Pašėlęs gyvenimo tempas vis dažniau užsiėmusius žmones iš automobilių verčia persėsti į lėktuvus. Daug keliaujantiems pasaulis kartais atrodo ne toks jau ir didelis, oro uostai – pažįstami kaip nuosavi apartamentai, o „lagamininės“ nuotaikos virsta rutina. Įdomu, ar žmonijai vis greičiau tolstant nuo XXI amžiaus pradžios senas, laiko patikrintas lotyniškas posakis „skubėk lėtai“ išliks aktualus?
Laurynas Šeškus, prodiuseris, televizijos konsultantas. Po kelerių metų darbo korporacijoje „Viasat Broadcasting“ grįžo į Vilnių kurti nuosavos kompanijos.
„Visą ligšiolinę karjerą dariau didelėse, sėkmingai dirbančiose televizijose ar TV kompanijose, tačiau dabar mano gyvenimas keičiasi stipriai ir iš esmės: pajutau beribį norą sukurti ką nors savo. Pastaruosius du sezonus atstovavau „Viasat Broadcasting“ komandai, kuri valdo daugybę TV kanalų. Tiesą sakant, nespėjau net visų pavadinimų išmokti. Buvau atsakingas už Rytų Europos televizijų autorines laidas.
Mano centrinis biuras ir namai buvo Londone. Tačiau su darbu susijusi veikla (laidų filmavimas, atranka, montažas) vykdavo skirtingose valstybėse, į kurias skraidydavau nuolat. Buvau atsakingas už septynias šalis, jas aplankydavau bent porą sykių per mėnesį. Kartais ir penkias dienas iš eilės praleisdavau lėktuvuose, padarydavau dienos pertrauką, per kurią bosui papasakodavau gandus, pailsėdavau savaitgaliais ir vėl viskas iš naujo. Dabar daugiau laiko gyvensiu Vilniuje, nors įsibėgėjus tarptautiniams projektams ir toliau nemažai keliausiu.
Prie dažnų skrydžių tikrai priprantama. Manęs jie jau nė kiek nejaudina, nesuteikia nei adrenalino, nei nuotykių jausmo, netgi nemalonūs fiziniai pojūčiai dingsta. Liko vienintelis svarbus klausimas – ar užteks vietos kojoms, nes lėktuvai labai skirtingi. Kadangi oro uostai kartodavosi, žinodavau, kaip kils lėktuvas įvairiuose kilimo takuose, kur stiprus šoninis vėjas nuo jūros, kokį manevrą darys pilotas ir kada skrisdami virš Alpių pakliūsime į turbulencijos zonas. Džiaugdavausi, kai ankstyvi skrydžiai trukdavo ilgiau nei valandą, nes spėdavau numigti. Sunkiau priprasti prie lėktuvų vėlavimo ir trynimosi oro uostuose – teko išmokti nesinervinti ir ką nors veikti: dirbti kompiuteriu, skaityti.
Iki šiol, stovėdamas priešais viešbučio duris, kartais jaučiuosi kaip avinas – nenoriu įeiti. Pradėjau nekęsti sterilių kambarių, gurgždančių paklodžių, sauso kondicionierių oro. Jeigu atvykstu į viešbutį kelioms dienoms, pakabinu ant durų užrašą, kad kambario neliestų, – šiek tiek netvarkos suteikia daugiau jaukumo. Žinoma, nuostabu, kai kas nors viskuo pasirūpina. Pamenu, kažkada svajojau gyventi viešbutyje. Prisisvajojau...
Nebūčiau sąžiningas, jei sakyčiau, kad nuolat keliaujant galima nugyventi visą gyvenimą ir turėti tikrą šeimą. Tarp panašių „skraiduolių“ dažniausiai sutikdavau arba jaunus, neturinčius šeimos karjeristus, arba vyresnius vyrus, šeimą ir užaugusius vaikus palikusius praeityje, darbą derinančius su polėkiu ir nuotykiais. Juos nesunkiai atpažįstu ir lėktuvuose, ir viešbučiuose. Į oro uostą jie stengiasi atvykti paskutiniai, niekada nepriduoda bagažo, kad nereikėtų laukti dar 15 minučių. Jie visada apatiški aplinkai, neslankioja po oro uostą, visada turi knygą ar kompiuterį, su kuriais vakare kiurkso ir viešbučio bare. Iš tiesų pajutau, kaip atsiranda baisi apatija vietai, kurioje esi. Dingsta noras išeiti į miestą, smalsumas. Baisu.
Kol esi jaunas ir nelabai patyręs, privalai skubėti. Lėtinti tempą gali gudresni, kurie daro mažiau nereikalingų judesių. Tik tam jau reikia patirties. Būčiau nušvilptas, jei pradėčiau mokyti žmones planuoti laiką, nes nesu labai drausmingas ir priklausau nuo kūrybinių impulsų. Bet, kaip neblogas televizijos konsultantas, matau priekyje šviesų horizontą, noriu eiti jo link ir tikiu sėkme, kuri yra gera mano draugė.“
Lina Malakauskaitė, vienintelė „flyLAL“ kompanijos pilotė, pilotuojanti oro lainerį „Saab 2000“.
