuveiksiu. Vaidmenys, kuriais galėčiau kalbėti apie savo gyvenimą, atėjo tikrai negreitai“, – prisipažįsta aktorė.
Jūrate, teatre dirbate šešiolika metų. Ar dar yra vaidmenų, apie kuriuos svajojate nuo pat tos dienos, kai nusprendėte tapti aktore?
Laikui bėgant pasidaro nereikšminga, kad vaidmuo būtų labai didelis. Lieka noras dirbti su įdomiu režisieriumi, įdomia komanda arba kad spektaklyje nagrinėjama tema būtų įdomi.
Ir jokių ambicijų kovoti dėl pagrindinio vaidmens?
Galbūt iš to jau išaugau. Tiesiog norisi, kad būtų įdomu dirbti, norisi iš savo vaidmens ko nors išmokti. Kaip sako Valentinas Masalskis, turėti ką įsidėti į stalčiuką savo dūšioje. Vaidindamas kartu su herojumi pereini vieną ar kitą jo gyvenimo etapą, jis tampa tavo gyvenimo dalimi.
Vaidmuo aktorių keičia?
Manau, taip. Kartais aktorius net kasdieniame gyvenime perima savo herojaus manieras, tai, ką suvaidino scenoje, tarsi tampa antrąja jo puse. Mano darbe vaidmens, kardinaliai pakeitusio gyvenimą, dar nepasitaikė, tačiau su kiekvienu ateina nauja patirtis. Neretai jį kurdamas savyje atrandi tai, ko net nesitikėjai turįs.
Galbūt pamenate didžiausią savo atradimą?
Visai neseniai pradėjusi repetuoti Valentino Masalskio statomame spektaklyje supratau, kad scenoje nieko nemoku. Režisierius sakė: „Ką tu man rodai? Ką čia vaidini? Demonstruoji?“ Daug metų dirbant teatre, nori nenori atsiranda štampų – ima kartotis intonacijos, kai kurie judesiai. Taip gimsta prasta aktorystė, todėl esu be galo dėkinga Masalskiui už tai, kad pabandė visa tai iš manęs išspirti.
Kai režisierius tiesiai šviesiai pasako, kad prastai vaidini, nesinori trenkti durimis ir išeiti?
Jis juk man nepasakė: „Nieko nemoki, išeik.“ Jis pasakė: „Vaidini ne taip, kaip reikia, dirbam toliau.“ Žinoma, tokiais atvejais atsiranda nedidelis nevisavertiškumo kompleksas, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Tačiau kai iš to etapo išsikapanoji, vėliau ar anksčiau vėl apima atradimo džiaugsmas. Man patinka ir įdomu mokytis. Jei vieną dieną suprasiu, kad viską moku ir viską galiu, nežinau, ką tada reikės veikti...
Vienus teatro aktorius pažįsta net tie, kurie apskritai nevaikšto į spektaklius. Kiti dirba metų metus, bet taip ir lieka žinomi tik teatru besidominčiai auditorijai. Kaip manote, kodėl taip skirtingai susiklosto žmonių karjera?
Aktoriaus populiarumui didelę reikšmę turi televizija ir kinas. O ir nuo jo paties natūros daug kas priklauso. Vieni nemėgsta, vengia viešumos, todėl taip ir lieka užsidarę teatre. Tačiau yra ir ryškių asmenybių, kurioms nereikia nei televizijos, nei kino – jos spinduliuoja dirbdamos vien teatre.
Kai pradėjau vaidinti seriale, žmonės pradėjo mane atpažinti – gatvėje, parduotuvėje. Ir tai man nemalonu. Toks dėmesys nieko neduoda. Mėgautis populiarumu gali tada, kai staiga tampi reikalingas ir vienam, ir kitam režisieriui, atsiranda daugybė galimybių save išreikšti.
Pamenate, kodėl sutikote filmuotis seriale?
Todėl, kad ten dirba puikūs mano draugai, sava kompanija. Man atrodo, serialo režisierius Alvydas Šlepikas pakvietė vaidinti tuos žmones, su kuriais jam gera dirbti. Be to, aktoriai visada nori filmuotis – tai labai įdomi patirtis. Kadangi kino, galima sakyti, neturime, lieka televizija.
