Matyt, ne vieną porą išmokiusi Vienos valso žingsnelių, šeštadienį pagal šią melodiją savo vestuvėse sukosi šokėja Jurgita Česnavičiūtė (26) ir jos išrinktasis bendrovės „Klisseran Lithuania“ generalinis direktorius Tomas Jančoras (33).
„Visa diena man buvo vienas didelis siurprizas. Žinojau tik kertinius dalykus: kada turime būti Santuokų rūmuose, kada – bažnyčioje. Smulkesnių detalių ir nenorėjau žinoti“, – prisipažįsta Jurgita, didžiuosius šventės organizavimo darbus patikėjusi bičiulei renginių režisierei Devaltai Valentienei. „Nenorėjome balto limuzino ir balandžių, ne man pūsta suknelė su korsetu, mums nepatinka skambūs tostai“, – Jurgita pasakoja, kad jai ir Tomui pompastika nepriimtina, todėl stengėsi, kad vestuvių iškilmės būtų be perdėtos prabangos, bet elegantiškos ir nuoširdžios.
Vidurdienį nuotaka baltu visureigiu atvažiavo į Vilniaus santuokų rūmus, kur jos laukė juodu džipu atvykęs jaunikis. Pasak Jurgitos, santuokos registravimas buvo formalumas, todėl jame dalyvavo tik liudininkai, ceremoniją ir visą šventę filmavo Tomo tėvas kino režisierius ir operatorius Aloyzas Jančoras, taip pat būrys spaudos fotografų. Kai civilinė santuoka buvo įregistruota, Tomas išrinktosios nenešė per Vilniaus tiltus. Pamatę, kad dar turi valandėlę laiko, jie spontaniškai užsuko į vieną sostinės restoraną išgerti kavos, užkąsti.
Palyda ir į vestuves sukviesti svečiai Jurgitos ir Tomo laukė pavasarinėmis gėlėmis išpuoštoje Kernavės bažnyčioje. Santuokos sakramentui šio miestelio šventovę pora pasirinko norėdama iškilmingą akimirką būti intymesnėje aplinkoje, toliau nuo miesto šurmulio, gamtos apsuptyje. Prie bažnyčios pasirodžiusius jaunuosius persikų spalvos suknelėmis, kurias modeliavo Jurgos mama Audronė Česnavičienė, vilkinčios pamergės ir kostiumuoti pabroliai pasitiko plojimais. Nuotaka atrodė stulbinamai: vėjyje plaikstėsi romantiškos šampano spalvos sunkelės klostės ir ilgas nuometas. Galvą puošė baltų ir tamsiai raudonų šilko rožių vainikas. Netradicinį apdarą, kurio Jurgita pageidavo, kūrė seniai pažįstama kaunietė dizainerė Eglė Modzeliauskienė. Prie altoriaus pagalvėlę, ant kurios buvo padėti aukso ir sidabro jungtuvių žiedai su išgraviruotais poros vardais ir vestuvių data, nešė Tomo dukra iš pirmosios santuokos Milda Luni.
Jauki Kernavės bažnyčia buvo beveik pilna jauniesiems artimų žmonių. Ilga virtinė išsirikiavo po bažnytinių apeigų sveikinti susituokusios poros. Vestuvių puota vyko čia pat, Kernavėje esančioje kaimo turizmo sodyboje. Šokių ir siurprizų ten tikrai netrūko. Vieną iškrėtė net jaunikis – linksmybių įkarštyje pradėjo groti armonika. „Svarbu ne šventės vieta, maistas ar oras, o žmonės, su kuriais esi, – Jurgita sakė tuo ne sykį įsitikinusi per smagias savo vestuves. – Diena buvo beprotiškai trumpa.“ Sekmadienį vestuvininkai rinkosi vėlyvų pusryčių. Jiems, be kitų patiekalų, buvo išvirta ir kopūstų sriubos. Vėliau kai kas kaitosi pirtelėje, drąsiausi nėrė į šalia esantį ežerą.
