Vakarais po darbo automobiliu važiuodama namo nejučia šypsausi. Radijas groja pabodusias lietuviškas dainas, o tarp jų kalba širdys. Kaimiška tarme prabyla džiaugsmas, ilgesys, vienatvė, kartais – skausmas. Skubančiose Vilniaus gatvėse tai atrodo netikra: kas gi šiais laikais klausosi sveikinimų koncerto?! Tegu kiti mano, kad tai – banalybė. Tik ne „Sveikinimų rato“ vedėja Loreta JANKAUSKAITĖ (52) ir tūkstančiai jos gerbėjų visoje Lietuvoje.
Niekaip nesuprantu: gal metams bėgant darausi sentimentali, o gal tikrai Lietuvoje dar ne visai išnykęs gerumas, likę nuostabių jausmų ir gražių žodžių?
Likę, tikrai. Daugybė vienišų žmonių, norinčių bendrauti, norinčių prisišaukti savo vaikus, artimuosius. Tikrai žinau, kad kartais moterys pačios rašo laiškus: sveikina dukra, sūnus ir anūkai. O raidės tokios pakrypusios – ne jauno žmogaus rašyta... Todėl visus vardiju, kad išgirstų. Neseniai vienas klausytojas prisipažino: „Su žmona klausėmės „Sveikinimo rato“, iš pradžių juokėmės, o vėliau pasidarė graudu ir liūdna – kiek aplinkui vienišų, apleistų, sergančių.“ Žmonės nebesigėdija kalbėti apie savo ligas. Skambina daugybė aklųjų. Kad ir toks Justinas iš Kelmės... Nesėdi namie užsidaręs, koncertuoja, važinėja po Lietuvą. Albina iš Vidurio Lietuvos, išgyvenusi baisias vidines dramas...
Kada gi tie žmonės spėja jums papasakoti savo istorijas?
Tarp dainų. Gaunu daugybę laiškų, kuriuose istorijos – ne eteriui. Žmonės nori susirašinėti, bet pasakiau sau „ne“. Vienam atsakysi, teks ir kitam. Būna, paskambina: „Gal jūs pažįstate tokią Ireną, ji Pašilaičiuose gyvena?..“ Atvažiavę prašosi į svečius, norėtų, kad ligoninėje juos aplankyčiau. Negaliu atstumti, bet ir visų pageidavimų fiziškai neįvykdyčiau. Atvyksta ekskursija į LRT, pamato, puola bučiuotis, nori apkabinti. Koks nuoširdumas! Mieste tokio su žiburiu neberasi.
Papasakokite, kaip pradėjote dirbti radijuje?
Radijas buvo mano svajonė. Sužinojau, kad vyks konkursas, ir jį laimėjau.
Kodėl rinkotės radiją, o ne televiziją?
Taigi aš – stora, baisi, kur man į televiziją (juokiasi)?! Iš tiesų laimėjau televizijos diktorių konkursą. Tada buvau lieknesnė, blakstienos į viršų užriestos... Svajojau apie tokį darbą nuo septintos klasės. Taigi tais laikais mergaitės kuo norėjo būti? Kosmonautėmis arba balerinomis. Kartą į mūsų mokyklą atėjo diktorė Undinė Nasvytytė. Išgirdo mane, pagyrė: „Auga pamaina.“ Prieš visą mokyklą taip pasakė. Nuo septintos klasės vis kokią radijo laidelę vesdavau. Baigusi mokyklą įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą mokytis lietuvių kalbos. Norėjau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), žinoma. Tik išlėkiau iš ten kaip bitė. Kai lankiau parengiamuosius kursus, šviesaus atminimo profesorė Irena Vaišytė žadėjo: „Tos merginos laukia puiki komedijų aktorės ateitis.“ Vaikiškai patikėjau, kad taip ir bus. Per egzaminus neišmokau atmintinai eilėraščio, pasakėčią irgi nublūdijau. Neįstojau. Tada nusprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir laukti diktorių konkurso.
Matyt, labai svarbu tiksliai žinoti, ko nori iš gyvenimo?
