Jau metai, kai Živilė Vaškytė tapo televizijos laidos „Labas rytas“ vedėja. Neseniai mergina ryžosi dar vienam išbandymui – po dešimties metų pertraukos užlipo į sceną ir sėkmingai dalyvauja muzikiniame projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“. Beje, Živilė turi ir daugiau talentų...
Kokių vėjų į jūsų gyvenimą įnešė laida „Labas rytas“?
Tikriausiai net ne vėjų, o tikrą uraganą, kuris pasuko mano gyvenimą kita kryptimi. Juk savo noru retas kuris keltųsi ketvirtą valandą ryto (šypsosi). Kita vertus, gavau naujos patirties, išmokau nugalėti tiesioginio eterio baimę ir stresą, žaibiškai į viską reaguoti. Tai patirtis, kurios niekur kitur nebūčiau galėjusi įgyti.
Jūsų negąsdino, kad reikės keltis paryčiais?
Nemeluosiu, sunkiai įsivaizdavau save pabundančią tokiu metu. Anksčiau net ir septintą ryto sunku buvo atsikelti. Visgi negali praleisti progos išbandyti save vien todėl, kad mėgsti rytais pamiegoti. Be to, nerimavau, ar tokį ankstyvą rytą pavyks sklandžiai kalbėti, šypsotis ir džiugia nuotaika užkrėsti žiūrovą. Pasirodo, nėra nieko neįmanomo.
Dėl tokio ankstyvo darbo teko ko nors atsisakyti?
Ilgesnių vakarojimų ir įpročio padėti galvą ant pagalvės ne anksčiau kaip vidurnaktį (šypsosi).
Ar jaudinatės prieš tiesioginį eterį, juk tai nelengvas išbandymas net ir patyrusiems laidų vedėjams?..
Jei esu pailsėjusi ir gerai jaučiuosi, tada jaudulio beveik nebūna. Žinoma, prieš kiekvieną pokalbį kažin kas sukirba viduje, nes nežinai, ar ta koja pašnekovas išlipo iš lovos, kur link pakryps pokalbis ir dar daugybės dalykų, nepriklausančių nuo manęs. Jei žinotum, kad viskas vyks taip, kaip suplanavai, jaudulio nejustum. Tačiau taip turbūt niekada nenutinka.
Ar šį darbą vertinate kaip didžiulę karjeros pergalę?
Tikrai džiugu, kad manimi patikėjo, pasitikėjo ir iki šiol tiki. Be to, mūsų televizijoje nėra daugiau laidų, kurias tris valandas tiesiogiai vestų vienas žmogus. Džiaugiuosi, kad tas žmogus esu aš. Pati tai vertinu kaip didžiulį žingsnį į priekį.
O kur dar norėtumėte išbandyti savo jėgas?
Minčių yra įvairiausių... Turbūt viskam ateina savas laikas. Pavyzdžiui, nuo vaikystės labai mėgau piešti, bet tik prieš metus vėl paėmiau teptuką, susigundžiusi pažinti kinų tapybos paslaptis. Gerai sekasi, tad jau yra laukiančių, kada padovanosiu savo kūrinį. Ir man smagu, kad ši veikla ne tik man miela, bet ir džiugina kitus. Dainavau irgi nuo vaikystės, baigiau muzikos mokyklą. O į sceną užlipau po beveik dešimties metų.
Kodėl nusprendėte dalyvauti muzikiniame projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“?
Ilgai spyriojausi, bet džiaugiuosi, kad vis dėlto ryžausi. Tai tikrai labai smagi, naudinga ir įdomi patirtis. Be to, dainuoju su scenos vilku Povilu Meškėla. Jis ne tik savo srities profesionalas, geras mokytojas, bet ir puikus žmogus, kurį visada smagu matyti ir su kuriuo gera bendrauti.
Kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė?
Tą savaitę, kai dirbu „Labame ryte“, tenka gana griežtai susiplanuoti, kad suspėčiau ir laidoms pasirengti, ir repetuoti, ir dar pailsėti. Bet viskas įmanoma. Manau, svarbiausia, kad man patinka dainuoti, mokytis ir pasirodyti scenoje. Žinoma, už tai turiu dėkoti savo partneriui Povilui Meškėlai, kuris rengimąsi koncertams paverčia tikrai smagia veikla. Abu vertiname tai kaip linksmą žaidimą, tad nejaučiame įtampos ar kitokių blogų emocijų. O kai smagu, norisi žaisti kuo ilgiau...
