Aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė (32) sako su vyru Linu dabar gyvenanti lyg Dievo ausyje, o tai ištarusi tris kartus nusispjauna, pastuksena į stalą ir tarsi paprašo: „Gal geriau apie tai nerašyti - žmonės dar užpavydės?" Paklausta, kur slypi tokios didelės laimės priežastis, Kristina prisipažįsta: mylimam vyrui ji labiausiai dėkinga už laisvę, kurią jis suteikia.
Labai nuliūdai iškritusi iš „Žvaigždžių duetų"?
Natūralu, jog liūdesio šiek tiek buvo, tačiau kartu ir lengviau atsikvėpiau, kad nebereikės rengtis. Tik atrodo viskas labai paprasta, o iš tiesų reikia įdėti daug darbo, kad sugebėtum ką nors sudainuoti. Tai tas pat, kaip iš niekada negrojusio „kliapu" pareikalauti pagroti. Balsas - taip pat instrumentas, kurį reikia mokėti valdyti ir juo naudotis. Mano balsas nesuvaldytas - daro, ką nori, o ne tai, ko aš noriu.
Eidama į projektą turbūt nemanei, kad bus taip nelengva?
Atrodė, kad viskas bus paprasčiau. Žinau, turiu klausą, todėl maniau, kad tarp neprofesionalų atrodysiu visai neprastai - tiek, kiek moku, tikrai užteks. O ir dar vieną savybę, tam netinkamą, turiu: jei vieną natą nepataikau, paskui dar tris frazes dainuodama galvoju, kaip blogai padainavau. Taigi su savimi - su balsu ir būdu - turėjau kariauti kaip įmanydama.
Su Rūta Ščiogolevaite „Žvaigždžių duetuose" pabuvote ne taip ir ilgai. Ar per tą laiką spėjote pajusti tikrąją projekto dvasią?
Iš tikrųjų viskas įvyko labai greitai. Jei net ir nebūtume iškritusios, pabaiga vis vien būtų buvusi pernelyg arti - į projektą įsiliejome vėliausiai iš visų. Kita vertus, nespėjome pajusti nuobodulio ir nuovargio, kuriuos galbūt jaučia kitos poros. Trykšti entuziazmu ir džiaugsmu nuo projekto pradžios iki galo sunku - vėliau ar anksčiau rutina vis tiek ima kamuoti. O televizijos virtuvė išties smagi, bent jau man.
Turbūt būtent ji tave ir verčia nuolat grįžti į žydrąjį ekraną?
Man tai buvo iššūkis ir savęs išbandymas. Tai buvo dar vienas kalniukas, kuriuo norėjau palypėti. Tikrai nebūtina, kad mane nuolat rodytų per televizorių. Daug smagesnė patirtis, kurios per tą laiką gavau.
Su dainavimu iki „Žvaigždžių duetų" buvai susidūrusi?
Tokios patirties turėjau tik tiek, kiek jos gavau studijuodama aktorystę Muzikos akademijoje. Vaikystėje muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę, tačiau rimtai į tai niekada nežiūrėjau - žinojau, kad muzikante tikrai netapsiu. Buvau stropi, todėl muzikos mokyklą baigiau. Bet dėl to tik džiaugiuosi: muzikos mokykla gerokai praplečia akiratį, žmogus visiškai kitaip pradeda suvokti ne tik muziką, bet ir pasaulį. Ji praturtina gyvenimą.
Su bičiuliais šokate stepą, netgi susibūrėte į grupę „Kur aš juos mačiau?". Jei pakviestų dalyvauti šokių projekte, sutiktum?
Esu didelė tinginė. Man mokytis dainuoti buvo sunku, ką jau kalbėti apie šokius. Šokiai tikrai nėra sritis, kurioje jaučiuosi stipri. Su savo kūnu reikėtų daug dirbti, kad priversčiau jį judėti taip, kaip reikalaujama šokiuose. Aš net taisyklingai atsistoti nesugebėčiau, tad koks šokimas?! O ir laiko neturiu tiek, kad galėčiau skirti jiems ištisas dienas...
Žinau, šoki stepą, „Tele bim-bam" mokyklėlėje vaikučius mokai vaidybos, kartais tampi renginių vedėja. Kuri veikla vis dėlto svarbiausia?