Ir savus vaikus taip mokau: „Jūs tik sugalvokite, kuo norite būti, o aš parodysiu kelius, kaip tą tikslą pasiekti.“ Į konkursą, pamenu, atėjo labai labai daug gražių moterų. Net pritūpiau pamačiusi – per kelis šimtus. Priėmė tik dvi – mane ir Ireną Žitkutę. Dar du vyrus: Kęstutį Sakalauską – dabar jis rašo poeziją – ir šviesaus atminimo Joną Klimą. Atrodo, metų dar ne taip daug, o kiek visko būta, kiek padaryta, kiek matyta. Dirbti diktore pradėjau prieš trisdešimt trejus. Po metų, 1975-aisiais, ištekėjau, laukiausi vaikelio. Nors praktiką atlikau televizijoje, svajojau apie radiją. Negalėjau pakęsti grimo: nudažo, paskui visą dieną vaikščiok. Užteks laiko anonsą perskaityti ar neužteks? Aš – labai savikritiška, kartelę tik aukštyn, aukštyn. Ne, televizijos man nereikėjo...
Anais laikais radijas ir televizija buvo visai kita jėga nei šiandien...
Paskambinai į radiją, pasiskundei – lygiai kaip dabar į Seimą (juokiasi). Diktoriai tais laikais buvo visų sričių specialistai: atneša parengtas laidas, tau telieka perskaityti. Apie mediciną, kaimą, kolūkį, jaunimą, kai kada ir radijo spektakliuose tekdavo vaidinti. O kaip didžiavausi gavusi pirmąją kategoriją! Užeini, būdavo, į kavinę, elitas pasirodė... Daugiausia mūsų yra buvę dvidešimt šeši. Dirbome pamainomis. Septintą ryto visi į darbą, o tu – namo. Augo vaikai, todėl prašydavausi dirbti naktimis. Užmigdai juos, leki į radiją. Grįžti – kolegės eina pamiegoti, o tau vaikai sako: „Labas rytas, mamyte.“
Tiesa, kad esate daugiavaikė motina, – užauginote keturias atžalas...
Ir dar – jaunesnį brolį. Mūsų mamytė mirė, kai buvau dvidešimties. Likau našlaitė, be tėvelio, be mamytės. Stoviu prie kapo duobės su broliu – jam vos vienuolika. Ir tas kraupus vienišumo jausmas... Devyniolikos pradėjusi dirbti, staiga – už viską atsakinga. Dabar vaikai jau beveik užauginti. Kotrynai – trisdešimt vieni, Jonui – trisdešimt, Dominykui – aštuoniolikos, Patricija Barbora (............) dar mokykloje mokosi. Vyresnioji nuėjo mano pėdomis – radijo stotyje „Lietus“ turi savo laidą. Kai jos klausia – kodėl, sako: „Dar negimusi jau radijuje buvau.“ Vaikai vis atbėgdavo pas mane į darbą tai papietauti, tai pamokų paruošti. Užtat mažieji – ne. Jie netgi pyksta, kai vakarais keliu telefono ragelį ir kalbuosi su laidos klausytojais.
Ir vis dėlto koks smagumas augti tokioje didelėje šeimoje!
Smagumas... Bet būta ir labai sunkių dienų! Tik pamiršau jas – visą laiką gyvenau, o ne tiesiog egzistavau. Vasarą važiuodavau į Palangą, ir į kurortus ištaikydavau. Su pirmuoju vyru gyvenau šešerius metus, o paskui – vargani alimentai: tėveliai visada kažkodėl moka tik minimumą. Bet mano vaikai ir teatrus lankė, ir būrelius visokius. Išleisdavau į Prancūziją, Daniją.
Spėju, kad iš prigimties esate optimistė.
Visą gyvenimą svajojau apie nuosavą namą. Ir štai rudenį jis atsirado. Turėjau dvi svajones: kada nors iš Sibiro parsivežti močiutę – ji ten mirė – ir pastatyti namą. Praėjo trisdešimt dveji metai, kol ši išsipildė. Sakau vaikams: „Turime sugalvoti namui pavadinimą ir taip įprasminti mano mamos, jų močiutės, vardą, gimtinės atminimą.“ Praėjusių metų pabaigoje iš tiesų pasijutau laiminga, bet juk nesveika būti laimingai – argi ne?
Na ir stipri esate! Vienai moteriai užsikrauti statybų rūpesčius...