„Skraidau daug – jau devynerius metus, dažniausiai po penkias dienas per savaitę. Džiaugiuosi, kad neturiu įprasto dienos grafiko, todėl galiu pusryčiauti senamiestyje, dieną prie ežero laidyti aitvarą, be problemų užsirašyti pas kirpėją. Tiesa, savaitgaliu dažniausiai tampa darbo dienos, bet nė kiek dėl to nesigailiu.
Man patinka, kad būna įvairių skrydžių: ir anksti ryte, kai jau penktą valandą turiu būti oro uoste, ir dieninių, ir vakarinių reisų. Žinoma, keltis ketvirtą ryto menkas malonumas, bet užtat nejaučiu rutinos, kurios jau mokykloje nemėgau.
Skraidau į Vokietiją, Italiją, Ukrainą, Rusiją, Baltijos šalis. Labiausiai patinka skrydžiai į Milaną bei Frankfurtą. Kadangi su „Saab“ retai vykstame į užsakomuosius reisus, daug komandiruočių nebūna. Pasiekę paskirties vietą iš karto ruošiamės į Vilnių, bet atrandame laiko ir pabendrauti su oro uosto darbuotojais, pasidairyti į kitus lėktuvus. Tam, kad pamatyčiau ką nors naujo, paprastai skiriu visą laisvą laiką – per atostogas daug keliauju, nors dažniausiai per jas maloniai pavargstu, pakankamai neišsimiegu. Kai dirbu, nedažnai nakvoju kitose šalyse. Man patinka skraidant pagal grafiką grįžti į namus, o ne į viešbutį. Bet vasarą namie stengiuosi būti kuo mažiau, nes tam skirtos mūsų lietingos žiemos. Tad šiuo metu grįžusi po darbo persirengiu, pasiimu žemėlapį ir leidžiuosi su draugais į kelią. Maždaug 100 km spinduliu esame išnaršę, apžiūrėję visas Vilniaus apylinkes, turėdami laisvą dieną keliaujame tolėliau.
Vairuoti išmokau labai seniai, teises išsilaikiau dar 12 klasėje, taigi dėl to neturiu problemų. Norėčiau išbandyti jėgas kokiame nors ralyje. Bet pastebėjau, kad kuo daugiau skraidau, tuo mažiau norisi vairuoti – maloniau leidžiu laiką keleivio vietoje. Su draugais juokaujame, kad vairuoti sunkiau, nes visi kažkur skuba, gatvėse spūstys, chaosas, o ore atstumai tarp lėktuvų matuojami jūrmylėmis, į kurią pusę skristi, pasako skrydžių vadovai – nereikia dėl to pačiam sukti galvos.
Kol kas tikrai nemąstau ir apie tai, kaip pavyks suderinti profesiją ir šeimą. Turiu draugą, bet niekada nebuvau iš tų, kurios puola prie svetimų vaikų ir gnaibo jiems žandukus. Net bičiuliai pabūti aukle prašo tik kraštutiniu atveju.
Oro transportas man jau tapo kasdienybe. Gaila tik kad nėra reisų į Kauną, Klaipėdą bei kitus Lietuvos miestus. Tačiau neišsižadu ir kelionių automobiliu. Su smagia kompanija juo gal net įdomiau keliauti. Žinoma, jei tik ne į Afriką...
Pilotuodama lėktuvą labai susikoncentruoju, niekas aplinkui nebeegzistuoja. Tokia jau darbo specifika – nieko negali atidėti pusvalandžiui, viską turi daryti dabar. Nusileidus ir įjungus mobilųjį telefoną viskas grįžta, nors dar kokią valandą galvoju ir analizuoju skrydį.
Nuolat būnant virš debesų net ir požiūris į aplinką keičiasi: daugelį dalykų vertinu paprasčiau, mažiau susireikšminu. Skraidant net ir Žemė, regis, sumažėja: keletas valandų – ir tu jau kitame jos pusrutulyje. Tad savaime nebeatrodai didelė nei tu, nei tavo problemos. Manau, jeigu sveikata tvirta, visa kita nugalima, tad niekada nereikia skųstis – geriau veikti ir siekti.
Aviacijoje mane žavi viskas – nuo a ligi zet. Patinka, kad čia viskas keičiasi, nėra monotonijos, nuolat turiu mokytis ir tobulėti. Man įdomus ne tik pats skrydis, bet ir pasiruošimas jam. Domiuosi, ką veikia skrydžių vadovai, meteorologai, technikai, antžeminės tarnybos.
