Kai termometro stulpelis perkopia 30 laipsnių, virtuvės šefo Lino Samėno šeima gaivinasi pačių pasigamintais ledais. „Visai neseniai nusipirkome ledų mašiną. Pasiruoši kremą, o iš jo gamini ledus, daug skanesnius nei parduotuvėje“, – šypsosi vasara besidžiaugiantis vienas žinomiausių šalies kulinarų.
Linai, televizijos sezonas baigtas. Tikriausiai atostogaujate?
Ne, neatostogauju, bet tais dalykais, ką veikiu, kol kas girtis negaliu.
Prieš pokalbį svarsčiau: matyt, jūsų bičiuliai jaučia didžiulę atsakomybę, kai į svečius užsuka kulinarijos ekspertas?
Aš neturiu draugų. Geriausi mano draugai – žmona ir sūnus. Dar šuniukas ir katytė. Uošvių ar tėvų draugais nevadinu (šypsosi).
O pats į namus taip pat nieko svetimo neįsileidžiate?
Ir į namus neįsileidžiu, ir po darbo valandų niekam nieko negaminu.
Nejau ir į svečius nevaikštote?
Tuojau prisiminsiu, ar ėjau į svečius (galvoja). Ne. O ko ten eiti? Jei nori su žmogumi susitikti, nebūtina jo į namus vestis ar pas jį lįsti, galima pasimatyti mieste.
Tokiu būdu saugote savo šeimos privatumą?
Mes abu su žmona – Vėžiai, sergstintys savo erdvę. Stengiamės aplinkiniams nerodyti, kaip gyvename. Namai – mūsų šventovė. Juose sėdime ramiai pasislėpę. Visada tokie buvome. Baliukai, kokteilių vakarėliai mums svetimi. Negaliu pasakyti, kad gaminu draugams.
Kas šeimoje šeimininkauja? Minėjote, jog gaminimas po darbo valandų jums tabu...
Žmona. Aš ja visiškai pasitikiu. Prieš porą dienų virtuvėje sukiojausi ir aš, tai liko tokia netvarka... Prireiks kelių dienų, kad žmona viską pamirštų (juokiasi). Gana dažnai pavalgyti ištrūkstame į japonų restoraną ar kitur. Mėgstame ragauti ir „atrasti“ naujus patiekalus.
Kokie jūsų pomėgiai?
Jei atvirai, šiuo metu neturiu laiko pomėgiams. Tiesa, per tris dienas pažiūrėjau devynis filmus. Tai galima vadinti pomėgiu, taip pat rimtai sergu kompiuterinių žaidimų liga, esu automobilių sporto aistruolis.
Vairuojate pats?
(Linkteli galva.) Troleibusais nevažinėju (šypsosi).
Papasakokite plačiau apie savo šeimą...
Kartu su žmona Monika auginame penkerių metų sūnų. Jam vardą rinkome labai atsakingai. Man visada labai patiko Romos imperija, todėl ir sūnų pavadinome romėnišku Marko vardu. Jei būtų gimusi mergaitė, būtų buvusi Elžbieta. Mano žmona turi daug slavų kraujo, todėl tokie vardai kaip Tauras ar Ąžuolas netiktų.
Kaip seniai esate suradęs savo „antrąją pusę“?
Su Monika gimėme toje pačioje Antakalnio ligoninėje. Ji gimtadienį švenčia birželio 25-ąją, o aš – birželio 27-ąją. Juokauju, kad mes, matyt, gimdymo namuose susimojavome, nes aštuoniolikos vėl susitikome. Monika atėjo padirbėti padavėja, o aš buvau pradedantis virėjas. Iš pradžių vienas kitam nelabai patikome, bet sulaukę dvidešimties apsivedėme. Dabar jau vienuolika metų drauge.
Ar sunkiai po vienu stogu sutelpa du Vėžiai?
Iš pradžių buvo labai keista, bet Vėžiai gali gyventi kartu. Monika labiau linkusi į Dvynius, o aš – į Vėžį. Mūsų charakteriai labai skirtingi: ji impulsyvi, o aš kiek „paplaukęs“. Ji dirba kontoroje, o aš taip negalėčiau... Matyt, nusišaučiau kitą dieną (juokiasi). Darbas nuo–iki ne man.
Linai, ar sulauksime jūsų kulinarinės knygos?
Galbūt (juokiasi). Manęs daug kas šito klausia. Pats rašyti gyvenime nesugalvočiau, bet kai yra kas į užpakalį spiria... Gal ir teks tokį dalyką padaryti? Labai norėčiau tai atlikti su kolega Mironu, šiuo metu gyvenančiu Tailande. Jei atsimenate „Virėjų kovas“, jis tas virėjas su barzda. Tai turėtų būti tikras kulinarijos menas... Bet čia – svajonė.
