Nors visada yra tarp žmonių, buvusi televizijos diktorė, BTV sveikinimų koncerto vedėja Laima Kybartienė (49) sako, kad galėtų gyventi viena. Jai patinka užsidaryti namie, ant miegamojo lovos išsidėlioti, vartyti ir skaityti knygas, kai ką netgi brūkštelėti pačiai. „Esu naminė...“ – prisipažįsta moteris, kuri, anot gerai ją pažįstančių žmonių, ypač išsiskleidė po skyrybų su vyru.
Jus dažnai mato knygynuose. Knygos – jūsų aistra?
Mane maniakiškai traukia naujų knygų kvapas. Gerai, kad knygyno darbuotojai atpažįsta – būtų gėda, kad kiek laiko ten praleidžiu. Laikraštis – kas kita. Kai imu jį į rankas, galvoju apie šviną, dažus, rankos juodos lieka. O knygos... Jos turi kažką stebuklingo.
Ar pati niekada nemėginote rašyti?
Visokiausių minčių yra galvoje. Draugai dažnai sako: „Rašyk.“ Mėgstu filosofuoti, imu mintimis ir nukeliauju į pasaulio kraštą, o paskui nerandu kelio atgal. Tačiau kalbėti yra viena, o visai kas kita mintis užrašyti popieriuje. Visos protingos kažkur dingsta... Rašymas, poezija yra tai, ko negali nedaryti. Tikrasis talentas nepaiso žmogaus norų, kartais jis veržte išsiveržia. Kai pajusiu, kad atėjo laikas ir negaliu nerašyti, gal pamėginsiu...
Ar jaučiate, kad negalite nekalbėti?
Galiu. Būna, namuose išvis nekalbu.
Dukros sako: mama pyksta?
Pirmą kartą jos nesuprato, kas vyksta: „Mama, kas?“ Paėmiau ir užrašiau: „Šiandien mama nekalba.“ Visą dieną galvojo, ką ne taip padarė. Vėliau išsiaiškinome: tiesiog nekalbadienis.
Ar kiekvieno nekalbadienio priežastis – skirtinga?
Kartais viduje būna tiek minčių, kad garso nebereikia. Vis prisimenu fantastikos knygas, kuriose pasakojama apie žmones, sugebančius bendrauti mintimis. Žinai, žvilgsnis kartais veiksmingesnis nei žodis.
Ar kada būdavo, kad iš televizijos namo pareidavote persisotinusi žodžių?
Bendravimas manęs nevargina, juk dažniausiai iš kito žmogaus kažką gauni. Iš vieno daugiau, iš kito – mažiau... Fiziškai pavargstu skaitydama sveikinimų tekstus. Kartais per vieną koncertą jų būna devyni lapai. Perskaityti užtrunka valandą, o juk dar reikia sudėti visą meilę, nuoširdumą. Štai po laidos, vakare, nesinori leisti jokių garsų.
O jei draugės kviečia į miestą pleptelėti?
Turiu tris labai geras. Viena dirba televizijoje, kita – dirbo, bet dabar gyvena užsienyje, trečia – mokyklos laikų draugė, mudvi sėdėjome viename suole.
Tokią draugystę sunku išsaugoti...
Vilniuje, Karoliniškėse, baigiau 41-ąją vidurinę. Mūsų buvo pirmoji, pati žaviausia laida.
Vėliau Muzikos akademijoje studijavote dainavimą, tačiau karjera pasisuko į kitą pusę...
Nesakyčiau, kad visai į kitą. Kai dainuoji, rodai savo gebėjimus. Televizijoje žmonės irgi tą patį daro.
Būna, darbas daro įtaką asmeniniam gyvenimui. O jums atvirkščiai – asmeninis gyvenimas daro įtaką darbui...
Kas ten žino? Ar padarė įtaką tai, kad susitikau su buvusiu vyru ir kad jo tėtis buvo šviesaus atminimo diktorius Vytautas Kybartas? Manau, Dievas taip sudėliojo... Skeptiškai vertinu frazę: „Taip turėjo būti!“ Manau, už jos labai lengva paslėpti savo silpnybes, neryžtingumą. Matyt, visų žmonių gyvenime keliai veda taip, kad galėtum realizuoti save. Tikriausiai ir man taip buvo...