Motinystė! Daugiausia laiko iš tiesų atima vaikai, o laisvu nuo jų laiku dar ką nors nuveikiu (juokiasi). Renginius ir vestuves dažniausiai vedu savaitgaliais, todėl darbo dienas galiu skirti dukroms. Žinoma, kartais savaitgalių būna gaila, kita vertus, toks darbas suteikia savotišką laisvę, kuria galiu mėgautis ištisą savaitę. Be to, puikiai suprantu, kad renginiai ir vestuvės - laikinas etapas. Tikrai neįsivaizduoju, kad tai galėčiau daryti visą gyvenimą. Kodėl? Galbūt todėl, kad šiame darbe per maža kūrybos. Tačiau nors ir kaip būtų, man šis užsiėmimas patogus - kol vaikai yra tokio amžiaus, kai esu jiems reikalinga, geresnio darbo negaliu įsivaizduoti.
O kaip penas sielai: negi smagu linksminti žmogų, sėdintį prieš tave prie stalo, valgantį, geriantį ir nebūtinai kreipiantį dėmesį į tai, kas vyksta scenoje?
Smagu, kai pasibaigus darbui, prie tavęs prieina ir nuoširdžiai padėkoja. Vestuvės - ypatinga šventė. Kai žmogus tuokiasi, galvoja, kad tai daro pirmą ir paskutinį kartą (tiesa, ne visiems taip nutinka), bet kad ir kaip toliau klostosi poros gyvenimas, smagu, kai tokią svarbią akimirką žmonės prieina ir dėkoja: vadinasi, savo darbą, atlikau išties gerai.
Taip taip, internete perskaičiau komentarą, jog Kristina Savickytė - pasakiška vestuvių vedėja...
Net nežinojau, kad tokia esu. Matyt, reikėtų dažniau internete panaršyti (juokiasi)...
Labai smalsu, kokios buvo tavo pačios vestuvės - ar jos gerokai skyrėsi nuo tų, kurias matai vesdama?
Mūsiškės buvo gana netradicinės, o gal atvirkščiai - tradicinės, kai teka nėščios moterys. Kai tuokėmės, laukiausi septintą mėnesį, todėl nuėjome į Santuokų rūmus ir susirašėme. Kadangi vasarai turėjau tik du drabužių komplektus (suknelę - karštoms dienoms ir kombinezoną - šaltesnėms), apsivilkau suknelę, apsiaviau aukštakulnius ir nulingavau iki civilinės metrikacijos skyriaus, o vakare namuose susirinko keletas draugų. Pamenu, vienuoliktą valandą jau gulėjau lovoje.
Bažnytinė santuoka įvyko beveik po metų, kai krikštijome mergaites. Žinoma, krikštynos visiems buvo didesnė ir svarbesnė šventė, o vestuvės - tik kaip priedas. Bet vilties pabaliavoti neprarandame - jei viskas bus gerai ir Dievulis leis kartu dešimt metų išgyventi, štai tada ir iškelsime balių su penkiais šimtais svečių, spauda, fotoaparatais ir grupėmis (juokiasi)... Juokauju! Tačiau vilčių susituokti kaip žmonės iš tiesų dar turime.
Nedaug ir liko iki to dešimtmečio...
Vasarą bus aštuoneri metai, kai esame susituokę.
Su vyru susipažinote būdami studentai. Linas - taip pat aktorius?
Ne. Bet jis - viešųjų ryšių specialistas, taigi jo darbas taip pat šiek tiek susijęs su kūryba. Linas - paprastas žmogus, tvirtai stovintis ant kojų.
Susipažinome atsitiktinai bendrabutyje. Paprasta istorija: pas mano kambariokę atvažiavo kažkoks kraštietis ir atsivežė draugą. Tas draugas ir buvo Linas.
Tiesą sakant, mūsų santykiai nesiklojo tobulai: draugavome, paskui lyg ir pasirodė, kad mudviem ne pakeliui, išsiskyrėme, po kurio laiko vėl susiėjome. Tie momentai, kai buvome atskirai, parodė, kad mums dar ir kaip pakeliui. Jaučiu, kad išsiskyrimo reikėjo - negali žinoti: jei jo nebūtų buvę, galbūt dabar kartu ir nebūtume.
O dabar gyvename kaip Dievo ausy. Mūsų santykiai puikūs - jiems apibūdinti neturiu kitų žodžių. Kad tik neprisikalbėčiau... Gal geriau apie tai apskritai nerašyti - paskui žmonės dar užpavydės?
