„Artistiškiausias iš visų matytų atlikėjų", „Lietuvoje iki šiol dar nebuvo operos dainininko, turinčio tokią stiprią sceninę įtaigą", „Vaikinukas su užtaisu", - iš peties rėžia susižavėję LTV laidos „Triumfo arka" žiūrovai, sveikindami pasibaigusio projekto nugalėtoją - Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto studentą, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistą Liudą Mikalauską (23). O jis žvitriai kilnoja antakius, patenkintas trūkteli pečiais ir kokius trisdešimt sykių pakartoja esąs dėkingas publikai. Tiesą sakant - yra už ką!
Beveik visą laidos gyvavimo laiką buvęs jos lyderis, finale Liudas vos daugiau nei šimto balsų persvara įveikė patyrusį operos solistą Edmundą Seilių. Nors vertinimo komisija labiau palaikė pastarąjį, neginčytinas vox populi lėmė jaunojo artisto pergalę. L. Mikalauskas iškovojo „Auksinio balso" titulą ir nemenką piniginį prizą - 50 tūkstančių litų.
Tikėjaisi pasiekti finalą?
Pradėjęs dalyvauti „Triumfo arkoje" nesitikėjau nieko panašaus. Maniau, iškrisiu pirmas, tačiau bent jau turėsiu galimybę šiek tiek atskleisti operos žavesį. Žiūrovų palaikymas ir komisijos dėmesys įkvėpė: leidau sau svajoti, kad pateksiu į geriausiųjų ketvertuką, paskui - į dvejetuką... Maloniausia, kad likau varžytis finale su toli pažengusiu kolega Edmundu Seiliumi - man tai labai didelis įvertinimas.
Nujautei, kad laimėsi? Gal buvo kokių pergalės ženklų?
Draugai nujautė ir pranašavo pergalę, bet jų nesiklausiau. Kai draugės dalydavosi savo moteriška nuojauta, tik juokdavausi. Žinoma, širdyje kirbėjo noras laimėti, bet bijojau nusivilti, todėl tą mintį varydavau šalin. Konkursuose niekada negalvoju apie pergalę... Pasirodo, aplinkiniai buvo teisūs.
Jautei kitų dainininkų paramą? O gal jie labiau palaikė Seilių?
Didžiausią palaikymą jaučiau iš gero savo draugo Egidijaus Bavikino. Vieni laidos dalyviai užtarė mane, kiti akivaizdžiai palaikė Seilių - kaip ir žiūrovai. Projekto pabaigoje jie pasidalijo į du apylygius frontus. Bet juk visiems neįtiksi. Keisčiausia, kad buvo tokių kolegų, kurie kiekvienam, su kuriuo šnekėdavosi, sakydavo, kad serga būtent už jį.
O kaip pats manai, kuris iš judviejų buvote vertesnis pergalės?
Jei atkreiptume dėmesį į vokalo techniką, patirtį, man tikrai nebūdingą santūrumą scenoje - žinoma, Edmundas Seilius. O jei vertintume įtaigą, ekspresiją, ją papildančią neblogą vokalo techniką - nusipelniau laimėti aš. Tikiuosi, žiūrovus paskatino balsuoti ne tik scenos margumynai, bet ir mano balsas. Gaila, kad neįmanoma suklijuoti vieno dainininko iš mūsų abiejų - išeitų puikus variantas. Beje, prieš konkursą siūliau Seiliui pasidalyti pagrindinį prizą pusiau. Jis atsisakė ir šyptelėjo pamanęs, kad juokauju.
Kokių sveikinimų sulaukei po pergalės? Kaip pasveikino draugė Sigita, tėvai, draugai?
Buvo labai sunku patikėti ta pergale... Įsėdęs į automobilį radau gal penkiasdešimt sveikinimo žinučių. Iš jaudulio net nesugebėjau jų perskaityti - Sigita man jas skaitė pakeliui į pirtį... Buvo labai malonu, kad mane prisiminė seni draugai, pasveikino Tauragės meras, dekanas, draugas vargonininkas net perdavė kažkurio vyskupo sveikinimus. Sigita, jos tėvai, mano dėstytojos labai džiaugėsi pergale - jų indėlis į tai didžiulis. Net odontologas nudžiugino netikėta dovana: kažką įdavė į rankas, ir tik atidžiau pažvelgęs suvokiau, kad laikau butelį samanės...
Būti įvertintam Lietuvoje - jau labai daug. Net komentarai internete glostė širdį: skaičiau juos kaip gerą knygą prieš miegą. Visada sakydavau, kad savoje šalyje pranašas nebūsi, o dabar esu priverstas atsiimti savo žodžius. Tačiau nelabai turėjau laiko pasidžiaugti laimėjimu - netrukus po konkurso išvažiavau į Lenkiją ir grįžau tik dabar.
Ką veiksi su laimėtais penkiasdešimt tūkstančių? Gal jau laikas pirkti butą?
Kai po Naujųjų Lenkijoje šaltą naktį užgeso mano „dyzeliukas", pamaniau - velniai nematė, pirksiu naują automobilį! Bet dabar, įtūžiui praėjus, keisti automobilio neskubu (juokiasi). Butui penkiasdešimties tūkstančių irgi neužteks... Šiek tiek pinigų išleisiu tarptautiniams konkursams, o didžioji dalis kol kas tegul pagulės banke.
Ką per Naujuosius nuveikei Lenkijoje?
Koncertavau Poznanėje. Vidurnaktį su Sigita pro viešbučio langus stebėjome gražius fejerverkus. Žinoma, jie nebuvo tokie įspūdingi kaip Vilniaus fejerverkai, kuriuos matėme per CNN kanalą. Atkimšome butelį šampano ir sutikome Naujuosius su chalatais, bet buvo labai smagu. Paskui dar buvau pakviestas į porą filharmonijos koncertų: honoraras nemenkas, todėl negalėjau atsisakyti. Po jų orkestro dirigentas įspėjo: „Lauk mano skambučio."
Jautiesi labiau pripažintas užsienyje nei Lietuvoje?
Deja, kol kas - taip. Ruošiuosi konkursams Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Poznanės teatre jau gavau du vaidmenis, vienas iš jų - išsvajotasis Figaro, kuris man labai tinka: juk esu „figariško" amžiaus, išvaizdos ir natūros. Gaila, kad tokio vaidmens nepasiūlė Kauno muzikiniame teatre, nors negaliu skųstis - ir ten vaidmenų gaunu vis daugiau. Apskritai Lietuvoje kyla pavojus būti neteisingai įvertintam: po „Triumfo arkos" tapau žinomu veidu, kad ir ką padaryčiau, daugumai tai atrodo gerai. O užsienyje apie „Triumfo arką" niekas negirdėjo, bet kai žmonės ploja atsistoję ir iškviečia mane į sceną po keturis kartus, esu priverstas patikėti, kad dainuoju tikrai gerai.