Pirmoje serialo dalyje jūsų herojė nebuvo ryški, tačiau kuo toliau, tuo svarbesnė ji tampa. Smagu dėl to?
Žinoma! Nėra net ką lyginti! Atsiranda gyvenimiškų istorijų, įsiplieskia jausmai, nutinka tragedijų... Visa tai daug įdomiau nei tiesiog būti pareiginga sekretore, nešiojančia šefui dokumentus.
Neabejoju, kad su viršininku kur kas smagiau bučiuotis. Ypač jei jis – pats Saulius Balandis.
Tai kad nedaug kartų teko tai daryti... Saulius – nuostabus partneris, nes turi daug patirties kine. Su juo vaidinti – tikras malonumas. O bučiuotis... Žinote, jokios romantikos nėra. Automobilis, langai atidaryti, skersvėjis, šviesos, operatorius rėkia: „Pasisuk taip ir anaip!“ – ką tokiomis sąlygomis gali pajusti?
Teatre bučiniai kitokie?
Jie mažiau techniški. Niekas nestovi prisikišęs su kamera ir neaiškina, į kurią pusę reikia pasisukti. Teatre daugiau laisvės, todėl ir bučiniai išeina geresni (juokiasi).
Ar aplink daug žiūrinčių serialą? Kas didžiausias jūsų kritikas?
Kad niekas nieko nesako. Vyras nelabai turi laiko žiūrėti. Sūnus žiūri, bet nevertina. Gabrieliui – devyneri. Tokio amžiaus vaikai, matyt, visi žiūri, domisi ir žino, kas vyksta seriale, bet kritikuoti jiems dar per anksti.
Sūnus replikuoja, kai mama su Balandžiu bučiuojasi?
Kad jam ta tema mažiausiai rūpi... Manau, Gabrielius – tikras žiūrovas, nes mamos istorija jam ne tokia įdomi. Sūnui ir kiemo draugams kur kas įdomiau buvo laukti, su kuo gi liks Andrius, ar bus su Mėta. Gabrieliaus draugai nuolat to klausinėjo. Dar draugai klausinėjo, kiek aš gaunu (juokiasi)...
Jūsų akimis, Jūratė ir Dovilė labai panašios?
Veidas, ašaros, juokas – visa tai juk mano. Bet apskritai, manau, mes visai nepanašios. Dovilės gyvenimas kitoks nei mano: ji tokia gera, teisinga, santūri, kryptingai veikia. O aš visai kitokia, bent jau man taip atrodo. Apskritai kol kas Dovilė tokia neryški, kad apie ją kalbėti nelabai yra ką.
Melodramos, melodramos, melodramos... Jūsų gyvenime, kaip ir seriale, jų netrūksta?
Manau, visų gyvenimuose kažkas panašaus vyksta. Vienų – daugiau, kitų – mažiau. Galbūt todėl ir žiūrime serialus. Sudėtingi dviejų mylinčių žmonių santykiai, tėvų ir vaikų bendravimas... Bėga metai, ir supranti, kad gyvenime tikrai ne viskas lyg sviestu patepta – romantiška ir lengva.
Beje, kiek jau metų trunka judviejų su Remigijumi santuoka?
Trylika. Tiek metų gyvendamas su vienu žmogumi pereini ne vieną ryškų etapą. Dabar neabejodama galiu pasakyti, kad dviem žmonėms gyventi kartu nėra paprasta. Sunkiausia mums, matyt, buvo pradžia. Kiekvienas į šeimą ateina savaip įsivaizduodamas, kokia ji turi būti, negana to, žmonės skirtingi, todėl kol pasiekia bendrą tašką, praeina nemažai laiko. Paskui atsiranda vaikas, ir prasideda dar vienas etapas. Vaikas tarsi sujungia du žmones, bet kartu su juo atsiranda ir skirstymasis darbais: kas laisvas, o kas – ne.
Paskui ateina septynerių metų krizė...
Ji – taip pat. Nors, man atrodo, krizė mus ištiko šiek tiek anksčiau – po penkerių metų. Atrodė: ir ką gi mes čia veikiame kartu, bet širdis sakė ką kita. Krizę įveikėme.
Jūsų vyras – taip pat teatro žmogus?