Su Linu esate gana skirtingi žmonės. Tai ir yra gražių jūsų santykių paslaptis - juk, sako, priešingybės traukia?
Esame kartu todėl, kad vienas kitam paliekame daug laisvės. Jis supranta, kad kartais man vienai reikia išeiti pasilinksminti su kokiais menininkais, nors iš tikrųjų tai darau gana retai - esu šeimos žmogus ir namuose jaučiuosi nuostabiai. Tačiau kai išeinu, Linas manęs nekontroliuoja. Aš jo taip pat nevaržau, kai reikia kur nors ištrūkti su draugais. Už šią laisvę Linui esu žiauriai dėkinga.
Su vyru auginate dvynes - linksmas, rodos, niekada nepailstančias pleputes, minties galiūnes, žodžio kišenėje neieškančias „Tele bim-bam" ekspertes Gabiją ir Justiną. Kažkodėl jaučiu, kad būti jų tėvais - darbas ne iš lengvųjų...
Jei atvirai, žiauriai sunku. Kartais jos bando mane nuleisti iki draugelės lygio, anksčiau tam iš nepatyrimo ir pasiduodavau, tačiau kažkas paprotino, kad draugai yra draugai, o mama yra mama. Gabija ir Justina turi savo nuomonę visais gyvenimo klausimais ir reiškia ją kone kiekviename žingsnyje. Patikėkite, tai kartais gerokai nuvargina.
Iš šalies atrodo, kad mergaitės - kaip kumštis: susimokiusios ir pasiryžusios viena kitą paremti bet kokioje situacijoje.
Taip ir yra! Jos gali susimokyti prieš mamą, tėtį. Jos susimoko tokiose situacijose, kai vieną sunku palaužti, o ką jau kalbėti apie dvi. Dabar apskritai išgyvename krizę, nes mergaitės sugebėjo dar labiau praplėsti savo ribas. Visiems tėvams būna sunkių momentų, kai jėgų viską sužiūrėti tiesiog nebelieka. Kitą kartą nebėra jėgų net patikrinti, ar kuprines susikrovė, o jos juk su tais pačiais daiktais gali visą savaitę į mokyklą vaikščioti. Atsegi kuprinę, o joje - šiukšlynėlis šiukšlynėlis. Taip po truputį, po truputį mergaičių ribos išsiplėtė, tad, jaučiu, ateina laikas, kai reikės imtis ragų laužymo.
Esi sakiusi, kad Neringa („Tele bim-bam" siela Neringa Čereškevičienė - red. past.), kalbinanti mažąsias ekspertes, žino visas tavo šeimos paslaptis. Žiūrint laidą raudonuoti tenka?
Labai dažnai! Jos sako tai, ką mato ir kaip supranta. Niekada nesislapsčiau, kad rūkau, nes man atrodė, kad mergaitės vis vien greitai susivoks, kas vyksta, ir tada mamos elgesys joms pasirodys labai juokingas. Todėl jos ir iškloja visai Lietuvai, kaip mama rūko ir kad dar geria daugiau už tėtį. Suprantu, kad joms taip atrodo (juokiasi). Ir teisinkis nesiteisinęs, skaičiuok neskaičiavęs...
Po tokių dukryčių pasisakymų, matyt, tenka ir giminių komentarų sulaukti...
Draugai tąkart pasijuokė, o tie, kurie manęs nepažįsta, gal ir pagalvojo: „Vargšai vaikai, mamą alkoholikę turi." Aš į tai žiūriu gana filosofiškai: juk nesimuši į krūtinę šaukdamas: „Aš nekalta!", ir neskaičiuosi buteliais ar taurelėmis, kas daugiau išgėrė. Juk viskas priklauso nuo situacijos: kartais mama išgeria daugiau, kartais - tėtis (juokiasi)...
Vieną laidą Neringa skyrė kaimynams. Gabija ir Justina šia tema taip pat turėjo ką pasakyti. Kai jų paklausė, kas eina aiškintis, kai kaimynai ką nors blogai padaro, jos, žinoma, pasakė, kad mama, o kai Neringa paklausė kodėl, atsakymas buvo aiškus: „Todėl, kad mamos balsas geras..." Supraskite, rėkiu ant kaimynų, o iš tiesų pas juos buvau tik kartą ir tada visiškai nerėkiau, o tik paprašiau, kad vienuoliktą valandą vakaro nebežaistų bute krepšinio.
