Kristina Kunčinaitė (39) - viena populiariausio ir kol kas ilgiausiai rodomo lietuviško serialo „Nekviesta meilė" režisierių. Ji puikiai žino, kokio reikia scenarijaus, kad žmonės serialą pamėgtų ir žiūrėtų. Kristinos gyvenimo istorija, rodos, taip pat labai tiktų kinui, tačiau pati moteris autoironiškai šypteli: „Niekas nepatikėtų, kad taip gyvenime būna..."
Raudonplaukė Kristina mėgsta ryškias spalvas, galbūt todėl, kad jos gyvenimas ne mažiau spalvotas. Šios moters neįmanoma nepastebėti. Ne tik todėl, kad ji - ryški, bet dar ir dėl to, kad jos visur labai daug. Kristiną pažįsta visi, kurie nors kiek susiję su televizija, nes ji mielai imasi režisuoti beveik viską, kas pasiūloma. „Įdomu", - vienintelį paaiškinimą, kodėl tiek daug dirba, turi režisierė.
Negana to, Kristina - dar ir keturių vaikų mama. Tiesa, vyriausioji dukra Kotryna Vakarė prieš pusšeštų metų susirgo ir išėjo iš šio pasaulio. Apie ją moteris kalba su širdį veriančiu skausmu ir sako, kad dukters netektis - vienintelis dalykas, kurį norėtų pakeisti savo gyvenime...
Kai kalbinau dėl interviu, sakei, kad apie rimtus dalykus nešnekėsi ir kad skliausteliuose parašytų žodelių „juokiasi" turės būti labai daug. Esi optimistė ir visur ieškai džiaugsmo?
Esu tokia, kokia esu. Taip, turbūt - optimistė. Esu tikra: jei manysi, kad tau blogai, ir bus blogai. Tiesa, jei man labai blogai, o, patikėkite, taip būna, tikrai nesakysiu, kad jaučiuosi nuostabiai. Tačiau tikiu, kad kiekvienas blogumas turi teigiamų savybių. Jei žmogus nežinos, kas yra blogai, nežinos ir kas gerai. Nesu linkusi verkti, dejuoti, guostis. Vadovaujuosi principu: kaip yra, taip, vadinasi, ir turi būti. Beveik nieko, ką esu patyrusi gyvenime, nenorėčiau keisti: kiek buvo sėkmių ir nesėkmių, laimių ir nelaimių - be jų nebūčiau tokia, kokia esu. Kiekvienas žmogus gyvendamas auga, tobulėja, mokosi iš savo klaidų, blogiausia tik tai, kad visuomet nepaprastai trūksta laiko.
Kas yra laimė? Kad tai sužinotum, turi žinoti, kas yra nelaimė. Jei mergaitei nulūžo nagas ir tai yra baisiausia nelaimė, tada ji nežino, kas yra tikrasis džiaugsmas ir tikroji laimė. Nesakau, kad visiems gyviems žmonėms privalu patirti didelių smūgių, tačiau blogybes, kurias pateikia gyvenimas, reikia priimti kaip teigiamybę, naują patirtį, pažinimą. Žmogus neteko darbo. Bet ar tai karas, maras, ar sugriuvo namai, ar numirė vaikai? Būna nuosmukių, būna ir pakilimų - tokia filosofija.
Tačiau kodėl laimių ir nelaimių kiekvienam gyvenimas atseikėja skirtingai?
Kiekvienam pagal sugedimo laipsnį ir pagal jo karmą (juokiasi). Būna, gyvenimas pateikia smūgį, žmogus sugniūžta, sava valia pasitraukia iš gyvenimo ar prasigeria, bet juk neįmanoma pasverti ir pasakyti: o juk kitiems būna ir blogiau. Manęs neguodžia, kad kitiems būna blogiau. Jei žmogus neištveria, galbūt gyvenimas jam davė per mažai stiprybės? Nesakau, kad esu stipri, yra žmonių, kuriems tenka ištverti dar baisesnių dalykų. Kiekvienam Dievulis ant pečių uždeda savą kryžių, ir jei žmogus jo nepakelia, atsiprašau - toks gyvenimas. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet žinau, kad negalima smerkti tų, kurie palūžta ar iš, mūsų akimis, smulkmenos daro didžiausia tragediją - juk viskas priklauso nuo požiūrio. Dar nuo to, kiek daug gyvenimas padovanoja vaikystėje - jei kasdien iš lėkštutės buvo valgomos bandelės, vieną dieną jų negavus gali pasidaryti nepaprastai sunku.
