Seriale „Broliai" nedorą brolį Žygimantą vaidinančiam aktoriui Karoliui Sakalauskui - dar tik dvidešimt penkeri, bet jis jau vedęs vyras, tėvas ir net patėvis, prieš metus meilę ir šilumą dovanoti pažadėjęs net tik mylimai moteriai, bet ir jos sūnui Eimantui. Humoristinėse laidose „Dzin" ir „Puikusis šou" besifilmuojantis Karolis, panašu, gyvenime kur kas rimtesnis...
Nuliūdai išgirdęs, kad po Naujųjų „Broliai" gali dingti iš TV3 eterio - rodos, tik pradėjote filmuotis, o jau tenka vynioti meškeres?
Gaila, nes darbas seriale išties mielas. Geras kolektyvas, gera atmosfera. Pasaulinė krizė, rodos, paveikė ir mus. Toji krizė gali atsiliepti daugeliui laidų, ne tik mūsų serialui.
Dėl „Dzin" ir „Puikiojo šou" taip pat neramu?
Dėl šių laidų visiškai ramu - esu šimtu procentų tikras, kad jų jokia krizė nepaveiks. O jei paveiks, vadinasi, ir visoms kitoms laidoms bus nekas.
Laida „Dzin" - humoristinė, o tokių kitose televizijose yra vos viena kita. Jei nuspręstų iš žmonių atimti net ir galimybę pasijuokti, visi kaipmat depresija susirgtų. „Dzin" yra žiūrima, todėl sąraše laidų, kurios galėtų dingti iš eterio, ji tikrai būtų viena paskutinių.
Kodėl ji tokia žiūrima - juk, atrodytų, nieko ypatingo, o ir pokštai ne visada juokingi, kai kas gal net pasakytų, kad pernelyg banalūs ar neoriginalūs?
Tiems, kurie mano, kad šioje laidoje pokštai yra banalūs ir nejuokingi, siūlau žiūrėti kitą gerą humoro laidą „Ambrozijos TV"...
„Dzin" - laida, kuri nereikalauja daug mąstyti, suprasti: atsisėdi, pasižiūri, nusišypsai... Kartais pabandome įpinti ir subtilesnių juokelių, bet dažniausiai iškart atsisakome: pusė žiūrovų jų tikrai nesuprastų, o kiti imtų mąstyti. Bet ar to reikia? Kam po sunkių darbų parėjusiuosius versti mąstyti, galvoti? Be to, „Dzin" rodoma geru laiku - žmonės jau būna sugrįžę namo, nudirbę visus darbus, pavakarieniavę.
Žiūrint jūsų laidą net pavydu darosi - argi tai darbas: sava kompanija susibėga, juokelių „paskaldo" ir išsilaksto savais keliais. Rodos, nei rūpesčių, nei bėdų...
O kad žinotumėte, kaip sunku rasti aktorių, sugebantį vaidinti humoristinėje laidoje. Koks yra aktorius? Kaip visi įsivaizduoja, toks ir yra: bohemiškas, geros dūšios, lyriškas. Kai „Broliams" prireikė dviejų banditų, manęs klausė, ar galėčiau ką pasiūlyti. Vieni nelabai tiko, kiti tuo metu jau filmavosi kitoje televizijoje, tad teko pasikviesti du vaikinus tiesiog iš gatvės.
Mūsų laidai prireikus linksmų plaučių aktorių, pakvietėme keletą išbandyti jėgas. Neminėsiu pavardžių, bet jais teatro publika žavisi, juos gerbia ir vertina, o štai mes gerokai nusivylėme. Iš šalies atrodo, kad sukurti linksmą laidą nėra sunku, bet kaip ją sukurti, kai tai padaryti tiesiog nėra kam? Visada sakau, kad vaidinti komedijoje yra sunkiausia. Žinoma, ne viskas priklauso vien tik nuo aktoriaus - svarbu, kaip dirba režisierius, kokią medžiagą jis pasirinko. besimokydami Muzikos akademijoje, vaidinome Molière komedijas. Statėme spektaklius, vaidinome. Tačiau tas humoras nei mums patiems, nei žiūrovams nebuvo itin juokingas. O štai pravirkdyti žiūrovą kur kas lengviau - juk žmonės šiais laikais labai jautrūs...
Gebėjimas prajuokinti žiūrovą - įgimta ar vis dėlto išmokstama?
Išmokti galima daug ką, bet daug kas priklauso ir nuo įgimtų aktoriaus savybių. Pažiūrėkite į mano kolegas - Vytautą Šapranauską, Vitalijų Cololo - argi galima to išmokti? Vitalijus net nėra mokęsis aktorystės meno, kita vertus, o kam?.. Nemanau, kad daugiau išmokti už tai, ką jis turi, įmanoma - jis gali suvaidinti beveik bet ką. Jeigu galima to išmokti, tuomet kodėl mums taip trūksta komedinių aktorių? Komedija - įdomus žanras, reikalingas televizijai, tad kodėl žmonės jo nesimoko? Vyresnės kartos humoristai traukiasi, o pakeisti jų nėra kuo...