Niekada nesigailėjote, kad pasirinkote diktorės, o ne dainininkės kelią?
Kai būna labai liūdna, prasideda: „Galėjo būti geriau“, „Kodėl taip padariau?“ ir „Velnias nešė mane į tą galerą“. Sakykite, kas taip nesvarsto?
Kiek jums buvo metų, kai tapote televizijos diktore?
Dvidešimt šešeri. Dvejus metus lankiau parengiamuosius kursus, vėliau – mokslai akademijoje, metai atostogų, kol auginau dukrytę.
Ar dabar kada dainuojate?
Su mama neseniai važiavome į jos tėviškę. Kai susėdome su tetulėmis... Aišku, kad dainuoju! Ir automobiliu važiuodama.
Tačiau kažkodėl dalyvavote ne dainų, o šokių projekte?
Labai norėjau šokti. Tik, matyt, neįvertinau savo jėgų...
Tačiau esate tokia sportiška moteris!
Būti sportiškai – dar ne viskas. Šokį reikia pajausti. Tam turėjau per mažai laiko. Išsigandau, kad kažką darau netobulai, ne taip. Nors... Jei būtų leidę, gal būčiau ir ilgiau išsilaikiusi.
Praėjusių metų „Lietuvos šokių dešimtuko“ kompanija – kaip reta draugiška. Žinau, net dabar susitinkate. Likote draugai?
Vakare gaunu žinutę: „Būk šeštą ten ir ten.“ Sulekiame visi, susinešame, kas ką turime. Pas Darių Raubą keletą kartų, Osvaldo Markevičiaus gimtadienį šventėme. Liko patys draugiškiausi jausmai.
Laima, dabar televizijoje nardote lyg žuvis vandenyje, o kaip prisimenate pirmąsias dienas?
Mintis, kad galiu tapti diktore, pirmiausia kilo anytai. Žinote, kaip namuose vyras su žmona pasikalba: turime gražią marčią, gal į televiziją, darbelis nesunkus, atsisės, gražiai sušukuos, nugrimuos, keletą žodelių pasakys. Kodėl ne? Tais laikais televizijoje mokėdavo gerus atlyginimus, o ir prestižas.
O dar galimybė apsipirkti svarbiems asmenims skirtose parduotuvėse...
Ne, tokios privilegijos neturėjome, tačiau mus visi pažinojo. Kur nueisi, šiurkščiai neatsakys, tik šypsosi, tik kviečia. Netgi dabar parduotuvėje sakau: „Noriu šito kumpelio.“ O pardavėja: „Neduosiu!“ – „Kaip tai?“ Šypsosi: „Šitą pirkite!“ Tai irgi privilegija (juokiasi).
Pamenu, vieną dieną uošvis sako: „Eime į televiziją, parodysiu, kur dirbu.“ Pasodino prie „Panoramos“ stalo. Galas šiek tiek pakeltas, pamenu, jau taip nepatogu sėdėti, popieriaus lapai su tekstu žemyn slysta. Uošvis sako: „Perskaityk.“ Aš visa įsitempusi, balsas dreba, gerklos užspaustos. Nepavyko man tada... Žodžiu, keliauk sau ir dainuok toje Muzikos akademijoje. Buvau trečiame kurse... Kai baigiau mokslus, siūlė važiuoti į Klaipėdą arba į Kauną. Nei vienas, nei kitas miestas man netiko – Vilniuje šeima, dukra, butas. Teko imti laisvą diplomą. Visą vasarą su uošviu rimtai dirbome. Jis man parnešdavo „Panoramos“ tekstus, skaitėme poeziją. Vytautas mokė mane, kaip elgtis per filmavimą. Kadangi ėjau viena, nedalyvavau konkurse, net trys komisijos tikrino. Tais laikais apie korupciją kalbėti buvo neįmanoma. Pamenu, operatorius Jonas Gurskas sako: „Šiandien paskutinis išbandymas. Žinok, jei pakvies ant raudono kilimėlio, viskas gerai, perėjai visus tris pragaro ratus.“ Uošvis moko: „Tu, Laima, kai nueisi pas direktorių, tik nesakyk „jo“, sakyk „taip“. Januitis „jo“ nemėgsta. O aš į jį atsisuku: „Jo!“ „Ne „jo“, o „taip“, – pykteli. Ateinu, direktorius klausia: „Jūsų tėveliai nebuvo ištremti?“ „Jo, nebuvo“, – atsakau užmiršusi visus pamokymus. Juk anais laikais buvo svarbu, kad biografija būtų be dėmių. Pionierė, komjaunuolė, jei aktyvistė, dar geriau. Tai, kad mokykloje mano elgesys buvo įvertintas kaip nepatenkinamas, nutylėjo.