Nereikia nusiminti! Dar pernai gyvenau Žirmūnuose. Vieną dieną sprogo karšto vandens vamzdis, apipyliau kaimynus, namuose grindys išpuvo. Pasikviečiau meistrus, kad sudėtų naujus vamzdžius, o pakeitėme ir grindis, ir langus. Žadėjau per tris mėnesius remontą padaryti. Alpo visi iš juoko: „Bobelė!“ Remontą padariau, bet atsidūriau onkologijos ligoninėje. Baisiausi įtarimai nepasitvirtino. Pamenu, tą dieną įlipau į autobusą ir verkiau verkiau... Paskui pasakiau sau: „Jankauskaite, gal baigsi?!“ Grįžau namo: „Viskas gerai, vaikai, pažadu, kad Naujuosius metus sutiksime naujame bute.“ Ir štai gyvename Žvėryne. Kūčių vakarą juokiuosi: „Na štai, netikėjote, remontas padarytas, butą naują turime, o dabar...“ Vaikai: „O siaube! Ša, mamyte, ša...“ Prisimena, kaip sunkiai kraustėmės, patys dėžes nešiojome, šiukšles vilkome. Dabar jau turime ir namą. Reikia kitos svajonės....
Gal – ištekėti?
(Kvatoja.) Taip ir pasakiau vaikams: „Bus vyras. Jūs manęs neklausote – tai su raumenimis, kad kumščiu į stalą trenktų...“
Na, ką tik girdėjome, kad jūsų svajonės turi savybę pildytis...
Labai mėgstu Paulo Coelho. Jis rašė: „Jei turi troškimą, pasakyk visam pasauliui. Pasaulio jėgos padės jį įgyvendinti.“
Panašu, kad pretendentų neatsiginate...
Yra daug gerų žmonių, nuoširdžių draugų. Keletas, su kuriais leidžiuosi flirtuoti telefonu, – jaunesni. Vyresni iškart klausia, kiek uždirbu, ar esu sveika? Niekam neįdomu, kaip gyvenu, kuo domiuosi? Įkyruoliai paprastai mėgsta gėles, gerą muziką ir norėtų su manimi gyventi Vilniuje. Ne, vyrai nuostabūs – jokios savikritikos! Nesvarbu, kad aštuoniasdešimties, baigę tris klases, bet važiuos į Vilnių, gyvens. Mudvi su radijo laidų vedėja Bernadeta Lukošiūte juokaujame: „Gal vėl atėjo laikas pamilti?“ Na, paprašom Dievulio jaunesnių (juokiasi). Kitą dieną – krūva laiškų, sakau Bernadetai: „Yra kandidatų!“ Jei paklaustų, kaip sekasi, kiek vaikų turiu, gal ir suklusčiau. Betgi ne, neklausia!
Anais laikais televizija buvo lyg ir labiau sudvasinta, čia dirbo žmonės, turintys polėkį, bohema, elitas...
Į diktorių kambarį paprastai užsukdavo visi laidų svečiai – tekstą sukirčiuoti, ko nors paklausti. Visą laiką įdomūs žmonės, į darbą lyg į šventę eini. Draugės klausia: „Ko puošiesi, juk per radiją tavęs nemato?“ Man patinka būti pasitempusiai ir svečiams kitaip atrodau. Labai trūksta, jei apyrankės ant rankų nebarška. Televizijai vadovavusio Jono Januičio laikais, neduok Dieve, be kojinių ateisi!
Du kartus buvote ištekėjusi. Ar jūsų vyrai buvo bendradarbiai?
Nors daug porų radijuje ir televizijoje tuokėsi, maniškiai – ne iš čia. Su kolegomis siejo giminiški santykiai, juk sėdime alkūnė alkūnėn, žinau jų rūpesčius, bėdas. Ištekėjau anksti – dvidešimties. Nei pirmasis, nei antrasis nemėgo mano darbo, nesidžiaugė pasiekimais. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl santuokos neatlaikė išbandymų. Ir klausytojų pagarba, meilė jiems nepatiko. Ir kai būdavau dėmesio centre. Lyg patiems to dėmesio būtų trūkę. Vienas domėjosi aviamodeliavimu – netgi buvo tapęs Sovietų Sąjungos čempionu, kitas – Lietuvos bridžo čempionas. Ir tas pavydas! Jei reikėdavo vesti renginį, eidavau su vaikais, bet vis tiek nesuprasdavo... Nors kuris gi pakęs žmoną, dirbančią vakarais, per šventes? Vyras grįžta namo, o manęs nėra. Abu man sakė: „Esi fantastiška mama, bet prasta žmona.“ Auginau penkis vaikus, kartais vyrui jėgų nebeužtekdavo...
