Pripažintas visame pasaulyje aviacijos meistras Jurgis Kairys sako, kad liūtams už uodegų nebetampo, mat jie pikti ir neįdomūs.
Dosjė:
Vardas, pavardė: Jurgis Kairys.
Gimimo data, vieta: 1952 05 06, Krasnojarsko kraštas, Sibiras.
Šeiminė padėtis: vedęs, žmona Birutė – anglų kalbos mokytoja, užaugino du sūnus – Mantą ir Simą.
Pasiekimai: Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas, nugalėtojas, daugiausia kartų laimėjęs FAI „Grand Prix“ varžybas; J. Kairys pripažintas geriausiu akrobatinio skraidymo be apribojimų meistru pasaulyje.
Kartais lakūnai pučia burbulus
„Jūs vadinamas „geriausiu Lietuvos lakūnu“, „tituluotu akrobatinio skraidymo meistru“, – kreipiuosi į J. Kairį, tačiau jis tik nusišypso: „Aš mažiausiai apie tai galvoju. Rezultatai kalba patys už save. Jei kažką kasdien vadinsi „geriausiu“, visi tuo ir patikės, bet svarbiausia įrodyti, kad esi geriausias. Tarkime, Rolandas Paksas... Jis jau seniai pamiršo, kaip reikia valdyti lėktuvą, bet burbulus pučia – neva politikas skrido aplink pasaulį. Tikiu, kad per visą kelionę jam davė kelias minutes palaikyti vairą, o daugiau viską padarė su juo skridęs patyręs lakūnas“, – sako J. Kairys.
Kasmet gegužės mėnesį prasideda J. Kairio skrydžių sezonas. „Į Lietuvą grįžau neseniai – teko keliauti po pasaulį. Pirmiausia skridau į Japoniją, grįžau namo vienai dienai, pasikeičiau lagamino turinį ir iškart išlėkiau į Ameriką, o iš ten – tiesiai į Frankfurtą, kur vokiečius mokiau skraidyti karo lėktuvu. Vėliau vykau į Ispaniją – ten mane susirado žmona, kad nepasimesčiau pasaulyje. Grįžęs į Vilnių, pirmiausia ne į namus važiavau, o nuėjau į angarą, susitvarkiau lėktuvą ir išskridau į Varšuvos aviacijos šou. Praėjusią savaitgalį buvau Krokuvos aviacijos muziejaus iškyloje – ten visada būna labai smagu. Lenkai taip moka linksmintis, kad lietuviams tik „po lapais reikia slėptis“, – entuziastingai pasakoja akrobatinio skraidymo meistras.
Nesiekiu papulti į žurnalų puslapius
J. Kairys – pagrindinis „FAI World Elite Aerobatic Formula“ varžybų Rumunijoje koordinatorius ir organizatorius, todėl pastaruoju metu turi labai daug darbo: reikia parengti programą, „sustyguoti“ visus lakūnus. „Pakviečiau dalyvauti geriausius aštuonių šalių lakūnus. Mūsų sportas praranda populiarumą dėl to, kad jo niekas nesupranta. Žiūri žmonės į dangų, mato, kad kažkas ten vartosi, bet nieko nesupranta. Taigi, mano tikslas – aviacijos sportą padaryti patrauklesnį ir labiau suprantamą žiūrovui“, – sako Jurgis.
Garsų lakūną žmonės atpažįsta gatvėje, prieina, užkalbina. Jurgis purto galvą ir paprašo: „Tik nevadinkite manęs „legendiniu lakūnu“ – mano gyvenime nebuvo jokio žygdarbio. Iš pradžių gal ir patikdavo, kai mane žmonės atpažindavo gatvėje. Tačiau aš labai nemėgstu asmenų, trokštančių populiarumo, kurių siekiamybė – patekti į žurnalų puslapius, o paskui gėrėtis savo atvaizdu. Aišku, kai žmogus į viešumą papuola atlikęs kilnų darbą, dėl savo proto, tada aš neprieštarauju. Tačiau manęs šiai kategorijai nepriskirkite – aš nepadariau nieko kilnaus.“
Be jokios abejonės, J. Kairys kuklinasi be reikalo. „Na, nepasakyčiau, kad esu kuklus žmogus. Kur reikia, aš galiu už save pakovoti; jei matau, kad žmogus neturi sąžinės, būtinai apie tai prabylu. Mano nuomone, reikia saugotis tų žmonių, kurie per daug kuklinasi. O aš paprasčiausiai neturiu kuo didžiuotis. Visą gyvenimą dariau tai, kas man buvo įdomu, kas keldavo azartą ir pasitenkinimą. Didžiuotis savimi nėra sveika“, – įsitikinęs lakūnas.
