Tą dieną, kai pianistas ir verslininkas, interjero salono „Egoistas“ savininkas Leonas Kaplanas (53) pamatė fortepijono formos sklypo Valakampiuose planą, abejonių neliko, – štai kur turi stovėti jo namas! Angliško stiliaus, tarp ištakių pušų, apsodintas tūkstančiu tulpių, pasidabinęs rododendrais ir žiedus skleidžiančiomis magnolijomis, jis ten ir stovi. Labai vyriškas namas, kur į svečius atvažiavusios moterys jaučiasi taip pat gerai.
Sunku patikėti: ponas Leonas nesamdo namų šeimininkės. Jis pats mielai pjauna žolę ir, jei reikia, namuose siurbia dulkes. „O ką, geras sportas“, – kvatoja baltoje angliško stiliaus namų terasoje. „Pasistengėme išsaugoti visas pušis, kai kurios stovi pavojingai arti namo, spygliai nuolatos ant stogo byra“, – mosteli ranka ir kviečia ant žolės kilimo. Pavasariniai kvapai svaigina: rožinius pumpurus praskleidė migdolai, kitų pavadinimų nė girdėti nesu girdėjusi. „Atsargiai, šitas mirtinai pavojingas, – į žydintį medį rodo namų šeimininkas. – Atgabeno man iš Valstijų pagal specialų užsakymą.“ Jam smagu, kad mes žavimės: juk graži aplinka tam ir kuriama. „Ne tik svetimiems, pirmiausia – sau pačiam, – priduria ponas Leonas. – Man patinka gražūs daiktai.“
Gali būti, kad kaip tik dėl to į gimtąją Lietuvą grįžęs Vašingtono konservatorijos įkūrėjas nusprendė Vilniuje atidaryti interjero saloną. „Juk žinai tą išmintį, – draugiškai juokiasi. – Jei mėgsti savo darbą, jis tau – hobis, jei nemėgsti – darbas. Pirmasis mano hobis – muzika, antrasis – interjeras.“
Šie du pono Leono pomėgiai taip susipynę, kad nė pats negalėtų nuspręsti, kuris svarbesnis. Tiesa, interjerų verslu susidomėjęs ir pats juos kurti pradėjęs muzikas prie fortepijono sėda vis rečiau. Jei ne mokiniai, dažnai pakylantys į antrą namo aukštą, kur įkurdinta repeticijų salė, gal ir visai neprisėstų. Nors vargu... Muzika visada buvo jo gyvenimas.
Su tėvais emigravęs į Izraelį, mokslus Leonas baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gavęs darbą, ten ir liko. Įkūręs Vašingtono konservatoriją, susipažino su politiniu JAV sostinės elitu – garsių politikų vaikai lankė jo pamokas. Tarp jų ir prezidento Jimmy Carterio dukra. „Gyvenau Vašingtone dėl to...“ – paprastai paaiškina ir atidaręs „artdekinės“ komodos stalčių ištraukia JAV vėliavą. „Ji tikra, plevėsavo virš Kongresų rūmų, – glosto rankomis. – Gavau dovanų nuo senatoriaus Pell iš Rod Ailando valstijos per priesaikos ceremoniją, kai man buvo suteikta JAV pilietybė.“
„Kažin ar ilgisi Amerikos?“ – pagalvoju sukinėdamasi svečių kambaryje. Visi jo baldai atgabenti iš už Atlanto. Visi iš vieno buto, apstatyto art deco stiliumi. „Kai kartą išvažiuoji iš savo šalies, visą laiką esi nei šen, nei ten, – prasitaria Leonas. – Vašingtone nuostabu gyventi, bet jauti: kažko trūksta. Atvažiuoji čia ir vėl kažko pasigendi. Emigrantas visą gyvenimą ir liks emigrantas. Visada norėjau gyventi Europoje. Jei sumanydavau keliauti, važiuodavau tik į Europą. Optimistai dėlioja pliusus, o ne skaičiuoja minusus: Lietuvoje, pamaniau, man bus patogu. Moku kalbą, dar likę draugų, pažįstamų. Jau seniai turiu čia butą. Ne investuoti pirkau, o kad būtų kur gyventi, kai parvažiuoju.“
Tada, kai Valakampių pušyne rado fortepijono formos sklypą, dar nemanė čia apsistoti visam laikui. Kitas sutapimas: ilgai ieškojęs architekto, galinčio įgyvendinti jo svajones ir sumanymus, vieną dieną Leonas paskambino Levui Kaplanui. „Charakteris jo nelengvas, užtat puikiai suprato, ko aš noriu ir kaip turi atrodyti mano namai“, – atvirauja.
