Vardas, pavardė: Liveta Kazlauskienė.
Gimimo data, vieta: 1964 09 20, Tauragė.
Šeima, kurioje gimė: mama – Valerija, jaunesnė sesuo – Laneda.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi, užaugino dukrą Ingridą.
Pasiekimai: baigė Tauragės politechnikumą, įgijo žemės ūkio elektrifikacijos specialybę, dirbo kontroliere Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje; scenoje jau nei 20 metų; šiuo metu Liveta yra Kauno rajono Savivaldybės Tarybos narė.
Vardas, pavardė: Petras Kazlauskas.
Gimimo data, vieta: 1956 09 21, Žiežmariai.
Šeiminė padėtis: vedęs, iš pirmos santuokos turi dukrą Laurą, užaugino dukrą Ingridą.
Pasiekimai: nuo 16 metų grojo kaimo šokiuose, vėliau – mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestre, baigė trimito klasę; dvejus metus tarnavo armijoje, grįžęs pradėjo groti restoranuose; dainų autorius ir atlikėjas.
Liveta neslepia, kad niekur nerastų geresnio vyro už savo Petrelį. „Kuris kitas vyras naktį važiuotų pirkti šokolado?“ – šypsosi dainininkė.
Petrą Livetai prišaukė sesuo
Liveta atvira – jai visą gyvenimą labai trūko tėčio. Ji vis dar su ilgesiu prisimena tuos metus, kai tėvai gyveno kartu. „Mūsų namas stovėjo šalia karinio dalinio, kuriame dirbo tėtis, tvoros, o toje tvoroje kareiviai buvo praardę skylę. Aš rytais, tik nubudusi, dar su naktinukais lėkdavau prie tos tvoros, pralįsdavau pro skylę, ir šokdavau susirinkusiems kareiviams. Mama sakydavo: „Grįžtu iš darbo, girdžiu, kareiviai ploja – puikiai žinodavau, kad ten Liveta savo talentus demonstruoja.“ Vėliau tėtis mane ant pečių namo parnešdavo“, – prisimena Liveta.
Dainininkė sako nuo vaikystės labai mylėjusi vaikus, todėl visas savo vasaras leisdavo auklėdama kaimynų ir giminaičių atžalas. „Labai džiaugdavausi, kad gausiu pinigėlių, kuriuos galėsiu atiduoti sunkiai dirbančiai mamai. Vasaros pabaigoje abi draugiškai eidavome į parduotuvę ir tuos mano uždirbtus pinigėlius išleisdavome mokslo prekėms, naujiems drabužėliams“, – sako Liveta.
Mama Valerija, dukra Ingrida ir jaunesnė sesuo Laneda – trys geriausios Livetos draugės. Dainininkė atsimena, kaip vaikystėje jai tekdavo globoti jaunesniąją seserį. „Dabar mus sieja neišpasakytai tvirtas ryšys, o vaikystėje pešdavomės ir daug bėdų mamai pridarydavome... Mama, išeidama į darbą, liepdavo mums lovas pakloti, kojinaites išsiplauti. Sesuo mamos iškeptus blynus išdalydavo vaikams, užsijuosdavo mamos chalatą ir išbėgdavo į lauką. Man vienai tekdavo ir lovas pakloti, ir kambarius sutvarkyti, ir kojines išplauti. Prieš grįžtant mamai, lakstydavau po miestelį, sesers ieškodavau. Oi, kaip duodavau tada aš jai į „skudurus“... Kartą, parsivedusi Lanedą iš lauko, ją auklėjau, o sesuo įsikibo į kraną ir ėmė šaukti kaimynui: „Dėde Petrai, gelbėk!“ Tai va, sakau, taip ir prišaukė man Petrą“, – juokiasi Liveta.