Oro uoste jaučiuosi labai gerai, žinau, kad atradau savo vietą. Ta erdvė tikrai bet ką užburia – net ir atsitiktinai čia atklydusį. Nes skraidydamas žmogus tampa laisvesnis ir retai kada telpa į įprastus rėmus.“
Mindaugas Grinius, Lietuvos žurnalistų autoklubo prezidentas. Nuolat dalyvauja įvairiose pasaulio šalyse vykstančiuose naujų automobilių pristatymuose ir parodose.
„Jeigu pats neribočiau komandiruočių skaičiaus, darbo reikalais į užsienio šalis skrisčiau maždaug 30 kartų per metus. Tačiau nesinori, kad dėl nuolatinių kelionių nukentėtų šeima ir darbas, tad stengiuosi išvykti ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Juk skrydžiai neprideda sveikatos, o vien kelionėmis sotus nebūsi. Darbus geriau atlikti darbo vietoje. Kontaktai mezgami, pinigai uždirbami irgi ne lėktuvuose, o ant žemės. Be to, artimo žmogaus gimtadienis man svarbiau nei komandiruotė. Ne kartą atsisakiau kelionės dėl to, kad rugsėjo pirmą dieną galėčiau palydėti sūnų ir dukrą į mokyklą.
Na, galbūt dėl egzotiškos kelionės ir nevykčiau į giminės suvažiavimą, bet jei gaunu kvietimą į Europos šalį, kurioje esu ne kartą buvęs, nejausdamas širdies skausmo perleidžiu jį kolegai. Būsimas komandiruotes stengiuosi planuoti gana toli į priekį ir atsižvelgti į šeimos poreikius. Jau dabar žinau, kur skrisiu rugsėjį ir spalį.
Tokias su darbu susijusias išvykas į užsienį galėčiau pavadinti tik pusiau kelionėmis. Nebūna taip, kad turėčiau savaitę laiko susipažinti su miestų įžymybėmis ir galėčiau pajusti vietinį koloritą. Paprastai per dieną laukia keli skrydžiai lėktuvu, nakvynė viešbutyje ir kelionė atgal. Tai vargina fiziškai, nelieka laiko ir ką nors daugiau toje šalyje pamatyti. Nors jei į tą pačią vietą skrendu kokį ketvirtą ar penktą sykį, įspūdžiai po truputį susikaupia kaip iš normalios kelionės. Tarkim, su Portugalija per šešis skirtingus automobilių pristatymus susipažinau šiek tiek daugiau, nei būčiau galėjęs per porą dienų.
Dažnos kelionės nėra blogas dalykas. Apie mašinas rašau jau 12 metų, tad per tą laiką pamačiau tikrai nemažai. Du sykius lankiausi Japonijoje, Islandijoje, JAV, po kartą – Pietų Afrikoje, Jordanijoje, Tunise, Maroke, Indijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Turkijoje. Turbūt retas galėtų pasigirti Laplandijoje buvęs šešis kartus. Išvykų į Vakarų Europos valstybes jau nebesuskaičiuoju.
Ar daug sugebi pamatyti kituose kraštuose, priklauso ir nuo paties žmogaus. Gali sėdėti prabangiame, kelionės organizatorių užsakytame restorane ir nuobodžiai vakarieniauti arba, suradęs bendramintį, išsprukti į kokią paprastą, tačiau autentišką užeigą ir pajusti vietinių žmonių nuotaikas. Tai net daugiau pasako apie šalį nei koks nors muziejus.
Neseniai, viešėdami Lisabonoje, užkandžiavome prancūziškai ruoštomis žąsų kepenėlėms užuot skanavę nacionalinį patiekalą – sardines. Užtat su kolega tyčia nukrypome nuo sudaryto maršruto, kad galėtume pervažiuoti ilgiausiu Europoje 17,2 km Vaskos de Gamos, atradusio jūrų kelią iš Europos į Indiją, tiltu. Tad jei turiu galimybę, keliaudamas stengiuosi šiek tiek improvizuoti. O jei pamatau, kas labai patinka, tą šalį įtraukiu ir į šeimos poilsio maršrutus. Štai pernai per atostogas užsukome į Monte Karlą – juo likau sužavėtas ne tik aš, bet ir visa šeimyna.
Darbo kelionėse labiausiai nervina ankstyvi ir blogai suplanuoti skrydžiai. Tarkim, kai iš Portugalijos tenka skristi 16 valandų, keltis ketvirtą ryto ir namo parsirasti 11 vakaro, visą dieną praleidus oro uostuose ir lėktuvuose. Dabar, kai daugėja pigių skrydžių, dažniau vėluoja ir lėktuvai, tad didėja tikimybė, kad gali nespėti į kitą reisą. Vien pernai tris sykius ne savo noru dėl to teko nakvoti Briuselyje, Milane, Kopenhagoje.