Daug kas pasakytų: „Beprotybė!“, jei išgirstų, kad kambariai naujajame name buvo įrengiami jau žinant, kur ir kokie baldai turėtų stovėti. „Tiksliai žinojau, kas kur bus padėta“, – tikina ponas Leonas. Namą įrengti jis ėmėsi pats. „Minimalizmo laikotarpį jau perėjau, – tarsteli ir prisimena, kaip savo bute Vašingtone iš dviejų trikampių sukalė stalo kojas, ant jų uždėjo granito plokštę. Prie stalo nupirko kėdes su smuiko formos atlošais. „Buvo gražu, bet žiauriai nepatogu sėdėti, – prisimena. – Po dviejų mėnesių kėdė sulūžo. Parduotuvėje ją pakeitė kita, bet ir toji nė mėnesio neišlaikė. Iš tiesų tai buvo ne baldas, o tikras meno kūrinys.“
Šių namų baldai – tvirti ir tikri. Kai kurie atkeliavę iš Amerikos, kai kurie pirkti „blusų“ turguje Paryžiuje arba Vilniuje, ant Tauro kalno. Šeimininkas neabejoja, kad gyvenant klasikinio interjero namuose rūpesčių daugiau. Nuo daiktų reikia dažnai šluostyti dulkes – vandens laistymo žarna kaip minimalistiniame čia nepasišvaistysi. „Svarbu, kad žmogus pats kurtų savo namus, – neabejoja. – Jei jis pasitiki interjero dizaineriu, turi susirasti tokį, kuris gerai perprastų šeimininko gyvenimo būdą. Visi nori gyventi gražiai. Tik bėda, kad vieni tam grožiui neturi pinigų, kiti jų turi, bet neturi skonio...“
Erdvioje virtuvėje ponas Leonas atkemša butelį šampano. Iš lentynos ištraukia plačias, žemas taures: „Radau jas vienoje parduotuvėje Amerikoje. Gersime saldų, tai – iš tokių. Jei briutą, paimčiau aukštas.“ „Kiek daug jūs žinote!“ – nejučia išsprūsta. „Daug metų, daug gerų balių“, – atšauna šeimininkas, servetėle vyniodamas butelio kaklelį. Niekas neabejoja, kad muzikantų gyvenimas ir Amerikoje labai bohemiškas. Ir ten kviečia, ir ten, o juk Leonas – muzikantas, ištrūkęs iš Sovietų Sąjungos, visiems įdomus. „Privačiuose vakarėliuose negrodavau, – sako. – Kartą, dar jaunas, pabandžiau – nepatiko. Užtat pas draugus – visada ir be pinigų.“ Leono atliekama muzika Vašingtone dažnai skambėdavo Japonijos ambasadorės Kaoru Hyodo namuose. Jiedu susidraugavo, kai ambasadorė pas Leoną atvedė savo dukrą. Netrukus ir pati ėmė lankyti pamokas, nors gana profesionaliai skambino. Į Lietuvą Kaoru buvo atvykusi daugybę kartų. Tai jos ir jos bičiulių dėka Leono namų spintelėje niekada netrūksta japoniškų ryžių, prieskonių ir žaliosios arbatos. „Kada nors darysime sušį“, – žada.
Pianistui patinka valgyti namuose. „Tačiau ne vienam, – imasi tepti sumuštinius. – Šiandien tik pusryčius valgiau. Virtuvė – trečiasis mano hobis, bet jei esu vienas, galiu tik dešrelę išsivirti.“
Pamatęs židinį primenančią viryklę, gali suprasti, kad čia gaminama daug ir ypatingų patiekalų. „Kokios virtuvės gerbėjas esate?“ – klausiu. „Geros! – juokiasi Leonas. – Bėda, kad apskritai mėgstu valgyti.“
Kartą ar netgi du per savaitę jis išsirengia į turgų. Turi ten nuolatinius pardavėjus, iš kurių perka žalumynus, daržoves, mėsą. „Žinai, turguje aptarnavimas geresnis nei parduotuvėje, – tarsteli. – Viską tvarkingai į maišelius sudeda ir pinigų už juos neima...“
Parsinešęs namo kad ir bazilikų, pianistas nuplauna, deda į smulkintuvą, įberia kedrų riešutų, įtarkuoja sūrio, pabarsto pipirais, druska, įpila aliejaus, viską susmulkina – štai jums ir „Pesto“ padažas. Mažuose maišeliuose užšaldytas, šviežias jis būna visą žiemą.