Kišenėje – lašiniai ir duona
Prakalbus apie Jurgio vaikystę, jis viską prisimena iki smulkmenų. Vadovaujant Stalinui, būsimo lakūno tėveliai Beržės kaime turėjo keletą hektarų ariamos žemės. Kadangi reikėjo pagalbos, Kairiai pasamdė kelis darbininkus, už ką buvo ištremti į Sibirą. „Kartu į tremtį važiavau ir aš – tik dar būdamas mamos pilvelyje. Į Lietuvą grįžome tik tada, kai man buvo septyneri. Nežinau, ar daug kas yra lankęs tokią mokyklą: vienoje patalpoje susirinkusios keturios klasės, mokytoja visą laiką rėkia, vaikų ausys nudraskytos iki kraujo, rankos apdaužytos. Iki mokyklos eidavome per molynus, todėl batus palikdavome namie, klasėje sėdėdavome basi. Gyvenome šalia Medvėgalio kalno, taigi žiemą būdavo didžiulė pramoga nusileisti žemyn slidėmis. Aš būdavau visada pasiruošęs: vienoje kišenėje lašinių gabalas, kitoje – duonos kriaukšlė“, – juokiasi J. Kairys.
Nors dauguma apie tremtį kalba neigiamai, Jurgis – priešingai. Vyras Sibirą piešia šviesiomis spalvomis: jam ten netrūko nei maisto, nei laisvės. „Mama dirbo įvairius darbus kolūkyje (kirpdavo avis, melždavo karves), o tėtis labai mylėjo gamtą, arklius... Grįžęs į Lietuvą, jis vis svajodavo važiuoti atgal – į Sibiro laisvę. Mus, du broliukus, iš pradžių prižiūrėdavo močiutė, kuri vėliau grįžo į Lietuvą, tad nieko kito neliko, kaip mums vieniems sėdėti namuose. Kartą kilo gaisras, brolis šoko per langą, pakvietė kaimynus, kad mane išvaduotų. Nuo to laiko tėvai, bijodami, kad vėl neprikrėstume bėdų, mane pririšdavo prie durų, bet aš kaskart išsivaduodavau ir bėgdavau pas mamą“, – pasakoja lakūnas.
Jurgis ypač gražiai atsiliepia apie savo tėvelį: „Jis buvo geriausias mano draugas. Nors tėvas užaugo kaime, tačiau buvo labai apsiskaitęs, nuoširdus, draugiškas. Mama – visiška priešingybė. Vaikystėje ją labai mylėjau, tačiau vėliau nebegalėdavau pakęsti to pastovaus burbėjimo ir „lipimo ant galvos“.
Aviacijos sporte diktuoja madas
Kada Jurgio galvelėje šmėkštelėjo mintis, kad vieną dieną jis sėdės lėktuvo kabinoje ir pakils aukščiau debesų? „Vieną kartą, eidamas į mokyklą, pamačiau skrendantį lėktuvą ir pagalvojau, kaip jam gerai, nes nereikia bristi per šitą purvyną. Tuomet ir kilo mintis, kad būsiu lakūnas. Šis mano noras kasmet vis stiprėjo, tačiau niekam apie tai neprasitariau. Viešai pareikšdavau, kad užaugęs norėčiau būti traktoristas“, – pasakoja Jurgis.