O kaip pats tapai humoristu?
Tai greičiau buvo atsitiktinumas. Baigęs studijas mūsų kursas turėjo važiuoti dirbti į Šiaulių dramos teatrą, o juk jau ketverius metus buvome praleidę čia, Vilniuje. Tiesa, mūsų kurso vaikinai visi išvažiavo, nes pasiūlymų dirbti Vilniuje tiesiog nebuvo, o aš nusprendžiau likti: turėjau čia draugę, stogą virš galvos. Visą vasarą po studijų ilsėjausi, o rudeniop nusprendžiau ieškotis darbo. Kasmet aktorių „iškepama" iki soties, tad teatrams manęs nereikėjo, o ir didelio noro ten dirbti neturėjau.
Viena pažįstama pasiūlė padirbėti jos renginių organizavimo firmoje. Buvo smagu - daug žmonių, pramogos, atrakcijos, koncertai, pasirodymai, išmaišyta visa Lietuva, jos sodybos ir viešbučiai... Po metų perėjau į kitą firmą, bet vis dažniau pagalvodavau apie televiziją - tai buvo didžioji mano svajonė.
Pažįstamas pasiūlė nueiti pas Saulių Bartkų, o ir pats svarsčiau: jei dirbti, tai tik su patyrusiu, savo darbą išmanančiu prodiuseriu. Parašiau linksmą gyvenimo aprašymą, susitikau su Sauliumi ir jis pasiūlė sėsti į jau važiuojantį traukinį - kaip tik tuo metu buvo pradėta kurti laida „Dzin".
Sakai, kad svajojai apie televiziją. Vaikinukui iš Alytaus labai norėjosi tapti žinomam?
Norėjau vaidinti, bet ne teatre kaip dauguma, o televizijoje. O būti žinomam? Tai tikrai nebuvo mano devizas ar gyvenimo tikslas. Darbas, ir tiek. Nepučiu iš savęs burbulo, nesistengiu visiems lįsti į akis. Žurnalistai gana retai mane kalbina, o ir vakarėliuose nesu dažnas svečias - man to nereikia. Kiek žmonės mane atpažįsta, tiek ir užtenka.
Spėju, atėjus į televiziją daug ko reikėjo išmokti?
Ne tas žodis... Juk iš pradžių net nežinojau, kas yra bendras kadras, stambus planas ar „aštuoniukė". Dabar visa tai suprantu ir net galiu padėti operatoriui, kada tik reikia. Man įdomu dirbti televizijoje, nes laidoje ne tik vaidinu, bet ir prisidedu prie jos kūrimo.
O laikinumo jausmas, kuris apima kaskart besibaigiant sezonui? Juk būtent dėl jo darbas televizijoje praranda nemažai žavesio.
Žinoma, teatre laikinumo kur kas mažiau - jei įsitvirtini trupėje, vaidini, dėl ateities galvos per daug nesuki. Tačiau net ir dirbdamas televizijoje jaučiuosi gana ramus. Turiu minčių, idėjų, kokių dar laidų žmonėms reikėtų. Man patinka režisuoti, rašyti scenarijus. Galvoje nuolat sukasi mintys, todėl nemanau, kad prapulčiau.
Žmona nepyksta, kad vakarais grįžęs į namus, kuriuose laukia išsiilgusi šeima, ir vėl imiesi darbų?
Pykti nepyksta, tačiau tikrai žinau, kad manęs labai pasiilgsta. Būna, parašo žinutę: „Tėveli, grįžk jau pas mus, labai jau tavęs pasiilgom..." Kai rodo filmo seriją, kurioje aš su kokia nors aktore lovoje bučiuojuosi, žmona juokiasi. Ji sako, kad visai nepavydi, priešingai, jai tokios scenos labai juokingos.
Su Jolanta esate pažįstami vos porą metų, o jau auginate penkių mėnesių sūnų Ajų. Tavo metų vaikinai paprastai neskuba užsikrauti įsipareigojimų ir atsakomybės naštos. Akivaizdu, jog mėgsti greitį...
Taip, su Jolanta iki vestuvių nebendravome taip, kaip kitos poros, bet kai protu ir širdimi pajunti, kad nėra ko daugiau laukti, kam tempti gumą?
Jolanta kaunietė, susipažinome per bendrą pažįstamą. Vieną vakarą užvažiavau pas buvusią kolegę sutvarkyti šiokių tokių darbo reikalų, o pas ją kaip tik viešėjo Jolanta. Turėjau išvažiuoti, bet vėliau sugrįžau.
Kolegės viešnia į akį krito tą pačią akimirką, kai tik išvydai?
Iškart. Jolantos humoro jausmas puikus, mes visą vakarą juokavome, smagiai kalbėjomės. Man svarbu, kad žmogus būtų universalus: kai reikia, būtų rimtas ar pyktų, kai reikia - mokėtų pajuokauti. Merginos, kurios neturi humoro jausmo ir yra pasipūtusios, - ne man.
