Muzika ne tik vienija pačius skirtingiausius žmones ar net susieja ištisas kartas, kartais tai ir puiki priemonė skelbti Dievo žodį. Būtent taip netradiciškai į jaunų žmonių širdis hiphopo ritmu jau kurį laiką beldžiasi kunigas Kastytis Šulčius.
Kodėl būtent repas?
Nuo vaikystės mėgstu muziką, ypač dabar madingų naujųjų krypčių. Jau prieš keliolika metų pamačiau, kad mieste yra vietų, kuriose mielai renkasi, šoka ir bendrauja jaunimas. Būtent ten ir išgirdau repą. Be to, pamėgau vieną radijo stotį, kuri transliuodavo laidą apie pačią įvairiausią muziką: joje ne tik buvo galima išgirsti repo kūrinių, bet ir sužinoti, kur vyks reperių susitikimai. Dažnai į juos vykdavau ir „užsikabinau" (juokiasi).
Reperio gyvenimas neatsiejamas nuo apsmukusių drabužių, masyvių papuošalų ir... gražių merginų bei gausybės keiksmažodžių dainų tekstuose. Ar tai nesikerta su jūsų vertybėmis?
Šitas įvaizdis panašus į klubinės muzikos mėgėjo įvaizdį, kai pastarasis sutapatinamas su „apsirūkymu", „ratais" ir panašiais dalykais. O juk pasaulyje ne viskas taip juoda! Priešingai - daugelis hiphopo subkultūros atstovų turi tvirtą gyvenimo tikslą, siekia aukštojo išsilavinimo ir yra ganėtinai pastovūs.
Kaip į tokį netradicinį Dievo žodžio skleidimą repuojant reagavo jūsų vyresnybė?
Į Kauno kunigų seminariją įstojau 1998-aisiais. Parengiamajame kurse turėjome pasiruošti vienam renginiui. Reikėjo sukurti kažkokią programą, tad aš ir pasisiūliau parepuoti. Bendrakursiai paklausė ir pritarė. Be to, tame pačiame kurse vienam vaikų chorui kūrėme kalėdinį vaidinimą - jame taip pat skambėjo mano dainos. Jei ne šilta tų vaikų reakcija, geri jų tėvų atsiliepimai, tuomečio parengiamojo kurso vadovo (dabartinio Kauno kunigų seminarijos rektoriaus monsinjoro Aurelijaus Žukausko) palaikymas, nežinia kaip būtų. Tai įkvėpė drąsos toliau po truputį dainuoti.
Dainuojate nuo paauglystės, o kada ir kaip į jūsų gyvenimą įžengė Dievas?
Išgirdus šį klausimą, atmintyje iškyla sekmadienio Mišios Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnytėlėje, kur lankydavausi su mama. Pamenu, stovėjau toks mažas tarp žmonių kojų ir nieko nemačiau. Bažnyčia buvo sausakimša... Tikriausiai tądien kažkas mano viduje ir apsivertė... Tiesa, tikrąjį pašaukimą pajutau devintoje klasėje. Tada mirė mano senelis ir tėvai su sese išsikraustė į jo namą. Likau bute vienas. Turėdamas daug laiko, pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, pradėjau sveikai gyventi ir tokiu būdu išsigydžiau skrandžio negalavimus, kurie kamavo nuo vaikystės. Galima sakyti, kad susiklostė idealios sąlygos pašaukimui: ramybė, rimtis, tyla, susikaupimas, vienatvė. Ir štai šiame fone savo širdyje aš pajutau - Dievas nori, kad būčiau kunigas.
Tapęs kunigu, turėjote pakoreguoti anksčiau savo kurtus dainų tekstus?
Pirmą tekstą parašiau 1997-aisiais, o į seminariją įstojau po metų. Tiesą sakant, tik tą vieną dainą tada ir teturėjau. Tekstas gimė pats savaime ir net galėčiau pasakyti, kad tai savotiška mano biografija. Žinoma, vėliau, kai prasidėjo mokslai Kunigų seminarijoje, teko jį pakoreguoti.