Baigęs mokyklą, jaunuolis išėjo į Žemaičių plentą, susistabdė pirmą pravažiuojantį automobilį, kuris Jurgį nuvežė į Vilnių. „Į lakūnų mokyklą įstoti nepavyko. Pirmiausia prikibo, kad aš gimiau Sibire, o vėliau supratau, kad į šią mokyklą įstojo tik tie, kurie turėjo pažinčių arba buvo sumokėję nemažai pinigų. Na, galvoju, kur įstosiu, ten ir bus gerai. Taip patekau į buvusio Leningrado aviacijos technikos mokyklą. Likimui esu dėkingas, kad taip atsitiko, nes tie techniniai mokslai man vėliau labai pravertė“, – sako lakūnas.
Grįžęs į Lietuvą, Jurgis įstojo į aeroklubą tam, kad išmoktų skraidyti. Netrukus lakūnas tapo Lietuvos rinktinės nariu, papuolė į lyderių grupę. „Pradėjau važinėti į varžybas, ryžausi dalyvauti Sovietų Sąjungos čempionate ir iškart buvau pakviestas į jos rinktinę – jai atidaviau dvylika metų atkaklaus darbo. Per visą darbo patirtį pasitaikė ne viena avarija, iš kurios vos gyvas ištrūkau, todėl kasmet vis tobulindavau skraidymo techniką. Vienas įdomiausių mano gyvenimo etapų, kai nutariau, kad skrydis gali būti nenuobodus, norėjau visus nustebinti. Tame sporte troškau diktuoti madą ir parodyti naujas skraidymo galimybes“, – pasakoja lakūnas.
Būsima žmona prirėmė prie sienos
Būsimą žmoną Birutę Jurgis sutiko universiteto šokiuose. „Atkreipiau dėmesį į pačią gražiausią merginą, pakviečiau ją šokti. Tuo metu aš gal dešimt merginų turėjau, bet vis tiek reikėjo vieną išsirinkti. Atsimenu, kartą ji prirėmė mane prie sienos ir pamatavo mano ūgį. Kai įsitikino, kad aš keturiais centimetrais už ją aukštesnis, nusprendė, jog tiksiu. Po pusantrų metų draugystės Birutei pasipiršau, susilaukėme dviejų sūnų“, – pasakoja Jurgis.
Ar žmona nepriekaištauja dėl itin aktyvaus Jurgio gyvenimo būdo? Kad vyras retai būna namuose? „Kai susipažinome, aš jau skraidžiau, todėl ji nuo pat pradžių žinojo, su kuo ruošiasi susieti savo gyvenimą. O mano gyvenimas juk įdomus: daug žmonių man teko sutikti, daug įvairių emocijų patirti, daugybę šalių pamatyti. Jei tik būdavo galimybė, žmona visada skrisdavo kartu“, – sako Jurgis.
„Atsimenu, kartą būsima žmona prirėmė mane prie sienos ir pamatavo mano ūgį. Kai įsitikino, kad aš keturiais centimetrais už ją aukštesnis, nusprendė, jog tiksiu.
Būsimas prezidentas?
Nors ir trumpai, bet skandalingai Jurgis žybtelėjo šalies politikos padangėje – prieš septynerius metus jis užsimojo tapti Lietuvos prezidentu. „Beje, visi žurnalistai apie tai būtinai paklausia, o aš šio savo užmojo net nesureikšminu. Gal tikrai žmonės mane norėtų matyti kaip prezidentą? Reikės rimtai apie tai susimąstyti. Aš ne tik arčiau liaudies, aš juk ir arčiau dangaus, gal prasklaidyčiau tuos niūrius debesis“, – juokiasi lakūnas.
J. Kairio laimėjimai:
• 2000 m. rugsėjo 2 d. Kaune J. Kairys po pėsčiųjų tiltu praskrido aukštyn ratais („Ultra skrydis“);
• 2003 m. Australijoje dideliu pranašumu prieš kitus lakūnus laimėjo pirmąsias „Red Bull“ oro lenktynes;
• 2006 m. absoliutus „FAI Pasaulio akrobatinių skrydžių“ taurės etapų nugalėtojas;
• 2007 m. paruošė ir patvirtino FAI ir CIVA naujų varžybų „JK Aerobatic Formula“ taisykles;
• Kasmet dalyvauja ne mažiau kaip 20 aviacijos ir „Avia Show“ renginių įvairiose pasaulio šalyse.