O kad žinotumėte, kiek dar mūsų šeimos paslapčių nėra ištransliuota! Neringa, jei tik kaupia, matyt, jau neprastą šešėlinį archyvą turi surinkusi (juokiasi).
Pasiskundžiau, kad nelengva, tačiau kad ir kaip būtų, Gabija ir Justina suteikia daug džiaugsmo. Jos yra labai meilios, geros širdies, ir dėl to labai džiaugiuosi. Pailgintoje grupėje viena mergaitė nugriuvo, susižeidė ranką, o mokytoja jos net nepaguodė, tai dėl to maniškės net apsiverkė. Man paglosto širdį supratimas, kad jos jautrumo pasauliui. Labai svarbu, kad augdamos jo neprarastų. Aš ir pati esu gana jautrus žmogus, todėl savo vaikus stengiuosi auklėti geru pavyzdžiu (kad ir kaip skambiai pasakyta). Džiaugiuosi, kad mano mergaitės mato neteisybę ir žino, kada kam reikalinga paguoda.
Užsiminei, kad motinystė - dabar svarbiausia tavo veikla. O kaip aktorystė, kuriai paaukojai ne vienus metus? Širdies neskauda, kad nors tavo diplome įrašyta „aktorė", žinias ir patirtį, gautas Muzikos akademijoje, panaudoti nelabai turi kur?
Pasakyti, kad skaudu, nelabai galėčiau, nes jaučiuosi save pakankamai realizuojanti dirbdama tai, ką dirbu. Aktorystė nėra siekiamybė, dėl kurios galėčiau viską mesti. Galbūt kai ko galėčiau atsisakyti dėl kino - jis mane labai traukia.
Žinoma, buvo laikas, kai skaudinausi ir jaučiausi neįvertinta, pagimdžius vaikus atrodė, kad esu niekam nereikalinga. Galėjau ramia širdimi auginti dukras, tačiau pajutau, kad man be galo trūksta veiklos. Ėmiau ieškotis darbo, bet kokio, buvau pasiryžusi kad ir administratore tapti, tačiau Muzikos akademijos magistranto diplomas, kurį gavau vos gimus mergaitėms, niekam didelio įspūdžio nepaliko.
Pamenu, baigusią akademiją mane pakvietė į vieną chaltūrėlę - nusifilmuoti britų dokumentiniame filme. Aprengė istorine suknia ir liepė laukti. Laukiau ilgai, o kol laukiau, mąsčiau: „Dieve, galėčiau laukti ir laukti, kad tik kas leistų man filmuotis..." Tačiau vėliau jokių pasiūlymų nebesulaukiau, todėl pasiilgusi veiklos įstojau į Mykolo Romerio universitetą, kuris šalia mūsų namų. Sau ir kitiems norėjau įrodyti, kad nors baigiau Muzikos akademiją, nesu kvaila. Taip gavau viešojo administravimo magistro diplomą.
Lyg ir nevaidini, tačiau tave visur pristato kaip aktorę. Dėl to nesijauti nejaukiai?
Ne. Esu aktorė, nes nė vienas mano darbas nėra labai nutolęs nuo aktorystės, be to, turiu šiokį tokį vaidmenų bagažą. Patinka, kai mane taip vadina, o kiti tegul sau galvoja: „Kokia ji aktorė!"
Kaip manai, kodėl vienų aktorių karjera susiklosto kur kas sėkmingiau nei kitų - spėju, ne viskas priklauso nuo talento ir gebėjimų?
Priežastis labai paprasta: kai baigėme šviesaus atminimo Dalios Tamulevičiūtės kursą, išėjome į niekur, skirtingai nei kiti, kuriuos ėmėsi kuruoti Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus ar Faustas Latėnas. Mano kurso draugą Salvijų Trepulį D. Tamulevičiūtė įkišo pas Eimuntą Nekrošių, o Rasą Marazaitę - į Jaunimo teatrą, tai viskas, ką tuo metu ji galėjo padaryti. Tik šie du žmonės iš viso mūsų kurso ir dirba teatre, visi kiti su juo turi labai mažai bendra. Nesakau, kad blogai, bet mūsų kursui šiuo atžvilgiu nepasisekė - jei D. Tamulevičiūtė būtų turėjusi savo teatrą, trupę, galbūt viskas būtų susiklostę kiek kitaip.
Nutiko taip, kaip nutiko... Nesu didelė fatalistė, tačiau vis vien manau, kad jei bus lemta suvaidinti teatre, taip ir nutiks.