Jis – ne aktorius. Tiesą sakant, jei ir būtų, neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi kartu. Taip, viena vertus, kas geriau tave supras, jei ne tos pačios profesijos žmogus. Bet kartu du mylimus žmones sietų ir didelė konkurencija. Kas būtų, jei vienas nuolat dirbtų, o kitas – ne? O jei tas, kuris visada dirba, būtų moteris? Jau nekalbu apie tai, kad nenorėčiau, jog mano gyvenimas visiškai susilietų su teatru. O jei dar vyras ir žmona taptų nuolatiniais partneriais scenoje... Kad visa tai ištvertum, kad vienas kitą atlaikytum ir scenoje, ir gyvenime, reikia būti labai stipriam.
Mano vyras – dailininkas „butaforas“, dirba tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre. Tai artima, bet – ne tas pat. Sukamės toje pačioje terpėje, tačiau per didelio artumo nėra.
Bet teatre kartu kavos išgeriate?
Oi ne, tikrai ne. Taigi namie kartu išgeriame, kam dar teatre tai daryti (juokiasi)?! Neturime tokios tradicijos, ir tiek. Jis sukasi savo terpėje, su savo kampanija, o aš – su savo.
Namie kalbų apie teatrą neišvengiate?
Apie teatrą daug kalbame, tačiau ne apie tai, ką tuo metu dirbame, kuriame, o apie bendrus dalykus. Manau, balansas – labai sveika.
Tada, matyt, apšnekate kolegas, narpliojate teatro intrigas?
Manau, žmonės tik įsivaizduoja, kad teatre siaučia ypatingos intrigos, kad aktoriai – ypatingos bohemos atstovai. Viso to nėra. Galbūt senais laikais taip ir buvo, bet dabar gyvenimo tempas labai pasikeitė, ir žmonės ateina į teatrą dirbti. Paskui lekia kas filmuotis, kas garsinti. Intrigoms nebelieka laiko. Net grimuotojos sako, kad nebeįdomu gyventi – teatre jokių intrigų.
Bohema? Aktoriai daug geria? Visa tai irgi mitas. Jie tikrai geria ne daugiau nei kiti, tiesiog yra labiau matomi.
Spėju, kad su Remigijumi susipažinote teatre...
Taip. Beje, kai atėjau dirbti į teatrą, baliukai dar buvo populiarūs, tačiau juose nedalyvaudavau – buvau labai rimta. O Remigijus, atvirkščiai – linksmuolis ir tų baliukų siela. Todėl kolegoms buvo nepaprastai keista, kai sužinojo, kad mudu kartu. Jiems atrodė, kad mes vienas kitam labai netinkame.
Susituokus kažkuriam teko keistis?
Remigijus ir toliau liko zavadila, ir man, tai, neslėpsiu, labai naudinga. Kai namuose vyksta koks baliukas, jis akimirksniu sukuria laisvą atmosferą, sugeba visus užimti, tampa kompanijos siela. Ir man tai patinka.
Teatre rasti porų, kurioms pavyko išsaugoti šeimą, ne taip ir lengva. Ir vis dėlto aktoriaus karjera ir šeimyninė laimė – suderinama?
Nemanau, kad esame kokia nors išimtis. Teatre pilna susituokusių porų, o tos, kurios išsiskiria, negali būti kartu todėl, kad abi susiėjusios pusės – labai ryškios asmenybės. Juk gyvendamas šeimoje turi atsisakyti egocentriškumo, privalai domėtis kitu, derintis prie jo. Gyvenant šeimoje būti pačiam su savimi neįmanoma. Manau, susitikus dviem ryškioms asmenybėms sunku išvengti trinties. Bet tai tinka ne tik teatro poroms – kitose srityse dirbantys žmonės taip pat skiriasi.
O kokia jūsų šeimyninės laimės paslaptis?
Tikrai nežinau, nes kasdien mokomės, stengiamės. Manau, vienas svarbiausių dalykų dviejų žmonių santykiams – sugebėjimas palikti vienas kitam laisvę. Turi būti ir šiek tiek paslapties, kad laikui bėgant gyvenimas dviese vis dar būtų įdomus. „Kur, su kuo buvai? Kada (minutės tikslumu!) grįši? Kam skambini? Kodėl užtrukai?“ – to neturi būti.