Televizijoje ir radijuje gražių moterų niekada netrūko. Girdėjau apie baisią tarpusavio konkurenciją...
Na, visko buvo... Juk taip paprasta: menkiausias lempos blykstelėjimas ir tampi kine, mongole. Esu girdėjusi, jog kai kurios diktorės mokėdavo apšvietėjams, kad pagadintų vaizdą ekrane. O ką gali padaryti grimuotojos! Paskui žiūri: vienas antakis žemiau, kitas – aukščiau... Aš negaliu skųstis. Televizijoje ilgai nedirbau, buvau jauna, mane visi mylėjo. Laikui bėgant, visi šposai su grimais, dingusiomis bliuzelėmis pasimiršta, dabar tikriausiai tokių dalykų išvis nebūna. Bet ir nuoširdumo tokio kaip tada nebėr. Tik laisva minutė – visi kavinėje, gali ateiti išvis be pinigų – bargan duoda. Pamenu, pasodino žinių skaityti, žiūriu į Juozą Šalkauską, klausiu: „Kuo jūs vardu?“ Greitai laikraščio skiautelėje užsirašiau, kad tik nepamirščiau. Jo pavardę tai pasakiau, o savąją iš to išgąsčio pamiršau. Baimė juoda, juoda...
Dabar jos tikriausiai nebėra?
Prieš eterį drebu. Pradedi – baimė išnyksta... Tiesioginis eteris daro savo, juk kartais nežinai, ką pasakyti, žodžiai susipainioja, „ū“ arba „o“ neištari.
„Sveikinimų ratą“ sukate viena. Kas jus pakeičia, jei staiga kas nors atsitinka?
„Staiga“ būna tik ligoninė. Per atostogas dirba mūsų muzikos redaktorė, o tada jau pasipila: „Kur dingo mūsų Loretyrė, Lorečiukas?“Kartą eteryje prisipažinau: „Buvau susirgusi.“ Kad puolė skambinti: „Gal pagalbos reikia? Gal pinigų?“ Klausia močiutės, pačios vos galą su galu suduriančios... Myliu aš tuos savo klausytojus, o manęs teiraujasi: „Ką ten juos kalbini? Nukvakę visi...“ „O ką, – sakau, – jūsų tetos, močiutės kitaip kalba? Ar išdrįstat jas užčiaupti?“ Aš pati neturiu senolių, gal tą meilę neišdalytą užtat klausytojams ir atiduodu. Kartais mano direktorė pyksta už čiauškėjimą eteryje, bet aš negaliu būti sausa telegrafininkė: „Sveikiname tą ir tą, linkime to ir to.“ Nukvailėčiau... Kai išbara, patyliu patyliu keletą laidų ir – vėl tą patį.
Iš tiesų jūsų klausytojų nuoširdumas pribloškia...
Daugybei vienišų žmonių vakaras prasideda taip: baigia ūkio darbus, skarytę užsiriša, atsisėda prie imtuvo: „Labas, Loretėle.“ Kaime anksti temsta, ne visi televizorių turi, pasiklauso koncerto ir eina miegoti – juk keltis reikia anksti.
Girdėjau, per šventes užverčia jus pyragais, servetėlėmis...
Kad matytumėt, iš kokių plonų siūlelių jos nunertos! Prijuostes dovanoja, o jau pyragų... Kartą gaunu dėžę saldainių: laikraščiais apvyniota, viduje – dar viena, o joje – dešros gabalėlis. Kaip mes tą dešrą suvalgėme! Vienas vyriškis piršosi, tai kotletus nešė. Daug ateina prie durų, nori susipažinti. Apsauga praneša: „Loreta, jūsų laukia.“ Amžini kavalieriai... Oi, kiek išprususių donžuanų, kaip jie moka makaronus ant ausų kabinti. Nemėgstu bjaurių žmonių... Mikrofonas juos išduoda, viską pasako – nuoširdus ar nenuoširdus, piktas ar malonus, nori gražų žodį pasakyti ar įžeisti. Tokių man po ranka geriau tegu nepasitaiko.