Judu su Mironu bendraujate ir toliau?
Na, dabar tik virtualiai. Jis Tailande restoraną atidaro, bando įsivažiuoti, priprasti prie gyvenimo saloje.
Jei neturėtumėte šeimos, matyt, ir jūs pasuktumėte bičiulio pėdomis?
Jei būčiau vienas, tikrai taip ir pasielgčiau. Šokčiau į lėktuvą ir lėkčiau iš čia. Panašiai kaip į JAV su trisdešimčia dolerių kažkada (juokiasi). Galima viską padaryti – tereikia didelio noro.
Ar tiesa, kad jaunystėje esate metęs mokyklą?
Buvo toks laikas, kai „spjoviau“ į 21-ąją vidurinę... Nežinau, ar gerai pasielgiau. Bet gal gerai? Priešingu atveju gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. O dabar jis palankiai dėliojasi. Sužinojęs, kad žada mane palikti antriems metams, pasakiau: geriau numirsiu, bet antriems metams neliksiu. Man tai būtų didžiausias pažeminimas... Aš labai principingas ir greitai įsižeidžiantis.
Tada ir pasukote į kulinariją?
Į „kulinarkę“ manęs nepriėmė – sakė, dėl strumos negalėsiu prie puodų stovėti. Dabar suprantu, kad tai buvo visiška nesąmonė. Tuomet lankiau mokamus kursus ir tikslą vis tiek pasiekiau.
Iš pradžių dirbote virėjo padėjėju?
Buvau virėjas praktikantas. Kaip ir visus iš pradžių pastumdė (šypsosi), o paskui įsivažiavau.
Tačiau tik vėliau nei po dešimties metų patekote į televiziją...
Taip, prireikė dešimties metų, kad įlįsčiau į žydrąjį ekraną. Skelbiamoje televizijos atrankoje dalyvauti nusprendžiau atsitiktinai. Merfio dėsnis pasitvirtino, patekau į „Virėjų kovas“.
Tikriausiai gatvėje neatsiginate smalsių žvilgsnių?
Nekreipiu į juos dėmesio, nors jaučiu, kad vaikai ir bobutės jais paspigina. Vilniuje mažiau, o kaimuose daugiau. Provincijoje žmonės atviresni.
Kokie patiekalai karaliaus per vasarą paties Lino namuose?
Salotos, šaltibarščiai, picos. Visai neseniai nusipirkome ledų mašiną. Procesas nesudėtingas: pasiruoši kremą, o iš jo gamini ledus, daug skanesnius nei parduotuvėje.
Ar nesusimąstote apie gyvenimą sodyboje atokiau nuo Vilniaus, kur galėtumėte auginti prieskonines žoles, daržoves ir pan.?
Norėčiau turėti tokią sodybą (šypsosi). Anksčiau nekenčiau žemės darbų, bet su amžiumi tai keičiasi. Dažnai pagalvoju, kad būtų visai neblogai įkišti rankas į žemę. Šiandien tuo užsiima mano uošvė, ji pagelbsti prireikus įvairių žalumynų.
Išduokite, kur įprastai apsiperkate.
Pastaruoju metu bandau eiti į mažas parduotuves. Man atrodo, kad ten maisto kokybė geresnė ir produktai kiek pigesni.
Ką jums, virėjui ekspertui, reiškia maistas?
Į jį žiūriu gana paprastai. Man tai – energijos šaltinis, reikalingas tam, kad nenumirčiau badu.
Sakoma, kad vienos spalvos mūsų apetitą slopina, kitos žadina. Gal galėtumėte papasakoti apie indų spalvų poveikį žmogui?
Nenatūralios spalvos apetito nežadina. Jei patieksite maistą prislopintoje juodos ar žalios spalvos lėkštėje, apetitas nebus toks didelis kaip valgant iš raudonos ar baltos. Jei norite mažiau suvalgyti, valgį tiekite mažesnėje lėkštėje.
Kaip vertinate lietuvišką virtuvę?
Jei paskaitytumėte apie nacionalinius lietuvių valgius, pamatytumėte, kad turime daugybę įvairiausių dalykų. Gaila tik, jog kai kurių jau nebeleidžiama vartoti. Tarkim, kanapių gali užsiauginti tik šiltnamyje, jei kaimynas neapskųs (juokiasi).
Kuriuos žmones Lietuvoje drąsiai pavadintumėte gurmanais?
