Operos solistas, TV projekto „Triumfo arka“ nugalėtojas Liudas Mikalauskas sako, jog likusias dvi laisvas valandas per dieną jis linkęs praleisti mokydamasis šokti nei prie televizoriaus ekrano.
Keletas faktų
Gimė 1985 m. spalio 11 d. Tauragėje.
Mokslai: 1993–2004 m. mokėsi R. Eičo dainavimo klasėje, šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto doc. S. Martinaitytės klasėje įgijo dainavimo bakalauro diplomą. Ketina tęsti studijas magistrantūroje.
Veikla: Lietuvos muzikų sąjungos narys, dainuoja Kauno ir kituose Lietuvos bei užsienio muzikiniuose ir operos teatruose. Yra LR Kultūros ministerijos premijos bei vienuolikos tarptautinių konkursų laureatas ir kt.
Šeiminė padėtis: nevedęs, bet turi širdies draugę.
Kuo paviliojo rudenį startuosiantis TV šokių projektas, kuriame žadate dalyvauti?
Manau, scenos žmogui mokėti šokti – būtinybė. Nors internete jau spėjau prisiskaityti apie save visokių replikų: „Ko čia tas Liudas šokti eina, verčiau toliau dainuotų.“ Bet ir taip kasdien dainuoju, lavinu balsą, o tai, ką išmoksi, ant pečių nešioti nereikės.
Tiesa, kai rengėjai paskambino ir pasiūlė dalyvauti, iš pradžių norėjau atsisakyti. Rudenį turiu begalę planų. Pabijojau, kad projektas sutaps su gastrolėmis užsienyje. Bet kai su organizatoriais išsiaiškinome, jog filmavimai vyks šeštadieniais, o dar ir šokių partnerė visai nieko (šypsosi), sutikau.
Jei ne paslaptis, kas bus jūsų šokių partnerė?
Gintarė Bankauskaitė-Slausgalvienė. Kai tik apsisprendžiau, iškart paskambinau Česlovui ir Jūratei Norvaišoms, su kuriais esame pažįstami. Jie man pasiūlė savo klubo šokėją, kuri yra penkiskart Lietuvos dešimties šokių čempionė.
Tikitės laimėti?
Esu maksimalistas. Juo turbūt liksiu iki grabo lentos. Jei ko imuosi, tam atiduodu visas jėgas, kad paskui galėčiau sau pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau.“ Žinoma, visada malonu laimėti, bet taip pat labai svarbus ir pats procesas – įgysiu patirties, kuri pravers ir dainuojant. Išmoksiu šokių judesių, plastikos, galų gale išbandysiu save kitoje meno srityje.
Šis projektas – visiškai kitoks nei „Triumfo arka“. Jei atvirai, nesitikėjau tapti „Triumfo arkos“ nugalėtoju. Esu savikritiškas. Sau būčiau skyręs antrąją ar trečiąją vietą. O jei šįkart su Gintare nelaimėsime, nežadu rautis plaukų (šypsosi). Tai bus ženklas, jog reikia pajusti ir pralaimėjimo skonį, kuris skatina dar labiau tobulėti, siekti ir neužmigti ant laurų.
Esate fortūnos numylėtinis?
Man dažnokai sekasi, visur veda tarsi Dievo ranka. Viešpats pasistengė, kad kultūros vadybos mokslus iškeisčiau į dainavimą. Atsirado žmonių, kurie net sumokėjo už studijas, nes rudenį jau nebuvo nemokamų vietų. O tėvai tada mėnesiui išgalėdavo duoti tik tris šimtus litų. Esu neapsakomai dėkingas visiems manimi patikėjusiems žmonėms.
Kaip sekasi suktis ant parketo?..
Repetuojame, kai tik turime laiko. Gintarė labai reikli. Jau nuo pirmosios šokių pamokos taip prigriebė, jog nebėra kur trauktis. Man sudėtingiausi rumbos žingsneliai. Kur kas lengviau sekasi fokstrotas. Jei atvirai, kol kas gerai išmokau tik šokių pavadinimus. Na, o kokius batus kokiam šokiui reikia autis, vis dar klausiu Gintarės. Niekaip neįsimenu (kvatoja).