Na, visai į jus nepanašu!
Mokykloje lankiau ir pramoginius, ir liaudies šokius, ir ansamblyje dainavau, o dar renginius vesdavau. Vieną vakarą po repeticijos kažkokio vyno...
Daili, truputį pasiutusi, na, gerbėjų jums, matyt, netrūko. Susituokėte gana anksti. Kaip susipažinote su buvusiu vyru?
Viena iš mano sąlygų – nekalbėti apie buvusį vyrą ir asmeninį gyvenimą.
Sunku paneigti, kad po skyrybų jūs tarsi pražydote. Beje, moterims dažnai taip nutinka. Kaip manote – kodėl?
Po skyrybų prasideda naujas moters gyvenimo etapas. O juk naują taip smagu pradėti! Žmogus kupinas vilčių. Ir nesvarbu, vyras ar moteris. Vyrai skyrybas išgyvena skausmingiau, moterys – lengviau. Skamba primityviai, bet jos turi naują galimybę.
Nesu tikra, kad toks suvokimas ateina pirmąją dieną po skyrybų...
Skyrybos yra vienas baisiausių išgyvenimų. Vienas blogiausių dalykų moters ir vyro gyvenime. Būdami kartu suaugame kūnu ir siela. Atsiskirti – be galo skausminga. Kartais reikia operacijos, kad išgyventum. Būtų buvę geriau, jei šeima būtų išsaugota. Juk tai – sala, į kurią galima pabėgti. Kad ją išsaugotum, reikia jėgų, noro. Baisu, kai žmonėms pritrūksta patirties, kai apima išgąstis, o gal tai – vaikystės patyrimas, kai bėga lyg žvėreliai užsimerkę. Suprantu, tikrą gyvenimą pamatyti nėra paprasta, bet pamėginti galima...
Mums dažnai neužtenka ryžto ištarti tai, ko negalime, nenorime girdėti...
Prisimenu filmus, kuriuose vienuoliai iki kraujo save plaka, kad sutramdytų kūną. Sakoma, kad dvasia už jį stipresnė, tačiau kūniškų dalykų nepaisyti negalime. Sutinku, kad labai skauda, kai įvardiji dalykus, kurių nenori girdėti, ir darai tai naikindamas save. Tačiau stebuklas pamatyti tuos dalykus atsiveriant. Štai kas padeda mums tobulėti, štai kas moko meilės. Visada dukroms sakau: „Pirmiausia išmokite mylėti save.“ Jos šaukia: „Mes – ne egoistės.“ O aš manau, jei išmoksti mylėti save, išmoksti šiuo jausmu dalytis.
Bet kokie atsivėrimai nėra malonūs...
Todėl, kad nemalonu stovėti nuogam prieš kitą. Brandus žmogus, matydamas kito netobulumą, sugeba įžvelgti nuostabių dalykus. Užtat ir priima tą nuogumą. Nesubrendėlis išsigąsta, pabėga, nevertina – na, daug visokių žodžių galima prigalvoti.
Kaip jums atrodo, kas dvasios ieškojimų baiminasi labiau – vyrai ar moterys?
Negalima kalbėti apie lytį. Jokiu būdu! Tai – branda.