Niekaip nesuprantu: gal metams bėgant darausi sentimentali, o gal tikrai Lietuvoje dar ne visai išnykęs gerumas, likę nuostabių jausmų ir gražių žodžių?
Likę, tikrai. Daugybė vienišų žmonių, norinčių bendrauti, norinčių prisišaukti savo vaikus, artimuosius. Tikrai žinau, kad kartais moterys pačios rašo laiškus: sveikina dukra, sūnus ir anūkai. O raidės tokios pakrypusios – ne jauno žmogaus rašyta... Todėl visus vardiju, kad išgirstų. Neseniai vienas klausytojas prisipažino: „Su žmona klausėmės „Sveikinimo rato“, iš pradžių juokėmės, o vėliau pasidarė graudu ir liūdna – kiek aplinkui vienišų, apleistų, sergančių.“ Žmonės nebesigėdija kalbėti apie savo ligas. Skambina daugybė aklųjų. Kad ir toks Justinas iš Kelmės... Nesėdi namie užsidaręs, koncertuoja, važinėja po Lietuvą. Albina iš Vidurio Lietuvos, išgyvenusi baisias vidines dramas...
Kada gi tie žmonės spėja jums papasakoti savo istorijas?
Tarp dainų. Gaunu daugybę laiškų, kuriuose istorijos – ne eteriui. Žmonės nori susirašinėti, bet pasakiau sau „ne“. Vienam atsakysi, teks ir kitam. Būna, paskambina: „Gal jūs pažįstate tokią Ireną, ji Pašilaičiuose gyvena?..“ Atvažiavę prašosi į svečius, norėtų, kad ligoninėje juos aplankyčiau. Negaliu atstumti, bet ir visų pageidavimų fiziškai neįvykdyčiau. Atvyksta ekskursija į LRT, pamato, puola bučiuotis, nori apkabinti. Koks nuoširdumas! Mieste tokio su žiburiu neberasi.
Papasakokite, kaip pradėjote dirbti radijuje?
Radijas buvo mano svajonė. Sužinojau, kad vyks konkursas, ir jį laimėjau.
Kodėl rinkotės radiją, o ne televiziją?
Taigi aš – stora, baisi, kur man į televiziją (juokiasi)?! Iš tiesų laimėjau televizijos diktorių konkursą. Tada buvau lieknesnė, blakstienos į viršų užriestos... Svajojau apie tokį darbą nuo septintos klasės. Taigi tais laikais mergaitės kuo norėjo būti? Kosmonautėmis arba balerinomis. Kartą į mūsų mokyklą atėjo diktorė Undinė Nasvytytė. Išgirdo mane, pagyrė: „Auga pamaina.“ Prieš visą mokyklą taip pasakė. Nuo septintos klasės vis kokią radijo laidelę vesdavau. Baigusi mokyklą įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą mokytis lietuvių kalbos. Norėjau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), žinoma. Tik išlėkiau iš ten kaip bitė. Kai lankiau parengiamuosius kursus, šviesaus atminimo profesorė Irena Vaišytė žadėjo: „Tos merginos laukia puiki komedijų aktorės ateitis.“ Vaikiškai patikėjau, kad taip ir bus. Per egzaminus neišmokau atmintinai eilėraščio, pasakėčią irgi nublūdijau. Neįstojau. Tada nusprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir laukti diktorių konkurso.
Matyt, labai svarbu tiksliai žinoti, ko nori iš gyvenimo?