Dosjė:
Vardas, pavardė: Jurgis Kairys.
Gimimo data, vieta: 1952 05 06, Krasnojarsko kraštas, Sibiras.
Šeiminė padėtis: vedęs, žmona Birutė – anglų kalbos mokytoja, užaugino du sūnus – Mantą ir Simą.
Pasiekimai: Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas, nugalėtojas, daugiausia kartų laimėjęs FAI „Grand Prix“ varžybas; J. Kairys pripažintas geriausiu akrobatinio skraidymo be apribojimų meistru pasaulyje.
Kartais lakūnai pučia burbulus
„Jūs vadinamas „geriausiu Lietuvos lakūnu“, „tituluotu akrobatinio skraidymo meistru“, – kreipiuosi į J. Kairį, tačiau jis tik nusišypso: „Aš mažiausiai apie tai galvoju. Rezultatai kalba patys už save. Jei kažką kasdien vadinsi „geriausiu“, visi tuo ir patikės, bet svarbiausia įrodyti, kad esi geriausias. Tarkime, Rolandas Paksas... Jis jau seniai pamiršo, kaip reikia valdyti lėktuvą, bet burbulus pučia – neva politikas skrido aplink pasaulį. Tikiu, kad per visą kelionę jam davė kelias minutes palaikyti vairą, o daugiau viską padarė su juo skridęs patyręs lakūnas“, – sako J. Kairys.
Kasmet gegužės mėnesį prasideda J. Kairio skrydžių sezonas. „Į Lietuvą grįžau neseniai – teko keliauti po pasaulį. Pirmiausia skridau į Japoniją, grįžau namo vienai dienai, pasikeičiau lagamino turinį ir iškart išlėkiau į Ameriką, o iš ten – tiesiai į Frankfurtą, kur vokiečius mokiau skraidyti karo lėktuvu. Vėliau vykau į Ispaniją – ten mane susirado žmona, kad nepasimesčiau pasaulyje. Grįžęs į Vilnių, pirmiausia ne į namus važiavau, o nuėjau į angarą, susitvarkiau lėktuvą ir išskridau į Varšuvos aviacijos šou. Praėjusią savaitgalį buvau Krokuvos aviacijos muziejaus iškyloje – ten visada būna labai smagu. Lenkai taip moka linksmintis, kad lietuviams tik „po lapais reikia slėptis“, – entuziastingai pasakoja akrobatinio skraidymo meistras.
Nesiekiu papulti į žurnalų puslapius
J. Kairys – pagrindinis „FAI World Elite Aerobatic Formula“ varžybų Rumunijoje koordinatorius ir organizatorius, todėl pastaruoju metu turi labai daug darbo: reikia parengti programą, „sustyguoti“ visus lakūnus. „Pakviečiau dalyvauti geriausius aštuonių šalių lakūnus. Mūsų sportas praranda populiarumą dėl to, kad jo niekas nesupranta. Žiūri žmonės į dangų, mato, kad kažkas ten vartosi, bet nieko nesupranta. Taigi, mano tikslas – aviacijos sportą padaryti patrauklesnį ir labiau suprantamą žiūrovui“, – sako Jurgis.
Garsų lakūną žmonės atpažįsta gatvėje, prieina, užkalbina. Jurgis purto galvą ir paprašo: „Tik nevadinkite manęs „legendiniu lakūnu“ – mano gyvenime nebuvo jokio žygdarbio. Iš pradžių gal ir patikdavo, kai mane žmonės atpažindavo gatvėje. Tačiau aš labai nemėgstu asmenų, trokštančių populiarumo, kurių siekiamybė – patekti į žurnalų puslapius, o paskui gėrėtis savo atvaizdu. Aišku, kai žmogus į viešumą papuola atlikęs kilnų darbą, dėl savo proto, tada aš neprieštarauju. Tačiau manęs šiai kategorijai nepriskirkite – aš nepadariau nieko kilnaus.“
Be jokios abejonės, J. Kairys kuklinasi be reikalo. „Na, nepasakyčiau, kad esu kuklus žmogus. Kur reikia, aš galiu už save pakovoti; jei matau, kad žmogus neturi sąžinės, būtinai apie tai prabylu. Mano nuomone, reikia saugotis tų žmonių, kurie per daug kuklinasi. O aš paprasčiausiai neturiu kuo didžiuotis. Visą gyvenimą dariau tai, kas man buvo įdomu, kas keldavo azartą ir pasitenkinimą. Didžiuotis savimi nėra sveika“, – įsitikinęs lakūnas.
