Pailsėti, pamiršti kasdienius rūpesčius dešimtus metus Juventa (49) ir Ričardas (49) SARTATAVIČIAI vyksta į sodybą už Molėtų. Ant nedidelės kalvos tarp senų aukštų medžių pasislėpęs, gera aura apsuptas „dvarelis“ – vėjų pagairėje, todėl net karščiausią vasarą traukia gaivia vėsa. Svetingi šeimininkai labiausiai apgailestauja, kad čia neįmanoma ištrūkti kiekvieną savaitgalį.
Vėjuotą šventadienį vykstame jų aplankyti. Pravažiuoti sodybos neįmanoma: iš tolo atpažįstamas Sartatavičiaus firminis ženklas – ant aukšto stiebo plevėsuojanti lietuviška trispalvė. „Šiandien man pati maloniausia diena – myliu vėją! – pasitikdama į striukę susisupa Juventa. – O čia jo – per akis. Gera pabūti vėjyje, kad viską iš galvos išpūstų!“ „Dešimt minučių – ir išvažiuoti iš čia nenori! – vartus atkelia Ričardas. – Kartais, kai geras oras, iš Vilniaus atvykstu motociklu, Juventa – automobiliu. Mėgstu ir šiaip sėsti ant savo šešių cilindrų, šimto šešiolikos arklio jėgų „Honda Valkyrie“, čia atlėkti, pabūti valandą ir grįžti namo!“ Be Juventos? „Įkalbėjau ją „pasirašyti“ šuniui, – paplekšnoja solidaus amžiaus ramiam rotveileriui Mauriui sprandą. – Įkalbėjau „pasirašyti“ sodybai, bet ant motociklo neužsodinau! Ir jau nebeįkalbinėju!“
Erdviame kieme akį traukia senovinė klėtelė bei tvartas, statyti pačioje XX amžiaus pradžioje, ir kiek vėlyvesnis geltonai dažytas namas, senos didelės obelys, aukšti medžiai. „Esame asfalto vaikai – mieste gimę augę, kaimo vaikystėje abu neturėję, todėl norėjome sodybos, kurią galėtume pritaikyti patogiai gyventi...“ – pasakoja šeimininkas. „..ir jokių daržų!“ – juokiasi Juventa. „Bet sąmoningai nesiekėme trobos perstatyti į kapitalų miestietišką namą ar interjerą iščiustyti lyg „liaudiškame“ restorane, – tęsia Ričardas. – Jei arčiau Vilniaus statyčiau dar vieną gyvenamąjį namą, ne vasarnamį, taikyčiau visai kitus kriterijus – būtų modernus, su dideliais langais. O čia norėjome išlaikyti visą autentiką.“
Juventa pasakoja, kad sodybos šeimininkėms buvo ne tas pat, kas pirks jų tėvų namus, kas su jais bus padaryta, tad labai džiaugėsi, jog nieko nekeitė, neperstatė. „Troba ypatinga – statyta iš ąžuolinių rąstų. Iškart, tik peržengę slenkstį, ją įsimylėjome! – sienojus glosto Ričardas. – Kai pirkome, joje buvo negyventa dešimtmetį, langai išdaužyti ir užkalti, bet įėjus į vidų visiškai nesijautė drėgmės, priplėkimo smarvės. Prieš tai aplankėme ne vieną sodybą, ir jei nors kelerius metus troba buvo negyvenama, joje jautėsi nemalonus specifinis tvaikas. Čia beveik nieko ir nedarėme, tik pakeitėme langus – įstatėme tokio pat dydžio – ir duris, vietoj rūkyklos įrengiau pirtelę, iš šulinio atsivedėme vandentiekį, padarėme kanalizaciją, tad turime miestietišką tualetą su dušu ir karšto vandens! Išorės lenteles nuvalėme ir padažėme.“ „Specialiai geltonai – tęsia Juventa, – nes apsižiūrėjome, kad visi šiame kaime namus dažo šia spalva.“
Ratu apeinamoje troboje: virtuvės-svetainės erdvė, atskiras miegamasis ir dar vienas kambarys – svečiams. Didžiausia namo vertybė ir grožybė – veranda, atsukta į vieškelį ir laukus. Čia praleidžiama daugiausia laiko, kepsninėje čirškinama mėsa. „Tai – geriausias mūsų televizorius!“ – ranka mosteli Ričardas į priešais plytintį peizažą, kurį dabar kiek pridengia besistiebiantis jaunuolynas.