Ir savus vaikus taip mokau: „Jūs tik sugalvokite, kuo norite būti, o aš parodysiu kelius, kaip tą tikslą pasiekti.“ Į konkursą, pamenu, atėjo labai labai daug gražių moterų. Net pritūpiau pamačiusi – per kelis šimtus. Priėmė tik dvi – mane ir Ireną Žitkutę. Dar du vyrus: Kęstutį Sakalauską – dabar jis rašo poeziją – ir šviesaus atminimo Joną Klimą. Atrodo, metų dar ne taip daug, o kiek visko būta, kiek padaryta, kiek matyta. Dirbti diktore pradėjau prieš trisdešimt trejus. Po metų, 1975-aisiais, ištekėjau, laukiausi vaikelio. Nors praktiką atlikau televizijoje, svajojau apie radiją. Negalėjau pakęsti grimo: nudažo, paskui visą dieną vaikščiok. Užteks laiko anonsą perskaityti ar neužteks? Aš – labai savikritiška, kartelę tik aukštyn, aukštyn. Ne, televizijos man nereikėjo...
Anais laikais radijas ir televizija buvo visai kita jėga nei šiandien...
Paskambinai į radiją, pasiskundei – lygiai kaip dabar į Seimą (juokiasi). Diktoriai tais laikais buvo visų sričių specialistai: atneša parengtas laidas, tau telieka perskaityti. Apie mediciną, kaimą, kolūkį, jaunimą, kai kada ir radijo spektakliuose tekdavo vaidinti. O kaip didžiavausi gavusi pirmąją kategoriją! Užeini, būdavo, į kavinę, elitas pasirodė... Daugiausia mūsų yra buvę dvidešimt šeši. Dirbome pamainomis. Septintą ryto visi į darbą, o tu – namo. Augo vaikai, todėl prašydavausi dirbti naktimis. Užmigdai juos, leki į radiją. Grįžti – kolegės eina pamiegoti, o tau vaikai sako: „Labas rytas, mamyte.“
Tiesa, kad esate daugiavaikė motina, – užauginote keturias atžalas...
Ir dar – jaunesnį brolį. Mūsų mamytė mirė, kai buvau dvidešimties. Likau našlaitė, be tėvelio, be mamytės. Stoviu prie kapo duobės su broliu – jam vos vienuolika. Ir tas kraupus vienišumo jausmas... Devyniolikos pradėjusi dirbti, staiga – už viską atsakinga. Dabar vaikai jau beveik užauginti. Kotrynai – trisdešimt vieni, Jonui – trisdešimt, Dominykui – aštuoniolikos, Patricija Barbora (............) dar mokykloje mokosi. Vyresnioji nuėjo mano pėdomis – radijo stotyje „Lietus“ turi savo laidą. Kai jos klausia – kodėl, sako: „Dar negimusi jau radijuje buvau.“ Vaikai vis atbėgdavo pas mane į darbą tai papietauti, tai pamokų paruošti. Užtat mažieji – ne. Jie netgi pyksta, kai vakarais keliu telefono ragelį ir kalbuosi su laidos klausytojais.
Ir vis dėlto koks smagumas augti tokioje didelėje šeimoje!
Smagumas... Bet būta ir labai sunkių dienų! Tik pamiršau jas – visą laiką gyvenau, o ne tiesiog egzistavau. Vasarą važiuodavau į Palangą, ir į kurortus ištaikydavau. Su pirmuoju vyru gyvenau šešerius metus, o paskui – vargani alimentai: tėveliai visada kažkodėl moka tik minimumą. Bet mano vaikai ir teatrus lankė, ir būrelius visokius. Išleisdavau į Prancūziją, Daniją.
Spėju, kad iš prigimties esate optimistė.
Visą gyvenimą svajojau apie nuosavą namą. Ir štai rudenį jis atsirado. Turėjau dvi svajones: kada nors iš Sibiro parsivežti močiutę – ji ten mirė – ir pastatyti namą. Praėjo trisdešimt dveji metai, kol ši išsipildė. Sakau vaikams: „Turime sugalvoti namui pavadinimą ir taip įprasminti mano mamos, jų močiutės, vardą, gimtinės atminimą.“ Praėjusių metų pabaigoje iš tiesų pasijutau laiminga, bet juk nesveika būti laimingai – argi ne?
Na ir stipri esate! Vienai moteriai užsikrauti statybų rūpesčius...
