Indijos garbės konsulo Lietuvoje Rajinderio K. Chaudhary žmona gydytoja akušerė-ginekologė Lina Škutaitė-Chaudhary (50) džiaugiasi, kad išsipildė sena jos svajonė - rudenį pradės dirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ten, laimėjusi konkursą, užsitikrino vietą šeicho šeimai priklausančioje ligoninėje.
Lietuvoje ji pabus dar apie tris mėnesius. Plėšysis tarp darbo ir namų, dalys patarimus besilaukiančioms mamoms, džiaugsis jų vaikučiais ir padės vyrui rūpintis šeimai priklausančio indiškų valgių restorano reikalais. Tačiau laisvalaikiu mokysis arabų kalbos („jie to nereikalavo, bet mandagiai paprašė, kad atvažiuočiau jau mokėdama bent penkiasdešimt sakinių"), domėsis musulmonų gyvenimu ir siūdinsis daugybę tuose kraštuose tinkamų drabužių.
Svajonę dirbti Rytuose ponia Lina puoselėjo daug metų - dar nuo Persų įlankos karo laikų, kai 1991-aisiais ten išvažiavo daug kolegų. „Jiems labai pavydėjau, bet tuo metu moterų į pavojingą zoną kategoriškai neėmė. Ir mano šeimyninė padėtis buvo kitokia - sūnūs dar per maži", - prisimena keliose Vilniaus klinikose iki šiol dirbanti medikė. Tačiau noras išbandyti jėgas egzotiškuose Rytų kraštuose neišnyko. 1997-aisiais atsirado galimybė išvažiuoti į Indiją, bet ten greitai suprato, kad dirbti jai nesaugu - neturėjo labai brangiai kainuojančio darbo draudimo, o be jo užsienietei užsibūti ilgiau nepatarė net vietos kolegos.
2005-aisiais į arabų šalis ponia Lina neišvažiavo dėl privačios savo klinikos reikalų, tačiau po keleto metų norą padirbėti svetur sustiprino vienoje tarptautinėje gydytojų konferencijoje sutikta gerokai vyresnė ginekologė iš Anglijos. Ji mielai dalijosi gyvenimo Saudo Arabijoje įspūdžiais, o išgirdusi pašnekovės svajones patikino, kad medikui tuose kraštuose dirbti gana saugu.
Gydytoja iki šiol dėkinga kolegei už patarimus, bet neslepia, kad būsimą darbą padėjo gauti vyro ryšiai, nes „tose šalyse žmogaus iš Rytų Europos išskėstomis rankomis niekas nelaukia": „Kai nusiunčiau savo dokumentus, jų priimti neskubėjo - bandymai įrodyti, kad Vilniaus universitetas yra vienas iš seniausių Europoje, juos iš pradžių tik juokino." Pateikusi pluoštą sertifikatų, bylojančių apie tobulinimosi kursuose praleistas valandas, lietuvė vis dėlto gavo teisę dalyvauti konkurse. Egzaminas vyko raštu Jungtinių Arabų Emyratų Sveikatos apsaugos departamente, o po jo likusių keturių kandidačių laukė dar vienas išbandymas žodžiu ir rimtas pokalbis. Nors dirbti akušere-ginekologe galėjo tik moteris, jas - dvi angles, indę ir lietuvę - tardė britai vyrai. Ponia Lina savo atsakymais iš pradžių nebuvo patenkinta, išsiruošė namo galvodama, kad turbūt konkurso nelaimėjo. Tačiau per išsiblaškymą išsivežė viešbučio raktus - juos kišenėje aptiko tik oro uoste. „Prisiminiau prietarą ir pagalvojau, kad tikrai grįšiu. Tuos raktus turiu iki šiol, paskambinau į viešbutį, atsiprašiau, jie mane nuramino ir leido pasilikti..."
Tuo rytietiška pasaka nesibaigė. Pokalbis vyko gegužės dešimtąją, o po keturių dienų ponia Lina šventė penkiasdešimtmetį: „Vidury dienos paskambino vyras ir paprašė užsukti į restoraną - man turįs nuostabią dovaną. Pyktelėjau, nes buvome apsisprendę nebepirkti dovanų - nemėgstu, kai be reikalo leidžiami pinigai. Bet mane pradžiugino, kad laimėjau konkursą, nors teoriškai rezultatų būtų tekę laukti gerokai ilgiau." Gydytoja neslepia, kad ši pergalė paglostė jos ambicijas - „prieš save ir kolegas, kurie žinojo, kad noriu išvažiuoti. Buvau laiminga, kad pasiekiau užsibrėžtą tikslą, perlipau savotišką slenkstį".
Ar išsipildžius senai svajonei nepasidarė baisu? Juk per tą laiką vaikai paaugo, buitis sutvarkyta, patogiai gyventi buvo galima ir Lietuvoje... Ponia Lina juokiasi, kad blogos emocijos užklups tikriausiai tą akimirką, kai reikės viską palikus išvažiuoti, o kol kas ji jaučiasi labai patenkinta ir laiminga: „Esu Jautis - ambicinga ir užsispyrusi, todėl nesvarbu, ar nauji batai, ar karjera, privalau pasiekti tikslą." Juolab kad ir artimieji į šią žinią reagavo ramiai: „Ir vaikai, ir vyras mato, kaip sunkiai Lietuvoje medikai uždirba pinigų ir kaip jų situacija ne gerėja, o prastėja." Arabų kraštuose gydytojus labai gerbia - užsienio specialistai negali gyventi paprastame name, jiems pastatytos vilos. Pagal kontraktą leidimai apsistoti šalyje sutvarkomi absoliučiai visiems šeimos nariams - vaikams iki aštuoniolikos metų, sutuoktiniui ir tėvams, jei juos reikia prižiūrėti. Šimtu procentų apmokamos jų medicinos ir kelionių išlaidos. Viena ten dirbusi gydytoja poniai Linai draugiškai patarė, kad pati neplautų automobilio - užjuoks. Kai lietuvė paklausė, ar gali pasikrapštyti prie namų esančiame darželyje, nes namuose labai mėgsta, pasiūlė tai daryti, kai niekas nemato. Pagal sutartį gaus ir namų šeimininkę, nes save gerbianti gydytoja maisto negamina ir vyrui baltinių nelygina.
Tiesa, vyras su ponia Lina į Arabų Emyratus nevažiuos - liks Lietuvoje ir rūpinsis namais bei restoranu. Anot pašnekovės, jis darbo ir kitokiais reikalais per metus mažiausiai septynis aštuonis kartus vyksta į Indiją, todėl pakeliui aplankys ir žmoną.
Licenciją dirbti ambicingoji lietuvė gavo trejiems metams, kaip ir vietos gydytojai, - per tą laiką turi tobulintis, kad ją atnaujintų. Dirbs įspūdingame al Aino mieste esančioje ligoninėje, kurios savininkė yra Abu Dabio emyrato valdančioji šeima: „Dėl to gerokai nerimauju, per Lietuvoje likusį laiką privalau pasidomėti jų tradicijomis, nes elgesio kodekso niekas nedavė."