Sodybos valdos – išties didelės: beveik hektaras. Tad nieko keista, kad neskubama jos iki galo sukultūrinti. Į brūzgynėlį, kai nebūna šeimininkų, pasiknaisioti mėgsta ateiti šernai. „Iš pradžių buvo idėjų viską išlyginti, padaryti kultūrinę pievą, bet pagalvojome: o kam? Juk taip gražu kalvotas kiemas, – po teritoriją vedžioja Juventa. – Ir medžius bei krūmus palikome visus, atgaivinome juos – apkarpėme, apgenėjome, tik kelis visiškai sukriošusius nukirtome. Gėlynas – mano vienintelis! Labai išpuoselėtų klombų neįmanoma padaryti – reikia nuolat čia gyventi. Gėles pasirinkau, kad kuo mažiau priežiūros reikalautų – pavasarį pasikapstau, ir auga savaime, o tos, kurios savaime augti nenori, ir nunyksta!“
Rodos, tuoj pat už tvarto, medžių tankmėje, turi tyvuliuoti ežeriukas. Tačiau ten, pasirodo, seniau buvo kūdra su pirtele. Ateityje šeimininkai ją atkas, atstatys pirtelę. „O ežeras ten – mosteli Juventa. – Maždaug už pusantro kilometro. Važiuojam!“ Kad būtų greičiau, sėdame į automobilį. Kai važiuojame vieškeliu, Ričardas rodo seną medinį kryžių: „Norėjau jį atstatyti, tačiau vietiniai neleido – pagal papročius jis turi visiškai sutrūnyti, tik tada galima naują statyti. Kažkada, vaikščiodamas su Mauriu, nuėjau prie kryžiaus. Kviečiu šunį, o jis – nė žingsnio, apėjo ratu vietą, atsistojo prie keliuko ir užsispyręs nė žingsnio nežengė, nors labai klusnus ir visas komandas vykdo. Pasirodo, čia buvusios kapinaitės. Šuo tai pajuto.“
Pasibaigus ekskursijai po valdas, iššniukštinėjus visus kampus, šeimininkai kviečia prie „televizoriaus“. Jaukiai taisomės verandoje, Ričardas kuria kepsninę, Juventa neša kepsnius. „Sodyboje aš kepu mėsą, – juokiasi Ričardas. – Bet tik čia! Tokia jau tradicija susiklostė: Juventa marinuoja, aš iškepu.“ Gardžiuojamės vaišėmis ir džiaugiamės apėmusia ramybe. Netikėtai pasigirsta garsus burzgimas – vieškeliu pro šalį pralekia keturračiais lenktyniaudami jaunuoliai. Ir vėl tyla, tik vėjas šniokščia medžių lapuose, čiulba nesuskaičiuojamų paukščių choras. Taip nesinori grįžti į įkaitusio miesto triukšmą...
Vėjuotą šventadienį vykstame jų aplankyti. Pravažiuoti sodybos neįmanoma: iš tolo atpažįstamas Sartatavičiaus firminis ženklas – ant aukšto stiebo plevėsuojanti lietuviška trispalvė. „Šiandien man pati maloniausia diena – myliu vėją! – pasitikdama į striukę susisupa Juventa. – O čia jo – per akis. Gera pabūti vėjyje, kad viską iš galvos išpūstų!“ „Dešimt minučių – ir išvažiuoti iš čia nenori! – vartus atkelia Ričardas. – Kartais, kai geras oras, iš Vilniaus atvykstu motociklu, Juventa – automobiliu. Mėgstu ir šiaip sėsti ant savo šešių cilindrų, šimto šešiolikos arklio jėgų „Honda Valkyrie“, čia atlėkti, pabūti valandą ir grįžti namo!“ Be Juventos? „Įkalbėjau ją „pasirašyti“ šuniui, – paplekšnoja solidaus amžiaus ramiam rotveileriui Mauriui sprandą. – Įkalbėjau „pasirašyti“ sodybai, bet ant motociklo neužsodinau! Ir jau nebeįkalbinėju!“
Erdviame kieme akį traukia senovinė klėtelė bei tvartas, statyti pačioje XX amžiaus pradžioje, ir kiek vėlyvesnis geltonai dažytas namas, senos didelės obelys, aukšti medžiai. „Esame asfalto vaikai – mieste gimę augę, kaimo vaikystėje abu neturėję, todėl norėjome sodybos, kurią galėtume pritaikyti patogiai gyventi...“ – pasakoja šeimininkas. „..ir jokių daržų!“ – juokiasi Juventa. „Bet sąmoningai nesiekėme trobos perstatyti į kapitalų miestietišką namą ar interjerą iščiustyti lyg „liaudiškame“ restorane, – tęsia Ričardas. – Jei arčiau Vilniaus statyčiau dar vieną gyvenamąjį namą, ne vasarnamį, taikyčiau visai kitus kriterijus – būtų modernus, su dideliais langais. O čia norėjome išlaikyti visą autentiką.“