Įsimylėjo širdžių ėdiką
Liveta prisipažįsta, kad nuo mažų dienų jai reikėjo veiklos: ji subūrė kolektyvą, rengdavo koncertus, pati piešdavo afišas ir bilietus. O štai Petras jau vaikystėje buvo vienišius: dažniausiai vaikščiodavo vienas, viską darydavo ramiai, iš lėto, visus sprendimus priimdavo pats. Dėl to jis ir nesusidomėjo politika, kitaip tariant, nepasekė žmonos pėdomis: „Niekada nemėgau, kai man nurodinėja. Todėl ir pasirinkau muzikos kelią – juo eidamas, visada buvau pats sau šeimininkas. Nuo mažų dienų toks buvau: kur noriu, ten einu, ką noriu, tą darau. Dėl to mane bardavo ir tėvai, ir mokytojai“, – pasakoja Petras Kazlauskas.
Liveta ir Petras susipažino prieš 23 metus. Livetai teko dalyvauti vestuvėse kaip šeimininkės padėjėja. Moteris net neįtarė, kad šios vestuvės pakeis visą jos gyvenimą. O Petras tose pačiose vestuvėse grojo ir dainavo. „Patiko man tas vyrukas iš pirmo žvilgsnio. Kai pamačiau, pagalvojau, kaip norėčiau tokį vyrą turėti. Tikras džentelmenas, tikras širdžių ėdikas... – prisimena Liveta. – Visos padavėjos buvome pasipuošusios juodais sijonais, baltomis palaidinėmis, baltomis karūnėlėmis ir tinklinėmis pėdkelnėmis. Taigi mečiau, mečiau tinklą ir užmečiau.“
Susipažinę jaunuoliai susitarė, kad rugsėjo mėnesį Petras atvyks pagroti į Livetos gimtadienį. „Laukiau ir nesulaukiau. Buvau labai nusiminusi, galvojau – apgavo... – prisimena Liveta. Vėliau ji sužinojo, kad Petras atvyko, nes... tą pačią dieną šventė irgi savo gimtadienį.
Niekaip Petrui iš atminties neišnyko ta graži mergina dar gražesniu vardu. Jis atvažiavo į Tauragę Livetos ieškoti. Surado ir nebepaleido – jų draugystė tęsėsi septynerius metus.
Ant rankų užnešė į Alpes
Kai Kaune buvo viena komercinė parduotuvė, į kurią atveždavo itališkų drabužių ir avalynės. Liveta svajojo scenoje pasipuošti baltais aukštakulniais. „Kartą Petras man liepė pasiimti pasą, mat nutarė padovanoti tuos išsvajotus batelius. Paaiškino, kad paso gali prireikti perkant „importinį“ gaminį. Išėjusi iš parduotuvės pasipuošiau bateliais, o Petras tik čiupo mane ant rankų ir nusinešė į metrikacijos biurą. Parašėme prašymą, pakvietėme artimiausius draugus ir po kelių dienų susituokėme“, – romantišką istoriją prisimena Liveta.
Po vestuvių laiminga pora medaus kopinėti išvyko į Vokietiją. „Mane Petras ant rankų į Alpes nešė, visi aplinkui domėjosi, kur tokių gerų vyrų galima rasti“, – šypsosi Liveta.
Dainininkė prisimena, kad jų bendro gyvenimo pradžia nebuvo tokia lengva ir rami. „Ieškojome būsto bendram gyvenimui. Radome. Už jį šeimininkai prašė 15 000 rublių. Tokių pinigų tuo metu mes neturėjome, todėl vakarais aš ir Petras dainuodavome dviejuose restoranuose, pasnausdavome porą valandų ir lėkdavome į Baltarusiją. Iš savo „Žiguliuko“ išsitraukdavome galines sėdynes, susistatydavome statines ir važiuodavome pas sunkvežimių vairuotojus, kurie mums nupildavo benzino. Grįždavome, greitai parduodavome benziną, porą valandų pamiegodavome ir vėl puošdavomės, lėkdavome į darbą. Visa tai tęsėsi metus“, – prisimena Liveta.