Kas kuria muziką jūsų dainoms?
Iš pradžių ji buvo ne mano - užsienio grupių. Vėliau pradėjau dainuoti kartu su Edgaru (Shimkus) iš Jonavos (buvęs repo grupės „Nenardyk" kūrėjas ir narys), kuris pats mums kuria muziką. Tik praėjusiais metais mano dainoms buvo sukurta originali muzika. Jos autorius prodiuseris Maksimas (Maxi J).
Tekstus rašote pats?
Dainų tekstus tikrai kuriame patys - Edgaras ir aš. Įkvėpimo semiuosi iš savo gyvenimo ir tikėjimo patirties, taip pat iš Šventojo Rašto.
Su pasaulietiško repo atstovu atliekate religines dainas. Ar sutiktumėte repuoti kokiame nors renginyje pasaulietišką tekstą su viena Lietuvos repo žvaigždžių?
Aš propaguoju krikščionišką repą, todėl ir tekstas būtų krikščioniškas. Ne kiekviename renginyje ir ne su kiekviena repo žvaigžde sutikčiau kartu dainuoti. Labai svarbu ir tikslas, intencija, dėl ko tai darau. Mano tikslas - reprezentuoti Dievą pasauliui.
Kodėl neimate pinigų už pasirodymus? Jie galėtų būti skirti bažnyčiai ar parapijos skurstantiesiems?
Apskritai kol kas nerengiu koncertų pats (ir nežinau, ar bus kitaip). Važiuoju ten, kur kviečia ir laukia. Kaip minėjau, čia labai svarbi priežastis, dėl ko aš tai darau. Tikrai ne dėl pinigų ar šlovės. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!" Tokia yra krikščionybė. O dėl labdaringų tikslų, čia jau reikėtų organizuoti didesnį renginį ir turėtų būti keletas atlikėjų. Tokiame projekte dalyvauti tikrai neatsisakyčiau.
Kada ir kur artimiausias jūsų pasirodymas? Ar daug jam ruošiatės?
Na, kartais tenka, bet dažniausiai tai nepanašu į tikrą muzikantų repeticiją, nes vyksta automobilyje pakeliui į renginį. Prieš paskutinį pasirodymą išvis nepavyko parepetuoti, nes automobilio magnetoloje užstrigo kompaktinė plokštelė (juokiasi).
Ar kaip ir kiti atlikėjai turite savo gerbėjų ratą?
Gerbėjų yra. Daugiausia tarp krikščioniško jaunimo, bet atsiranda atgarsių ir iš Kauno reperių.
Ar pavyko sudominti jaunus žmones, gal pastebėjote paauglių antplūdį bažnyčioje?
Taip. Muzika yra gera priemonė prakalbinti jauną žmogų. Jeigu jis klausydamas susimąsto, jei jo mintys bent truputį nuo žemės pakyla aukštėliau, jei priverčia susimąstyti ir gali priimti vienokį ar kitokį sprendimą savo gyvenime, manau, tikslas pasiektas. O klausytojų antplūdžio tikrai nepastebėjau ir negalėjau pastebėti, nes dainuojame įvairiausiose vietose. Gal reikėtų pačių klausytojų paklausti, ką jiems davė mano muzika?
Ar laisvalaikiu taip pat klausotės repo?
Dažniausiai vairuodamas automobilį.
Kokius atlikėjus ar grupes mėgstate?
Labiausiai man imponuoja Eminemas. Žaviuosi kunigo ir vienuolio Stan Fortuna kūryba ir dainų atlikimu. Jis netgi savo muziką vadina katalikišku repu. Šią vasarą, dalyvaujant pasaulinėse jaunimo dienose Australijoje, Sidnėjuje, teko gyvai stebėti du jo koncertus. Įspūdis tikrai nepakartojamas.
Ko palinkėtumėte mūsų žurnalo skaitytojoms?
Būkite laimingos. Amžinai!
