Latvijoje, namelyje ant jūros kranto, prabėgo televizijos laidų vedėjos Livijos Gradauskienės (36) atostogos. Senų draugų kompanijoje buvo ramu. Matyt, dar ir dėl to, kad prieš atostogas Livija jau žinojo: rudenį laukia darbas naujoje TV3 laidoje „TV antis“.
Livija, prisipažink, kaip tu renkiesi? Juk ne kiekvienos laidos sumanymus pavyksta įgyvendinti televizijos eteryje.
Visada rizikuoji. Idėja galvoje ar popieriuje gali atrodyti puikiai, o įgyvendinta – visai kitaip. Priežasčių daugybė, o kaltas lieka laidos veidas. Tačiau iki šiol man sekėsi nepatekti į tokią situaciją.
Šeštasis pojūtis?..
Ir aš galvoju: šeštasis pojūtis ar patirtis? Jei žmonės, su kuriais ruošiesi dirbti, tau kelia pasitikėjimą, tai tiki ir projektu. Pasikalbėjau su „TV anties“ prodiuseriu ir redaktoriumi Aidu Puklevičiumi. Iš pusės žodžio jį supratau. Mėginsime žinias pateikti kitaip, linksmai. Ir man tai patinka. Man svarbu, kad nebus pletkų ir bulvaro, pasitikiu komanda – Aidu, Dariumi Lukoševičiumi ir Justu Jankevičiumi. Na, tuo, „Roku Žilinsku“ (kikena). Be to, komandoje – ir Aistė Paškevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, ir pats Vytautas Šapranauskas. Juokeliai – vienodi, autoironijos visiems užtenka. Iškart susikalbėjome, o tai džiugina.
Kai paskambino Aidas, buvęs žurnalo vyrams FHM redaktorius, nepaklausei, ar reikės nusirenginėti?
Kažkaip nešovė į galvą! Nurašiau jau, matyt, save (juokiasi)…
Ar nesijauti atvertusi naują lapą televizinėje savo karjeroje? Juk iki šiol humoro laidos tau vesti neteko?
Kaip tik – jokio posūkio! Aš niekuomet nevedžiau laidos, kurioje nebūtų humoro. Žinai, ką pasakysiu? „TV antis“ – svajonių laida. Ko dar gali norėti? Aktualijos, humoras, talentinga komanda... Manau, nėra nieko smagiau, kai rimtu veidu pasakojami iš koto verčiantys dalykai, kai po kiekvienu žodžiu slepiasi ne tik bajeris, bet ir rimta įžvalga. Toks humoras džiugina ir širdį, ir protą. O kai vyras per humoro šventę apsirengia boba ir kalba kaimietišku akcentu – baisu. Kai garbūs aktoriai priversti vaidinti anekdotus iš paskutinio laikraštpalaikio puslapio – liūdna. Bet kiekvienas juk gali rinktis, iš ko juoktis.
Pastebėjai, humoro laidų daugėja. Nebijote konkurencijos?
Man patinka „Dviratis“, Algio Ramanausko darbai. Tai, ką jie daro, – žiauriai profesionalu. Žaviuosi avangardiniu humoru, bet televizijoje jam vargu ar atsiras vietos, juk skirtas itin siaurai auditorijai.
Tikiu, kad sąžinės ignoruoti negalima. Suvokti, kad darai š..., bet vis tiek daryti, nes „bus geri reitingai“? Taip galvoti – savęs negerbti. Kaip verslininkus, tokius kūrėjus gali suprasti, bet kaip žmones... Kita vertus, vaikams pardavinėjami čipsai su šimtu neaiškių
priedų-nuodų yra ne mažesnis blogis nei tas boba apsirengęs humoristas.
Neslėpsiu, esu gavusi šimtus visokių keistų pasiūlymų. Kai kurie buvo netgi itin naudingi finansiškai, bet supratau: jei širdis nelinksta, geriau nė nemėginti.
