Aktorę Larisą Kalpokaitę (51) sunku atpažinti: kaštoninių plaukų kupeta virtusi auksinėmis garbanomis, kelnes pakeitusi stilinga violetinė suknelė, o patogius batus - ryškiai geltonos aukštakulnės basutės. Taip Larisa mėgaujasi vasara ir pasitinka naujausius įvykius - knygynus jau pasiekusią knygą apie jos gyvenimą „Pasivaikščiojimas su Larisa Kalpokaite" ir vieną pagrindinių vaidmenų rudenį per TV3 pradedamame rodyti seriale „Emilija".
Nepamenu, kad kada nors būtumėte buvusi blondinė...
Tikrai iki šiol niekada nebuvau šviesi. Esu į tėtį, todėl žilti pradėjau vos devyniolikos, o kai sūnui atsitiko nelaimė, per tris dienas visa kairė galvos pusė pabalo. Net nepastebėjau, nes visai ne tas man tada rūpėjo. Pamatė sesuo per premjerą, kur vaidinau vos penkios dienos po sūnų ištikusios traumos. Taip gyvenimas privertė pradėti dažyti plaukus. „Esi tamsi, tau reikia tamsiai rudų plaukų", - patarė Juozas Statkevičius. Bet mano plaukai taip „paėmė" dažus, kad tapau visiškai juoda. Dar pridėjus baltą veidą ir žalias akis išėjo nusususios katės vaizdas... Vėliau radau šatenės atspalvį, kadaise buvau ir „ryžavota". Senokai knietėjo pasišviesinti, o kai gavau vaidmenį naujame seriale, nusprendžiau, kad pirmas ir vienas lengviausių žingsnių ieškant naujo įvaizdžio - pakeisti plaukų spalvą. Dėl vaidmens galiu viską padaryti - net tapti žalia. Smagu, kad ir pati sau tokia patinku. Tarp kitko, sulaukiu daugiau praeinančių vyrų žvilgsnių... Taigi eksperimentu esu patenkinta.
Knygą apie jūsų gyvenimą turbūt taip pat galima pavadinti eksperimentu. Ar juo esate patenkinta?
Ko gero, knygą vadinu ne eksperimentu, o siurprizu. Džiaugiuosi, kad pagal mano pasakojimą ją rašanti žurnalistė atsižvelgė į visus norus. Labai nuoširdžiai bendravome su autore ir net nepamaniau, kad nereikėtų įvardyti su mano gyvenimu susijusių žmonių. Kai skaičiau rankraštį, galutinai nusprendžiau, kad jokių konkrečių pavardžių knygoje nebus.
Pabūgote, kaip įvardyti žmonės reaguos?
Vilnius - labai mažas, menininkų bendruomenė - nedidelė ir visi vieni kitus puikiai pažįsta... Antra, ne visi, apie kuriuos pasakoju, yra tarp gyvųjų, tačiau yra jų vaikai, giminės. Tie, kuriems reikia, iškart supras, apie ką kalbama. Užtat knygoje nėra nė vieno melagingo žodžio, jokių išsigalvojimų. Kitas dalykas, kad ten sudėti mano prisiminimai, aš taip mačiau vieną ar kitą istoriją. Kitas to įvykio dalyvis gal visai kitaip viską matė ir priėmė. Be abejo, buvo žmonių, kurių nelabai pagailėjau. Bet ir jie daug skausmo man suteikė pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu. Net ne tiek man, kiek mano vaikui, kai jis balansavo tarp gyvybės ir mirties. Gal tas žmogus to nežinojo... Keista, kiti žinojo, o jis - ne...
Pasinaudojote eteriu atkeršyti už nejautrumą?
Ne. Esu įsitikinusi, kad keršyti nereikia. Greičiau tai buvo noras atsikratyti tos istorijos. Jeigu išpasakosiu ją visiems, skausmas dėl jos manyje nebeglūdės. Esu tikinti, bet išpažinties neinu. Ko gero, būtent ji skirta apsivalyti. Tam tikra prasme aš apsivaliau apie savo skausmą papasakojusi knygoje. Tikiuosi, tai padariau gana taktiškai. O pabaigoje atsiprašiau visų: „Jei kas pamanė, kad tai jis, sakau: tai - ne jis, tai MANO istorija."