Kita vertus, tikiu, kad daug kas nulemta iš viršaus. Tikiu dėsniais, kurie mus pasiekia iš aukštai. Žmonės, kuriuos sutinki, negali būti atsitiktiniai. Metams bėgant vis geriau suprantu: didžiausia dovana – tie, kurie mane supa. Labai džiaugiuosi, kad aplink mane – įdomūs ir puikūs žmonės. Ir teatre, ir kine, ir gyvenime.
Visas Jūratės gyvenimas prabėgo Vilniuje: čia ji gimė, užaugo, čia tapo aktore ir iki šiol atlieka vieną svarbiausių savo gyvenimo vaidmenų – yra puiki mama, mylinti ir mylima žmona.
Jūratė baigė „vienuolyną“ – Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, kurioje, šypteli, teko mokytis sustiprintos matematikos. „Aš ir dabar savo trečiokui vaikui matematikoje mažai kuo galiu padėti. Kai prasidės fizika ir chemija, bus dar prasčiau“, – juokiasi aktorė. Ji puikiai prisimena dienas, praleistas klasėje, kuriai geras tonas buvo... tiesiog nesimokyti. „Buvome autsaiderių klasė, su pasididžiavimu save vadinome menininkais, o kitus erzindavome sakydami, jog jie – žiniukai karjeristai, – šypteli Jūratė. – Laikydamasis tokio požiūrio šiais laikais turbūt nedaug pasiektum.“
Mokykloje Jūratė jokių dramos būrelių nelankė, atvirkščiai – net nemanė, kad gali vaidinti ir yra verta tapti aktore. Tačiau puikiai prisimena, kaip vaikščiojo į tuomet puikius laikus išgyvenusį Jaunimo teatrą neretai užplūsdavo nepakartojami jausmai. „Žiūrėdavau kai kuriuos spektaklius ir sakydavau sau, kad štai šį vaidmenį galėčiau sukurti geriau. Puikiai pamenu jausmą, kuris apimdavo susitapatinus su herojais, – mintimis į praeitį nukeliauja Jūratė. Tačiau ji įsitikinusi, kad jei būtų gerai mokiusis, tapti aktore vis dėlto nebūtų drįsusi ir greičiausiai pasirinkusi kitą profesiją. – Bet mokiausi blogai...“ Baigusi mokyklą į jokią aukštąją mokyklą ji nestojo, o mokytojos skatinama po metų išbandė jėgas konservatorijoje. Taip atsidūrė režisieriaus Jono Vaitkaus vadovaujamame kurse.
„Tuomet atrodė, kad jei įstoji, iškart tampi aktoriumi, tačiau dabar puikiai suprantu, jog tai buvo tik vienas etapas. Mūsų buvo dvidešimt, o vaidinti likome vos keliese. Pasirinkimų kelyje nebūna atsitiktinumų, rinktis turi nuolat. Įstojai? Na ir kas. Baigei studijas? Tai taip pat nieko nereiškia. Kai baigiau, teatras išgyveno sunkius laikus: salės tuščios, atrodė, niekas į teatrus ir nebeis, daug nerimo. Tuomet nemažai kurso draugų nusprendė pasitraukti: kažkas emigravo, kažkas ėmėsi verslo. Liko tik tie, kurie šventai tikėjo, kad viskas kada nors pasikeis“, – pasakoja Jūratė.
Be jokios nuoskaudos balse ji ima kalbėti, kad aktorių karjera susiklosto labai skirtingai: kai kuriuos sėkmė aplanko iškart, vos gavus didelį vaidmenį ar patekus pas ryškų režisierių, kuris akimirksniu tampa savas ir vėliau be tavęs neįsivaizduoja nė vieno savo spektaklio. „Man taip nebuvo. Viskas klostėsi po truputį, buvo beriama po mažą žingsnelį, tačiau nėkart nebuvo šovusi mintis, kad negavusi pagrindinio vaidmens galėčiau viską mesti. Manau, kiekvienam skirtas kitoks kelias. Visada maniau, kad turiu mokytis, dirbti, stengtis ir kada nors tikrai ką nors įdomaus nuveiksiu. Vaidmenys, kuriais galėčiau kalbėti apie savo gyvenimą, atėjo tikrai negreitai“, – prisipažįsta aktorė.
Jūrate, teatre dirbate šešiolika metų. Ar dar yra vaidmenų, apie kuriuos svajojate nuo pat tos dienos, kai nusprendėte tapti aktore?