O kokia buvo tavo vaikystė?
Užaugau kaime, paprastoje tarybinėje šeimoje: mama - pardavėja, tėtis - mokyklos ūkinės dalies vedėjas. Trys vaikai, kiaulės, karvės ir visa kita. Šilto vandens nebuvo, tualetas lauke, namą šildėme kūrendami krosnį - žodžiu, gyvenome taip, kaip ir daugelis. Mano vaikystė buvo gera: nebadavau, nešalau, kadangi mama buvo pardavėja, su broliais dar ir gražiai rengėmės.
Mama ėjo ne tik į valdišką darbą, bet ir plušo namuose - juk tais laikais buvo normalu, kad vyras grįžta iš darbo prakaituotomis kojomis, išsidrebia ant sofos ir laukia vakarienės. Tik dabar moterys šio to pasiekė, nors, geriau pažiūrėjus, dažniausiai vis vien pasirodo, kad viską veža jos.
Ir tu veži?
Taip, vežu. Turbūt išsigąsčiau, jei koks vyras vieną dieną pasiūlytų gyventi kitaip: šimtu procentų išlaikytų, sakytų: „Tu nedirbk - aš dirbsiu. Čia tavo mašina, pinigėliai, daryk ką nori." Tikrai pasimesčiau ir nežinočiau, ką daryti, kaip elgtis, apie ką kalbėti su tokiu vyru. Nesakau, kad man tai nepriimtina, atvirkščiai, sveikintina - tegul tokių būna kuo daugiau, bet man to nereikia. Kai buvau dvidešimties, labai norėjau taip gyventi, o dabar jau esu per sena, nebemokėčiau prisitaikyti prie naujų sąlygų.
O kalbant apie vaikystę... Tais laikais vaikams dirbti, padėti tėvams buvo norma, bet tikrai nesakau, kad buvo sunkūs laikai: turėjau laiko ir su draugais susitikti, ir į šokius nueiti. Džiaugiuosi, kad mane tėvai išmokė dirbti be atlygio.
Kaip nutiko, kad mergaitė iš kaimo nusprendė stoti į aktorinį, o nepasisekus - tapti režisiere?
Mokantis dvyliktoje klasėje, buvo labai populiari „Anties" daina „Klasė mane kalbina - būk artistas". Būti artiste klasė manęs nekalbino, tačiau pamaniau sau: „Kodėl gi ne?" Dabar prisiminus juokinga darosi, o tada... Mokykloje buvau visuomenininkė, nors ne kartą dėl to smarkiai nukentėjau. Juk tarybinė santvarka, dažnai nežinai, dėl ko esi baudžiamas. Iki šiol neaišku, kodėl buvau įrašyta į nepilnamečių reikalų įskaitą. Tiesa, oficialiai skelbta, kad to nusipelniau už antitarybinę veiklą, viešų vietų lankymą po dvidešimt trečios valandos ir bendradarbiavimą su pankais. Dėl to, kas tuomet įvyko, man skaudu iki šiol: kentėjau ne tik aš, bet ir mano tėvai.
Kita vertus, ačiū tarybiniam žmogui ir tarybinei visuomenei, kad davė supratimą apie darbą, atsakomybę. Tais laikais visi privalėjo dirbti, manau, kas jau kas, o tarybinis auklėjimas galėtų ir grįžti.
Tad baigusi mokyklą atvažiavai į Vilnių, pabandei stoti į akademiją, bet neįstojai, norėjai tapti artiste, bet netapai...
Nenorėjau tapti jokia artiste! Tiesą sakant, jei būčiau žinojusi, kas yra aktorinis, net nebūčiau stojusi. Jei man tuomet kas nors būtų įkrėtę tokio supratimo ir smegenų, kokias turiu šiandien, tikrai nebūčiau to dariusi: dabar jau žinau, kad aktoriaus darbas - ne man. Nepasisekus akademijoje, įstojau į tuometę konservatoriją, dramos ir renginių režisūrą.
O kaip patekai į televiziją?
Rodos, 1991 metais vaidinau Algimanto Maceinos filme „Kęstas". Buvau Birutė. Visi žinome gražią legendą, meilės istoriją apie kunigaikštį Kęstutį ir Birutę, tačiau Maceina nebūtų Maceina, jei nebūtų pripynęs man kasų ir neapvilkęs policininkės uniformos. Gavau scenarijų, bet nieko nesupratau. Aišku buvo tik tiek, kad filmas - psichodelinės gatvės muzikanto Kęstučio vizijos, o aš - jo Birutė. Galų gale, manau, išėjo visai neprastas filmas (juokiasi)...