Vis dažniau girdžiu frazę „Vyrai yra bailiai“...
Jokiu būdu nedrįsčiau taip sakyti. Gal kartais jie skausmingiau reaguoja, gal išsigąsta. Tačiau ir moterys išsigąsta. Ir aš išsigąstu...
Po skyrybų daugelis moterų, ypač gražių, pajunta skvarbius kitų damų žvilgsnius, jų atsargumą. Ar teko tai patirti?
Be abejo, teko. Visą laiką sakau, kad tai – tos moters bėda, ne mano.
Ir vis dėlto išsiskyrusi moteriai tarsi turi kokį antspaudą...
Visaip būna... Vienos lyg ir gauna naują šansą, laisvai sprendžia, ką toliau daryti, kitoms tai – didžiulė tragedija. Išsiskyrusi moteris, kaip ir vyras, įgyja skausmingos patirties. Jei pasimokė iš savo klaidų, turi galimybę tobulėti. O juk gyvenimas tam ir skirtas. Ne pinigų uždirbti, ne įtakos sritimis dalytis, o tobulėti ir mokytis meilės...
Skamba taip banaliai...
Tai – žurnalistikos frazė. Tačiau mums visiems reikia meilės. Daugelis nesupranta, bet kuo daugiau jos atiduodi kitiems, tuo pats daugiau gauni. Be meilės net skanaus patiekalo nepagaminsi.
Laima, ar jus meilė po skyrybų dar kartą aplankė?
Tarėmės apie tai nekalbėti, taigi atsakymo nesulauksite. Nepykite...
Per sveikinimo koncertus dalijate tokius gražius žodžius, tiek svetimos meilės perduodate savo lūpomis...
Visada noriu sveikinimą padaryti gyvą. O žmonių esama visokių... Vieni nori trafaretinių frazių, kiti – zefyrų. Man svarbu, kad kiekvienas pasijustų mylimas. Esu lyg tos meilės patvirtinimas. Kad vaikai myli tėvus, tėvai – vaikus. Sakai žmogui: „Aš tave myliu!“ Jis netiki. Pasakai tą pačią frazę per televizorių – apsiverkia iš džiaugsmo. Kodėl taip yra?
Prisipažinkite, kas jus jaudina, kas priverčia pravirkti?
Grožis. Gyvenimas yra nuostabus! Man gražu, kai žmonės moka sakyti negražius dalykus mylėdami, neskaudindami.
Panašu, jūsų gyvenime daug optimizmo...
Realizmo daugiau, o jame – ir liūdesio. Mano gyvenimo filosofija tokia: nieko nėra svarbiau už meilę.
Jums reikėjo būti stipriai: po skyrybų pasirūpinti savimi, dukromis...
Sutinku, moterys stipresnės. Jos visada galvoja apie vaikus, negali tiesiog imti ir išskristi. Moterims reikia sukurti namus, kur vaikai ir jos pačios rastų ramybę.
Jūsų vyresnioji jau išskrido?
Jai dvidešimt septyneri, dirba vadybininke, gyvena atskirai. Maniau, išsiskyrimas bus lengvesnis... Nesitikėjau, kad tiek daug apie tai galvosiu: nemokės, negalės, nesugebės. Jei ji neskambina, vadinasi, viskas gerai.
Gyvenate su jaunėle, kuriai aštuoniolika. Irgi nelengvas amžius. Ar jūsų namuose yra taisyklės?
Dėl kai kurių dalykų mudvi susitariame. Pavyzdžiui, ryte šunį vedu aš, vakare – ji. Tik apie dukras žadėjau nekalbėti. Jos nori ramybės, o aš gerbiu jų pasirinkimą. Dar namuose turime aštuoniolikos metų katę. Fantastiška katė.
Jei nereikėtų bendrauti su pasauliu, sėdėčiau namuose ir skaityčiau knygas. Apsikraunu jomis, rašau, galvoju.
Ar galėtumėte gyventi be televizijos?