Arūną Oželį, Romą Zakarevičių, Žilviną Grigaitį... Manęs dažnai klausia, ar yra gurmanų Lietuvoje, bet atsakydamas kartais pats sau prieštarauju. Priklauso nuo to, ką vadinsime gurmanu. Ar tą, kuris išmano daug apie vyną, o gal tą, kuris daug keliauja ir ragauja? O gal pirmenybę reikėtų atiduoti tam, kuris žino, ką su kuo derinti? Apibūdinti gurmaną labai sunku. Aišku viena: norint vadintis gurmanu, reikia šiek tiek pinigų. Juk gurmanas turi daug ragauti, mokėti atskirti šviežią produktą nuo šaldyto.
Tikriausiai virtuvės šefui būtina daug skaityti? Juk reikia atnaujinti valgiaraščius, stebinti kulinarijos naujovėmis...
Šiuo metu savo akiračio nebeplečiu, esu kiek sustojęs. Bet nuolat perku knygas, palaikau ryšius su užsienio šefais. Tiesa, dabar kulinarijoje aš linkstu labiau atgal nei į pirmyn. Natūralumas ir kokybė man svarbiau nei iš miltelių kuriamas grožis.
Smalsu, ar bandote apsaugoti savo šeimą nuo modifikuotų produktų.
Pagalvoju, kad galime stengtis, bet ilgainiui vis tiek to neišvengsime. Pasaulyje daugėja žmonių, būtina juos visus aprūpinti maistu...
Nejau nebeturime jokio kito pasirinkimo?
Jei norite sveiko maisto, važiuokite į Gruzijos kalnus arba kelkitės gyventi į Lietuvos kaimus. Bet ko bus vertos ten auginamos daržovės, kai jas laistys neekologiški lietūs? Jau šiandien nežinome, ką valgome. Gal ir geriau nežinoti? Juk kitaip nieko nebus. Nuo mūsų mažai kas priklauso. Kaip dėdė amerikietis pasakys, taip ir bus.
Gal pasidalytumėte lengvų vasariškų salotų receptu su mūsų skaitytojomis?
Galite pasigaminti salotų iš šviežių braškių, arbūzo, vytinto Serano kumpio, salotų lapų, nepervirtų šparagų, alyvuogių aliejaus ir balzaminio acto. Nepamirškite jų pagardinti druskyte ir pipirais. Aš nepagailėčiau ir šaukštelio majonezo, bet nebūtina (juokiasi).
Linai, televizijos sezonas baigtas. Tikriausiai atostogaujate?
Ne, neatostogauju, bet tais dalykais, ką veikiu, kol kas girtis negaliu.
Prieš pokalbį svarsčiau: matyt, jūsų bičiuliai jaučia didžiulę atsakomybę, kai į svečius užsuka kulinarijos ekspertas?
Aš neturiu draugų. Geriausi mano draugai – žmona ir sūnus. Dar šuniukas ir katytė. Uošvių ar tėvų draugais nevadinu (šypsosi).
O pats į namus taip pat nieko svetimo neįsileidžiate?
Ir į namus neįsileidžiu, ir po darbo valandų niekam nieko negaminu.
Nejau ir į svečius nevaikštote?
Tuojau prisiminsiu, ar ėjau į svečius (galvoja). Ne. O ko ten eiti? Jei nori su žmogumi susitikti, nebūtina jo į namus vestis ar pas jį lįsti, galima pasimatyti mieste.
Tokiu būdu saugote savo šeimos privatumą?
Mes abu su žmona – Vėžiai, sergstintys savo erdvę. Stengiamės aplinkiniams nerodyti, kaip gyvename. Namai – mūsų šventovė. Juose sėdime ramiai pasislėpę. Visada tokie buvome. Baliukai, kokteilių vakarėliai mums svetimi. Negaliu pasakyti, kad gaminu draugams.
Kas šeimoje šeimininkauja? Minėjote, jog gaminimas po darbo valandų jums tabu...
Žmona. Aš ja visiškai pasitikiu. Prieš porą dienų virtuvėje sukiojausi ir aš, tai liko tokia netvarka... Prireiks kelių dienų, kad žmona viską pamirštų (juokiasi). Gana dažnai pavalgyti ištrūkstame į japonų restoraną ar kitur. Mėgstame ragauti ir „atrasti“ naujus patiekalus.
Kokie jūsų pomėgiai?
Jei atvirai, šiuo metu neturiu laiko pomėgiams. Tiesa, per tris dienas pažiūrėjau devynis filmus. Tai galima vadinti pomėgiu, taip pat rimtai sergu kompiuterinių žaidimų liga, esu automobilių sporto aistruolis.