Kai Liveta ir Petras pradėjo važinėti po miestus miestelius kaip duetas, jų laukė didelė sėkmė. „Būdavo, šeštadienį – trys koncertai, o sekmadienį – keturi. Ko tik neparsiveždavome į namus: gerbėjai mums nešdavo ne tik gėlių, minkštų žaislų, meno kūrinių, bet ir kumpių, skilandžių, bulvių, burokų, grietinės, sūrio, medaus...“ – prisimena sutuoktiniai.
Pildo visus žmonos norus
Dainininkė neslepia, kad Petras ją sužavėjo savo dosnumu ir gera širdimi. Kai Liveta dirbo kontroliere, ji taupė pinigėlius išsvajotiems auksiniams auskarams. „Kai jau turėjau pakankamai pinigų juos įsigyti, Petras ėmė juos ir nupirko. Aš paskui net užmigti negalėjau, mat gyvenome nepasiturinčiai, o auksiniai auskarai man buvo labai didelė dovana. Aš niekada gyvenime nė negalvojau, kad kada nors vairuosiu automobilį, gyvensiu nuosavame name, nes mano tėvai buvo išsiskyrę, gyvenome vos galą su galu sudurdamos, – prisimena Liveta. – Petras mane išlepino! Jis man viską leidžia. Atsimenu, užsimaniau piešti. Nuvažiavau ir nusipirkau teptukų, dažų už... 800 litų. O vyras ne tik nepyko, bet džiaugėsi, kad žmona rado širdžiai mielą užsiėmimą. Šiuo metu net šeši mano tapyti paveikslai puošia mūsų namus ir netgi sulaukiau pasiūlymo surengti asmeninę parodą.“
Liveta neslepia, kad ir jų šeimos neaplenkė krizė – buvo toks metas, kai pora stovėjo ant skyrybų slenksčio. „Atsimenu, buvo šokas, kai sužinojau, kad Petras nemoka net vinies įkalti. Pykdavomės dėl smulkmenų, pavyzdžiui, dėl blogai sureguliuoto garso per koncertą. Kartą, važiuodami po koncerto, taip susipykome, kad net sustojome greitkelyje pasibarti. Aistroms nurimus, susitaikėme ir draugiškai grįžome namo“, – pasakodama juokiasi Liveta.
Vyras gauna „viešųjų darbų“
Dainininkė sako, kad jei šiandien jos vyras trenktų durimis, ji dėtų visas pastangas, kad susigrąžintų Petrą. „Šalia savęs kito vyro jau neįsivaizduoju. Niekas manęs taip gerai nesuprastų! Ir žinokite, kuo toliau, tuo labiau myliu savo Petrelį. Jei ateitų kokia moteris ir sakytų: „Atiduok man savo vyrą“, aš jai liepčiau kuo greičiau bėgti nuo vartelių, kol neparodžiau savo tikrojo charakterio. Aišku, ir mums būna blogų dienų. Tada Petras gyvena antrame namo aukšte, pasineria į muziką, o aš savo laiką skiriu likimo nuskriaustiems vaikučiams. Vyras galėtų su manimi nekalbėti ir visą mėnesį, todėl taikytis tenka man“, – šypsosi Liveta.
O jei Petras vieną gražią dieną nusuktų „į kairę“? „Tos moteriškės neieškočiau. Aš ją suprasčiau – labai lengva pamesti galvą dėl muzikanto. Juk ir man taip atsitiko... Bet jau mano Petreliui tai būtų skirti „viešieji darbai“ Karmėlavoje. Vieną kartą jam jau teko tvorą dažyti. Tik nesakysiu, už ką“, – juokiasi Liveta.
„Apie tokį vyrą, kokį tu turi, aš galiu tik pasvajoti“ – taip Livetai sakė jos mama, o Petras neslepia: „Myliu Livetą už tai, kad ji šalia. Už viską: ir gera, ir bloga.“
Gimimo data, vieta: 1964 09 20, Tauragė.