Nežinau, negaliu atsakyti į šitą klausimą. Išgyventi be jos galėčiau, darbą kokį vis tiek surasčiau, štai ir išlenda mano optimizmas. Žiūriu, kad šiandien man būtų gerai, kad būtų gera žmonėms, kuriuos myliu. Patikėkite, tai – didžiulis darbas ir man jo užtenka iki valios.
Jus dažnai mato knygynuose. Knygos – jūsų aistra?
Mane maniakiškai traukia naujų knygų kvapas. Gerai, kad knygyno darbuotojai atpažįsta – būtų gėda, kad kiek laiko ten praleidžiu. Laikraštis – kas kita. Kai imu jį į rankas, galvoju apie šviną, dažus, rankos juodos lieka. O knygos... Jos turi kažką stebuklingo.
Ar pati niekada nemėginote rašyti?
Visokiausių minčių yra galvoje. Draugai dažnai sako: „Rašyk.“ Mėgstu filosofuoti, imu mintimis ir nukeliauju į pasaulio kraštą, o paskui nerandu kelio atgal. Tačiau kalbėti yra viena, o visai kas kita mintis užrašyti popieriuje. Visos protingos kažkur dingsta... Rašymas, poezija yra tai, ko negali nedaryti. Tikrasis talentas nepaiso žmogaus norų, kartais jis veržte išsiveržia. Kai pajusiu, kad atėjo laikas ir negaliu nerašyti, gal pamėginsiu...
Ar jaučiate, kad negalite nekalbėti?
Galiu. Būna, namuose išvis nekalbu.
Dukros sako: mama pyksta?
Pirmą kartą jos nesuprato, kas vyksta: „Mama, kas?“ Paėmiau ir užrašiau: „Šiandien mama nekalba.“ Visą dieną galvojo, ką ne taip padarė. Vėliau išsiaiškinome: tiesiog nekalbadienis.
Ar kiekvieno nekalbadienio priežastis – skirtinga?
Kartais viduje būna tiek minčių, kad garso nebereikia. Vis prisimenu fantastikos knygas, kuriose pasakojama apie žmones, sugebančius bendrauti mintimis. Žinai, žvilgsnis kartais veiksmingesnis nei žodis.
Ar kada būdavo, kad iš televizijos namo pareidavote persisotinusi žodžių?
Bendravimas manęs nevargina, juk dažniausiai iš kito žmogaus kažką gauni. Iš vieno daugiau, iš kito – mažiau... Fiziškai pavargstu skaitydama sveikinimų tekstus. Kartais per vieną koncertą jų būna devyni lapai. Perskaityti užtrunka valandą, o juk dar reikia sudėti visą meilę, nuoširdumą. Štai po laidos, vakare, nesinori leisti jokių garsų.
O jei draugės kviečia į miestą pleptelėti?
Turiu tris labai geras. Viena dirba televizijoje, kita – dirbo, bet dabar gyvena užsienyje, trečia – mokyklos laikų draugė, mudvi sėdėjome viename suole.
Tokią draugystę sunku išsaugoti...
Vilniuje, Karoliniškėse, baigiau 41-ąją vidurinę. Mūsų buvo pirmoji, pati žaviausia laida.
Vėliau Muzikos akademijoje studijavote dainavimą, tačiau karjera pasisuko į kitą pusę...
Nesakyčiau, kad visai į kitą. Kai dainuoji, rodai savo gebėjimus. Televizijoje žmonės irgi tą patį daro.
Būna, darbas daro įtaką asmeniniam gyvenimui. O jums atvirkščiai – asmeninis gyvenimas daro įtaką darbui...
Kas ten žino? Ar padarė įtaką tai, kad susitikau su buvusiu vyru ir kad jo tėtis buvo šviesaus atminimo diktorius Vytautas Kybartas? Manau, Dievas taip sudėliojo... Skeptiškai vertinu frazę: „Taip turėjo būti!“ Manau, už jos labai lengva paslėpti savo silpnybes, neryžtingumą. Matyt, visų žmonių gyvenime keliai veda taip, kad galėtum realizuoti save. Tikriausiai ir man taip buvo...
Niekada nesigailėjote, kad pasirinkote diktorės, o ne dainininkės kelią?