Kęstutį vaidino Kęstas Sukackas, tuo metu dirbęs Lietuvos televizijoje filmų redaktoriumi. Aš darbavausi Ryšininkų kultūros rūmuose, dramos būrelyje. Kai jau filmavome paskutines „Kęsto" scenas, sužinojau, kad naikinamas mano etatas. Juokais pasakiau Sukackui: „Dirbi televizijoje, todėl rūpinkis manimi." Bet tikrai rimtai apie tai negalvojau, atvirkščiai, maniau sau: „Man? Televizija? Tai neįmanoma!"
Po kelių mėnesių visiškai netikėtai paskambino Kęstas ir liepė kuo greičiau rankas bei kojas nešti į televiziją - atsilaisvino režisieriaus asistento vieta. Namo buvau grįžusi paryčiais, ant galvos - šimtas aštuoniolika kasyčių, bet į pokalbį nuėjau. Ėmiau save girti, ko dabar tikrai nedaryčiau, mieliau sakyčiau taip, kaip yra. Nepaisant visko, mane priėmė. Daug dirbau, mokiausi, domėjausi, kol perpratau režisūrą.
Pirmoji laida, kurią savarankiškai nufilmavau, buvo „Gimnazistai". Jos siela, sumanytoja ir mūza buvo Danute Keturakytė. Ši moteris man labai padėjo ne tik profesinėje srityje - ji buvo pirmoji mano mokytoja, bet ir gyvenime, kai palūžau netekusi mylimojo (tai sena istorija ir viską išpasakoti neužtektų nė dviejų žurnalų).
Dabar esu režisierė, kuri išbandė viską - nuo politinių iki erotinių laidų, nuo vaikiškų laidų iki koncertų, nuo vaidybinių iki dokumentinių filmų. Turbūt išbandžiau visus įmanomus žanrus - kai kuriuos daugiau, kai kuriuos mažiau, kai kur labiau pasisekė, kai kur mažiau.
Šiuo metu pagrindinis tavo darbas - vienas populiariausių serialų „Nekviesta meilė". Režisuoti serialą įdomu?
Kai serialas - penkiasdešimties serijų, tada įdomu, kai jų keturi šimtai... Savotiškai dar įdomiau. Kita vertus, tai mano darbas, kurį turiu padaryti. Neatvažiuoju į filmavimo aikštelę su mintimi: „Bus kaip bus." Su režisieriumi Sauliumi Balandžiu išgyvename dėl kiekvienos scenos, kiekvieno siužeto vingio, filmuodami jau matome, kaip viskas atrodys sumontavus.
Tavo sūnui Benjaminui Uosiui - vos trys mėnesiai, o jau visa galva pasinėrei į darbus. Juk galėtum ilsėtis, visą laiką ir dėmesį skirti vaikams, ypač mažajam Benjaminui. Darai tai iš būtinybės?
Galėčiau ilsėtis, tam netgi kurį laiką užtektų pinigų, bet nenoriu užsidaryti namuose ir nuo visko atitrūkti, prarasti įgūdžių.
Bet tada šeima tarsi lieka nuošaly - daug kas galbūt net pasakytų, kad taip nesąžininga...
Manau, taip nėra, o šeima net nežino, kaip galėtų būti kitaip. Bet dėl to džiaugiuosi: mano mergaitės auga žinodamos, kad jų mama labai daug dirba, o tai - savotiškas ugdymas daryti tą patį. Dukroms atvirai sakau, jog esu paėmusi paskolą tam, kad galėtume gyventi gražiuose namuose, todėl privalau dirbti.
Jos tai supranta?
Nežinau. Galbūt žino, kad tiesiog taip reikia daryti. Vaiko teisių apsaugos tarnybos ar kitos mamos galbūt mane pasmerktų sužinojusios, kad savo mergaitėms sakau: „Mokykitės, nes turėsite pabaigti mokėti paskolą (juokiasi)."
Jei išeinu dirbti, visiškai nereiškia, kad mažiau myliu savo vaikus nei kitos mamos, tai nereiškia, kad nepriglaudžiu jų, neišklausau. Nematau čia jokios tragedijos, juolab kad dirbu ne dėl karjeros. Kam ta karjera apskritai reikalinga?! Man svarbu, kad mano vaikas turėtų už ką pavalgyti, kad man ir vaikams nereikėtų gyventi nuo pašalpos iki pašalpos, skolintis. Galbūt geriau, kad aš dirbčiau ir vaikams išgalėčiau nupirkti drabužių, o vietoj antros rūšies dešrelių - aukščiausios rūšies kalakutienos filė?