Koncertai, repeticijos ir dar šokių pamokos... Kaip visur spėjate?
Man patinka prasmingai leisti laiką. Jei turiu per dieną laisvą valandžiukę, kodėl gi nepasimokius, pavyzdžiui, šokti. Kiekvienam scenos žmogui tokia patirtis tik į naudą. Kartą per koncertą buvo ilgoka muzikinė pauzė. Stoviu kaip įbestas ir nesumoju, kuo ją užpildyti. Tada pamaniau, kaip praverstų mokėti tango ar kitokio šokio žingsnelius.
Po projekto „Triumfo arka“, ko gero, neatsiginate gerbėjų?
Turiu daug ištikimų klausytojų. Kelios moterys pagal galimybes nepraleidžia nė vieno mano koncerto. Nesvarbu, kuriame Lietuvos kampelyje jis vyktų. Smagu, kad yra žmonių, kurie vertina tai, ką darau. Būna, ir dovanų dovanoja, ir kritikos pažeria. Tai įpareigoja dar labiau stengtis.
O jaunosios gerbėjos?..
O jaunąsias gerbėjas turiu nuliūdinti, nes prieš savaitę susižadėjau. Tiesa, vestuvių ceremoniją atidėsime, kai gyvenimas taps šiek tiek ramesnis. Kad liktų laiko medaus mėnesiui, nes dabar, galima sakyti, gyvenu „ant ratų“: festivaliai, koncertai, dainų šventės... „Triumfo arkos“ triumfas gal dešimčia metų sutrumpino mano karjeros siekimo laiką. Džiaugiuosi, jog mane pastebėjo ir kviečia įvairių orkestrų, muzikinių teatrų vadovai. Dabar – mano auksinis laikas.
Ar lieka laiko pomėgiams? Kas, be dainavimo, jums atgaiva širdžiai?
Kai gyvenau pas tėvus, domėjausi bitininkyste. Galėdavau ištisas valandas praleisti prie avilių. Bet kai išvažiavau studijuoti į Kauną, vienos bitės numirė, kitos išsilakstė. Matyt, iš sielvarto, kad paliko šeimininkas. Jos labai prieraišios. Dar ir dabar stovi tušti aviliai, kuriuos žadu atsivežti į Kauną.
Keletas faktų
Gimė 1985 m. spalio 11 d. Tauragėje.
Mokslai: 1993–2004 m. mokėsi R. Eičo dainavimo klasėje, šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto doc. S. Martinaitytės klasėje įgijo dainavimo bakalauro diplomą. Ketina tęsti studijas magistrantūroje.
Veikla: Lietuvos muzikų sąjungos narys, dainuoja Kauno ir kituose Lietuvos bei užsienio muzikiniuose ir operos teatruose. Yra LR Kultūros ministerijos premijos bei vienuolikos tarptautinių konkursų laureatas ir kt.
Šeiminė padėtis: nevedęs, bet turi širdies draugę.
Kuo paviliojo rudenį startuosiantis TV šokių projektas, kuriame žadate dalyvauti?
Manau, scenos žmogui mokėti šokti – būtinybė. Nors internete jau spėjau prisiskaityti apie save visokių replikų: „Ko čia tas Liudas šokti eina, verčiau toliau dainuotų.“ Bet ir taip kasdien dainuoju, lavinu balsą, o tai, ką išmoksi, ant pečių nešioti nereikės.
Tiesa, kai rengėjai paskambino ir pasiūlė dalyvauti, iš pradžių norėjau atsisakyti. Rudenį turiu begalę planų. Pabijojau, kad projektas sutaps su gastrolėmis užsienyje. Bet kai su organizatoriais išsiaiškinome, jog filmavimai vyks šeštadieniais, o dar ir šokių partnerė visai nieko (šypsosi), sutikau.
Jei ne paslaptis, kas bus jūsų šokių partnerė?
Gintarė Bankauskaitė-Slausgalvienė. Kai tik apsisprendžiau, iškart paskambinau Česlovui ir Jūratei Norvaišoms, su kuriais esame pažįstami. Jie man pasiūlė savo klubo šokėją, kuri yra penkiskart Lietuvos dešimties šokių čempionė.
Tikitės laimėti?