Juventa pasakoja, kad sodybos šeimininkėms buvo ne tas pat, kas pirks jų tėvų namus, kas su jais bus padaryta, tad labai džiaugėsi, jog nieko nekeitė, neperstatė. „Troba ypatinga – statyta iš ąžuolinių rąstų. Iškart, tik peržengę slenkstį, ją įsimylėjome! – sienojus glosto Ričardas. – Kai pirkome, joje buvo negyventa dešimtmetį, langai išdaužyti ir užkalti, bet įėjus į vidų visiškai nesijautė drėgmės, priplėkimo smarvės. Prieš tai aplankėme ne vieną sodybą, ir jei nors kelerius metus troba buvo negyvenama, joje jautėsi nemalonus specifinis tvaikas. Čia beveik nieko ir nedarėme, tik pakeitėme langus – įstatėme tokio pat dydžio – ir duris, vietoj rūkyklos įrengiau pirtelę, iš šulinio atsivedėme vandentiekį, padarėme kanalizaciją, tad turime miestietišką tualetą su dušu ir karšto vandens! Išorės lenteles nuvalėme ir padažėme.“ „Specialiai geltonai – tęsia Juventa, – nes apsižiūrėjome, kad visi šiame kaime namus dažo šia spalva.“
Ratu apeinamoje troboje: virtuvės-svetainės erdvė, atskiras miegamasis ir dar vienas kambarys – svečiams. Didžiausia namo vertybė ir grožybė – veranda, atsukta į vieškelį ir laukus. Čia praleidžiama daugiausia laiko, kepsninėje čirškinama mėsa. „Tai – geriausias mūsų televizorius!“ – ranka mosteli Ričardas į priešais plytintį peizažą, kurį dabar kiek pridengia besistiebiantis jaunuolynas.
Sodybos valdos – išties didelės: beveik hektaras. Tad nieko keista, kad neskubama jos iki galo sukultūrinti. Į brūzgynėlį, kai nebūna šeimininkų, pasiknaisioti mėgsta ateiti šernai. „Iš pradžių buvo idėjų viską išlyginti, padaryti kultūrinę pievą, bet pagalvojome: o kam? Juk taip gražu kalvotas kiemas, – po teritoriją vedžioja Juventa. – Ir medžius bei krūmus palikome visus, atgaivinome juos – apkarpėme, apgenėjome, tik kelis visiškai sukriošusius nukirtome. Gėlynas – mano vienintelis! Labai išpuoselėtų klombų neįmanoma padaryti – reikia nuolat čia gyventi. Gėles pasirinkau, kad kuo mažiau priežiūros reikalautų – pavasarį pasikapstau, ir auga savaime, o tos, kurios savaime augti nenori, ir nunyksta!“
Rodos, tuoj pat už tvarto, medžių tankmėje, turi tyvuliuoti ežeriukas. Tačiau ten, pasirodo, seniau buvo kūdra su pirtele. Ateityje šeimininkai ją atkas, atstatys pirtelę. „O ežeras ten – mosteli Juventa. – Maždaug už pusantro kilometro. Važiuojam!“ Kad būtų greičiau, sėdame į automobilį. Kai važiuojame vieškeliu, Ričardas rodo seną medinį kryžių: „Norėjau jį atstatyti, tačiau vietiniai neleido – pagal papročius jis turi visiškai sutrūnyti, tik tada galima naują statyti. Kažkada, vaikščiodamas su Mauriu, nuėjau prie kryžiaus. Kviečiu šunį, o jis – nė žingsnio, apėjo ratu vietą, atsistojo prie keliuko ir užsispyręs nė žingsnio nežengė, nors labai klusnus ir visas komandas vykdo. Pasirodo, čia buvusios kapinaitės. Šuo tai pajuto.“
Pasibaigus ekskursijai po valdas, iššniukštinėjus visus kampus, šeimininkai kviečia prie „televizoriaus“. Jaukiai taisomės verandoje, Ričardas kuria kepsninę, Juventa neša kepsnius. „Sodyboje aš kepu mėsą, – juokiasi Ričardas. – Bet tik čia! Tokia jau tradicija susiklostė: Juventa marinuoja, aš iškepu.“ Gardžiuojamės vaišėmis ir džiaugiamės apėmusia ramybe. Netikėtai pasigirsta garsus burzgimas – vieškeliu pro šalį pralekia keturračiais lenktyniaudami jaunuoliai. Ir vėl tyla, tik vėjas šniokščia medžių lapuose, čiulba nesuskaičiuojamų paukščių choras. Taip nesinori grįžti į įkaitusio miesto triukšmą...