Šeima, kurioje gimė: mama – Valerija, jaunesnė sesuo – Laneda.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi, užaugino dukrą Ingridą.
Pasiekimai: baigė Tauragės politechnikumą, įgijo žemės ūkio elektrifikacijos specialybę, dirbo kontroliere Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje; scenoje jau nei 20 metų; šiuo metu Liveta yra Kauno rajono Savivaldybės Tarybos narė.
Vardas, pavardė: Petras Kazlauskas.
Gimimo data, vieta: 1956 09 21, Žiežmariai.
Šeiminė padėtis: vedęs, iš pirmos santuokos turi dukrą Laurą, užaugino dukrą Ingridą.
Pasiekimai: nuo 16 metų grojo kaimo šokiuose, vėliau – mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestre, baigė trimito klasę; dvejus metus tarnavo armijoje, grįžęs pradėjo groti restoranuose; dainų autorius ir atlikėjas.
Liveta neslepia, kad niekur nerastų geresnio vyro už savo Petrelį. „Kuris kitas vyras naktį važiuotų pirkti šokolado?“ – šypsosi dainininkė.
Petrą Livetai prišaukė sesuo
Liveta atvira – jai visą gyvenimą labai trūko tėčio. Ji vis dar su ilgesiu prisimena tuos metus, kai tėvai gyveno kartu. „Mūsų namas stovėjo šalia karinio dalinio, kuriame dirbo tėtis, tvoros, o toje tvoroje kareiviai buvo praardę skylę. Aš rytais, tik nubudusi, dar su naktinukais lėkdavau prie tos tvoros, pralįsdavau pro skylę, ir šokdavau susirinkusiems kareiviams. Mama sakydavo: „Grįžtu iš darbo, girdžiu, kareiviai ploja – puikiai žinodavau, kad ten Liveta savo talentus demonstruoja.“ Vėliau tėtis mane ant pečių namo parnešdavo“, – prisimena Liveta.
Dainininkė sako nuo vaikystės labai mylėjusi vaikus, todėl visas savo vasaras leisdavo auklėdama kaimynų ir giminaičių atžalas. „Labai džiaugdavausi, kad gausiu pinigėlių, kuriuos galėsiu atiduoti sunkiai dirbančiai mamai. Vasaros pabaigoje abi draugiškai eidavome į parduotuvę ir tuos mano uždirbtus pinigėlius išleisdavome mokslo prekėms, naujiems drabužėliams“, – sako Liveta.
Mama Valerija, dukra Ingrida ir jaunesnė sesuo Laneda – trys geriausios Livetos draugės. Dainininkė atsimena, kaip vaikystėje jai tekdavo globoti jaunesniąją seserį. „Dabar mus sieja neišpasakytai tvirtas ryšys, o vaikystėje pešdavomės ir daug bėdų mamai pridarydavome... Mama, išeidama į darbą, liepdavo mums lovas pakloti, kojinaites išsiplauti. Sesuo mamos iškeptus blynus išdalydavo vaikams, užsijuosdavo mamos chalatą ir išbėgdavo į lauką. Man vienai tekdavo ir lovas pakloti, ir kambarius sutvarkyti, ir kojines išplauti. Prieš grįžtant mamai, lakstydavau po miestelį, sesers ieškodavau. Oi, kaip duodavau tada aš jai į „skudurus“... Kartą, parsivedusi Lanedą iš lauko, ją auklėjau, o sesuo įsikibo į kraną ir ėmė šaukti kaimynui: „Dėde Petrai, gelbėk!“ Tai va, sakau, taip ir prišaukė man Petrą“, – juokiasi Liveta.
