„Gyvenu angelišką laikotarpį“, – juokiasi buvusi televizijos laidų vedėja, dabar socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja ryšiams su visuomene Juventa Mudėnienė (40), kurios rankose miniatiūrinės žirklutės iš popieriaus kuria įvairiausių nuotaikų angelus.
„Šis pomėgis atsirado ne iš neturėjimo ką veikti. Jis labai senas. Pradėjus studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, viena iš disciplinų buvo Lietuvos etnografija, kurią dėstė šviesaus atminimo profesorė Pranė Dundulienė. Per jos paskaitas lietuvių liaudies menas man atsiskleidė visu gražumu, – prisimena Juventa. – Su didžiausiu malonumu pradėjau tyrinėti kiekvieną karpinio liniją, kaip riešutus gliaudžiau simbolius, užkoduotus karpiniuose.“ Liaudies meistrai daugiausia karpydavo pasaulio medį, ant kurio šakų paukščiai gieda, saulė teka ir kurio šaknys eina į požemio karalystę. Bet studentės toks motyvas nelabai žavėjo. Pirmieji Juventos karpiniai buvo žmonės, kuriems vietoj plaukų auga gėlės, lianos...
„Karpiniai atėjo iš Rytų: Kinijos, Japonijos. Europą jie pasiekė tik XVI–XVII amžiuose, daugiausia – per Skandinavijos šalis. Ten žinomiausi – Hanso Christiano Anderseno palikti karpiniai, kuriais buvo iliustruotos pasakos. Šiuolaikiniai skandinavų – labai brangūs ir be galo preciziškai atliekami, – pasakoja. – Viešėdama Danijoje žiūrėjau į kruopščiausius darbus ir maniau, kad aš taip nesugebėčiau. Paskui supratau, kad tam yra ne vien žirklės, bet ir kompiuteriai, specialios staklės, programuojami lazeriai, kurie išpjaus ploniausią liniją ten, kur žirklėmis būtų neįmanoma.“ Lietuvą karpiniai apskritai pasiekė tik XIX amžiaus viduryje ir tapo labai suprasminti, juose daug mitologijos, simbolių.
Karpinius Juventa galėtų lyginti su grafikos darbais: ir vienuose, ir kituose svarbiausia –linija. Spalvų, pustonių čia nėra. Tik linija gali būti storesnė arba plonesnė.
„Tai nemadinga? Nesąmonė! Karpiniai gali būti modernūs... skrendantys... švelnūs... visai ne archajiški... – tikina. – Jie labai tinka žmonėms, mėgstantiems grakštumą, net manieringumą. Karpiniais galima puošti šviestuvus, veidrodžius. Netgi šiuolaikiniuose, dažnai vienodai madinguose interjeruose, kur vyrauja griežtos linijos ir viskas racionaliai suplanuota, karpiniai kuo puikiausiai „įsipaišo“. Ne vienas mano darbas kabo artimųjų, draugų ir pažįstamų namuose. Toks ant sienos nutūpęs angelas gali sušildyti patį santūriausią interjerą ir pačią abejingiausią širdį.“
„Šis pomėgis atsirado ne iš neturėjimo ką veikti. Jis labai senas. Pradėjus studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, viena iš disciplinų buvo Lietuvos etnografija, kurią dėstė šviesaus atminimo profesorė Pranė Dundulienė. Per jos paskaitas lietuvių liaudies menas man atsiskleidė visu gražumu, – prisimena Juventa. – Su didžiausiu malonumu pradėjau tyrinėti kiekvieną karpinio liniją, kaip riešutus gliaudžiau simbolius, užkoduotus karpiniuose.“ Liaudies meistrai daugiausia karpydavo pasaulio medį, ant kurio šakų paukščiai gieda, saulė teka ir kurio šaknys eina į požemio karalystę. Bet studentės toks motyvas nelabai žavėjo. Pirmieji Juventos karpiniai buvo žmonės, kuriems vietoj plaukų auga gėlės, lianos...
„Karpiniai atėjo iš Rytų: Kinijos, Japonijos. Europą jie pasiekė tik XVI–XVII amžiuose, daugiausia – per Skandinavijos šalis. Ten žinomiausi – Hanso Christiano Anderseno palikti karpiniai, kuriais buvo iliustruotos pasakos. Šiuolaikiniai skandinavų – labai brangūs ir be galo preciziškai atliekami, – pasakoja. – Viešėdama Danijoje žiūrėjau į kruopščiausius darbus ir maniau, kad aš taip nesugebėčiau. Paskui supratau, kad tam yra ne vien žirklės, bet ir kompiuteriai, specialios staklės, programuojami lazeriai, kurie išpjaus ploniausią liniją ten, kur žirklėmis būtų neįmanoma.“ Lietuvą karpiniai apskritai pasiekė tik XIX amžiaus viduryje ir tapo labai suprasminti, juose daug mitologijos, simbolių.
Karpinius Juventa galėtų lyginti su grafikos darbais: ir vienuose, ir kituose svarbiausia –linija. Spalvų, pustonių čia nėra. Tik linija gali būti storesnė arba plonesnė.
„Tai nemadinga? Nesąmonė! Karpiniai gali būti modernūs... skrendantys... švelnūs... visai ne archajiški... – tikina. – Jie labai tinka žmonėms, mėgstantiems grakštumą, net manieringumą. Karpiniais galima puošti šviestuvus, veidrodžius. Netgi šiuolaikiniuose, dažnai vienodai madinguose interjeruose, kur vyrauja griežtos linijos ir viskas racionaliai suplanuota, karpiniai kuo puikiausiai „įsipaišo“. Ne vienas mano darbas kabo artimųjų, draugų ir pažįstamų namuose. Toks ant sienos nutūpęs angelas gali sušildyti patį santūriausią interjerą ir pačią abejingiausią širdį.“