Taip auginau visus savo vaikus. Kai gimė šviesaus atminimo Kotryna Vakarė, Danielė Liepa, Izabelė Vasarė, dirbau aš, o ne vyras, nes taip labiau apsimokėjo.
Tačiau galiausiai prieš pusantrų metų su dukrų tėvu išsiskyrei. Darbas netapo viena iš priežasčių pasukti skirtingais keliais?
Ne... Žinoma, mano darbas buvo šiokia tokia problema šeimoje, bet to niekada per daug neanalizavau. Tiesiog toks buvo mano darbas - ne aš nustatau grafikus, kada filmuoti, kada montuoti, kad laida turi pasirodyti tiesioginiame eteryje. Būdavo kartais tokių savaičių, kai namuose pasirodydavau vos du kartus ir tik tam, kad persirengčiau. Bet ar dėl to esu kalta?
Geros moters joks vyras ir gero vyro jokia moteris nepalieka. Vieną dieną netikėtai iš kažkur atsirado kažkokie Amūrai su strėlėmis, sužeidė nabagei moteriškei širdį. Kadangi ji jais patikėjo, nusprendė per dvi dienas viską keisti, nes tokiame amžiuje nebebuvo laiko draugauti (juokiasi).
Esi keturių vaikų mama. Visada norėjai turėti tiek daug vaikų?
Tiesą sakant - ne, bet juk ne viskas gyvenime nuo tavęs priklauso. Pagimdžiau Kotryną Vakarę, bet po trejų su puse metų ji mirė. Kai ją gimdžiau, man buvo trisdešimt, todėl dar ant gimdymo stalo prisižadėjau, kad netrukus grįšiu, - labai norėjau klasikinio dvejetuko. Po metų gimė Danielė Liepa.
Tačiau mano planai auginti du vaikus žlugo. Jei tuomet kas man būtų pasiūlęs paaukoti tris artimus žmones už Katrės gyvybę, turbūt nė akimirką nebūčiau sudvejojusi. Kai mirė dukra, maniau, mano gyvenimas baigėsi, tik laikui bėgant supratau, kad dar turiu Danielę, kuriai labai reikia mamos. O smegenyse buvo tarsi užprogramuota, kad reikia antro vaiko, tačiau Izabelė tikrai gimė ne tam, kad pakeistų Kotryną.
Šį rugpjūtį su kitu žmogumi susilaukėme sūnaus Benjamino - neplanuoto, bet ne mažiau mylimo. Kartais pagalvoju, kad su mergaičių tėvu turėjome išsiskirti vien tam, kad gimtų Benjaminas. Dar kartą įsitikinau, kad Dievulis - didžiausias gyvenimo režisierius. Man tinka, kaip jis režisuoja, ir savo gyvenime pakeisčiau tik vieną vienintelį dalyką - vaiko netektį. Manau, jokia laimė neatstos to, ką patyriau ir išgyvenau. Kita vertus, dabar labai labai gerai žinau, kas yra skausmas, netektis ir kas yra džiaugsmas...
Krizė? Kas tai yra? Negi ji išties tokia baisi? Didžiausią savo gyvenimo krizę aš jau išgyvenau, ir to, apie ką dabar visi šneka, aš, tiesą sakant, nesuprantu. Dabar man kur kas didesnė krizė yra tai, kad mano Danielės nepriima klasės draugai. Žinau, net ir tai kada nors praeis, bet labai noriu, kad praeitų kuo mažiau skausmingai.
Ko dar norėtum iš gyvenimo?
Pirmiausia, atrasti taliją (juokiasi). Labai noriu būti liekna, bet esu bevalė. Tad dar noriu valios, kantrybės ir laiko - man jo visuomet trūksta. Dar labai norėčiau... televizoriaus, kurio būdama televizijos režisierė iki šiol neturiu.
Dar labai norėčiau visiems sveikatos. Ir ne todėl, kad panaikins PVM net vaistai brangs, o dėl to, kad be sveikatos pinigai ir visa kita tampa niekniekiu. Jei bus sveikatos, bus ir darbo, jei bus darbo, bus ir pinigų. Jei atvirai, man ir šūdvežio profesija labai garbinga. Jeigu jos nebūtų, kas tada? Galima dirbti bet ką, tik kad sveikatos būtų.