Kartais, stengdamasis sutaupyti laiko, su savimi pasiimu nešiojamąjį kompiuterį ir rašau straipsnius keliaudamas. Ypač jeigu leidiniui jų reikia operatyviai. Tačiau nesu lakūnas ir man nepatinka ilgai būti ore. Nors turiu kolegų, kurie giriasi, jog dažniau skraido, nei važinėja.“
Laima Kačonienė, drabužių tinklo „Lėvuo“ direktorė. Daug laiko užsienio komandiruotėse praleidžia jau gerą dešimtmetį.
„Vidutiniškai darbo reikalais skrendu porą kartų per mėnesį – kelionių automobiliu po Lietuvą net neskaičiuoju. Pagrindiniai mano maršrutai – Berlynas, Paryžius, Diuseldorfas, Milanas, Madridas, Barselona, Kopenhaga. Paprastai komandiruotė trunka 3–5, o porą kartų per sezoną 10–12 dienų. Jos būna kruopščiai suplanuotos, bet vakarais užtenka laiko ir pasiblaškyti – pamatyti miestą ar maloniai praleisti laiką su partneriais verslo susitikimuose. Vieną vizito dieną jie visada stengiasi svečius kuo nors užimti – dažniausiai į šias keliones vykstame su kolege.
Tačiau net jei keliauju viena, tokiame mieste, kaip Paryžius, tikrai niekuomet nebūna liūdna. Visada malonu vaikščioti Eliziejaus laukais ar užlipti į Monmartro kalną ir taip atsitokėti po įtemptos darbo dienos. Norėdama daugiau pamatyti stengiuosi ir apsistoti miesto centre, geroje vietoje, kad būtų ir saugu, ir smagu.
Tų kelionių iš tikrųjų daug, regis, pavargstu nuo jų, žinau, kad vėl laukia kažkas panašaus. Tačiau praėjus kelioms dienoms ar savaitei pajuntu, kad jos man – tarsi variklis, stumiantis per pačios pasirinktą gyvenimą. Jeigu mėnesį niekur neišvažiuoju, atrodo, kad ko nors trūksta.
Dažnai keliaudama įpratau greitai susikrauti lagaminą. Nors, tarkim, penkias dienas būdama Paryžiuje turiu kasdien atrodyti skirtingai, tad kartais tenka pagalvoti, kaip rengsiuosi. Norėdama, kad tas lagaminas būtų vienintelis ir patogus, apmąstau, ką prie ko galėsiu derinti. Tad nereikalingų daiktų tikrai nesivežu. Aišku, apsieinu be penkių rankinių. Jeigu žiema, užtenka ir vienos, o vasarą pasiimu kelias.
Vokietijoje susitikimai dažniausiai vyksta vis su kitų kompanijų atstovais, tad užtenka pakeisti vieną kitą drabužį ar smulkmeną ir jau atrodai kitaip. Kadangi Prancūzijoje dirbame su viena kompanija, stengiuosi kasdien vilkėti ne tik naują palaidinę – pakeičiu ir visą stilių, aksesuarus, net žiedą, diržą. Paprastai vežuosi lengvų drabužių. Nebūna tiek daug oficialių susitikimų, per kuriuos turėčiau būtinai vilkėti juodą kostiumą, – visada renkuosi daugiau romantišką, smart casual stilių. Tad jeigu įsimetu į lagaminą dvejas kelnes, vieną sijoną, keletą palaidinių ir megztuką, viskas dera tarpusavyje – to pakanka. Nesirenku drabužių pagal tai, ar jie lamdosi, ar ne – svarbiau, kad man tiktų. Nes išsilyginti nesudėtinga, be to, dažnai keliaujantys žmonės išmoksta lyginti, medžiagą perbraukdami drėgna ranka ir palikdami apdarą kabėti per naktį.
Aplinkiniai žmonės, draugai, net artimieji man sako, jog nuolatiniai skrydžiai turėtų fiziškai varginti. Bet pati apie tai negalvoju ir to nejaučiu. Vienintelis varginantis dalykas – dažnai tenka keltis ketvirtą ryto, o po kelionės per darbo susitikimus atrodyti žvaliai. Oro uostuose laukdama skrydžio mėgstu vartyti žurnalus, susijusius su mada. Rimtesnes knygas paprastai palieku vakarui.
Sunkiausias dalykas kelionėse – būti toli nuo šeimos ir vaikų. Kai po darbų akys džiaugiasi gražiais miestų vaizdais, norisi, kad ir jie būtų šalia, galėtų tai pamatyti. Nesmagu, kai nespėju į kokį nors dukros renginį, koncertą ar artimų žmonių šventę. Kartais apima nostalgija, kad laisvalaikį esu priversta leisti ne su savo šeima. Tačiau visada parvežu lauktuvių, nors sūnui jau 22-eji, dukrai 16-a, o pati aktyviai keliauju 10 metų. Jeigu neturiu laiko būdama mieste, visada ką nors nuperku oro uoste: aksesuarą, kvepalų, kosmetikos, saldainių, vyrui – gero vyno butelį. Anksčiau iš kelionių parveždavau magnetinį suvenyrą ant šaldytuvo, bet kadangi komandiruotės kartojasi, sunku atrasti dar nematytą".