Bet juk labai plona riba tarp tavo tiesos ir to, kas kitam gali atrodyti kaip tulžies liejimas.
Riba tikrai labai plona. Aiškiai tai pajutau gimstant šiai knygai. Pradėjusi skaityti savo jau lape surašytą pasakojimą pamačiau, kiek skausmo iš manęs ištraukė prisiminimai. Iki šiol nenuslopusio skausmo. Teko gerokai gludinti papasakotų istorijų kampus, nes tas skausmas - mano, subjektyvus. Tiek jo niekam nereikia. Kokia prasmė pilti jį skaitytojams ant galvų? Juk iš esmės gyvenimas - šviesus ir gražus, nepaisant juodųjų jo pusių. Jeigu perskaičius šią knygą kam nors taps lengviau įveikti savo sunkumus, duok Dieve. O visą juodą tulžį, skausmą, visas raudas ir išgertas taures vyno stengiantis atsipalaiduoti ir užsimiršti pasilieku tik sau.
Tačiau tokiose biografinėse knygose skaitytojai kaip tik ir ieško kuo daugiau asmeninio gyvenimo paslapčių.
Jų ten užtektinai. Kitas dalykas, kad skaitytojui, manau, daug įdomiau bus spėti paslaptis, nei paimti ir perskaityti išklotinę.
Rugpjūčio šeštąją sostinės prekybos centre „Panorama" esančiame „Pegaso" knygyne vyks jūsų knygos pristatymas. Nuomonių turbūt išgirsite pačių įvairiausių. Dabar, kai laikote knygą rankose, nėra nė lašo abejonės: „Geriau būčiau to nedariusi..."
Matote, esu labai pareigingas žmogus, bet ilgai neturėjau darbo ir kur save realizuoti. Todėl man net minties nekilo atsisakyti. Ir ne dėl šlovės ar populiarumo. Pasiūlymą rašyti knygą priėmiau lyg atlikti kokį vaidmenį. Tačiau šis etapas man jau baigtas. Knyga amžinai negyvensiu ir baugščiai atsiliepimų nelauksiu. Kas padaryta - nebepakeisi. O aš einu toliau...
Jeigu knyga - jau baigtas etapas, naujausias turėtų būtų jūsų vaidmuo seriale „Emilija"? Kokia ten būsite?
Be abejo, kitokia nei Angelina Baronienė. Tai buvo puikus personažas, į ją sudėjau tiek neatliktų vaidmenų, kad ohoho! Serialas „Nekviesta meilė" truko gana ilgai: ketverius metus filmavome, tris sezonus rodė, beveik keturi šimtai serijų... Ir vieną vyrą seriale mano Angelina turėjo, ir kitą, net meilužį tokiame amžiuje įsitaisė, ir dukra buvo, ir anūkė, ir draugų, ir priešų. Visko jau buvo. Labai džiaugiuosi, kad su Baronienės vaidmeniu atradau kelią į panašaus amžiaus žiūrovių širdis.
Niekada nebuvau lyriška aktorė, niekada scenoje nevaidinau silpnos ar bevalės. Matyt, jau ir neteks tokiai būti. Ir naujausias vaidmuo - konkretus, griežtas. Būsiu valdinga motina ir griežta banko valdytoja Apolonija. Vardus man kaip reikiant parenka - vis kažkokie dangaus „sutvėrimai" - angelai, apolonai...
Sakote, į Angeliną sudėjote visą save. Kaip pavyks persikūnyti į Apoloniją?
Pirmieji filmavimai buvo labai sunkūs. Stengiausi, kad ji būtų kitokia. Net mano stilių visiškai pakeitė: dalykiniai kostiumėliai, griežta šukuosena. Plaukus bandė tiesinti arba sukti į kuodą, kad garbanos kuo mažiau primintų Angeliną. Tikiuosi, man pavyks tapti kitokiai.