Nereikia nusiminti! Dar pernai gyvenau Žirmūnuose. Vieną dieną sprogo karšto vandens vamzdis, apipyliau kaimynus, namuose grindys išpuvo. Pasikviečiau meistrus, kad sudėtų naujus vamzdžius, o pakeitėme ir grindis, ir langus. Žadėjau per tris mėnesius remontą padaryti. Alpo visi iš juoko: „Bobelė!“ Remontą padariau, bet atsidūriau onkologijos ligoninėje. Baisiausi įtarimai nepasitvirtino. Pamenu, tą dieną įlipau į autobusą ir verkiau verkiau... Paskui pasakiau sau: „Jankauskaite, gal baigsi?!“ Grįžau namo: „Viskas gerai, vaikai, pažadu, kad Naujuosius metus sutiksime naujame bute.“ Ir štai gyvename Žvėryne. Kūčių vakarą juokiuosi: „Na štai, netikėjote, remontas padarytas, butą naują turime, o dabar...“ Vaikai: „O siaube! Ša, mamyte, ša...“ Prisimena, kaip sunkiai kraustėmės, patys dėžes nešiojome, šiukšles vilkome. Dabar jau turime ir namą. Reikia kitos svajonės....
Gal – ištekėti?
(Kvatoja.) Taip ir pasakiau vaikams: „Bus vyras. Jūs manęs neklausote – tai su raumenimis, kad kumščiu į stalą trenktų...“
Na, ką tik girdėjome, kad jūsų svajonės turi savybę pildytis...
Labai mėgstu Paulo Coelho. Jis rašė: „Jei turi troškimą, pasakyk visam pasauliui. Pasaulio jėgos padės jį įgyvendinti.“
Panašu, kad pretendentų neatsiginate...
Yra daug gerų žmonių, nuoširdžių draugų. Keletas, su kuriais leidžiuosi flirtuoti telefonu, – jaunesni. Vyresni iškart klausia, kiek uždirbu, ar esu sveika? Niekam neįdomu, kaip gyvenu, kuo domiuosi? Įkyruoliai paprastai mėgsta gėles, gerą muziką ir norėtų su manimi gyventi Vilniuje. Ne, vyrai nuostabūs – jokios savikritikos! Nesvarbu, kad aštuoniasdešimties, baigę tris klases, bet važiuos į Vilnių, gyvens. Mudvi su radijo laidų vedėja Bernadeta Lukošiūte juokaujame: „Gal vėl atėjo laikas pamilti?“ Na, paprašom Dievulio jaunesnių (juokiasi). Kitą dieną – krūva laiškų, sakau Bernadetai: „Yra kandidatų!“ Jei paklaustų, kaip sekasi, kiek vaikų turiu, gal ir suklusčiau. Betgi ne, neklausia!
Anais laikais televizija buvo lyg ir labiau sudvasinta, čia dirbo žmonės, turintys polėkį, bohema, elitas...
Į diktorių kambarį paprastai užsukdavo visi laidų svečiai – tekstą sukirčiuoti, ko nors paklausti. Visą laiką įdomūs žmonės, į darbą lyg į šventę eini. Draugės klausia: „Ko puošiesi, juk per radiją tavęs nemato?“ Man patinka būti pasitempusiai ir svečiams kitaip atrodau. Labai trūksta, jei apyrankės ant rankų nebarška. Televizijai vadovavusio Jono Januičio laikais, neduok Dieve, be kojinių ateisi!
Du kartus buvote ištekėjusi. Ar jūsų vyrai buvo bendradarbiai?
Nors daug porų radijuje ir televizijoje tuokėsi, maniškiai – ne iš čia. Su kolegomis siejo giminiški santykiai, juk sėdime alkūnė alkūnėn, žinau jų rūpesčius, bėdas. Ištekėjau anksti – dvidešimties. Nei pirmasis, nei antrasis nemėgo mano darbo, nesidžiaugė pasiekimais. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl santuokos neatlaikė išbandymų. Ir klausytojų pagarba, meilė jiems nepatiko. Ir kai būdavau dėmesio centre. Lyg patiems to dėmesio būtų trūkę. Vienas domėjosi aviamodeliavimu – netgi buvo tapęs Sovietų Sąjungos čempionu, kitas – Lietuvos bridžo čempionas. Ir tas pavydas! Jei reikėdavo vesti renginį, eidavau su vaikais, bet vis tiek nesuprasdavo... Nors kuris gi pakęs žmoną, dirbančią vakarais, per šventes? Vyras grįžta namo, o manęs nėra. Abu man sakė: „Esi fantastiška mama, bet prasta žmona.“ Auginau penkis vaikus, kartais vyrui jėgų nebeužtekdavo...