Laurynas Šeškus, prodiuseris, televizijos konsultantas. Po kelerių metų darbo korporacijoje „Viasat Broadcasting“ grįžo į Vilnių kurti nuosavos kompanijos.
„Visą ligšiolinę karjerą dariau didelėse, sėkmingai dirbančiose televizijose ar TV kompanijose, tačiau dabar mano gyvenimas keičiasi stipriai ir iš esmės: pajutau beribį norą sukurti ką nors savo. Pastaruosius du sezonus atstovavau „Viasat Broadcasting“ komandai, kuri valdo daugybę TV kanalų. Tiesą sakant, nespėjau net visų pavadinimų išmokti. Buvau atsakingas už Rytų Europos televizijų autorines laidas.
Mano centrinis biuras ir namai buvo Londone. Tačiau su darbu susijusi veikla (laidų filmavimas, atranka, montažas) vykdavo skirtingose valstybėse, į kurias skraidydavau nuolat. Buvau atsakingas už septynias šalis, jas aplankydavau bent porą sykių per mėnesį. Kartais ir penkias dienas iš eilės praleisdavau lėktuvuose, padarydavau dienos pertrauką, per kurią bosui papasakodavau gandus, pailsėdavau savaitgaliais ir vėl viskas iš naujo. Dabar daugiau laiko gyvensiu Vilniuje, nors įsibėgėjus tarptautiniams projektams ir toliau nemažai keliausiu.
Prie dažnų skrydžių tikrai priprantama. Manęs jie jau nė kiek nejaudina, nesuteikia nei adrenalino, nei nuotykių jausmo, netgi nemalonūs fiziniai pojūčiai dingsta. Liko vienintelis svarbus klausimas – ar užteks vietos kojoms, nes lėktuvai labai skirtingi. Kadangi oro uostai kartodavosi, žinodavau, kaip kils lėktuvas įvairiuose kilimo takuose, kur stiprus šoninis vėjas nuo jūros, kokį manevrą darys pilotas ir kada skrisdami virš Alpių pakliūsime į turbulencijos zonas. Džiaugdavausi, kai ankstyvi skrydžiai trukdavo ilgiau nei valandą, nes spėdavau numigti. Sunkiau priprasti prie lėktuvų vėlavimo ir trynimosi oro uostuose – teko išmokti nesinervinti ir ką nors veikti: dirbti kompiuteriu, skaityti.
Iki šiol, stovėdamas priešais viešbučio duris, kartais jaučiuosi kaip avinas – nenoriu įeiti. Pradėjau nekęsti sterilių kambarių, gurgždančių paklodžių, sauso kondicionierių oro. Jeigu atvykstu į viešbutį kelioms dienoms, pakabinu ant durų užrašą, kad kambario neliestų, – šiek tiek netvarkos suteikia daugiau jaukumo. Žinoma, nuostabu, kai kas nors viskuo pasirūpina. Pamenu, kažkada svajojau gyventi viešbutyje. Prisisvajojau...
Nebūčiau sąžiningas, jei sakyčiau, kad nuolat keliaujant galima nugyventi visą gyvenimą ir turėti tikrą šeimą. Tarp panašių „skraiduolių“ dažniausiai sutikdavau arba jaunus, neturinčius šeimos karjeristus, arba vyresnius vyrus, šeimą ir užaugusius vaikus palikusius praeityje, darbą derinančius su polėkiu ir nuotykiais. Juos nesunkiai atpažįstu ir lėktuvuose, ir viešbučiuose. Į oro uostą jie stengiasi atvykti paskutiniai, niekada nepriduoda bagažo, kad nereikėtų laukti dar 15 minučių. Jie visada apatiški aplinkai, neslankioja po oro uostą, visada turi knygą ar kompiuterį, su kuriais vakare kiurkso ir viešbučio bare. Iš tiesų pajutau, kaip atsiranda baisi apatija vietai, kurioje esi. Dingsta noras išeiti į miestą, smalsumas. Baisu.
Kol esi jaunas ir nelabai patyręs, privalai skubėti. Lėtinti tempą gali gudresni, kurie daro mažiau nereikalingų judesių. Tik tam jau reikia patirties. Būčiau nušvilptas, jei pradėčiau mokyti žmones planuoti laiką, nes nesu labai drausmingas ir priklausau nuo kūrybinių impulsų. Bet, kaip neblogas televizijos konsultantas, matau priekyje šviesų horizontą, noriu eiti jo link ir tikiu sėkme, kuri yra gera mano draugė.“
Lina Malakauskaitė, vienintelė „flyLAL“ kompanijos pilotė, pilotuojanti oro lainerį „Saab 2000“.
