„Kai teko mintimis sugrįžti į vaikystę ir „perbėgti" per savo gyvenimą, jaučiausi lyg išsunkta citrina. Pasirodo, ne taip paprasta atgaivinti praeitį", - sako aktorė Larisa Kalpokaitė, vartydama ką tik pasirodžiusią dar dažais kvepiančią biografinę knygą.
Koks jausmas apima laikant rankose savo biografiją „Pasivaikščiojimas su Larisa Kalpokaite"?
Keistas. Skaičiau ne tik rankraščius, bet ir ką tik išleistą knygą. Dabar man atrodo, kad joje nėra nieko įdomaus (šypsosi). Gal todėl, kad prisiminimai išvargino?.. Niekada nemaniau, jog taip sudėtinga savo gyvenimą lyg kino filmą „peržiūrėti" iš naujo. Jame nebuvo nei deimantais žėrinčios šlovės, nei didelių nuopuolių - papasakojau paprastą aktorės istoriją. Galbūt kam nors pasirodys kitaip.
Ar jus ilgai reikėjo įkalbinėti rašyti biografinę knygą?
Ne, įkalbinėti manęs nereikėjo. Matyt, todėl, kad per visą gyvenimą man kaip aktorei trūko to dėmesio (užkrečiamai nusijuokia). Ir še tau, sulaukus penkiasdešimties, kai jau pensija ant nosies, pasirodo, tu esi kažkam įdomi, iš tavęs ima interviu, klausia, kaip gyveni. O jei rimtai, iš pradžių, kai tik pasiūlė rašyti knygą, mane ištiko lengvas šokas. Buvo netikėta. Paskui tai suvokiau kaip pareigą. Galbūt kažkam, perskaičius mano biografiją, ypač tiems, kurie svajoja apie aktorystę, atsivers akys. Jei bent vienam mano patirtis ir gyvenimo istorija padės apsispręsti, gal net atgrasys nuo tos minties, pasakysiu, jog ši knyga nebuvo beprasmė.
Gal jau išgirdote vertinimų iš draugų, kolegų ar artimųjų?
Draugai ir kolegos šios knygos dar greičiausiai neskaitė, todėl kritikos nespėjau sulaukti. Tik vyras davė keletą pastabų. O užvertęs paskutinį puslapį pasakė: „Žinai, graudi ta knyga išėjo." Bet tikrai nenorėjau nieko graudinti. Iš gyvenimo faktų - kaip ir iš dainos žodžių - juk neišmesi. Tiesiog likimas manęs nelepino, nieko dirbtinai neprikūriau, nieko specialiai nedailinau.
Buvote visiškai atvira ar kai ką ir nuslėpėte? Pavyzdžiui, jaunystės meilės istorijas...
Be abejo, liko paslapčių. Ne viską galima ir reikia pasakoti. Yra dalykų, kurie priklauso tik tau, nes susiję su artimais, mylimais žmonėmis. Meilės istorijos? Niekam jos neįdomios, nes visos vienodos - su laiminga arba nelaiminga pabaiga (šypsosi). Kadangi nei su ministrais, nei su prezidentais per savo amželį tikrai neteko artimiau bendrauti, tos mano meilės istorijos nevertos dėmesio (juokiasi). O mano amžiaus juo labiau.
Viename interviu prasitarėte, kad pagaliau jums nusišypsojo sėkmė? Dabar išmušė jūsų auksinis laikas?
Meluočiau, jei sakyčiau kitaip. Tačiau tai - laikinas dalykas, nes niekas netrunka amžinai. Šiandien - sėkmė, o rytoj... Visada turi būti kovinėje parengtyje it šarvuotas raitelis ant žirgo.
Iki šiol negaliu suprasti, kodėl man taip ilgai teko laukti sėkmės, vaidmenų, pinigų. Gal dėl visko „kaltas" mano nelengvas charakteris (šypsosi)? Ilgai kenčiu, tyliu, bet kai kantrybė išsenka, sprogstu ir rėžiu tai, ką galvoju. Visai kaip mano amžiną atilsį tėvelis.
Neblėstantis optimizmas - taip pat šeimos genai?
Turbūt, nes mes visos trys seserys esame optimistės. Nepasiduodančios, kaip sakau, atsparios gyvenimui. Kadangi jis nebuvo rožėmis klotas, nežinau, kuo viskas būtų baigęsi, jei būčiau praradusi optimizmą. Buvo laikas, kai tik atgavus nepriklausomybę teatro aktoriai uždirbdavo po 300 ar 500 litų. Va, tada buvo krizė. Kad kaip nors išsiverstume, ir į Lenkiją prekiauti važinėdavau, savaitę nuo šeštos ryto iki šeštos vakaro prie prekystalio stovėdavau. Su vyru teko dirbti net dėvėtų drabužių parduotuvėje. Nepalūžome. Pamenu, vieną žiemą visi trys (aš, vyras ir sūnus) vien bulvėmis mitome. Suvalgėme jų penkis maišus, kuriuos parsivežėme iš tėvų. Jie niekaip negalėjo suprasti, kur mes tas bulves dedame. O ką darysi, kai per savaitę turi išsiversti su penkiais litais. Šio gyvenimo tarpsnio nenuslėpiau ir savo biografinėje knygoje.