Įsimylėjo širdžių ėdiką
Liveta prisipažįsta, kad nuo mažų dienų jai reikėjo veiklos: ji subūrė kolektyvą, rengdavo koncertus, pati piešdavo afišas ir bilietus. O štai Petras jau vaikystėje buvo vienišius: dažniausiai vaikščiodavo vienas, viską darydavo ramiai, iš lėto, visus sprendimus priimdavo pats. Dėl to jis ir nesusidomėjo politika, kitaip tariant, nepasekė žmonos pėdomis: „Niekada nemėgau, kai man nurodinėja. Todėl ir pasirinkau muzikos kelią – juo eidamas, visada buvau pats sau šeimininkas. Nuo mažų dienų toks buvau: kur noriu, ten einu, ką noriu, tą darau. Dėl to mane bardavo ir tėvai, ir mokytojai“, – pasakoja Petras Kazlauskas.
Liveta ir Petras susipažino prieš 23 metus. Livetai teko dalyvauti vestuvėse kaip šeimininkės padėjėja. Moteris net neįtarė, kad šios vestuvės pakeis visą jos gyvenimą. O Petras tose pačiose vestuvėse grojo ir dainavo. „Patiko man tas vyrukas iš pirmo žvilgsnio. Kai pamačiau, pagalvojau, kaip norėčiau tokį vyrą turėti. Tikras džentelmenas, tikras širdžių ėdikas... – prisimena Liveta. – Visos padavėjos buvome pasipuošusios juodais sijonais, baltomis palaidinėmis, baltomis karūnėlėmis ir tinklinėmis pėdkelnėmis. Taigi mečiau, mečiau tinklą ir užmečiau.“
Susipažinę jaunuoliai susitarė, kad rugsėjo mėnesį Petras atvyks pagroti į Livetos gimtadienį. „Laukiau ir nesulaukiau. Buvau labai nusiminusi, galvojau – apgavo... – prisimena Liveta. Vėliau ji sužinojo, kad Petras atvyko, nes... tą pačią dieną šventė irgi savo gimtadienį.
Niekaip Petrui iš atminties neišnyko ta graži mergina dar gražesniu vardu. Jis atvažiavo į Tauragę Livetos ieškoti. Surado ir nebepaleido – jų draugystė tęsėsi septynerius metus.
Ant rankų užnešė į Alpes
Kai Kaune buvo viena komercinė parduotuvė, į kurią atveždavo itališkų drabužių ir avalynės. Liveta svajojo scenoje pasipuošti baltais aukštakulniais. „Kartą Petras man liepė pasiimti pasą, mat nutarė padovanoti tuos išsvajotus batelius. Paaiškino, kad paso gali prireikti perkant „importinį“ gaminį. Išėjusi iš parduotuvės pasipuošiau bateliais, o Petras tik čiupo mane ant rankų ir nusinešė į metrikacijos biurą. Parašėme prašymą, pakvietėme artimiausius draugus ir po kelių dienų susituokėme“, – romantišką istoriją prisimena Liveta.
Po vestuvių laiminga pora medaus kopinėti išvyko į Vokietiją. „Mane Petras ant rankų į Alpes nešė, visi aplinkui domėjosi, kur tokių gerų vyrų galima rasti“, – šypsosi Liveta.
Dainininkė prisimena, kad jų bendro gyvenimo pradžia nebuvo tokia lengva ir rami. „Ieškojome būsto bendram gyvenimui. Radome. Už jį šeimininkai prašė 15 000 rublių. Tokių pinigų tuo metu mes neturėjome, todėl vakarais aš ir Petras dainuodavome dviejuose restoranuose, pasnausdavome porą valandų ir lėkdavome į Baltarusiją. Iš savo „Žiguliuko“ išsitraukdavome galines sėdynes, susistatydavome statines ir važiuodavome pas sunkvežimių vairuotojus, kurie mums nupildavo benzino. Grįždavome, greitai parduodavome benziną, porą valandų pamiegodavome ir vėl puošdavomės, lėkdavome į darbą. Visa tai tęsėsi metus“, – prisimena Liveta.