Vadinasi, svarbu neišduoti savęs?
Suprantu, kartais žmogus pasijunta užspaustas į kampą: visą gyvenimą sąžiningai dirbau, ir – nieko. Užteks! Darysiu bet ką, bet užsikalsiu pinigo. Tik kai sprendimą diktuoja pyktis – gero nelauk. Savęs juk neapgausi. Taip tik atrodo, kad galėsi dėl pinigų ar dar ko nors užmerkti akis. Iš tiesų – negalėsi.
Jūsų šeimoje – įdomi situacija: vyras ir žmona dirba viena su kita itin konkuruojančiose televizijose...
Tai ne pirmas kartas, kai dirbame skirtingose televizijose. Ir nieko – gyvename (juokiasi). Suprantu, situacija – keista, subtili ir, kai kam gali pasirodyti, svarbi. Tačiau tai – ne mano reikalai. Aš dirbu savo darbą, o Marius – savo.
Pamenu, radijo stoties „M-1“ laikais buvo kitaip. Šviesaus atminimo Hubertas Grušnys mums buvo įdiegęs lojalumą. Niekam nė minties nekildavo, kad galėtų išeiti į „Radiocentrą“. Dabar situacija pasikeitusi. Gal aš visai mielai būčiau lojali kuriai nors televizijai, juk malonu dirbti įprastoje aplinkoje, su tais pačiais žmonėmis, tačiau tai visiškai nepriklauso nuo gerų mano norų.
Tikrai? Netgi tada, kai tavo vyras dirba vadovaujamą darbą LNK televizijoje? Juk jis galėtų pasiūlyti tau dirbti bet kurioje laidoje?
Marius rūpinasi LNK užsienio produkcija. Jis apskritai nesikiša į vietos laidas. Net jei ir norėtų mane pasiūlyti į kokią laidą, tai kaip, jūsų manymu, tai atrodytų: „Imkit Gradauskienę“?
Vadinasi, ir į šią situaciją reikėtų žiūrėti su humoru?
Kaip ir į viską gyvenime... Kitaip būtų sudėtinga.
Dažnai loši va banque – kaip bus, taip bus?
Visada pagalvoju prieš priimdama sprendimą. Ne, ne, aš negaliu sau leisti bet kaip elgtis. Ir kodėl turėčiau? Na, nebent dėl „pašėlusios šaunuolės“ įvaizdžio (kvatoja)?! Kažkas yra pasakęs, kad mano įvaizdis – per „teisingas“, suprask, reikia skandalėlių, kad atrodyčiau patrauklesnė. Žinot, ką pagalvojau tada? „Eik tu š...“
Šoktum nuo dešimties metrų tramplino į ežerą?
Nešokčiau. Negaliu rizikuoti sveikata ir palikti vaikus be mamos. Ne! Neprotingi dalykai mane erzina. Dėl ko juos reikia daryti? Dėl to, kad kiti žavėtųsi ir aikčiotų? Na, man tai nerūpi.
Ar yra buvę, kad humoras tave ištraukė iš sudėtingos situacijos?
Jei nesugebi ironiškai pažvelgti į save, gyvenimas tampa sudėtingesnis. Kaip baisu bendrauti su tokiu, kuris nemoka lengvai pasišaipyti iš kitų, o ypač – iš savęs. Bijai tokiam ką ir pasakyti – įtiksi, neįtiksi, supras, nesupras? Gyvenime yra daugybė situacijų, kurias galima nuleisti juokais. Pasijuoki ir įtampos – lyg nebūta.
Man patinka natūralūs žmonės. Geriau šiurkštesnis, bet tikras, nei rafinuotas apsimetėlis. Kiti dažnai sako: „Kaip gera su juo būti, jis visada prajuokina.“ Iš tiesų juk bendraujame ne dėl to, kad prajuokina, o todėl, kad žmogus natūralus ir aplinkui save nekuria įtampos. Tada ir tau nereikia stengtis, vaidinti ir paminti savo įsitikinimų. Nėra didesnės vertybės už nuoširdumą ir paprastumą. Kol sugebi pasijuokti iš savęs, tol esi gyvas.
