Jau kurį laiką filmuojamame naujame televizijos seriale „Nemylimi" žiūrovai išvys senokai ekranuose aktorės amplua šmėžavusią Kristiną Savickytę-Damanskienę (33). Tiesa, labiausiai naujuoju mamos darbu apsidžiaugė nenuoramos Kristinos dvynukės Gabija ir Justina - vos išgirdusios naujieną, mergaitės džiaugsmingai sumetė: jokios krizės, kuria mama ir tėtis pastaruoju metu jas gąsdina, nebus!
Kai tariamės, kada ir kur susitikti, Kristina pirmiausia perspėja: „Būsiu su dukromis." Tik vėliau, kai jau susitinkame, suprantu, kodėl buvusių „Tele bim-bam" plepučių eksperčių mama matė reikalą mane įspėti - pusvalandžio trukmės pokalbis vyko trimis frontais: nors Gabija su Justina be galo panašios, turi daugybę klausimų, žinoma, skirtingų ir reikalaujančių kuo išsamesnių atsakymų...
Kristina, po kelerių metų pertraukos grįžti į ekraną kaip serialo aktorė?
Mergaitėms dabar aštuoneri, vadinasi, grįžtu po devynerių.
Matematika paprasta?
Kadangi filmuodamasi seriale „Viltys ir vilionės" pradėjau lauktis, apskaičiuoti išties lengva (šypsosi).
Pasiūlymas vaidinti naujame seriale buvo netikėtas?
Jei esi tokios profesijos žmogus, vėliau ar anksčiau vis vien šmėkšteli mintis, kad galėtum ir tu nusifilmuoti. Smagu, kai gali dirbti pagal specialybę, kurti personažą. Tai visai kas kita, nei filmuotis laidoje, būti jos vedėja. Nors tikrai nesakau, kad man „Dviračio šou" buvo blogai - tokia patirtis taip pat labai praverčia. Filmuodamasi po devynerių metų pertraukos jaučiu didelį skirtumą.
Po pertraukos į filmavimo aikštelę grįžtantys aktoriai sako, kad šiais laikais viskas vyksta daug greičiau. Tai jau spėjai pajusti?
Tempas gal kiek ir pasikeitė, tačiau, kalbėdama apie skirtumus, turiu omenyje tai, kaip būčiau jautusis prieš devynerius metus ir kaip jaučiuosi dabar. Kai filmavausi „Viltyse ir vilionėse", man buvo dvidešimt ketveri, tad turėjau kur kas mažiau patirties, supratimo, kaip kas turi būti, todėl ir nervintis teko kur kas daugiau. Tiesa, tas nervas yra ir dabar... Nesakau, kad šiandien filmuotis lengviau, bet susidėjus tam, ką patyriau per devynerius metus, tiesiog į viską žiūriu kitaip, atsirado daugiau pasitikėjimo.
Bet jaudulys vis vien liko?
Prieš pirmąją filmavimų dieną klaikiai bijojau: ar mokėsiu, ar sugebėsiu, gal teksto negalėsiu pasakyti, o gal neatsipalaiduosiu. Paskui nusiraminau: su užduotimis, kurias sau keliu ir kurias man kelia, lyg ir susitvarkau. Nors visiško pasitenkinimo savo darbu būnant aktoriumi negali būti, o gal tiesiog negaliu jo sau leisti.
Lietuvoje serialai pastaruoju metu itin populiarūs. Galbūt kai kuriuos žiūri ir tu, gal net įdėmiai seki siužeto vingius?
Jų dėka (šypsodamasi žvilgteli į šalia besimalančias, sunkiai vietoje nustygstančias dvynes - red. past.) tenka pasidomėti, nors viena akimi.
Pagalvodavai: „Ech, galėtų ir man paskambinti, pakviesti filmuotis?.."
Gal tokių minčių ir buvo, tačiau jei savęs ir nebuvau nurašiusi, vis vien maniau: „Komanda surinkta, tad prie ko čia aš..." Kad galėčiau vaidinti, lyg ir niekada neabejojau, bet kad modeliuočiau save konkrečioje situacijoje? To niekada nebuvo.