„Skraidau daug – jau devynerius metus, dažniausiai po penkias dienas per savaitę. Džiaugiuosi, kad neturiu įprasto dienos grafiko, todėl galiu pusryčiauti senamiestyje, dieną prie ežero laidyti aitvarą, be problemų užsirašyti pas kirpėją. Tiesa, savaitgaliu dažniausiai tampa darbo dienos, bet nė kiek dėl to nesigailiu.
Man patinka, kad būna įvairių skrydžių: ir anksti ryte, kai jau penktą valandą turiu būti oro uoste, ir dieninių, ir vakarinių reisų. Žinoma, keltis ketvirtą ryto menkas malonumas, bet užtat nejaučiu rutinos, kurios jau mokykloje nemėgau.
Skraidau į Vokietiją, Italiją, Ukrainą, Rusiją, Baltijos šalis. Labiausiai patinka skrydžiai į Milaną bei Frankfurtą. Kadangi su „Saab“ retai vykstame į užsakomuosius reisus, daug komandiruočių nebūna. Pasiekę paskirties vietą iš karto ruošiamės į Vilnių, bet atrandame laiko ir pabendrauti su oro uosto darbuotojais, pasidairyti į kitus lėktuvus. Tam, kad pamatyčiau ką nors naujo, paprastai skiriu visą laisvą laiką – per atostogas daug keliauju, nors dažniausiai per jas maloniai pavargstu, pakankamai neišsimiegu. Kai dirbu, nedažnai nakvoju kitose šalyse. Man patinka skraidant pagal grafiką grįžti į namus, o ne į viešbutį. Bet vasarą namie stengiuosi būti kuo mažiau, nes tam skirtos mūsų lietingos žiemos. Tad šiuo metu grįžusi po darbo persirengiu, pasiimu žemėlapį ir leidžiuosi su draugais į kelią. Maždaug 100 km spinduliu esame išnaršę, apžiūrėję visas Vilniaus apylinkes, turėdami laisvą dieną keliaujame tolėliau.
Vairuoti išmokau labai seniai, teises išsilaikiau dar 12 klasėje, taigi dėl to neturiu problemų. Norėčiau išbandyti jėgas kokiame nors ralyje. Bet pastebėjau, kad kuo daugiau skraidau, tuo mažiau norisi vairuoti – maloniau leidžiu laiką keleivio vietoje. Su draugais juokaujame, kad vairuoti sunkiau, nes visi kažkur skuba, gatvėse spūstys, chaosas, o ore atstumai tarp lėktuvų matuojami jūrmylėmis, į kurią pusę skristi, pasako skrydžių vadovai – nereikia dėl to pačiam sukti galvos.
Kol kas tikrai nemąstau ir apie tai, kaip pavyks suderinti profesiją ir šeimą. Turiu draugą, bet niekada nebuvau iš tų, kurios puola prie svetimų vaikų ir gnaibo jiems žandukus. Net bičiuliai pabūti aukle prašo tik kraštutiniu atveju.
Oro transportas man jau tapo kasdienybe. Gaila tik kad nėra reisų į Kauną, Klaipėdą bei kitus Lietuvos miestus. Tačiau neišsižadu ir kelionių automobiliu. Su smagia kompanija juo gal net įdomiau keliauti. Žinoma, jei tik ne į Afriką...
Pilotuodama lėktuvą labai susikoncentruoju, niekas aplinkui nebeegzistuoja. Tokia jau darbo specifika – nieko negali atidėti pusvalandžiui, viską turi daryti dabar. Nusileidus ir įjungus mobilųjį telefoną viskas grįžta, nors dar kokią valandą galvoju ir analizuoju skrydį.
Nuolat būnant virš debesų net ir požiūris į aplinką keičiasi: daugelį dalykų vertinu paprasčiau, mažiau susireikšminu. Skraidant net ir Žemė, regis, sumažėja: keletas valandų – ir tu jau kitame jos pusrutulyje. Tad savaime nebeatrodai didelė nei tu, nei tavo problemos. Manau, jeigu sveikata tvirta, visa kita nugalima, tad niekada nereikia skųstis – geriau veikti ir siekti.
Aviacijoje mane žavi viskas – nuo a ligi zet. Patinka, kad čia viskas keičiasi, nėra monotonijos, nuolat turiu mokytis ir tobulėti. Man įdomus ne tik pats skrydis, bet ir pasiruošimas jam. Domiuosi, ką veikia skrydžių vadovai, meteorologai, technikai, antžeminės tarnybos.
Oro uoste jaučiuosi labai gerai, žinau, kad atradau savo vietą. Ta erdvė tikrai bet ką užburia – net ir atsitiktinai čia atklydusį. Nes skraidydamas žmogus tampa laisvesnis ir retai kada telpa į įprastus rėmus.“
Mindaugas Grinius, Lietuvos žurnalistų autoklubo prezidentas. Nuolat dalyvauja įvairiose pasaulio šalyse vykstančiuose naujų automobilių pristatymuose ir parodose.