Vairuojate pats?
(Linkteli galva.) Troleibusais nevažinėju (šypsosi).
Papasakokite plačiau apie savo šeimą...
Kartu su žmona Monika auginame penkerių metų sūnų. Jam vardą rinkome labai atsakingai. Man visada labai patiko Romos imperija, todėl ir sūnų pavadinome romėnišku Marko vardu. Jei būtų gimusi mergaitė, būtų buvusi Elžbieta. Mano žmona turi daug slavų kraujo, todėl tokie vardai kaip Tauras ar Ąžuolas netiktų.
Kaip seniai esate suradęs savo „antrąją pusę“?
Su Monika gimėme toje pačioje Antakalnio ligoninėje. Ji gimtadienį švenčia birželio 25-ąją, o aš – birželio 27-ąją. Juokauju, kad mes, matyt, gimdymo namuose susimojavome, nes aštuoniolikos vėl susitikome. Monika atėjo padirbėti padavėja, o aš buvau pradedantis virėjas. Iš pradžių vienas kitam nelabai patikome, bet sulaukę dvidešimties apsivedėme. Dabar jau vienuolika metų drauge.
Ar sunkiai po vienu stogu sutelpa du Vėžiai?
Iš pradžių buvo labai keista, bet Vėžiai gali gyventi kartu. Monika labiau linkusi į Dvynius, o aš – į Vėžį. Mūsų charakteriai labai skirtingi: ji impulsyvi, o aš kiek „paplaukęs“. Ji dirba kontoroje, o aš taip negalėčiau... Matyt, nusišaučiau kitą dieną (juokiasi). Darbas nuo–iki ne man.
Linai, ar sulauksime jūsų kulinarinės knygos?
Galbūt (juokiasi). Manęs daug kas šito klausia. Pats rašyti gyvenime nesugalvočiau, bet kai yra kas į užpakalį spiria... Gal ir teks tokį dalyką padaryti? Labai norėčiau tai atlikti su kolega Mironu, šiuo metu gyvenančiu Tailande. Jei atsimenate „Virėjų kovas“, jis tas virėjas su barzda. Tai turėtų būti tikras kulinarijos menas... Bet čia – svajonė.
Judu su Mironu bendraujate ir toliau?
Na, dabar tik virtualiai. Jis Tailande restoraną atidaro, bando įsivažiuoti, priprasti prie gyvenimo saloje.
Jei neturėtumėte šeimos, matyt, ir jūs pasuktumėte bičiulio pėdomis?
Jei būčiau vienas, tikrai taip ir pasielgčiau. Šokčiau į lėktuvą ir lėkčiau iš čia. Panašiai kaip į JAV su trisdešimčia dolerių kažkada (juokiasi). Galima viską padaryti – tereikia didelio noro.
Ar tiesa, kad jaunystėje esate metęs mokyklą?
Buvo toks laikas, kai „spjoviau“ į 21-ąją vidurinę... Nežinau, ar gerai pasielgiau. Bet gal gerai? Priešingu atveju gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. O dabar jis palankiai dėliojasi. Sužinojęs, kad žada mane palikti antriems metams, pasakiau: geriau numirsiu, bet antriems metams neliksiu. Man tai būtų didžiausias pažeminimas... Aš labai principingas ir greitai įsižeidžiantis.
Tada ir pasukote į kulinariją?
Į „kulinarkę“ manęs nepriėmė – sakė, dėl strumos negalėsiu prie puodų stovėti. Dabar suprantu, kad tai buvo visiška nesąmonė. Tuomet lankiau mokamus kursus ir tikslą vis tiek pasiekiau.
Iš pradžių dirbote virėjo padėjėju?
Buvau virėjas praktikantas. Kaip ir visus iš pradžių pastumdė (šypsosi), o paskui įsivažiavau.
Tačiau tik vėliau nei po dešimties metų patekote į televiziją...
Taip, prireikė dešimties metų, kad įlįsčiau į žydrąjį ekraną. Skelbiamoje televizijos atrankoje dalyvauti nusprendžiau atsitiktinai. Merfio dėsnis pasitvirtino, patekau į „Virėjų kovas“.
Tikriausiai gatvėje neatsiginate smalsių žvilgsnių?
Nekreipiu į juos dėmesio, nors jaučiu, kad vaikai ir bobutės jais paspigina. Vilniuje mažiau, o kaimuose daugiau. Provincijoje žmonės atviresni.