Laikui bėgant pasidaro nereikšminga, kad vaidmuo būtų labai didelis. Lieka noras dirbti su įdomiu režisieriumi, įdomia komanda arba kad spektaklyje nagrinėjama tema būtų įdomi.
Ir jokių ambicijų kovoti dėl pagrindinio vaidmens?
Galbūt iš to jau išaugau. Tiesiog norisi, kad būtų įdomu dirbti, norisi iš savo vaidmens ko nors išmokti. Kaip sako Valentinas Masalskis, turėti ką įsidėti į stalčiuką savo dūšioje. Vaidindamas kartu su herojumi pereini vieną ar kitą jo gyvenimo etapą, jis tampa tavo gyvenimo dalimi.
Vaidmuo aktorių keičia?
Manau, taip. Kartais aktorius net kasdieniame gyvenime perima savo herojaus manieras, tai, ką suvaidino scenoje, tarsi tampa antrąja jo puse. Mano darbe vaidmens, kardinaliai pakeitusio gyvenimą, dar nepasitaikė, tačiau su kiekvienu ateina nauja patirtis. Neretai jį kurdamas savyje atrandi tai, ko net nesitikėjai turįs.
Galbūt pamenate didžiausią savo atradimą?
Visai neseniai pradėjusi repetuoti Valentino Masalskio statomame spektaklyje supratau, kad scenoje nieko nemoku. Režisierius sakė: „Ką tu man rodai? Ką čia vaidini? Demonstruoji?“ Daug metų dirbant teatre, nori nenori atsiranda štampų – ima kartotis intonacijos, kai kurie judesiai. Taip gimsta prasta aktorystė, todėl esu be galo dėkinga Masalskiui už tai, kad pabandė visa tai iš manęs išspirti.
Kai režisierius tiesiai šviesiai pasako, kad prastai vaidini, nesinori trenkti durimis ir išeiti?
Jis juk man nepasakė: „Nieko nemoki, išeik.“ Jis pasakė: „Vaidini ne taip, kaip reikia, dirbam toliau.“ Žinoma, tokiais atvejais atsiranda nedidelis nevisavertiškumo kompleksas, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Tačiau kai iš to etapo išsikapanoji, vėliau ar anksčiau vėl apima atradimo džiaugsmas. Man patinka ir įdomu mokytis. Jei vieną dieną suprasiu, kad viską moku ir viską galiu, nežinau, ką tada reikės veikti...
Vienus teatro aktorius pažįsta net tie, kurie apskritai nevaikšto į spektaklius. Kiti dirba metų metus, bet taip ir lieka žinomi tik teatru besidominčiai auditorijai. Kaip manote, kodėl taip skirtingai susiklosto žmonių karjera?
Aktoriaus populiarumui didelę reikšmę turi televizija ir kinas. O ir nuo jo paties natūros daug kas priklauso. Vieni nemėgsta, vengia viešumos, todėl taip ir lieka užsidarę teatre. Tačiau yra ir ryškių asmenybių, kurioms nereikia nei televizijos, nei kino – jos spinduliuoja dirbdamos vien teatre.
Kai pradėjau vaidinti seriale, žmonės pradėjo mane atpažinti – gatvėje, parduotuvėje. Ir tai man nemalonu. Toks dėmesys nieko neduoda. Mėgautis populiarumu gali tada, kai staiga tampi reikalingas ir vienam, ir kitam režisieriui, atsiranda daugybė galimybių save išreikšti.
Pamenate, kodėl sutikote filmuotis seriale?
Todėl, kad ten dirba puikūs mano draugai, sava kompanija. Man atrodo, serialo režisierius Alvydas Šlepikas pakvietė vaidinti tuos žmones, su kuriais jam gera dirbti. Be to, aktoriai visada nori filmuotis – tai labai įdomi patirtis. Kadangi kino, galima sakyti, neturime, lieka televizija.
Pirmoje serialo dalyje jūsų herojė nebuvo ryški, tačiau kuo toliau, tuo svarbesnė ji tampa. Smagu dėl to?
Žinoma! Nėra net ką lyginti! Atsiranda gyvenimiškų istorijų, įsiplieskia jausmai, nutinka tragedijų... Visa tai daug įdomiau nei tiesiog būti pareiginga sekretore, nešiojančia šefui dokumentus.