„Jeigu pats neribočiau komandiruočių skaičiaus, darbo reikalais į užsienio šalis skrisčiau maždaug 30 kartų per metus. Tačiau nesinori, kad dėl nuolatinių kelionių nukentėtų šeima ir darbas, tad stengiuosi išvykti ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Juk skrydžiai neprideda sveikatos, o vien kelionėmis sotus nebūsi. Darbus geriau atlikti darbo vietoje. Kontaktai mezgami, pinigai uždirbami irgi ne lėktuvuose, o ant žemės. Be to, artimo žmogaus gimtadienis man svarbiau nei komandiruotė. Ne kartą atsisakiau kelionės dėl to, kad rugsėjo pirmą dieną galėčiau palydėti sūnų ir dukrą į mokyklą.
Na, galbūt dėl egzotiškos kelionės ir nevykčiau į giminės suvažiavimą, bet jei gaunu kvietimą į Europos šalį, kurioje esu ne kartą buvęs, nejausdamas širdies skausmo perleidžiu jį kolegai. Būsimas komandiruotes stengiuosi planuoti gana toli į priekį ir atsižvelgti į šeimos poreikius. Jau dabar žinau, kur skrisiu rugsėjį ir spalį.
Tokias su darbu susijusias išvykas į užsienį galėčiau pavadinti tik pusiau kelionėmis. Nebūna taip, kad turėčiau savaitę laiko susipažinti su miestų įžymybėmis ir galėčiau pajusti vietinį koloritą. Paprastai per dieną laukia keli skrydžiai lėktuvu, nakvynė viešbutyje ir kelionė atgal. Tai vargina fiziškai, nelieka laiko ir ką nors daugiau toje šalyje pamatyti. Nors jei į tą pačią vietą skrendu kokį ketvirtą ar penktą sykį, įspūdžiai po truputį susikaupia kaip iš normalios kelionės. Tarkim, su Portugalija per šešis skirtingus automobilių pristatymus susipažinau šiek tiek daugiau, nei būčiau galėjęs per porą dienų.
Dažnos kelionės nėra blogas dalykas. Apie mašinas rašau jau 12 metų, tad per tą laiką pamačiau tikrai nemažai. Du sykius lankiausi Japonijoje, Islandijoje, JAV, po kartą – Pietų Afrikoje, Jordanijoje, Tunise, Maroke, Indijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Turkijoje. Turbūt retas galėtų pasigirti Laplandijoje buvęs šešis kartus. Išvykų į Vakarų Europos valstybes jau nebesuskaičiuoju.
Ar daug sugebi pamatyti kituose kraštuose, priklauso ir nuo paties žmogaus. Gali sėdėti prabangiame, kelionės organizatorių užsakytame restorane ir nuobodžiai vakarieniauti arba, suradęs bendramintį, išsprukti į kokią paprastą, tačiau autentišką užeigą ir pajusti vietinių žmonių nuotaikas. Tai net daugiau pasako apie šalį nei koks nors muziejus.
Neseniai, viešėdami Lisabonoje, užkandžiavome prancūziškai ruoštomis žąsų kepenėlėms užuot skanavę nacionalinį patiekalą – sardines. Užtat su kolega tyčia nukrypome nuo sudaryto maršruto, kad galėtume pervažiuoti ilgiausiu Europoje 17,2 km Vaskos de Gamos, atradusio jūrų kelią iš Europos į Indiją, tiltu. Tad jei turiu galimybę, keliaudamas stengiuosi šiek tiek improvizuoti. O jei pamatau, kas labai patinka, tą šalį įtraukiu ir į šeimos poilsio maršrutus. Štai pernai per atostogas užsukome į Monte Karlą – juo likau sužavėtas ne tik aš, bet ir visa šeimyna.
Darbo kelionėse labiausiai nervina ankstyvi ir blogai suplanuoti skrydžiai. Tarkim, kai iš Portugalijos tenka skristi 16 valandų, keltis ketvirtą ryto ir namo parsirasti 11 vakaro, visą dieną praleidus oro uostuose ir lėktuvuose. Dabar, kai daugėja pigių skrydžių, dažniau vėluoja ir lėktuvai, tad didėja tikimybė, kad gali nespėti į kitą reisą. Vien pernai tris sykius ne savo noru dėl to teko nakvoti Briuselyje, Milane, Kopenhagoje.
Kartais, stengdamasis sutaupyti laiko, su savimi pasiimu nešiojamąjį kompiuterį ir rašau straipsnius keliaudamas. Ypač jeigu leidiniui jų reikia operatyviai. Tačiau nesu lakūnas ir man nepatinka ilgai būti ore. Nors turiu kolegų, kurie giriasi, jog dažniau skraido, nei važinėja.“
Laima Kačonienė, drabužių tinklo „Lėvuo“ direktorė. Daug laiko užsienio komandiruotėse praleidžia jau gerą dešimtmetį.