Esu maksimalistas. Juo turbūt liksiu iki grabo lentos. Jei ko imuosi, tam atiduodu visas jėgas, kad paskui galėčiau sau pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau.“ Žinoma, visada malonu laimėti, bet taip pat labai svarbus ir pats procesas – įgysiu patirties, kuri pravers ir dainuojant. Išmoksiu šokių judesių, plastikos, galų gale išbandysiu save kitoje meno srityje.
Šis projektas – visiškai kitoks nei „Triumfo arka“. Jei atvirai, nesitikėjau tapti „Triumfo arkos“ nugalėtoju. Esu savikritiškas. Sau būčiau skyręs antrąją ar trečiąją vietą. O jei šįkart su Gintare nelaimėsime, nežadu rautis plaukų (šypsosi). Tai bus ženklas, jog reikia pajusti ir pralaimėjimo skonį, kuris skatina dar labiau tobulėti, siekti ir neužmigti ant laurų.
Esate fortūnos numylėtinis?
Man dažnokai sekasi, visur veda tarsi Dievo ranka. Viešpats pasistengė, kad kultūros vadybos mokslus iškeisčiau į dainavimą. Atsirado žmonių, kurie net sumokėjo už studijas, nes rudenį jau nebuvo nemokamų vietų. O tėvai tada mėnesiui išgalėdavo duoti tik tris šimtus litų. Esu neapsakomai dėkingas visiems manimi patikėjusiems žmonėms.
Kaip sekasi suktis ant parketo?..
Repetuojame, kai tik turime laiko. Gintarė labai reikli. Jau nuo pirmosios šokių pamokos taip prigriebė, jog nebėra kur trauktis. Man sudėtingiausi rumbos žingsneliai. Kur kas lengviau sekasi fokstrotas. Jei atvirai, kol kas gerai išmokau tik šokių pavadinimus. Na, o kokius batus kokiam šokiui reikia autis, vis dar klausiu Gintarės. Niekaip neįsimenu (kvatoja).
Koncertai, repeticijos ir dar šokių pamokos... Kaip visur spėjate?
Man patinka prasmingai leisti laiką. Jei turiu per dieną laisvą valandžiukę, kodėl gi nepasimokius, pavyzdžiui, šokti. Kiekvienam scenos žmogui tokia patirtis tik į naudą. Kartą per koncertą buvo ilgoka muzikinė pauzė. Stoviu kaip įbestas ir nesumoju, kuo ją užpildyti. Tada pamaniau, kaip praverstų mokėti tango ar kitokio šokio žingsnelius.
Po projekto „Triumfo arka“, ko gero, neatsiginate gerbėjų?
Turiu daug ištikimų klausytojų. Kelios moterys pagal galimybes nepraleidžia nė vieno mano koncerto. Nesvarbu, kuriame Lietuvos kampelyje jis vyktų. Smagu, kad yra žmonių, kurie vertina tai, ką darau. Būna, ir dovanų dovanoja, ir kritikos pažeria. Tai įpareigoja dar labiau stengtis.
O jaunosios gerbėjos?..
O jaunąsias gerbėjas turiu nuliūdinti, nes prieš savaitę susižadėjau. Tiesa, vestuvių ceremoniją atidėsime, kai gyvenimas taps šiek tiek ramesnis. Kad liktų laiko medaus mėnesiui, nes dabar, galima sakyti, gyvenu „ant ratų“: festivaliai, koncertai, dainų šventės... „Triumfo arkos“ triumfas gal dešimčia metų sutrumpino mano karjeros siekimo laiką. Džiaugiuosi, jog mane pastebėjo ir kviečia įvairių orkestrų, muzikinių teatrų vadovai. Dabar – mano auksinis laikas.
Ar lieka laiko pomėgiams? Kas, be dainavimo, jums atgaiva širdžiai?
Kai gyvenau pas tėvus, domėjausi bitininkyste. Galėdavau ištisas valandas praleisti prie avilių. Bet kai išvažiavau studijuoti į Kauną, vienos bitės numirė, kitos išsilakstė. Matyt, iš sielvarto, kad paliko šeimininkas. Jos labai prieraišios. Dar ir dabar stovi tušti aviliai, kuriuos žadu atsivežti į Kauną.