Susipažinę kurį laiką su Jolanta susirašinėjome žinutėmis - iš pradžių juokais, paskui rimtai. Mes ir pirmą vakarą jau diskutavome rimtomis temomis. Tačiau nieko nepagalvokite: tikrai nebandžiau vaidinti tokio, koks nesu, neturėjau tikslo „užsidėti" pliusą, sužavėti.
Jolanta už tave vyresnė devyneriais metais. Be to, ji jau buvo kartą sukūrusi šeimą, augina sūnų, o sakoma, kad vyrai lėčiau bręsta. Pajuntate tai savo santykiuose?
Viskas priklauso nuo žmogaus. Pažįstu vyrų, kuriems jau trisdešimt, bet kurių proteliai vis dar minkšti, jie vėjavaikiški ir tikrai nemąsto apie ateitį, nežino, ko nori.
Kiekvieną dieną vaidinu, juokauju, tačiau kai grįžtu namo, su Jolanta kalbamės labai rimtomis temomis, plepame apie gyvenimą, svarstome, ko mums iš jo reikia ir ko norisi. Vos ją sutikęs pamačiau, kad mūsų prioritetai, požiūriai į gyvenimą sutampa, jaučiau, kad man nepaprastai gera būti su ja. Pradėję bendrauti mes net nežinojome, kiek kuriam metų. O ir jaučiausi jau išsilakstęs, nes lakstyti pradėjau, kai man buvo trylika ar keturiolika. Su draugais net buvome padirbę dokumentus, kad galėtume į naktinius klubus patekti. Sėdėdavome bare kur nors Vilniuje ar Druskininkuose su padirbtais pasais...
Vargšai tėvai...
O štai tėvams didelių problemų niekada nesu pridaręs. Jei kokių kildavo, pats sugebėdavau jas išspręsti.
Kai aštuoniolikos atvažiavau į Vilnių, linksmybės man jau buvo nebeįdomios, o bendraamžiai, vos atitrūkę nuo tėvų, tarsi išprotėjo - gerdavo, po klubus, pas mergas lakstydavo... Bet man tuo metu jau norėjosi rimtų santykių. Jolanta reikėjo to paties. Iki mūsų pažinties ji jau buvo daug patyrusi - pirmasis vyras miręs, ji viena augino vaiką. Po savaitės ar dviejų pasiūliau: „Ženijamės." Ji sutiko. Tąkart pasakiau tai juokais, o padraugavę truputį daugiau nei metus susituokėme.
Kartu su Jolanta į tavo gyvenimą įžengė ir dabar jau trylikametis jos sūnus Eimantas. Nebuvo baisu, kad meilę teks dalyti iškart dviem?
Jei Jolanta būtų išsiskyrusi, galbūt ilgiau būčiau svarstęs. Žinojau, kad jos vyras yra miręs ir kad galbūt ji niekada nebūtų su juo išsiskyrusi, todėl nusiraminau: buvo akivaizdu, kad Jolanta - ne paslėpta isterikė ar arogantiška pasipūtėlė iš Kauno.
Eimantas protingas, gerai mokosi, neišdykęs, ramus. Kartais net norisi, kad jis būtų judresnis, energingesnis - toks kaip aš. Niekada iš jo nesu išgirdęs: „Tu man ne tėvas, tu man neaiškink..."
O kaip Ajus pakeitė tavo gyvenimą?
Mes vaiko norėjome, laukėme, planavome jo atėjimą. Jau seniai norėjau tikros šeimos. Gimus Ajui tapau dar laimingesnis. Dabar turiu mažą vaiką, kuris auga ne dienomis, o valandomis, kuris vis daugiau išleidžia garsų, vis daugiau padaro naujų judesių. Nauji potyriai ne tik sūnui, bet ir man. Ir tai yra nuostabu.
Visai neseniai su Jolanta šventėte pirmąsias vestuvių metines. Žmonos pasveikinti nepamiršai?
Jei atvirai, buvau primiršęs per darbus, bet užsirašiau telefone priminimą, ir viskas buvo gerai (juokiasi). Žinoma, pasveikinau, ne vieną tūkstantėlį dovanai paklojau - juk ji iš Kauno (juokiasi). Ką padovanojau, nesakysiu, kad kitos kaunietės nepavydėtų. O man žmona padovanojo egzotinę kelionę, į kurią kartu vyksime kitą vasarą.
Geras aktorius turi mokėti ir galėti suvaidinti bet ką. Ar sukūrus šeimą tavo gyvenime atsirado tabu?
Asmeniškai aš kokių nors tabu neturiu, tačiau yra dalykų, kurių nedaryčiau dėl žmonos, šeimos. Pavyzdžiui, nevaidinčiau gašliose scenose, kuriose reikėtų apsinuoginti, mylėtis. „Broliuose" meilės scenų taip pat yra, bet jos tokios nekaltos - pasibučiuojame, ir tiek (juokiasi).
Žodžiu, į lovą tavęs neįversi?
Kodėl?! Juk vaidiname ir lovoje, tik jokių nuogybių nerodome. Myliu savo šeimą ir nenoriu, kad mano vaikams kas nors mokykloje prikaišiotų: „Tavo tėtis plikas voliojasi..."