Livija, prisipažink, kaip tu renkiesi? Juk ne kiekvienos laidos sumanymus pavyksta įgyvendinti televizijos eteryje.
Visada rizikuoji. Idėja galvoje ar popieriuje gali atrodyti puikiai, o įgyvendinta – visai kitaip. Priežasčių daugybė, o kaltas lieka laidos veidas. Tačiau iki šiol man sekėsi nepatekti į tokią situaciją.
Šeštasis pojūtis?..
Ir aš galvoju: šeštasis pojūtis ar patirtis? Jei žmonės, su kuriais ruošiesi dirbti, tau kelia pasitikėjimą, tai tiki ir projektu. Pasikalbėjau su „TV anties“ prodiuseriu ir redaktoriumi Aidu Puklevičiumi. Iš pusės žodžio jį supratau. Mėginsime žinias pateikti kitaip, linksmai. Ir man tai patinka. Man svarbu, kad nebus pletkų ir bulvaro, pasitikiu komanda – Aidu, Dariumi Lukoševičiumi ir Justu Jankevičiumi. Na, tuo, „Roku Žilinsku“ (kikena). Be to, komandoje – ir Aistė Paškevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, ir pats Vytautas Šapranauskas. Juokeliai – vienodi, autoironijos visiems užtenka. Iškart susikalbėjome, o tai džiugina.
Kai paskambino Aidas, buvęs žurnalo vyrams FHM redaktorius, nepaklausei, ar reikės nusirenginėti?
Kažkaip nešovė į galvą! Nurašiau jau, matyt, save (juokiasi)…
Ar nesijauti atvertusi naują lapą televizinėje savo karjeroje? Juk iki šiol humoro laidos tau vesti neteko?
Kaip tik – jokio posūkio! Aš niekuomet nevedžiau laidos, kurioje nebūtų humoro. Žinai, ką pasakysiu? „TV antis“ – svajonių laida. Ko dar gali norėti? Aktualijos, humoras, talentinga komanda... Manau, nėra nieko smagiau, kai rimtu veidu pasakojami iš koto verčiantys dalykai, kai po kiekvienu žodžiu slepiasi ne tik bajeris, bet ir rimta įžvalga. Toks humoras džiugina ir širdį, ir protą. O kai vyras per humoro šventę apsirengia boba ir kalba kaimietišku akcentu – baisu. Kai garbūs aktoriai priversti vaidinti anekdotus iš paskutinio laikraštpalaikio puslapio – liūdna. Bet kiekvienas juk gali rinktis, iš ko juoktis.
Pastebėjai, humoro laidų daugėja. Nebijote konkurencijos?
Man patinka „Dviratis“, Algio Ramanausko darbai. Tai, ką jie daro, – žiauriai profesionalu. Žaviuosi avangardiniu humoru, bet televizijoje jam vargu ar atsiras vietos, juk skirtas itin siaurai auditorijai.
Tikiu, kad sąžinės ignoruoti negalima. Suvokti, kad darai š..., bet vis tiek daryti, nes „bus geri reitingai“? Taip galvoti – savęs negerbti. Kaip verslininkus, tokius kūrėjus gali suprasti, bet kaip žmones... Kita vertus, vaikams pardavinėjami čipsai su šimtu neaiškių
priedų-nuodų yra ne mažesnis blogis nei tas boba apsirengęs humoristas.
Neslėpsiu, esu gavusi šimtus visokių keistų pasiūlymų. Kai kurie buvo netgi itin naudingi finansiškai, bet supratau: jei širdis nelinksta, geriau nė nemėginti.
Vadinasi, svarbu neišduoti savęs?