Jei jau užmeti akį į televizoriaus ekraną, galbūt turi ir mėgstamiausią serialą?
(Atsisukusi į dukreles.) Mergaitės, koks jūsų mėgstamiausias? „Nekviesta meilė"?
Tai štai - „Nekviesta meilė" (juokiasi). Žiūrėtų jos ir „Moterys meluoja geriau", bet jį per vėlai rodo. Prisiminiau, dar žiūrime „Neskubėk gyventi". Kažkas pasakė, kad puikiai galėčiau jame suvaidinti „tamstą mokytoją".
O kas būsi seriale „Nemylimi"?
Būsiu fifa - mergaitėms šis žodis kelia didelį juoką. Fifa, vilkinti tigrines palaidines ir draugaujanti su gerokai vyresniu vyru. Žinoma, dėl pinigų. Tiesa, vėliau tą vyrą ji vis dėlto pamilsta.
Ji nors kiek panaši į tave?
Dažniausiai taip, kaip ji, nesielgčiau. Kita vertus, Dainora naivi iki begalybės, ir tuo panaši į daugybę moterų.
Kai sulaukei serialo prodiuserio pasiūlymo vadinti, ilgai svarstei, priimti jį ar ne? O gal šalia buvo daugybė patarėjų, kurie skubėjo patarti, ar reikėtų priimti pasiūlymą?
Darbo klausimai - tik mano vienos reikalas, ir niekas man čia negali patarti. O vaidinti ar ne, net nesvarsčiau - toks yra mano darbas, dar vienas iššūkis, naujas gyvenimo etapas.
Gabija ir Justina labai apsidžiaugė, kad jų mama vaidins seriale?
Dar ir kaip!
Nebaisu, kad vieną dieną sulauksi kritikos?
Iš jų? Tegul... Tiesą sakant, apie tai net nesusimąsčiau.
O bent įsivaizduoji, kaip mergaitės gali reaguoti, kai ekrane išvys mamą, besibučiuojančią su kitu?
Joms yra paaiškinta, kad tai tėra darbas. Juk žiūrint „Nekviestą meilę" joms kyla daug klausimų. Vienas jų: ar ekrane besibučiuojantys aktoriai yra vyras ir žmona? Bet, įsivaizduoju, mano vyrui tikrai nebus malonu žiūrėti tokias scenas, nors jis taip pat puikiai supranta, kad tai yra tik darbas.
Ar yra scenų, kuriose negalėtum filmuotis?
Seriale egzistuoja tam tikros normos, tad tai, ko galėtų pareikalauti režisierius, manęs nė kiek negąsdina. Kalbant, pavyzdžiui, apie nusirengimą kine ar teatre, viskas priklauso nuo to, ar iš tiesų reikia nusirengti. Tabu lyg ir neturiu, bet turiu matyti kiekvienamo veiksmo prasmę.
Kasdienė dienotvarkė prasidėjus filmavimams labai pasikeitė?
Labai. Ir mergaitės tai jau pajuto. Vieną kartą filmavime reikėjo būti septintą valandą ryto, tai jos pusę nakties lakstė ir tikrino, ar aš jau išeinu, o ryte apsiverkė supratusios, kad vis dėlto tikrai išeinu. Juk jos buvo pratusios, kad rytais mama šmirinėdama su naktiniais jas išlydi į mokyklą, o ir grįžusios mane dažniau rasdavo namuose nei dabar.
Beje, kai gavau vaidmenį seriale, Justina su Gabija pasakė: „Dabar mums krizė nebegresia (juokiasi)." Namuose kurį laiką buvo skelbiama, kad reikės apriboti pramogas, vaikščiojimus į kavines, o kai pradėjau vaidinti, jos apsidžiaugė, kad susiveržti diržų nereikės. Jos įsivaizduoja, kad serialas - tikros aukso kasyklos (juokiasi).