Neabejoju, kad su viršininku kur kas smagiau bučiuotis. Ypač jei jis – pats Saulius Balandis.
Tai kad nedaug kartų teko tai daryti... Saulius – nuostabus partneris, nes turi daug patirties kine. Su juo vaidinti – tikras malonumas. O bučiuotis... Žinote, jokios romantikos nėra. Automobilis, langai atidaryti, skersvėjis, šviesos, operatorius rėkia: „Pasisuk taip ir anaip!“ – ką tokiomis sąlygomis gali pajusti?
Teatre bučiniai kitokie?
Jie mažiau techniški. Niekas nestovi prisikišęs su kamera ir neaiškina, į kurią pusę reikia pasisukti. Teatre daugiau laisvės, todėl ir bučiniai išeina geresni (juokiasi).
Ar aplink daug žiūrinčių serialą? Kas didžiausias jūsų kritikas?
Kad niekas nieko nesako. Vyras nelabai turi laiko žiūrėti. Sūnus žiūri, bet nevertina. Gabrieliui – devyneri. Tokio amžiaus vaikai, matyt, visi žiūri, domisi ir žino, kas vyksta seriale, bet kritikuoti jiems dar per anksti.
Sūnus replikuoja, kai mama su Balandžiu bučiuojasi?
Kad jam ta tema mažiausiai rūpi... Manau, Gabrielius – tikras žiūrovas, nes mamos istorija jam ne tokia įdomi. Sūnui ir kiemo draugams kur kas įdomiau buvo laukti, su kuo gi liks Andrius, ar bus su Mėta. Gabrieliaus draugai nuolat to klausinėjo. Dar draugai klausinėjo, kiek aš gaunu (juokiasi)...
Jūsų akimis, Jūratė ir Dovilė labai panašios?
Veidas, ašaros, juokas – visa tai juk mano. Bet apskritai, manau, mes visai nepanašios. Dovilės gyvenimas kitoks nei mano: ji tokia gera, teisinga, santūri, kryptingai veikia. O aš visai kitokia, bent jau man taip atrodo. Apskritai kol kas Dovilė tokia neryški, kad apie ją kalbėti nelabai yra ką.
Melodramos, melodramos, melodramos... Jūsų gyvenime, kaip ir seriale, jų netrūksta?
Manau, visų gyvenimuose kažkas panašaus vyksta. Vienų – daugiau, kitų – mažiau. Galbūt todėl ir žiūrime serialus. Sudėtingi dviejų mylinčių žmonių santykiai, tėvų ir vaikų bendravimas... Bėga metai, ir supranti, kad gyvenime tikrai ne viskas lyg sviestu patepta – romantiška ir lengva.
Beje, kiek jau metų trunka judviejų su Remigijumi santuoka?
Trylika. Tiek metų gyvendamas su vienu žmogumi pereini ne vieną ryškų etapą. Dabar neabejodama galiu pasakyti, kad dviem žmonėms gyventi kartu nėra paprasta. Sunkiausia mums, matyt, buvo pradžia. Kiekvienas į šeimą ateina savaip įsivaizduodamas, kokia ji turi būti, negana to, žmonės skirtingi, todėl kol pasiekia bendrą tašką, praeina nemažai laiko. Paskui atsiranda vaikas, ir prasideda dar vienas etapas. Vaikas tarsi sujungia du žmones, bet kartu su juo atsiranda ir skirstymasis darbais: kas laisvas, o kas – ne.
Paskui ateina septynerių metų krizė...
Ji – taip pat. Nors, man atrodo, krizė mus ištiko šiek tiek anksčiau – po penkerių metų. Atrodė: ir ką gi mes čia veikiame kartu, bet širdis sakė ką kita. Krizę įveikėme.
Jūsų vyras – taip pat teatro žmogus?
Jis – ne aktorius. Tiesą sakant, jei ir būtų, neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi kartu. Taip, viena vertus, kas geriau tave supras, jei ne tos pačios profesijos žmogus. Bet kartu du mylimus žmones sietų ir didelė konkurencija. Kas būtų, jei vienas nuolat dirbtų, o kitas – ne? O jei tas, kuris visada dirba, būtų moteris? Jau nekalbu apie tai, kad nenorėčiau, jog mano gyvenimas visiškai susilietų su teatru. O jei dar vyras ir žmona taptų nuolatiniais partneriais scenoje... Kad visa tai ištvertum, kad vienas kitą atlaikytum ir scenoje, ir gyvenime, reikia būti labai stipriam.