Kokie patiekalai karaliaus per vasarą paties Lino namuose?
Salotos, šaltibarščiai, picos. Visai neseniai nusipirkome ledų mašiną. Procesas nesudėtingas: pasiruoši kremą, o iš jo gamini ledus, daug skanesnius nei parduotuvėje.
Ar nesusimąstote apie gyvenimą sodyboje atokiau nuo Vilniaus, kur galėtumėte auginti prieskonines žoles, daržoves ir pan.?
Norėčiau turėti tokią sodybą (šypsosi). Anksčiau nekenčiau žemės darbų, bet su amžiumi tai keičiasi. Dažnai pagalvoju, kad būtų visai neblogai įkišti rankas į žemę. Šiandien tuo užsiima mano uošvė, ji pagelbsti prireikus įvairių žalumynų.
Išduokite, kur įprastai apsiperkate.
Pastaruoju metu bandau eiti į mažas parduotuves. Man atrodo, kad ten maisto kokybė geresnė ir produktai kiek pigesni.
Ką jums, virėjui ekspertui, reiškia maistas?
Į jį žiūriu gana paprastai. Man tai – energijos šaltinis, reikalingas tam, kad nenumirčiau badu.
Sakoma, kad vienos spalvos mūsų apetitą slopina, kitos žadina. Gal galėtumėte papasakoti apie indų spalvų poveikį žmogui?
Nenatūralios spalvos apetito nežadina. Jei patieksite maistą prislopintoje juodos ar žalios spalvos lėkštėje, apetitas nebus toks didelis kaip valgant iš raudonos ar baltos. Jei norite mažiau suvalgyti, valgį tiekite mažesnėje lėkštėje.
Kaip vertinate lietuvišką virtuvę?
Jei paskaitytumėte apie nacionalinius lietuvių valgius, pamatytumėte, kad turime daugybę įvairiausių dalykų. Gaila tik, jog kai kurių jau nebeleidžiama vartoti. Tarkim, kanapių gali užsiauginti tik šiltnamyje, jei kaimynas neapskųs (juokiasi).
Kuriuos žmones Lietuvoje drąsiai pavadintumėte gurmanais?
Arūną Oželį, Romą Zakarevičių, Žilviną Grigaitį... Manęs dažnai klausia, ar yra gurmanų Lietuvoje, bet atsakydamas kartais pats sau prieštarauju. Priklauso nuo to, ką vadinsime gurmanu. Ar tą, kuris išmano daug apie vyną, o gal tą, kuris daug keliauja ir ragauja? O gal pirmenybę reikėtų atiduoti tam, kuris žino, ką su kuo derinti? Apibūdinti gurmaną labai sunku. Aišku viena: norint vadintis gurmanu, reikia šiek tiek pinigų. Juk gurmanas turi daug ragauti, mokėti atskirti šviežią produktą nuo šaldyto.
Tikriausiai virtuvės šefui būtina daug skaityti? Juk reikia atnaujinti valgiaraščius, stebinti kulinarijos naujovėmis...
Šiuo metu savo akiračio nebeplečiu, esu kiek sustojęs. Bet nuolat perku knygas, palaikau ryšius su užsienio šefais. Tiesa, dabar kulinarijoje aš linkstu labiau atgal nei į pirmyn. Natūralumas ir kokybė man svarbiau nei iš miltelių kuriamas grožis.
Smalsu, ar bandote apsaugoti savo šeimą nuo modifikuotų produktų.
Pagalvoju, kad galime stengtis, bet ilgainiui vis tiek to neišvengsime. Pasaulyje daugėja žmonių, būtina juos visus aprūpinti maistu...
Nejau nebeturime jokio kito pasirinkimo?
Jei norite sveiko maisto, važiuokite į Gruzijos kalnus arba kelkitės gyventi į Lietuvos kaimus. Bet ko bus vertos ten auginamos daržovės, kai jas laistys neekologiški lietūs? Jau šiandien nežinome, ką valgome. Gal ir geriau nežinoti? Juk kitaip nieko nebus. Nuo mūsų mažai kas priklauso. Kaip dėdė amerikietis pasakys, taip ir bus.
Gal pasidalytumėte lengvų vasariškų salotų receptu su mūsų skaitytojomis?
Galite pasigaminti salotų iš šviežių braškių, arbūzo, vytinto Serano kumpio, salotų lapų, nepervirtų šparagų, alyvuogių aliejaus ir balzaminio acto. Nepamirškite jų pagardinti druskyte ir pipirais. Aš nepagailėčiau ir šaukštelio majonezo, bet nebūtina (juokiasi).