„Vidutiniškai darbo reikalais skrendu porą kartų per mėnesį – kelionių automobiliu po Lietuvą net neskaičiuoju. Pagrindiniai mano maršrutai – Berlynas, Paryžius, Diuseldorfas, Milanas, Madridas, Barselona, Kopenhaga. Paprastai komandiruotė trunka 3–5, o porą kartų per sezoną 10–12 dienų. Jos būna kruopščiai suplanuotos, bet vakarais užtenka laiko ir pasiblaškyti – pamatyti miestą ar maloniai praleisti laiką su partneriais verslo susitikimuose. Vieną vizito dieną jie visada stengiasi svečius kuo nors užimti – dažniausiai į šias keliones vykstame su kolege.
Tačiau net jei keliauju viena, tokiame mieste, kaip Paryžius, tikrai niekuomet nebūna liūdna. Visada malonu vaikščioti Eliziejaus laukais ar užlipti į Monmartro kalną ir taip atsitokėti po įtemptos darbo dienos. Norėdama daugiau pamatyti stengiuosi ir apsistoti miesto centre, geroje vietoje, kad būtų ir saugu, ir smagu.
Tų kelionių iš tikrųjų daug, regis, pavargstu nuo jų, žinau, kad vėl laukia kažkas panašaus. Tačiau praėjus kelioms dienoms ar savaitei pajuntu, kad jos man – tarsi variklis, stumiantis per pačios pasirinktą gyvenimą. Jeigu mėnesį niekur neišvažiuoju, atrodo, kad ko nors trūksta.
Dažnai keliaudama įpratau greitai susikrauti lagaminą. Nors, tarkim, penkias dienas būdama Paryžiuje turiu kasdien atrodyti skirtingai, tad kartais tenka pagalvoti, kaip rengsiuosi. Norėdama, kad tas lagaminas būtų vienintelis ir patogus, apmąstau, ką prie ko galėsiu derinti. Tad nereikalingų daiktų tikrai nesivežu. Aišku, apsieinu be penkių rankinių. Jeigu žiema, užtenka ir vienos, o vasarą pasiimu kelias.
Vokietijoje susitikimai dažniausiai vyksta vis su kitų kompanijų atstovais, tad užtenka pakeisti vieną kitą drabužį ar smulkmeną ir jau atrodai kitaip. Kadangi Prancūzijoje dirbame su viena kompanija, stengiuosi kasdien vilkėti ne tik naują palaidinę – pakeičiu ir visą stilių, aksesuarus, net žiedą, diržą. Paprastai vežuosi lengvų drabužių. Nebūna tiek daug oficialių susitikimų, per kuriuos turėčiau būtinai vilkėti juodą kostiumą, – visada renkuosi daugiau romantišką, smart casual stilių. Tad jeigu įsimetu į lagaminą dvejas kelnes, vieną sijoną, keletą palaidinių ir megztuką, viskas dera tarpusavyje – to pakanka. Nesirenku drabužių pagal tai, ar jie lamdosi, ar ne – svarbiau, kad man tiktų. Nes išsilyginti nesudėtinga, be to, dažnai keliaujantys žmonės išmoksta lyginti, medžiagą perbraukdami drėgna ranka ir palikdami apdarą kabėti per naktį.
Aplinkiniai žmonės, draugai, net artimieji man sako, jog nuolatiniai skrydžiai turėtų fiziškai varginti. Bet pati apie tai negalvoju ir to nejaučiu. Vienintelis varginantis dalykas – dažnai tenka keltis ketvirtą ryto, o po kelionės per darbo susitikimus atrodyti žvaliai. Oro uostuose laukdama skrydžio mėgstu vartyti žurnalus, susijusius su mada. Rimtesnes knygas paprastai palieku vakarui.
Sunkiausias dalykas kelionėse – būti toli nuo šeimos ir vaikų. Kai po darbų akys džiaugiasi gražiais miestų vaizdais, norisi, kad ir jie būtų šalia, galėtų tai pamatyti. Nesmagu, kai nespėju į kokį nors dukros renginį, koncertą ar artimų žmonių šventę. Kartais apima nostalgija, kad laisvalaikį esu priversta leisti ne su savo šeima. Tačiau visada parvežu lauktuvių, nors sūnui jau 22-eji, dukrai 16-a, o pati aktyviai keliauju 10 metų. Jeigu neturiu laiko būdama mieste, visada ką nors nuperku oro uoste: aksesuarą, kvepalų, kosmetikos, saldainių, vyrui – gero vyno butelį. Anksčiau iš kelionių parveždavau magnetinį suvenyrą ant šaldytuvo, bet kadangi komandiruotės kartojasi, sunku atrasti dar nematytą".