Kai nusistebiu, kam virtuvėje reikalingas televizorius, šeimininkas paprastai paaiškina: „Čia dar turi būti vaizdajuosčių leistuvas. Kad stovėdamas prie viryklės galėčiau gaminti kartu su kulinarijos laidų vedėjais.“
Kol nešini šampanu lipame į antrą namo aukštą, šeimininkas spėja papasakoti, kur pirkti ant sienų kabantys paveikslai – Prancūzija, Olandija, keletas lietuvių... Sako, prieš rinkdamasis niekada negalvoja apie tai, kad pirkinys galėtų tapti gera investicija. Paveikslas patinka arba ne.
„Visada turėjau skonį“, – tikina. Gal todėl Vašingtone pats įsirengęs nuomojamą butą, vėliau ėmėsi Kolumbijos ambasadoriaus rezidencijos. Tai buvo pirmasis užsakymas. Vėliau jam teko įrengti Japonijos ambasados rezidenciją. „Kažkada, vaikystėje, – prisimena. – Ant grindų pasiklodavau didžiulius pigaus popieriaus lakštus ir piešdavau namus su gatvėmis, visokiais pastatais ir dangoraižiais. Gal tokia ir buvo mano svajonė?“ Menininkas neabejoja, kad ir muzika, ir interjerų kūrimas yra susiję – vis tas pats menas, kūryba. Jei dar iš to gali užsidirbti pragyvenimui...
Muzikas neabejoja: viską lemia išsilavinimas: „Kai nėra išsilavinimo, atsiranda problemų dėl ekonomikos, pinigų, skonio, sveikatos, politikos. Ar pastebėjote, kad mažiau išsilavinę žmonės daugiau rūko, išgėrinėja, turi daugiau cholesterolio kraujyje? Na, pinigingi žmonės irgi turi visokiausių problemų, bet jiems užtenka išsilavinimo, kad suprastų, jog tos problemos juos kankina...“
Taip filosofuodami mudu vėl nusileidžiame į kiemą. Pakėlę akis, pamatome pirmąjį dar neprasiskleidusį magnolijos žiedą. Ponas Leonas juo taip apsidžiaugia, kad net kažkam paskambina. „Džiaugsmu reikia dalytis“, – atsisukęs paaiškina.
Sunku patikėti: ponas Leonas nesamdo namų šeimininkės. Jis pats mielai pjauna žolę ir, jei reikia, namuose siurbia dulkes. „O ką, geras sportas“, – kvatoja baltoje angliško stiliaus namų terasoje. „Pasistengėme išsaugoti visas pušis, kai kurios stovi pavojingai arti namo, spygliai nuolatos ant stogo byra“, – mosteli ranka ir kviečia ant žolės kilimo. Pavasariniai kvapai svaigina: rožinius pumpurus praskleidė migdolai, kitų pavadinimų nė girdėti nesu girdėjusi. „Atsargiai, šitas mirtinai pavojingas, – į žydintį medį rodo namų šeimininkas. – Atgabeno man iš Valstijų pagal specialų užsakymą.“ Jam smagu, kad mes žavimės: juk graži aplinka tam ir kuriama. „Ne tik svetimiems, pirmiausia – sau pačiam, – priduria ponas Leonas. – Man patinka gražūs daiktai.“
Gali būti, kad kaip tik dėl to į gimtąją Lietuvą grįžęs Vašingtono konservatorijos įkūrėjas nusprendė Vilniuje atidaryti interjero saloną. „Juk žinai tą išmintį, – draugiškai juokiasi. – Jei mėgsti savo darbą, jis tau – hobis, jei nemėgsti – darbas. Pirmasis mano hobis – muzika, antrasis – interjeras.“
Šie du pono Leono pomėgiai taip susipynę, kad nė pats negalėtų nuspręsti, kuris svarbesnis. Tiesa, interjerų verslu susidomėjęs ir pats juos kurti pradėjęs muzikas prie fortepijono sėda vis rečiau. Jei ne mokiniai, dažnai pakylantys į antrą namo aukštą, kur įkurdinta repeticijų salė, gal ir visai neprisėstų. Nors vargu... Muzika visada buvo jo gyvenimas.
