„Istorijose“ praeities žaizdas atvers japonų verslininko našlė Milda Takasaka ir kultūrizmo čempionų šeima Irina ir Saulius Misevičiai.
Milda Takasaka laikoma pirmąja Lietuvos ambasadore Japonijoje, lydėjusia premjerą Adolfą Šleževičių pas Japonijos prezidentą, o su japonų žiniasklaida per 1991 m. sausio šturmą nepabūgusi eiti į sovietų armijos omonininkų būstinę.
Šiandien moteris iš našlės pensijos vis dar moka skolas bankui už pradėtą Takasakų šeimos, bet Kauno savivaldybės nacionalizuotą viešbutį, galėjusį tapti japoniška oaze ir prieglobsčiu Tekančios saulės šalies žmonėms Kaune.
Dar bestatant pastatą Milda netikėtai sužinojo, kad statinys jai ir jos vyrui Joiči nebepriklauso. Tačiau milijoninės skolos ir perštinti širdis nesužlugdė Mildos. Ji toliau dirbo „Sugiharos fondo“ prezidente Lietuvoje, vertėjavo, lankė savo vaikus Japonijoje. Dabar 57-erių moteris – trijų tik japoniškai kalbančių anūkų močiutė – laukia ketvirtojo.
Likimas Mildai pateikė dar kelis skaudžius, o gal labiau fantasmagoriškus, momentus. Lietuvos kapinėse palaidojo savo vyrą, bet prieš trejus metus, laidodama mamą, sužinojo, kad urnos su vyro pelenais kape nebėra. Tiesiog kažkam parūpo graži vaza.
Kitos poros istorija: Saulius ir Irina Misevičiai šiandien išgyvena naują romantišką gyvenimo etapą. Lietuvos fitneso ir kultūrizmo pradininkas, šiandien klubo „Geležiniai žmonės“ savininkas ir Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidentas prieš pusmetį galėjo netekti savo mylimosios Irinos. Netikėtą išgijimą moteris laiko tikriausiu stebuklu. Irina lemtingu momentu pirmą kartą per visą poros bendrą gyvenimą pamatė vyro akyse baimę. Baimę netekti savo žmonos.
Irinai – tai naujas savęs pažinimo laikas, kuriame ji save atrado kaip menininkę. Tarybų sąjungos ir Lietuvos kultūrizmo čempionė, tarptautinių turnyrų ir prizų nugalėtoja už tai, kad liko gyva, kad šiandien turi ne vieną, bet abi kojas, kad toliau gali treniruoti Lietuvos fitneso rinktinę, yra dėkinga gydytojams ir Dievui. Keistas šios istorijos paradoksas: kultūrizmo pradininkai šiandien netoleruoja moterų kultūrizmo, nes tuomet peržengiama moteriškumo riba. „Moterys prarado saiką augindamos raumenis. Jos tapdavo vyriškomis. Moteris pirmiausia turi atrodyti elegantiškai, sportiškai, bet ne vyriškai raumeninga“, - įsitikinusi sutuoktinių pora.
Milda Takasaka laikoma pirmąja Lietuvos ambasadore Japonijoje, lydėjusia premjerą Adolfą Šleževičių pas Japonijos prezidentą, o su japonų žiniasklaida per 1991 m. sausio šturmą nepabūgusi eiti į sovietų armijos omonininkų būstinę.
Šiandien moteris iš našlės pensijos vis dar moka skolas bankui už pradėtą Takasakų šeimos, bet Kauno savivaldybės nacionalizuotą viešbutį, galėjusį tapti japoniška oaze ir prieglobsčiu Tekančios saulės šalies žmonėms Kaune.
Dar bestatant pastatą Milda netikėtai sužinojo, kad statinys jai ir jos vyrui Joiči nebepriklauso. Tačiau milijoninės skolos ir perštinti širdis nesužlugdė Mildos. Ji toliau dirbo „Sugiharos fondo“ prezidente Lietuvoje, vertėjavo, lankė savo vaikus Japonijoje. Dabar 57-erių moteris – trijų tik japoniškai kalbančių anūkų močiutė – laukia ketvirtojo.
Likimas Mildai pateikė dar kelis skaudžius, o gal labiau fantasmagoriškus, momentus. Lietuvos kapinėse palaidojo savo vyrą, bet prieš trejus metus, laidodama mamą, sužinojo, kad urnos su vyro pelenais kape nebėra. Tiesiog kažkam parūpo graži vaza.
Kitos poros istorija: Saulius ir Irina Misevičiai šiandien išgyvena naują romantišką gyvenimo etapą. Lietuvos fitneso ir kultūrizmo pradininkas, šiandien klubo „Geležiniai žmonės“ savininkas ir Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidentas prieš pusmetį galėjo netekti savo mylimosios Irinos. Netikėtą išgijimą moteris laiko tikriausiu stebuklu. Irina lemtingu momentu pirmą kartą per visą poros bendrą gyvenimą pamatė vyro akyse baimę. Baimę netekti savo žmonos.
Irinai – tai naujas savęs pažinimo laikas, kuriame ji save atrado kaip menininkę. Tarybų sąjungos ir Lietuvos kultūrizmo čempionė, tarptautinių turnyrų ir prizų nugalėtoja už tai, kad liko gyva, kad šiandien turi ne vieną, bet abi kojas, kad toliau gali treniruoti Lietuvos fitneso rinktinę, yra dėkinga gydytojams ir Dievui. Keistas šios istorijos paradoksas: kultūrizmo pradininkai šiandien netoleruoja moterų kultūrizmo, nes tuomet peržengiama moteriškumo riba. „Moterys prarado saiką augindamos raumenis. Jos tapdavo vyriškomis. Moteris pirmiausia turi atrodyti elegantiškai, sportiškai, bet ne vyriškai raumeninga“, - įsitikinusi sutuoktinių pora.