Kai būna labai liūdna, prasideda: „Galėjo būti geriau“, „Kodėl taip padariau?“ ir „Velnias nešė mane į tą galerą“. Sakykite, kas taip nesvarsto?
Kiek jums buvo metų, kai tapote televizijos diktore?
Dvidešimt šešeri. Dvejus metus lankiau parengiamuosius kursus, vėliau – mokslai akademijoje, metai atostogų, kol auginau dukrytę.
Ar dabar kada dainuojate?
Su mama neseniai važiavome į jos tėviškę. Kai susėdome su tetulėmis... Aišku, kad dainuoju! Ir automobiliu važiuodama.
Tačiau kažkodėl dalyvavote ne dainų, o šokių projekte?
Labai norėjau šokti. Tik, matyt, neįvertinau savo jėgų...
Tačiau esate tokia sportiška moteris!
Būti sportiškai – dar ne viskas. Šokį reikia pajausti. Tam turėjau per mažai laiko. Išsigandau, kad kažką darau netobulai, ne taip. Nors... Jei būtų leidę, gal būčiau ir ilgiau išsilaikiusi.
Praėjusių metų „Lietuvos šokių dešimtuko“ kompanija – kaip reta draugiška. Žinau, net dabar susitinkate. Likote draugai?
Vakare gaunu žinutę: „Būk šeštą ten ir ten.“ Sulekiame visi, susinešame, kas ką turime. Pas Darių Raubą keletą kartų, Osvaldo Markevičiaus gimtadienį šventėme. Liko patys draugiškiausi jausmai.
Laima, dabar televizijoje nardote lyg žuvis vandenyje, o kaip prisimenate pirmąsias dienas?
Mintis, kad galiu tapti diktore, pirmiausia kilo anytai. Žinote, kaip namuose vyras su žmona pasikalba: turime gražią marčią, gal į televiziją, darbelis nesunkus, atsisės, gražiai sušukuos, nugrimuos, keletą žodelių pasakys. Kodėl ne? Tais laikais televizijoje mokėdavo gerus atlyginimus, o ir prestižas.
O dar galimybė apsipirkti svarbiems asmenims skirtose parduotuvėse...
Ne, tokios privilegijos neturėjome, tačiau mus visi pažinojo. Kur nueisi, šiurkščiai neatsakys, tik šypsosi, tik kviečia. Netgi dabar parduotuvėje sakau: „Noriu šito kumpelio.“ O pardavėja: „Neduosiu!“ – „Kaip tai?“ Šypsosi: „Šitą pirkite!“ Tai irgi privilegija (juokiasi).
Pamenu, vieną dieną uošvis sako: „Eime į televiziją, parodysiu, kur dirbu.“ Pasodino prie „Panoramos“ stalo. Galas šiek tiek pakeltas, pamenu, jau taip nepatogu sėdėti, popieriaus lapai su tekstu žemyn slysta. Uošvis sako: „Perskaityk.“ Aš visa įsitempusi, balsas dreba, gerklos užspaustos. Nepavyko man tada... Žodžiu, keliauk sau ir dainuok toje Muzikos akademijoje. Buvau trečiame kurse... Kai baigiau mokslus, siūlė važiuoti į Klaipėdą arba į Kauną. Nei vienas, nei kitas miestas man netiko – Vilniuje šeima, dukra, butas. Teko imti laisvą diplomą. Visą vasarą su uošviu rimtai dirbome. Jis man parnešdavo „Panoramos“ tekstus, skaitėme poeziją. Vytautas mokė mane, kaip elgtis per filmavimą. Kadangi ėjau viena, nedalyvavau konkurse, net trys komisijos tikrino. Tais laikais apie korupciją kalbėti buvo neįmanoma. Pamenu, operatorius Jonas Gurskas sako: „Šiandien paskutinis išbandymas. Žinok, jei pakvies ant raudono kilimėlio, viskas gerai, perėjai visus tris pragaro ratus.“ Uošvis moko: „Tu, Laima, kai nueisi pas direktorių, tik nesakyk „jo“, sakyk „taip“. Januitis „jo“ nemėgsta. O aš į jį atsisuku: „Jo!“ „Ne „jo“, o „taip“, – pykteli. Ateinu, direktorius klausia: „Jūsų tėveliai nebuvo ištremti?“ „Jo, nebuvo“, – atsakau užmiršusi visus pamokymus. Juk anais laikais buvo svarbu, kad biografija būtų be dėmių. Pionierė, komjaunuolė, jei aktyvistė, dar geriau. Tai, kad mokykloje mano elgesys buvo įvertintas kaip nepatenkinamas, nutylėjo.