Su tėvais emigravęs į Izraelį, mokslus Leonas baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gavęs darbą, ten ir liko. Įkūręs Vašingtono konservatoriją, susipažino su politiniu JAV sostinės elitu – garsių politikų vaikai lankė jo pamokas. Tarp jų ir prezidento Jimmy Carterio dukra. „Gyvenau Vašingtone dėl to...“ – paprastai paaiškina ir atidaręs „artdekinės“ komodos stalčių ištraukia JAV vėliavą. „Ji tikra, plevėsavo virš Kongresų rūmų, – glosto rankomis. – Gavau dovanų nuo senatoriaus Pell iš Rod Ailando valstijos per priesaikos ceremoniją, kai man buvo suteikta JAV pilietybė.“
„Kažin ar ilgisi Amerikos?“ – pagalvoju sukinėdamasi svečių kambaryje. Visi jo baldai atgabenti iš už Atlanto. Visi iš vieno buto, apstatyto art deco stiliumi. „Kai kartą išvažiuoji iš savo šalies, visą laiką esi nei šen, nei ten, – prasitaria Leonas. – Vašingtone nuostabu gyventi, bet jauti: kažko trūksta. Atvažiuoji čia ir vėl kažko pasigendi. Emigrantas visą gyvenimą ir liks emigrantas. Visada norėjau gyventi Europoje. Jei sumanydavau keliauti, važiuodavau tik į Europą. Optimistai dėlioja pliusus, o ne skaičiuoja minusus: Lietuvoje, pamaniau, man bus patogu. Moku kalbą, dar likę draugų, pažįstamų. Jau seniai turiu čia butą. Ne investuoti pirkau, o kad būtų kur gyventi, kai parvažiuoju.“
Tada, kai Valakampių pušyne rado fortepijono formos sklypą, dar nemanė čia apsistoti visam laikui. Kitas sutapimas: ilgai ieškojęs architekto, galinčio įgyvendinti jo svajones ir sumanymus, vieną dieną Leonas paskambino Levui Kaplanui. „Charakteris jo nelengvas, užtat puikiai suprato, ko aš noriu ir kaip turi atrodyti mano namai“, – atvirauja.
Daug kas pasakytų: „Beprotybė!“, jei išgirstų, kad kambariai naujajame name buvo įrengiami jau žinant, kur ir kokie baldai turėtų stovėti. „Tiksliai žinojau, kas kur bus padėta“, – tikina ponas Leonas. Namą įrengti jis ėmėsi pats. „Minimalizmo laikotarpį jau perėjau, – tarsteli ir prisimena, kaip savo bute Vašingtone iš dviejų trikampių sukalė stalo kojas, ant jų uždėjo granito plokštę. Prie stalo nupirko kėdes su smuiko formos atlošais. „Buvo gražu, bet žiauriai nepatogu sėdėti, – prisimena. – Po dviejų mėnesių kėdė sulūžo. Parduotuvėje ją pakeitė kita, bet ir toji nė mėnesio neišlaikė. Iš tiesų tai buvo ne baldas, o tikras meno kūrinys.“
Šių namų baldai – tvirti ir tikri. Kai kurie atkeliavę iš Amerikos, kai kurie pirkti „blusų“ turguje Paryžiuje arba Vilniuje, ant Tauro kalno. Šeimininkas neabejoja, kad gyvenant klasikinio interjero namuose rūpesčių daugiau. Nuo daiktų reikia dažnai šluostyti dulkes – vandens laistymo žarna kaip minimalistiniame čia nepasišvaistysi. „Svarbu, kad žmogus pats kurtų savo namus, – neabejoja. – Jei jis pasitiki interjero dizaineriu, turi susirasti tokį, kuris gerai perprastų šeimininko gyvenimo būdą. Visi nori gyventi gražiai. Tik bėda, kad vieni tam grožiui neturi pinigų, kiti jų turi, bet neturi skonio...“
Erdvioje virtuvėje ponas Leonas atkemša butelį šampano. Iš lentynos ištraukia plačias, žemas taures: „Radau jas vienoje parduotuvėje Amerikoje. Gersime saldų, tai – iš tokių. Jei briutą, paimčiau aukštas.“ „Kiek daug jūs žinote!“ – nejučia išsprūsta. „Daug metų, daug gerų balių“, – atšauna šeimininkas, servetėle vyniodamas butelio kaklelį. Niekas neabejoja, kad muzikantų gyvenimas ir Amerikoje labai bohemiškas. Ir ten kviečia, ir ten, o juk Leonas – muzikantas, ištrūkęs iš Sovietų Sąjungos, visiems įdomus. „Privačiuose vakarėliuose negrodavau, – sako. – Kartą, dar jaunas, pabandžiau – nepatiko. Užtat pas draugus – visada ir be pinigų.“ Leono atliekama muzika Vašingtone dažnai skambėdavo Japonijos ambasadorės Kaoru Hyodo namuose. Jiedu susidraugavo, kai ambasadorė pas Leoną atvedė savo dukrą. Netrukus ir pati ėmė lankyti pamokas, nors gana profesionaliai skambino. Į Lietuvą Kaoru buvo atvykusi daugybę kartų. Tai jos ir jos bičiulių dėka Leono namų spintelėje niekada netrūksta japoniškų ryžių, prieskonių ir žaliosios arbatos. „Kada nors darysime sušį“, – žada.