Kišenėje – lašiniai ir duona
Prakalbus apie Jurgio vaikystę, jis viską prisimena iki smulkmenų. Vadovaujant Stalinui, būsimo lakūno tėveliai Beržės kaime turėjo keletą hektarų ariamos žemės. Kadangi reikėjo pagalbos, Kairiai pasamdė kelis darbininkus, už ką buvo ištremti į Sibirą. „Kartu į tremtį važiavau ir aš – tik dar būdamas mamos pilvelyje. Į Lietuvą grįžome tik tada, kai man buvo septyneri. Nežinau, ar daug kas yra lankęs tokią mokyklą: vienoje patalpoje susirinkusios keturios klasės, mokytoja visą laiką rėkia, vaikų ausys nudraskytos iki kraujo, rankos apdaužytos. Iki mokyklos eidavome per molynus, todėl batus palikdavome namie, klasėje sėdėdavome basi. Gyvenome šalia Medvėgalio kalno, taigi žiemą būdavo didžiulė pramoga nusileisti žemyn slidėmis. Aš būdavau visada pasiruošęs: vienoje kišenėje lašinių gabalas, kitoje – duonos kriaukšlė“, – juokiasi J. Kairys.
Nors dauguma apie tremtį kalba neigiamai, Jurgis – priešingai. Vyras Sibirą piešia šviesiomis spalvomis: jam ten netrūko nei maisto, nei laisvės. „Mama dirbo įvairius darbus kolūkyje (kirpdavo avis, melždavo karves), o tėtis labai mylėjo gamtą, arklius... Grįžęs į Lietuvą, jis vis svajodavo važiuoti atgal – į Sibiro laisvę. Mus, du broliukus, iš pradžių prižiūrėdavo močiutė, kuri vėliau grįžo į Lietuvą, tad nieko kito neliko, kaip mums vieniems sėdėti namuose. Kartą kilo gaisras, brolis šoko per langą, pakvietė kaimynus, kad mane išvaduotų. Nuo to laiko tėvai, bijodami, kad vėl neprikrėstume bėdų, mane pririšdavo prie durų, bet aš kaskart išsivaduodavau ir bėgdavau pas mamą“, – pasakoja lakūnas.
Jurgis ypač gražiai atsiliepia apie savo tėvelį: „Jis buvo geriausias mano draugas. Nors tėvas užaugo kaime, tačiau buvo labai apsiskaitęs, nuoširdus, draugiškas. Mama – visiška priešingybė. Vaikystėje ją labai mylėjau, tačiau vėliau nebegalėdavau pakęsti to pastovaus burbėjimo ir „lipimo ant galvos“.
Aviacijos sporte diktuoja madas
Kada Jurgio galvelėje šmėkštelėjo mintis, kad vieną dieną jis sėdės lėktuvo kabinoje ir pakils aukščiau debesų? „Vieną kartą, eidamas į mokyklą, pamačiau skrendantį lėktuvą ir pagalvojau, kaip jam gerai, nes nereikia bristi per šitą purvyną. Tuomet ir kilo mintis, kad būsiu lakūnas. Šis mano noras kasmet vis stiprėjo, tačiau niekam apie tai neprasitariau. Viešai pareikšdavau, kad užaugęs norėčiau būti traktoristas“, – pasakoja Jurgis.