Esate užsiėmęs ir matomas žmogus. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui ir ar nevargina kitų dėmesys?
Asmeniniam gyvenimui laiko tikrai lieka. Tiesiog reikia viską kruopščiai planuoti ir labai norėti visur suspėti. Savęs žvaigžde nelaikau, todėl rūpesčių dėl ypatingo dėmesio nekyla. Žinoma, būna kurioziškų situacijų, bet jos dažniausiai linksmos ir nepatogumų nesukelia.
O kuo svajojote būti vaikystėje?
Svajonių buvo daug. Galbūt labiausiai norėjau tapti dizainere. Moku siūti, megzti, nerti, siuvinėti, be to, visada domėjausi mada. Mano močiutė buvo siuvėja, todėl stebėdavau, kaip ji matuoja ponias, kuria joms drabužių eskizus. Klienčių močiutė turėjo tiek, kad kartais durys neužsidarydavo (šypsosi).
Kodėl pasirinkote žurnalistės kelią?
Tik dvyliktoje klasėje susimąsčiau, kad mano charakteriui galbūt tiktų ši profesija. Čia nuolat kas nors vyksta, keičiasi žmonės, įvykiai, nereikia sėdėti vienoje vietoje ir stebėti, kaip gyvenimas plaukia pro šalį. Taigi pildydama stojamųjų dalykų sąrašą įrašiau žurnalistiką. Tada šis apsisprendimas atrodė netikėtas, nes ilgai galvojau apie teisės studijas. Dabar kitoje srityje savęs neįsivaizduoju. Bent jau kol kas.
Kelerius metus studijavote Norvegijoje. Kokie prisiminimai liko iš šios šalies?
Buvo nelengva, nes reikėjo ne tik adaptuotis svečioje šalyje, bet ir išmokti norvegų kalbą, siekti rezultatų ir dar grįžti į Lietuvą, mat tuo pačiu metu studijavau dviejose valstybėse. Vis dėlto buvo šaunu pažinti Norvegiją, jos žmones. Ketinau likti ten toliau studijuoti, bet šeimos ilgesys nugalėjo. Dabar, kai kas nors pamini Norvegiją ar gatvėje išgirstu kalbant norvegiškai, širdis suvirpa. Pasiilgau tos šalies ir svajoju vėl joje apsilankyti.
Artimiausiu metu neplanuojate ištrūkti iš gimtinės pailsėti?
Keliauti labai mėgstu, tačiau kol kas galimybės nesutampa su norais (šypsosi). Jei viskas priklausytų tik nuo pastarųjų, turbūt visą „svietą“ aplėkčiau.
Ką veikiate laisvą savaitę?
Ilsiuosi. O kaip tai darau, lemia nuotaika. Kartais tiesiog tinginiauju prie televizoriaus ar paimu į rankas knygą. Aplankau drauges, kurių nematau per darbo savaitę. Tiesa, dabar tuos laisvus tarpelius dažniausiai užpildo repeticijos. Laisvalaikiu stengiuosi nuveikti ką nors mielo širdžiai. Pastebėjau, kad pradėjusi vesti „Labą rytą“, dažniau pasilepinu, tarsi norėdama kompensuoti kūnui už alinančią darbo savaitę. Mėgstu masažą, tik retokai juo pasilepinu. Jogos ir sporto treniruotes pristabdžiau, nes nežinojau, koks bus gyvenimo tempas įsisukus į muzikinį televizijos projektą. Labai laukiu vasaros, kada galėsiu maudytis ežere.
Esate šeimos žmogus ar šiuo metu jums rūpi tik karjera?
Manau, šeima – didžiausia vertybė. Užaugau labai gražioje šeimoje, tad norisi ir pačiai kada nors tokią sukurti. Dabar tiesiog dirbu mėgstamą darbą, tai – svarbiausia. O karjeros siekis – individualus dalykas. Nesmerkiu tų, kurios daug dirba, šeimą planuoja vėliau, taip pat ir tų, kurios anksti sukuria šeimą, o profesinius planus nukelia ateičiai. Tik pats žmogus žino, kas jam geriausia.
Ar kada nors pagalvojote, kad gal jau metas kurti šeimą, susilaukti vaikų?