Na, visai į jus nepanašu!
Mokykloje lankiau ir pramoginius, ir liaudies šokius, ir ansamblyje dainavau, o dar renginius vesdavau. Vieną vakarą po repeticijos kažkokio vyno...
Daili, truputį pasiutusi, na, gerbėjų jums, matyt, netrūko. Susituokėte gana anksti. Kaip susipažinote su buvusiu vyru?
Viena iš mano sąlygų – nekalbėti apie buvusį vyrą ir asmeninį gyvenimą.
Sunku paneigti, kad po skyrybų jūs tarsi pražydote. Beje, moterims dažnai taip nutinka. Kaip manote – kodėl?
Po skyrybų prasideda naujas moters gyvenimo etapas. O juk naują taip smagu pradėti! Žmogus kupinas vilčių. Ir nesvarbu, vyras ar moteris. Vyrai skyrybas išgyvena skausmingiau, moterys – lengviau. Skamba primityviai, bet jos turi naują galimybę.
Nesu tikra, kad toks suvokimas ateina pirmąją dieną po skyrybų...
Skyrybos yra vienas baisiausių išgyvenimų. Vienas blogiausių dalykų moters ir vyro gyvenime. Būdami kartu suaugame kūnu ir siela. Atsiskirti – be galo skausminga. Kartais reikia operacijos, kad išgyventum. Būtų buvę geriau, jei šeima būtų išsaugota. Juk tai – sala, į kurią galima pabėgti. Kad ją išsaugotum, reikia jėgų, noro. Baisu, kai žmonėms pritrūksta patirties, kai apima išgąstis, o gal tai – vaikystės patyrimas, kai bėga lyg žvėreliai užsimerkę. Suprantu, tikrą gyvenimą pamatyti nėra paprasta, bet pamėginti galima...
Mums dažnai neužtenka ryžto ištarti tai, ko negalime, nenorime girdėti...
Prisimenu filmus, kuriuose vienuoliai iki kraujo save plaka, kad sutramdytų kūną. Sakoma, kad dvasia už jį stipresnė, tačiau kūniškų dalykų nepaisyti negalime. Sutinku, kad labai skauda, kai įvardiji dalykus, kurių nenori girdėti, ir darai tai naikindamas save. Tačiau stebuklas pamatyti tuos dalykus atsiveriant. Štai kas padeda mums tobulėti, štai kas moko meilės. Visada dukroms sakau: „Pirmiausia išmokite mylėti save.“ Jos šaukia: „Mes – ne egoistės.“ O aš manau, jei išmoksti mylėti save, išmoksti šiuo jausmu dalytis.
Bet kokie atsivėrimai nėra malonūs...
Todėl, kad nemalonu stovėti nuogam prieš kitą. Brandus žmogus, matydamas kito netobulumą, sugeba įžvelgti nuostabių dalykus. Užtat ir priima tą nuogumą. Nesubrendėlis išsigąsta, pabėga, nevertina – na, daug visokių žodžių galima prigalvoti.
Kaip jums atrodo, kas dvasios ieškojimų baiminasi labiau – vyrai ar moterys?
Negalima kalbėti apie lytį. Jokiu būdu! Tai – branda.
Vis dažniau girdžiu frazę „Vyrai yra bailiai“...
Jokiu būdu nedrįsčiau taip sakyti. Gal kartais jie skausmingiau reaguoja, gal išsigąsta. Tačiau ir moterys išsigąsta. Ir aš išsigąstu...