Baigęs mokyklą, jaunuolis išėjo į Žemaičių plentą, susistabdė pirmą pravažiuojantį automobilį, kuris Jurgį nuvežė į Vilnių. „Į lakūnų mokyklą įstoti nepavyko. Pirmiausia prikibo, kad aš gimiau Sibire, o vėliau supratau, kad į šią mokyklą įstojo tik tie, kurie turėjo pažinčių arba buvo sumokėję nemažai pinigų. Na, galvoju, kur įstosiu, ten ir bus gerai. Taip patekau į buvusio Leningrado aviacijos technikos mokyklą. Likimui esu dėkingas, kad taip atsitiko, nes tie techniniai mokslai man vėliau labai pravertė“, – sako lakūnas.
Grįžęs į Lietuvą, Jurgis įstojo į aeroklubą tam, kad išmoktų skraidyti. Netrukus lakūnas tapo Lietuvos rinktinės nariu, papuolė į lyderių grupę. „Pradėjau važinėti į varžybas, ryžausi dalyvauti Sovietų Sąjungos čempionate ir iškart buvau pakviestas į jos rinktinę – jai atidaviau dvylika metų atkaklaus darbo. Per visą darbo patirtį pasitaikė ne viena avarija, iš kurios vos gyvas ištrūkau, todėl kasmet vis tobulindavau skraidymo techniką. Vienas įdomiausių mano gyvenimo etapų, kai nutariau, kad skrydis gali būti nenuobodus, norėjau visus nustebinti. Tame sporte troškau diktuoti madą ir parodyti naujas skraidymo galimybes“, – pasakoja lakūnas.
Būsima žmona prirėmė prie sienos
Būsimą žmoną Birutę Jurgis sutiko universiteto šokiuose. „Atkreipiau dėmesį į pačią gražiausią merginą, pakviečiau ją šokti. Tuo metu aš gal dešimt merginų turėjau, bet vis tiek reikėjo vieną išsirinkti. Atsimenu, kartą ji prirėmė mane prie sienos ir pamatavo mano ūgį. Kai įsitikino, kad aš keturiais centimetrais už ją aukštesnis, nusprendė, jog tiksiu. Po pusantrų metų draugystės Birutei pasipiršau, susilaukėme dviejų sūnų“, – pasakoja Jurgis.
Ar žmona nepriekaištauja dėl itin aktyvaus Jurgio gyvenimo būdo? Kad vyras retai būna namuose? „Kai susipažinome, aš jau skraidžiau, todėl ji nuo pat pradžių žinojo, su kuo ruošiasi susieti savo gyvenimą. O mano gyvenimas juk įdomus: daug žmonių man teko sutikti, daug įvairių emocijų patirti, daugybę šalių pamatyti. Jei tik būdavo galimybė, žmona visada skrisdavo kartu“, – sako Jurgis.
„Atsimenu, kartą būsima žmona prirėmė mane prie sienos ir pamatavo mano ūgį. Kai įsitikino, kad aš keturiais centimetrais už ją aukštesnis, nusprendė, jog tiksiu.
Būsimas prezidentas?
Nors ir trumpai, bet skandalingai Jurgis žybtelėjo šalies politikos padangėje – prieš septynerius metus jis užsimojo tapti Lietuvos prezidentu. „Beje, visi žurnalistai apie tai būtinai paklausia, o aš šio savo užmojo net nesureikšminu. Gal tikrai žmonės mane norėtų matyti kaip prezidentą? Reikės rimtai apie tai susimąstyti. Aš ne tik arčiau liaudies, aš juk ir arčiau dangaus, gal prasklaidyčiau tuos niūrius debesis“, – juokiasi lakūnas.
J. Kairio laimėjimai:
• 2000 m. rugsėjo 2 d. Kaune J. Kairys po pėsčiųjų tiltu praskrido aukštyn ratais („Ultra skrydis“);
• 2003 m. Australijoje dideliu pranašumu prieš kitus lakūnus laimėjo pirmąsias „Red Bull“ oro lenktynes;
• 2006 m. absoliutus „FAI Pasaulio akrobatinių skrydžių“ taurės etapų nugalėtojas;
• 2007 m. paruošė ir patvirtino FAI ir CIVA naujų varžybų „JK Aerobatic Formula“ taisykles;
• Kasmet dalyvauja ne mažiau kaip 20 aviacijos ir „Avia Show“ renginių įvairiose pasaulio šalyse.