Apie šeimą, vaikus, žinoma, galvoju. Tik jaučiu, kad tam dar ne laikas. Nors turiu bendraamžių draugių, auginančių ir po du vaikučius. Suvokiu, kad vienodų gyvenimo istorijų nebūna, tokių pat laimių ir nelaimių – taip pat. Labai myliu vaikus, visada džiaugiuosi galėdama su jais pabendrauti. Man vaikai – tikras atradimas, nes jie nuoširdūs, nemoka meluoti. Kadangi užaugau šeimoje, kurioje – trys seserys, pati taip pat pasvajoju apie kelis vaikus. O į klausimą, kodėl dar neplanuoju vaikų, juokaudama dažnai atsakau, kad yra didelė tikimybė susilaukti dvynukų, tad skubėti nėra kur. Gal iškart bus du (juokiasi).
Ką jums reiškia namai? Ar daug juose praleidžiate laiko?
Džiaugiuosi, kad turiu savo namus, kuriuos galiu kurti, gražinti kaip noriu. Svarbiausia, kad būtų jauku ir gera, norėtųsi į juos grįžti. Namai turi būti tikras ramybės, poilsio uostas ir galbūt net savotiška slėptuvė nuo išorinio pasaulio. Manau, tokius turiu. Tikrai jaučiu, kad užvėrusi namų duris, pamirštu įtampą darbe, negandas, rūpesčius.
Tiesa, kad mėgstate gaminti valgį?
Gaminu beveik kasdien. Mėgstu išbandyti naujus receptus, kurių turiu visą dėžę. Neseniai susirgau nauja „liga“ – perku kulinarines knygas. Dėl laiko stokos jas atsiverčiu rečiau. Bet jei turiu laiko ir noro, namai pakvimpa egzotika. Manau, pasisekė ir mano draugams, nes viena pasislėpusi nevalgau, vaišinu visus, kurie pas mane atvyksta.
Be gražių, prasmingų ir linksmų dienų, kiekvienam pasitaiko ir sunkių momentų. Į kieno petį visada galite atsiremiate?
Didžiausia mano nuodėmklausė – jaunesnioji sesuo. Jai esu labai dėkinga, kad galiu bet kada paskambinti ir išlieti „dūšią“. Ir žinau, kad ji ne tik išklausys, bet ir tiesiai pasakys, kaip yra iš tikrųjų. Beje, sesuo – ir didžiausia mano kritikė. Ką galbūt kiti nutylės, sesuo pasakys.
Kokių vėjų į jūsų gyvenimą įnešė laida „Labas rytas“?
Tikriausiai net ne vėjų, o tikrą uraganą, kuris pasuko mano gyvenimą kita kryptimi. Juk savo noru retas kuris keltųsi ketvirtą valandą ryto (šypsosi). Kita vertus, gavau naujos patirties, išmokau nugalėti tiesioginio eterio baimę ir stresą, žaibiškai į viską reaguoti. Tai patirtis, kurios niekur kitur nebūčiau galėjusi įgyti.
Jūsų negąsdino, kad reikės keltis paryčiais?
Nemeluosiu, sunkiai įsivaizdavau save pabundančią tokiu metu. Anksčiau net ir septintą ryto sunku buvo atsikelti. Visgi negali praleisti progos išbandyti save vien todėl, kad mėgsti rytais pamiegoti. Be to, nerimavau, ar tokį ankstyvą rytą pavyks sklandžiai kalbėti, šypsotis ir džiugia nuotaika užkrėsti žiūrovą. Pasirodo, nėra nieko neįmanomo.
Dėl tokio ankstyvo darbo teko ko nors atsisakyti?
Ilgesnių vakarojimų ir įpročio padėti galvą ant pagalvės ne anksčiau kaip vidurnaktį (šypsosi).
Ar jaudinatės prieš tiesioginį eterį, juk tai nelengvas išbandymas net ir patyrusiems laidų vedėjams?..
Jei esu pailsėjusi ir gerai jaučiuosi, tada jaudulio beveik nebūna. Žinoma, prieš kiekvieną pokalbį kažin kas sukirba viduje, nes nežinai, ar ta koja pašnekovas išlipo iš lovos, kur link pakryps pokalbis ir dar daugybės dalykų, nepriklausančių nuo manęs. Jei žinotum, kad viskas vyks taip, kaip suplanavai, jaudulio nejustum. Tačiau taip turbūt niekada nenutinka.
Ar šį darbą vertinate kaip didžiulę karjeros pergalę?