Pianistui patinka valgyti namuose. „Tačiau ne vienam, – imasi tepti sumuštinius. – Šiandien tik pusryčius valgiau. Virtuvė – trečiasis mano hobis, bet jei esu vienas, galiu tik dešrelę išsivirti.“
Pamatęs židinį primenančią viryklę, gali suprasti, kad čia gaminama daug ir ypatingų patiekalų. „Kokios virtuvės gerbėjas esate?“ – klausiu. „Geros! – juokiasi Leonas. – Bėda, kad apskritai mėgstu valgyti.“
Kartą ar netgi du per savaitę jis išsirengia į turgų. Turi ten nuolatinius pardavėjus, iš kurių perka žalumynus, daržoves, mėsą. „Žinai, turguje aptarnavimas geresnis nei parduotuvėje, – tarsteli. – Viską tvarkingai į maišelius sudeda ir pinigų už juos neima...“
Parsinešęs namo kad ir bazilikų, pianistas nuplauna, deda į smulkintuvą, įberia kedrų riešutų, įtarkuoja sūrio, pabarsto pipirais, druska, įpila aliejaus, viską susmulkina – štai jums ir „Pesto“ padažas. Mažuose maišeliuose užšaldytas, šviežias jis būna visą žiemą.
Kai nusistebiu, kam virtuvėje reikalingas televizorius, šeimininkas paprastai paaiškina: „Čia dar turi būti vaizdajuosčių leistuvas. Kad stovėdamas prie viryklės galėčiau gaminti kartu su kulinarijos laidų vedėjais.“
Kol nešini šampanu lipame į antrą namo aukštą, šeimininkas spėja papasakoti, kur pirkti ant sienų kabantys paveikslai – Prancūzija, Olandija, keletas lietuvių... Sako, prieš rinkdamasis niekada negalvoja apie tai, kad pirkinys galėtų tapti gera investicija. Paveikslas patinka arba ne.
„Visada turėjau skonį“, – tikina. Gal todėl Vašingtone pats įsirengęs nuomojamą butą, vėliau ėmėsi Kolumbijos ambasadoriaus rezidencijos. Tai buvo pirmasis užsakymas. Vėliau jam teko įrengti Japonijos ambasados rezidenciją. „Kažkada, vaikystėje, – prisimena. – Ant grindų pasiklodavau didžiulius pigaus popieriaus lakštus ir piešdavau namus su gatvėmis, visokiais pastatais ir dangoraižiais. Gal tokia ir buvo mano svajonė?“ Menininkas neabejoja, kad ir muzika, ir interjerų kūrimas yra susiję – vis tas pats menas, kūryba. Jei dar iš to gali užsidirbti pragyvenimui...
Muzikas neabejoja: viską lemia išsilavinimas: „Kai nėra išsilavinimo, atsiranda problemų dėl ekonomikos, pinigų, skonio, sveikatos, politikos. Ar pastebėjote, kad mažiau išsilavinę žmonės daugiau rūko, išgėrinėja, turi daugiau cholesterolio kraujyje? Na, pinigingi žmonės irgi turi visokiausių problemų, bet jiems užtenka išsilavinimo, kad suprastų, jog tos problemos juos kankina...“
Taip filosofuodami mudu vėl nusileidžiame į kiemą. Pakėlę akis, pamatome pirmąjį dar neprasiskleidusį magnolijos žiedą. Ponas Leonas juo taip apsidžiaugia, kad net kažkam paskambina. „Džiaugsmu reikia dalytis“, – atsisukęs paaiškina.