Mano vyras – dailininkas „butaforas“, dirba tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre. Tai artima, bet – ne tas pat. Sukamės toje pačioje terpėje, tačiau per didelio artumo nėra.
Bet teatre kartu kavos išgeriate?
Oi ne, tikrai ne. Taigi namie kartu išgeriame, kam dar teatre tai daryti (juokiasi)?! Neturime tokios tradicijos, ir tiek. Jis sukasi savo terpėje, su savo kampanija, o aš – su savo.
Namie kalbų apie teatrą neišvengiate?
Apie teatrą daug kalbame, tačiau ne apie tai, ką tuo metu dirbame, kuriame, o apie bendrus dalykus. Manau, balansas – labai sveika.
Tada, matyt, apšnekate kolegas, narpliojate teatro intrigas?
Manau, žmonės tik įsivaizduoja, kad teatre siaučia ypatingos intrigos, kad aktoriai – ypatingos bohemos atstovai. Viso to nėra. Galbūt senais laikais taip ir buvo, bet dabar gyvenimo tempas labai pasikeitė, ir žmonės ateina į teatrą dirbti. Paskui lekia kas filmuotis, kas garsinti. Intrigoms nebelieka laiko. Net grimuotojos sako, kad nebeįdomu gyventi – teatre jokių intrigų.
Bohema? Aktoriai daug geria? Visa tai irgi mitas. Jie tikrai geria ne daugiau nei kiti, tiesiog yra labiau matomi.
Spėju, kad su Remigijumi susipažinote teatre...
Taip. Beje, kai atėjau dirbti į teatrą, baliukai dar buvo populiarūs, tačiau juose nedalyvaudavau – buvau labai rimta. O Remigijus, atvirkščiai – linksmuolis ir tų baliukų siela. Todėl kolegoms buvo nepaprastai keista, kai sužinojo, kad mudu kartu. Jiems atrodė, kad mes vienas kitam labai netinkame.
Susituokus kažkuriam teko keistis?
Remigijus ir toliau liko zavadila, ir man, tai, neslėpsiu, labai naudinga. Kai namuose vyksta koks baliukas, jis akimirksniu sukuria laisvą atmosferą, sugeba visus užimti, tampa kompanijos siela. Ir man tai patinka.
Teatre rasti porų, kurioms pavyko išsaugoti šeimą, ne taip ir lengva. Ir vis dėlto aktoriaus karjera ir šeimyninė laimė – suderinama?
Nemanau, kad esame kokia nors išimtis. Teatre pilna susituokusių porų, o tos, kurios išsiskiria, negali būti kartu todėl, kad abi susiėjusios pusės – labai ryškios asmenybės. Juk gyvendamas šeimoje turi atsisakyti egocentriškumo, privalai domėtis kitu, derintis prie jo. Gyvenant šeimoje būti pačiam su savimi neįmanoma. Manau, susitikus dviem ryškioms asmenybėms sunku išvengti trinties. Bet tai tinka ne tik teatro poroms – kitose srityse dirbantys žmonės taip pat skiriasi.
O kokia jūsų šeimyninės laimės paslaptis?
Tikrai nežinau, nes kasdien mokomės, stengiamės. Manau, vienas svarbiausių dalykų dviejų žmonių santykiams – sugebėjimas palikti vienas kitam laisvę. Turi būti ir šiek tiek paslapties, kad laikui bėgant gyvenimas dviese vis dar būtų įdomus. „Kur, su kuo buvai? Kada (minutės tikslumu!) grįši? Kam skambini? Kodėl užtrukai?“ – to neturi būti.
Kita vertus, tikiu, kad daug kas nulemta iš viršaus. Tikiu dėsniais, kurie mus pasiekia iš aukštai. Žmonės, kuriuos sutinki, negali būti atsitiktiniai. Metams bėgant vis geriau suprantu: didžiausia dovana – tie, kurie mane supa. Labai džiaugiuosi, kad aplink mane – įdomūs ir puikūs žmonės. Ir teatre, ir kine, ir gyvenime.