Tikrai džiugu, kad manimi patikėjo, pasitikėjo ir iki šiol tiki. Be to, mūsų televizijoje nėra daugiau laidų, kurias tris valandas tiesiogiai vestų vienas žmogus. Džiaugiuosi, kad tas žmogus esu aš. Pati tai vertinu kaip didžiulį žingsnį į priekį.
O kur dar norėtumėte išbandyti savo jėgas?
Minčių yra įvairiausių... Turbūt viskam ateina savas laikas. Pavyzdžiui, nuo vaikystės labai mėgau piešti, bet tik prieš metus vėl paėmiau teptuką, susigundžiusi pažinti kinų tapybos paslaptis. Gerai sekasi, tad jau yra laukiančių, kada padovanosiu savo kūrinį. Ir man smagu, kad ši veikla ne tik man miela, bet ir džiugina kitus. Dainavau irgi nuo vaikystės, baigiau muzikos mokyklą. O į sceną užlipau po beveik dešimties metų.
Kodėl nusprendėte dalyvauti muzikiniame projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“?
Ilgai spyriojausi, bet džiaugiuosi, kad vis dėlto ryžausi. Tai tikrai labai smagi, naudinga ir įdomi patirtis. Be to, dainuoju su scenos vilku Povilu Meškėla. Jis ne tik savo srities profesionalas, geras mokytojas, bet ir puikus žmogus, kurį visada smagu matyti ir su kuriuo gera bendrauti.
Kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė?
Tą savaitę, kai dirbu „Labame ryte“, tenka gana griežtai susiplanuoti, kad suspėčiau ir laidoms pasirengti, ir repetuoti, ir dar pailsėti. Bet viskas įmanoma. Manau, svarbiausia, kad man patinka dainuoti, mokytis ir pasirodyti scenoje. Žinoma, už tai turiu dėkoti savo partneriui Povilui Meškėlai, kuris rengimąsi koncertams paverčia tikrai smagia veikla. Abu vertiname tai kaip linksmą žaidimą, tad nejaučiame įtampos ar kitokių blogų emocijų. O kai smagu, norisi žaisti kuo ilgiau...
Esate užsiėmęs ir matomas žmogus. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui ir ar nevargina kitų dėmesys?
Asmeniniam gyvenimui laiko tikrai lieka. Tiesiog reikia viską kruopščiai planuoti ir labai norėti visur suspėti. Savęs žvaigžde nelaikau, todėl rūpesčių dėl ypatingo dėmesio nekyla. Žinoma, būna kurioziškų situacijų, bet jos dažniausiai linksmos ir nepatogumų nesukelia.
O kuo svajojote būti vaikystėje?
Svajonių buvo daug. Galbūt labiausiai norėjau tapti dizainere. Moku siūti, megzti, nerti, siuvinėti, be to, visada domėjausi mada. Mano močiutė buvo siuvėja, todėl stebėdavau, kaip ji matuoja ponias, kuria joms drabužių eskizus. Klienčių močiutė turėjo tiek, kad kartais durys neužsidarydavo (šypsosi).
Kodėl pasirinkote žurnalistės kelią?
Tik dvyliktoje klasėje susimąsčiau, kad mano charakteriui galbūt tiktų ši profesija. Čia nuolat kas nors vyksta, keičiasi žmonės, įvykiai, nereikia sėdėti vienoje vietoje ir stebėti, kaip gyvenimas plaukia pro šalį. Taigi pildydama stojamųjų dalykų sąrašą įrašiau žurnalistiką. Tada šis apsisprendimas atrodė netikėtas, nes ilgai galvojau apie teisės studijas. Dabar kitoje srityje savęs neįsivaizduoju. Bent jau kol kas.
Kelerius metus studijavote Norvegijoje. Kokie prisiminimai liko iš šios šalies?
Buvo nelengva, nes reikėjo ne tik adaptuotis svečioje šalyje, bet ir išmokti norvegų kalbą, siekti rezultatų ir dar grįžti į Lietuvą, mat tuo pačiu metu studijavau dviejose valstybėse. Vis dėlto buvo šaunu pažinti Norvegiją, jos žmones. Ketinau likti ten toliau studijuoti, bet šeimos ilgesys nugalėjo. Dabar, kai kas nors pamini Norvegiją ar gatvėje išgirstu kalbant norvegiškai, širdis suvirpa. Pasiilgau tos šalies ir svajoju vėl joje apsilankyti.