Suprantu, kartais žmogus pasijunta užspaustas į kampą: visą gyvenimą sąžiningai dirbau, ir – nieko. Užteks! Darysiu bet ką, bet užsikalsiu pinigo. Tik kai sprendimą diktuoja pyktis – gero nelauk. Savęs juk neapgausi. Taip tik atrodo, kad galėsi dėl pinigų ar dar ko nors užmerkti akis. Iš tiesų – negalėsi.
Jūsų šeimoje – įdomi situacija: vyras ir žmona dirba viena su kita itin konkuruojančiose televizijose...
Tai ne pirmas kartas, kai dirbame skirtingose televizijose. Ir nieko – gyvename (juokiasi). Suprantu, situacija – keista, subtili ir, kai kam gali pasirodyti, svarbi. Tačiau tai – ne mano reikalai. Aš dirbu savo darbą, o Marius – savo.
Pamenu, radijo stoties „M-1“ laikais buvo kitaip. Šviesaus atminimo Hubertas Grušnys mums buvo įdiegęs lojalumą. Niekam nė minties nekildavo, kad galėtų išeiti į „Radiocentrą“. Dabar situacija pasikeitusi. Gal aš visai mielai būčiau lojali kuriai nors televizijai, juk malonu dirbti įprastoje aplinkoje, su tais pačiais žmonėmis, tačiau tai visiškai nepriklauso nuo gerų mano norų.
Tikrai? Netgi tada, kai tavo vyras dirba vadovaujamą darbą LNK televizijoje? Juk jis galėtų pasiūlyti tau dirbti bet kurioje laidoje?
Marius rūpinasi LNK užsienio produkcija. Jis apskritai nesikiša į vietos laidas. Net jei ir norėtų mane pasiūlyti į kokią laidą, tai kaip, jūsų manymu, tai atrodytų: „Imkit Gradauskienę“?
Vadinasi, ir į šią situaciją reikėtų žiūrėti su humoru?
Kaip ir į viską gyvenime... Kitaip būtų sudėtinga.
Dažnai loši va banque – kaip bus, taip bus?
Visada pagalvoju prieš priimdama sprendimą. Ne, ne, aš negaliu sau leisti bet kaip elgtis. Ir kodėl turėčiau? Na, nebent dėl „pašėlusios šaunuolės“ įvaizdžio (kvatoja)?! Kažkas yra pasakęs, kad mano įvaizdis – per „teisingas“, suprask, reikia skandalėlių, kad atrodyčiau patrauklesnė. Žinot, ką pagalvojau tada? „Eik tu š...“
Šoktum nuo dešimties metrų tramplino į ežerą?
Nešokčiau. Negaliu rizikuoti sveikata ir palikti vaikus be mamos. Ne! Neprotingi dalykai mane erzina. Dėl ko juos reikia daryti? Dėl to, kad kiti žavėtųsi ir aikčiotų? Na, man tai nerūpi.
Ar yra buvę, kad humoras tave ištraukė iš sudėtingos situacijos?
Jei nesugebi ironiškai pažvelgti į save, gyvenimas tampa sudėtingesnis. Kaip baisu bendrauti su tokiu, kuris nemoka lengvai pasišaipyti iš kitų, o ypač – iš savęs. Bijai tokiam ką ir pasakyti – įtiksi, neįtiksi, supras, nesupras? Gyvenime yra daugybė situacijų, kurias galima nuleisti juokais. Pasijuoki ir įtampos – lyg nebūta.
Man patinka natūralūs žmonės. Geriau šiurkštesnis, bet tikras, nei rafinuotas apsimetėlis. Kiti dažnai sako: „Kaip gera su juo būti, jis visada prajuokina.“ Iš tiesų juk bendraujame ne dėl to, kad prajuokina, o todėl, kad žmogus natūralus ir aplinkui save nekuria įtampos. Tada ir tau nereikia stengtis, vaidinti ir paminti savo įsitikinimų. Nėra didesnės vertybės už nuoširdumą ir paprastumą. Kol sugebi pasijuokti iš savęs, tol esi gyvas.