Jurgita ir Tomas į povestuvinę kelionę nevažiavo. Juokėsi buvę prieš tai – neseniai beveik dvi savaites ilsėjosi Dominikoje. Dar prieš metus kartojusi, kad jai patinka būti nepriklausomai, nepririštai ir neprisirišusiai, dabar Jurgita atrodo kaip niekada laiminga pradėdama kitą – šeimyninio gyvenimo – etapą. Išrinktąją vesdamas prie altoriaus džiaugsmu tryško Tomas. Šokėja prisipažįsta jaučianti, kad pasikeitė: subrendo ir suaugo, pasiilgo ramybės. Ir sutiko žmogų, kuris gali tai duoti. Mažiau kaip prieš metus, praėjusios vasaros pradžioje, Jurgitą ir Tomą supažindino draugų pora. Jie – nuotakos studijų laikų bičiulė Agnė Pachalkaitė ir Tomo draugas Jonas Vaitkūnas – buvo vedybų liudininkai.
Šokėja juokiasi: pažintis su šiuo vyru pakeitė daugybę jos nuostatų. Jųdviejų draugystė rutuliojosi labai greitai, nors anksčiau Jurgita būtų sakiusi, kad taip skubėti – ne jos būdui. „Tomas mane užkariavo nekariaudamas, – juokiasi šokėja. – Jis nieko specialiai nedarė. Užkariavo būdamas savimi, natūralumu, romantiškumu. Tokių paprastų, be kaukių, žmonių šiandien nedaug.“ Netrukus įsimylėjusi pora įsikūrė Tomo name Vilniaus pakraštyje, Didžiojoje Riešėje – vasario 14-ąją Tomas Jurgai pasipiršo. Po vestuvių ką tik sukurtos Jančorų šeimos namai skendi gėlėse.
Nors daugelis svečių, kaip pageidavo jaunavedžiai, dovanas nešė „supakuotas vokeliuose“, būta ir staigmenų. Tarkim, nuotakos artimieji dovanojo raudoną kėdę, ant kurios sėdėdama prieš maždaug pusantrų metų ji pozavo žurnalui „Žmonės“. Tuomet Jurga buvo raudonplaukė, vedė televizijos projektą „Lietuvos šokių dešimtukas“ ir dar nepažinojo dabartinio savo sutuoktinio. Vedybinis gyvenimas jos veiklos, susijusios su šokiais, neturėtų pakeisti. Tačiau artimiausiu metu šokėja gyvens ramiau: vasara – atostogų laikas, renginių būna nedaug. O dabar Jurgita jų ir nelaukia: daug svarbiau palengva pasirengti dar vienam pokyčiui – motinystei. Šeštadienį susituokusi pora pirmagimio laukia baigiantis rugsėjui.
„Visa diena man buvo vienas didelis siurprizas. Žinojau tik kertinius dalykus: kada turime būti Santuokų rūmuose, kada – bažnyčioje. Smulkesnių detalių ir nenorėjau žinoti“, – prisipažįsta Jurgita, didžiuosius šventės organizavimo darbus patikėjusi bičiulei renginių režisierei Devaltai Valentienei. „Nenorėjome balto limuzino ir balandžių, ne man pūsta suknelė su korsetu, mums nepatinka skambūs tostai“, – Jurgita pasakoja, kad jai ir Tomui pompastika nepriimtina, todėl stengėsi, kad vestuvių iškilmės būtų be perdėtos prabangos, bet elegantiškos ir nuoširdžios.
Vidurdienį nuotaka baltu visureigiu atvažiavo į Vilniaus santuokų rūmus, kur jos laukė juodu džipu atvykęs jaunikis. Pasak Jurgitos, santuokos registravimas buvo formalumas, todėl jame dalyvavo tik liudininkai, ceremoniją ir visą šventę filmavo Tomo tėvas kino režisierius ir operatorius Aloyzas Jančoras, taip pat būrys spaudos fotografų. Kai civilinė santuoka buvo įregistruota, Tomas išrinktosios nenešė per Vilniaus tiltus. Pamatę, kad dar turi valandėlę laiko, jie spontaniškai užsuko į vieną sostinės restoraną išgerti kavos, užkąsti.