Kai Liveta ir Petras pradėjo važinėti po miestus miestelius kaip duetas, jų laukė didelė sėkmė. „Būdavo, šeštadienį – trys koncertai, o sekmadienį – keturi. Ko tik neparsiveždavome į namus: gerbėjai mums nešdavo ne tik gėlių, minkštų žaislų, meno kūrinių, bet ir kumpių, skilandžių, bulvių, burokų, grietinės, sūrio, medaus...“ – prisimena sutuoktiniai.
Pildo visus žmonos norus
Dainininkė neslepia, kad Petras ją sužavėjo savo dosnumu ir gera širdimi. Kai Liveta dirbo kontroliere, ji taupė pinigėlius išsvajotiems auksiniams auskarams. „Kai jau turėjau pakankamai pinigų juos įsigyti, Petras ėmė juos ir nupirko. Aš paskui net užmigti negalėjau, mat gyvenome nepasiturinčiai, o auksiniai auskarai man buvo labai didelė dovana. Aš niekada gyvenime nė negalvojau, kad kada nors vairuosiu automobilį, gyvensiu nuosavame name, nes mano tėvai buvo išsiskyrę, gyvenome vos galą su galu sudurdamos, – prisimena Liveta. – Petras mane išlepino! Jis man viską leidžia. Atsimenu, užsimaniau piešti. Nuvažiavau ir nusipirkau teptukų, dažų už... 800 litų. O vyras ne tik nepyko, bet džiaugėsi, kad žmona rado širdžiai mielą užsiėmimą. Šiuo metu net šeši mano tapyti paveikslai puošia mūsų namus ir netgi sulaukiau pasiūlymo surengti asmeninę parodą.“
Liveta neslepia, kad ir jų šeimos neaplenkė krizė – buvo toks metas, kai pora stovėjo ant skyrybų slenksčio. „Atsimenu, buvo šokas, kai sužinojau, kad Petras nemoka net vinies įkalti. Pykdavomės dėl smulkmenų, pavyzdžiui, dėl blogai sureguliuoto garso per koncertą. Kartą, važiuodami po koncerto, taip susipykome, kad net sustojome greitkelyje pasibarti. Aistroms nurimus, susitaikėme ir draugiškai grįžome namo“, – pasakodama juokiasi Liveta.
Vyras gauna „viešųjų darbų“
Dainininkė sako, kad jei šiandien jos vyras trenktų durimis, ji dėtų visas pastangas, kad susigrąžintų Petrą. „Šalia savęs kito vyro jau neįsivaizduoju. Niekas manęs taip gerai nesuprastų! Ir žinokite, kuo toliau, tuo labiau myliu savo Petrelį. Jei ateitų kokia moteris ir sakytų: „Atiduok man savo vyrą“, aš jai liepčiau kuo greičiau bėgti nuo vartelių, kol neparodžiau savo tikrojo charakterio. Aišku, ir mums būna blogų dienų. Tada Petras gyvena antrame namo aukšte, pasineria į muziką, o aš savo laiką skiriu likimo nuskriaustiems vaikučiams. Vyras galėtų su manimi nekalbėti ir visą mėnesį, todėl taikytis tenka man“, – šypsosi Liveta.
O jei Petras vieną gražią dieną nusuktų „į kairę“? „Tos moteriškės neieškočiau. Aš ją suprasčiau – labai lengva pamesti galvą dėl muzikanto. Juk ir man taip atsitiko... Bet jau mano Petreliui tai būtų skirti „viešieji darbai“ Karmėlavoje. Vieną kartą jam jau teko tvorą dažyti. Tik nesakysiu, už ką“, – juokiasi Liveta.
„Apie tokį vyrą, kokį tu turi, aš galiu tik pasvajoti“ – taip Livetai sakė jos mama, o Petras neslepia: „Myliu Livetą už tai, kad ji šalia. Už viską: ir gera, ir bloga.“