Televizijoje ir radijuje gražių moterų niekada netrūko. Girdėjau apie baisią tarpusavio konkurenciją...
Na, visko buvo... Juk taip paprasta: menkiausias lempos blykstelėjimas ir tampi kine, mongole. Esu girdėjusi, jog kai kurios diktorės mokėdavo apšvietėjams, kad pagadintų vaizdą ekrane. O ką gali padaryti grimuotojos! Paskui žiūri: vienas antakis žemiau, kitas – aukščiau... Aš negaliu skųstis. Televizijoje ilgai nedirbau, buvau jauna, mane visi mylėjo. Laikui bėgant, visi šposai su grimais, dingusiomis bliuzelėmis pasimiršta, dabar tikriausiai tokių dalykų išvis nebūna. Bet ir nuoširdumo tokio kaip tada nebėr. Tik laisva minutė – visi kavinėje, gali ateiti išvis be pinigų – bargan duoda. Pamenu, pasodino žinių skaityti, žiūriu į Juozą Šalkauską, klausiu: „Kuo jūs vardu?“ Greitai laikraščio skiautelėje užsirašiau, kad tik nepamirščiau. Jo pavardę tai pasakiau, o savąją iš to išgąsčio pamiršau. Baimė juoda, juoda...
Dabar jos tikriausiai nebėra?
Prieš eterį drebu. Pradedi – baimė išnyksta... Tiesioginis eteris daro savo, juk kartais nežinai, ką pasakyti, žodžiai susipainioja, „ū“ arba „o“ neištari.
„Sveikinimų ratą“ sukate viena. Kas jus pakeičia, jei staiga kas nors atsitinka?
„Staiga“ būna tik ligoninė. Per atostogas dirba mūsų muzikos redaktorė, o tada jau pasipila: „Kur dingo mūsų Loretyrė, Lorečiukas?“Kartą eteryje prisipažinau: „Buvau susirgusi.“ Kad puolė skambinti: „Gal pagalbos reikia? Gal pinigų?“ Klausia močiutės, pačios vos galą su galu suduriančios... Myliu aš tuos savo klausytojus, o manęs teiraujasi: „Ką ten juos kalbini? Nukvakę visi...“ „O ką, – sakau, – jūsų tetos, močiutės kitaip kalba? Ar išdrįstat jas užčiaupti?“ Aš pati neturiu senolių, gal tą meilę neišdalytą užtat klausytojams ir atiduodu. Kartais mano direktorė pyksta už čiauškėjimą eteryje, bet aš negaliu būti sausa telegrafininkė: „Sveikiname tą ir tą, linkime to ir to.“ Nukvailėčiau... Kai išbara, patyliu patyliu keletą laidų ir – vėl tą patį.
Iš tiesų jūsų klausytojų nuoširdumas pribloškia...
Daugybei vienišų žmonių vakaras prasideda taip: baigia ūkio darbus, skarytę užsiriša, atsisėda prie imtuvo: „Labas, Loretėle.“ Kaime anksti temsta, ne visi televizorių turi, pasiklauso koncerto ir eina miegoti – juk keltis reikia anksti.
Girdėjau, per šventes užverčia jus pyragais, servetėlėmis...
Kad matytumėt, iš kokių plonų siūlelių jos nunertos! Prijuostes dovanoja, o jau pyragų... Kartą gaunu dėžę saldainių: laikraščiais apvyniota, viduje – dar viena, o joje – dešros gabalėlis. Kaip mes tą dešrą suvalgėme! Vienas vyriškis piršosi, tai kotletus nešė. Daug ateina prie durų, nori susipažinti. Apsauga praneša: „Loreta, jūsų laukia.“ Amžini kavalieriai... Oi, kiek išprususių donžuanų, kaip jie moka makaronus ant ausų kabinti. Nemėgstu bjaurių žmonių... Mikrofonas juos išduoda, viską pasako – nuoširdus ar nenuoširdus, piktas ar malonus, nori gražų žodį pasakyti ar įžeisti. Tokių man po ranka geriau tegu nepasitaiko.