Turbūt dabar galite atsigriebti ir save palepinti?..
Negaliu. Norint save palepinti, reikėtų nedirbti ir turėti turtingą vyrą. Mes su Jonu - abu aktoriai. O aktoriai niekada neuždirbdavo milijoninių honorarų (juokiasi). Kai dirbi, sunkiau rasti laiko sau. Vis darbas, darbas... Džiaugiuosi, kad kviečia vesti renginius, siūlo vaidmenis (gaila, ne teatre, nes mano metų aktorės nepaklausios).
Neseniai išleidau ir savo romansų albumą. Man patinka tai, ką darau. Aktorystė - tai gyvenimo būdas. Kai negaliu savęs realizuoti, vaikštau iš kampo į kampą, nerandu vietos.
Kas geriausiai atpalaiduoja pervargus?
Geriausias poilsis man - ištrūkti su gera drauge prie jūros ar ežero. Gurkšnodamos vyną pakrizenam, paliežuvaujam, paplepam apie gyvenimą. O prieš miegą geriausias „valerijonas" man - meilės romanas arba detektyvas. Na, dar geras vesternas - patinka žirgai, kaubojai.
Ar rudenį žiūrovai jus vėl išvys TV seriale „Nekviesta meilė"?
Nežinau, nes dar neaišku, ar jis bus tęsiamas. Tačiau pakvietė vaidinti naujai kuriamame seriale. Jau vyksta filmavimas, bet kol neprasidėjo serialo reklaminė kampanija, negaliu atskleisti pavadinimo, toks susitarimas.
Jūsų biografinėje knygoje perskaičiau: „Gerai, kad neprasigėriau, kad nepradėjau vartoti narkotikų. O galėjo įvykti ir dar baisiau - galėjau užgesti kaip aktorė"...
Tai buvo po nepriklausomybės atgavimo. Nauji kapitalizmo vėjai skaudžiausiai palietė jautriausią visuomenės dalį - menininkus. Daugelis neteko darbo, tapo nereikalingi, atstumti. Kai kurie sugebėjo prisitaikyti, o kiti neatlaikė: nusižudė, prasigėrė, išvažiavo gyventi svetur. Daugelis mano bendraamžių užgeso, sunyko be vaidmenų ir darbų. Laimė, man pavyko neužgesti. Kartais nubyrėdavo koks antraeilis vaidmuo. Vis laukdavau ir tikėdavau, kad galbūt pakvies vaidinti, jei ne šiame, tai kitame spektaklyje. Kol galiausiai lioviausi laukusi malonės ir pradėjau dainuoti romansus.
Romansai - jūsų aistra, pomėgis?..
Reikėjo kažko griebtis, nes negalėjau sėdėti ir laukti nežinia ko nukrintant iš dangaus. O ko imtis? Tai, ką geriausiai išmanai. Dabar man tai - atgaiva sielai, pomėgis. Romansus dainuoju seniai, koncertuoju jau gal septintus metus. Keičiasi, didėja tik repertuaras. Negalima stovėti vienoje vietoje, neįdomu. Kaip sakoma, tobulėjimui ribų nėra. Nepretenduoju į profesionalias vokalistes, bet nesu ir naujokė. Dvejus metus mokiausi dainavimo Konservatorijoje. O vėliau viena dėstytoja, matyt, įžvelgė mano aktorinius gebėjimus, ir pasiūlė pereiti į aktorystę.
Rusiškus romansus pasirinkote, nes turite slaviško kraujo?..
Mielai dainuočiau ir lietuviškus, bet jų nėra. O romansai man labai patinka. Ir nors mano šaknys Rusijoje, esu lietuvė. Lankiau ir lietuvių darželį. O mano tėveliai kilę iš Rusijos, gyveno netoli Maskvos. Jų likimai taip susiklostė, kad atsidūrė Lietuvoje, kur gimiau aš ir dar dvi seserys. Jeigu kam nors įdomu, šitą istoriją ras mano biografijoje.
Tėčio pavardė buvo Kolpašnikovas, o jūsų - Kalpokaitė?..
O, čia ištisa istorija. Draugai mane vadindavo Kalpačioku arba Kalpokiuku, taip man ir prilipo ta Kalpokaitė. Pamenu, viena dėstytoja prieš pat baigiant studijas man patarė sulietuvinti pavardę. Sako: „Dirbsi lietuvių teatre, tai bus daug paprasčiau su lietuviška pavarde." Taip iš Kolpašnikovos tapau Kalpokaite. Nauja pavarde man išdavė ir studijų baigimo diplomą. Tėvai suprato, nepyko.
Filmuojatės, koncertuojate... Kaip visur spėjate?
Laiko trūksta, bet negaliu skųstis, nes Dievulis dar ims ir viską atims. Ir taip šešiolika metų gyvenau tarsi uždaryta skrynioje, be vaidmenų. Todėl kai turiu daug darbo, jaučiuosi laiminga, jaučiu, kad gyvenu.