Palyda ir į vestuves sukviesti svečiai Jurgitos ir Tomo laukė pavasarinėmis gėlėmis išpuoštoje Kernavės bažnyčioje. Santuokos sakramentui šio miestelio šventovę pora pasirinko norėdama iškilmingą akimirką būti intymesnėje aplinkoje, toliau nuo miesto šurmulio, gamtos apsuptyje. Prie bažnyčios pasirodžiusius jaunuosius persikų spalvos suknelėmis, kurias modeliavo Jurgos mama Audronė Česnavičienė, vilkinčios pamergės ir kostiumuoti pabroliai pasitiko plojimais. Nuotaka atrodė stulbinamai: vėjyje plaikstėsi romantiškos šampano spalvos sunkelės klostės ir ilgas nuometas. Galvą puošė baltų ir tamsiai raudonų šilko rožių vainikas. Netradicinį apdarą, kurio Jurgita pageidavo, kūrė seniai pažįstama kaunietė dizainerė Eglė Modzeliauskienė. Prie altoriaus pagalvėlę, ant kurios buvo padėti aukso ir sidabro jungtuvių žiedai su išgraviruotais poros vardais ir vestuvių data, nešė Tomo dukra iš pirmosios santuokos Milda Luni.
Jauki Kernavės bažnyčia buvo beveik pilna jauniesiems artimų žmonių. Ilga virtinė išsirikiavo po bažnytinių apeigų sveikinti susituokusios poros. Vestuvių puota vyko čia pat, Kernavėje esančioje kaimo turizmo sodyboje. Šokių ir siurprizų ten tikrai netrūko. Vieną iškrėtė net jaunikis – linksmybių įkarštyje pradėjo groti armonika. „Svarbu ne šventės vieta, maistas ar oras, o žmonės, su kuriais esi, – Jurgita sakė tuo ne sykį įsitikinusi per smagias savo vestuves. – Diena buvo beprotiškai trumpa.“ Sekmadienį vestuvininkai rinkosi vėlyvų pusryčių. Jiems, be kitų patiekalų, buvo išvirta ir kopūstų sriubos. Vėliau kai kas kaitosi pirtelėje, drąsiausi nėrė į šalia esantį ežerą.
Jurgita ir Tomas į povestuvinę kelionę nevažiavo. Juokėsi buvę prieš tai – neseniai beveik dvi savaites ilsėjosi Dominikoje. Dar prieš metus kartojusi, kad jai patinka būti nepriklausomai, nepririštai ir neprisirišusiai, dabar Jurgita atrodo kaip niekada laiminga pradėdama kitą – šeimyninio gyvenimo – etapą. Išrinktąją vesdamas prie altoriaus džiaugsmu tryško Tomas. Šokėja prisipažįsta jaučianti, kad pasikeitė: subrendo ir suaugo, pasiilgo ramybės. Ir sutiko žmogų, kuris gali tai duoti. Mažiau kaip prieš metus, praėjusios vasaros pradžioje, Jurgitą ir Tomą supažindino draugų pora. Jie – nuotakos studijų laikų bičiulė Agnė Pachalkaitė ir Tomo draugas Jonas Vaitkūnas – buvo vedybų liudininkai.
Šokėja juokiasi: pažintis su šiuo vyru pakeitė daugybę jos nuostatų. Jųdviejų draugystė rutuliojosi labai greitai, nors anksčiau Jurgita būtų sakiusi, kad taip skubėti – ne jos būdui. „Tomas mane užkariavo nekariaudamas, – juokiasi šokėja. – Jis nieko specialiai nedarė. Užkariavo būdamas savimi, natūralumu, romantiškumu. Tokių paprastų, be kaukių, žmonių šiandien nedaug.“ Netrukus įsimylėjusi pora įsikūrė Tomo name Vilniaus pakraštyje, Didžiojoje Riešėje – vasario 14-ąją Tomas Jurgai pasipiršo. Po vestuvių ką tik sukurtos Jančorų šeimos namai skendi gėlėse.
Nors daugelis svečių, kaip pageidavo jaunavedžiai, dovanas nešė „supakuotas vokeliuose“, būta ir staigmenų. Tarkim, nuotakos artimieji dovanojo raudoną kėdę, ant kurios sėdėdama prieš maždaug pusantrų metų ji pozavo žurnalui „Žmonės“. Tuomet Jurga buvo raudonplaukė, vedė televizijos projektą „Lietuvos šokių dešimtukas“ ir dar nepažinojo dabartinio savo sutuoktinio. Vedybinis gyvenimas jos veiklos, susijusios su šokiais, neturėtų pakeisti. Tačiau artimiausiu metu šokėja gyvens ramiau: vasara – atostogų laikas, renginių būna nedaug. O dabar Jurgita jų ir nelaukia: daug svarbiau palengva pasirengti dar vienam pokyčiui – motinystei. Šeštadienį susituokusi pora pirmagimio laukia baigiantis rugsėjui.