Po skyrybų daugelis moterų, ypač gražių, pajunta skvarbius kitų damų žvilgsnius, jų atsargumą. Ar teko tai patirti?
Be abejo, teko. Visą laiką sakau, kad tai – tos moters bėda, ne mano.
Ir vis dėlto išsiskyrusi moteriai tarsi turi kokį antspaudą...
Visaip būna... Vienos lyg ir gauna naują šansą, laisvai sprendžia, ką toliau daryti, kitoms tai – didžiulė tragedija. Išsiskyrusi moteris, kaip ir vyras, įgyja skausmingos patirties. Jei pasimokė iš savo klaidų, turi galimybę tobulėti. O juk gyvenimas tam ir skirtas. Ne pinigų uždirbti, ne įtakos sritimis dalytis, o tobulėti ir mokytis meilės...
Skamba taip banaliai...
Tai – žurnalistikos frazė. Tačiau mums visiems reikia meilės. Daugelis nesupranta, bet kuo daugiau jos atiduodi kitiems, tuo pats daugiau gauni. Be meilės net skanaus patiekalo nepagaminsi.
Laima, ar jus meilė po skyrybų dar kartą aplankė?
Tarėmės apie tai nekalbėti, taigi atsakymo nesulauksite. Nepykite...
Per sveikinimo koncertus dalijate tokius gražius žodžius, tiek svetimos meilės perduodate savo lūpomis...
Visada noriu sveikinimą padaryti gyvą. O žmonių esama visokių... Vieni nori trafaretinių frazių, kiti – zefyrų. Man svarbu, kad kiekvienas pasijustų mylimas. Esu lyg tos meilės patvirtinimas. Kad vaikai myli tėvus, tėvai – vaikus. Sakai žmogui: „Aš tave myliu!“ Jis netiki. Pasakai tą pačią frazę per televizorių – apsiverkia iš džiaugsmo. Kodėl taip yra?
Prisipažinkite, kas jus jaudina, kas priverčia pravirkti?
Grožis. Gyvenimas yra nuostabus! Man gražu, kai žmonės moka sakyti negražius dalykus mylėdami, neskaudindami.
Panašu, jūsų gyvenime daug optimizmo...
Realizmo daugiau, o jame – ir liūdesio. Mano gyvenimo filosofija tokia: nieko nėra svarbiau už meilę.
Jums reikėjo būti stipriai: po skyrybų pasirūpinti savimi, dukromis...
Sutinku, moterys stipresnės. Jos visada galvoja apie vaikus, negali tiesiog imti ir išskristi. Moterims reikia sukurti namus, kur vaikai ir jos pačios rastų ramybę.
Jūsų vyresnioji jau išskrido?
Jai dvidešimt septyneri, dirba vadybininke, gyvena atskirai. Maniau, išsiskyrimas bus lengvesnis... Nesitikėjau, kad tiek daug apie tai galvosiu: nemokės, negalės, nesugebės. Jei ji neskambina, vadinasi, viskas gerai.
Gyvenate su jaunėle, kuriai aštuoniolika. Irgi nelengvas amžius. Ar jūsų namuose yra taisyklės?
Dėl kai kurių dalykų mudvi susitariame. Pavyzdžiui, ryte šunį vedu aš, vakare – ji. Tik apie dukras žadėjau nekalbėti. Jos nori ramybės, o aš gerbiu jų pasirinkimą. Dar namuose turime aštuoniolikos metų katę. Fantastiška katė.
Jei nereikėtų bendrauti su pasauliu, sėdėčiau namuose ir skaityčiau knygas. Apsikraunu jomis, rašau, galvoju.
Ar galėtumėte gyventi be televizijos?
Nežinau, negaliu atsakyti į šitą klausimą. Išgyventi be jos galėčiau, darbą kokį vis tiek surasčiau, štai ir išlenda mano optimizmas. Žiūriu, kad šiandien man būtų gerai, kad būtų gera žmonėms, kuriuos myliu. Patikėkite, tai – didžiulis darbas ir man jo užtenka iki valios.