Artimiausiu metu neplanuojate ištrūkti iš gimtinės pailsėti?
Keliauti labai mėgstu, tačiau kol kas galimybės nesutampa su norais (šypsosi). Jei viskas priklausytų tik nuo pastarųjų, turbūt visą „svietą“ aplėkčiau.
Ką veikiate laisvą savaitę?
Ilsiuosi. O kaip tai darau, lemia nuotaika. Kartais tiesiog tinginiauju prie televizoriaus ar paimu į rankas knygą. Aplankau drauges, kurių nematau per darbo savaitę. Tiesa, dabar tuos laisvus tarpelius dažniausiai užpildo repeticijos. Laisvalaikiu stengiuosi nuveikti ką nors mielo širdžiai. Pastebėjau, kad pradėjusi vesti „Labą rytą“, dažniau pasilepinu, tarsi norėdama kompensuoti kūnui už alinančią darbo savaitę. Mėgstu masažą, tik retokai juo pasilepinu. Jogos ir sporto treniruotes pristabdžiau, nes nežinojau, koks bus gyvenimo tempas įsisukus į muzikinį televizijos projektą. Labai laukiu vasaros, kada galėsiu maudytis ežere.
Esate šeimos žmogus ar šiuo metu jums rūpi tik karjera?
Manau, šeima – didžiausia vertybė. Užaugau labai gražioje šeimoje, tad norisi ir pačiai kada nors tokią sukurti. Dabar tiesiog dirbu mėgstamą darbą, tai – svarbiausia. O karjeros siekis – individualus dalykas. Nesmerkiu tų, kurios daug dirba, šeimą planuoja vėliau, taip pat ir tų, kurios anksti sukuria šeimą, o profesinius planus nukelia ateičiai. Tik pats žmogus žino, kas jam geriausia.
Ar kada nors pagalvojote, kad gal jau metas kurti šeimą, susilaukti vaikų?
Apie šeimą, vaikus, žinoma, galvoju. Tik jaučiu, kad tam dar ne laikas. Nors turiu bendraamžių draugių, auginančių ir po du vaikučius. Suvokiu, kad vienodų gyvenimo istorijų nebūna, tokių pat laimių ir nelaimių – taip pat. Labai myliu vaikus, visada džiaugiuosi galėdama su jais pabendrauti. Man vaikai – tikras atradimas, nes jie nuoširdūs, nemoka meluoti. Kadangi užaugau šeimoje, kurioje – trys seserys, pati taip pat pasvajoju apie kelis vaikus. O į klausimą, kodėl dar neplanuoju vaikų, juokaudama dažnai atsakau, kad yra didelė tikimybė susilaukti dvynukų, tad skubėti nėra kur. Gal iškart bus du (juokiasi).
Ką jums reiškia namai? Ar daug juose praleidžiate laiko?
Džiaugiuosi, kad turiu savo namus, kuriuos galiu kurti, gražinti kaip noriu. Svarbiausia, kad būtų jauku ir gera, norėtųsi į juos grįžti. Namai turi būti tikras ramybės, poilsio uostas ir galbūt net savotiška slėptuvė nuo išorinio pasaulio. Manau, tokius turiu. Tikrai jaučiu, kad užvėrusi namų duris, pamirštu įtampą darbe, negandas, rūpesčius.
Tiesa, kad mėgstate gaminti valgį?
Gaminu beveik kasdien. Mėgstu išbandyti naujus receptus, kurių turiu visą dėžę. Neseniai susirgau nauja „liga“ – perku kulinarines knygas. Dėl laiko stokos jas atsiverčiu rečiau. Bet jei turiu laiko ir noro, namai pakvimpa egzotika. Manau, pasisekė ir mano draugams, nes viena pasislėpusi nevalgau, vaišinu visus, kurie pas mane atvyksta.
Be gražių, prasmingų ir linksmų dienų, kiekvienam pasitaiko ir sunkių momentų. Į kieno petį visada galite atsiremiate?
Didžiausia mano nuodėmklausė – jaunesnioji sesuo. Jai esu labai dėkinga, kad galiu bet kada paskambinti ir išlieti „dūšią“. Ir žinau, kad ji ne tik išklausys, bet ir tiesiai pasakys, kaip yra iš tikrųjų. Beje, sesuo – ir didžiausia mano kritikė. Ką galbūt kiti nutylės, sesuo pasakys.
