Prieš šešerius metus tuometei LTV „Panoramos“ vedėjai Loretai Tarozaitei reikėjo apsispręsti – likti Lietuvoje ar paskui vyrą vykti į Jungtines Amerikos Valstijas?
„Jei nebūčiau išvažiavusi, kažin ar šiandien turėtume šeimą, – svarsto moteris ir juokdamasi sutinka: – Taip taip, dabar aš dirbu mama.“
Kai pamačiau tave LRT kavinėje, atrodė, taip ir turi būti. Lyg niekur nebūtum išvažiavusi...
Karjerą pradėjau Lietuvos nacionalinėje televizijoje, vedžiau laidą „Dienos verslas“, paskui trumpam išėjau į „Lietuvos ryto“ televiziją ir grįžau – jau vesti „Panoramos“. Vis dar turiu čia draugų, ryšiai nenutrūko. Pamatau buvusius kolegas, televizijos kameras, studijas – širdis suvirpa.
Ar Amerikoje nebuvo kilusi mintis būtent televizijoje ieškoti darbo?
Tai beveik neįmanoma. Mėginau siūlytis savanore. Parašiau laišką keletui televizijos kanalų. Maniau, ką jiems prarasti – juk mokėti man nereikės... Tačiau savanorystės tradicijų televizijoje nėra. Ten priima tik studentus atlikti praktikos. Taip ir liko, matyt, nelemta. Tada nusprendžiau, kad naudingiau bus studijuoti verslo administravimą. Turiu magistro laipsnį, manau, jis man pagelbės. Amerikiečiai nebijo keisti profesijos. Daugybę metų jie gali dirbti vieną darbą, ir staiga – viskas iš pradžių.
Mokslai tau buvo svarbu?
Svarbu. Tik abejojau, ar užteks valios. Studijavau turėdama vieną mažą vaikelį ir laukdamasi antrojo. Pavargdavau... Vienu metu netgi pagalvojau: na, kam man to reikia? Bet ir vėl – o kam išvis reikėjo pradėti? Su pertraukomis mano mokslai truko pustrečių metų.
Loreta, kodėl išvykote iš Lietuvos?
Todėl, kad įdomu, kad kita šalis, kitokios perspektyvos. Ir aš, ir mano vyras Vaidas čia turėjome gerus darbus, pinigų netrūko. Taip susiklostė... Vyras dirbo audito bendrovėje Vilniuje. Vienas jo bendradarbis išvyko darbuotis į Ameriką. Kai ten prireikė žmogaus, paskambino. Visi pokalbiai vyko telefonu. Kai Vaidas gavo teigiamą atsakymą, reikėjo spręsti, naudojamės galimybe ar liekame čia, Lietuvoje. Tikrai labai nesistengėme...
Praėjusią gegužę baigiau mokslus. Pusmetį ieškojau darbo. Paskui akimis permesdavau darbo skelbimus. Kai nerandi nieko, prie ko labiausiai linktum, lauki geresnių laikų. Ekonominė padėtis kada nors pagerės (šypsosi)... Širdį traukia prie žurnalistikos arba komunikacijos, bet kas iš to – neturiu vietinės žurnalistikos patirties. Ir tai užkerta kelius. Per krizę daug žmonių neteko darbo, į laisvas vietas pretenduoja turintys kur kas daugiau patirties už mane.
Rasti darbą, kokio iš tiesų norėtum, nėra paprasta. Kol kas man nepavyksta geru laiku reikiamoje vietoje tinkamam žmogui pasipainioti po kojomis. Visą laiką Amerikoje auginau vaikus ir daugiausia bendravau su tokiomis pat mamomis kaip aš. Mano bičiuliai ir pažįstami žino, kad norėčiau kibti į darbus. Laukiu pasiūlymų, nors kasdien jiems to neprimenu (juokiasi).
Amerikoje irgi daug kas įmanoma per pažįstamus?
Ne per pažįstamus, o su pažįstamų rekomendacijomis. Tie, kurie rekomenduoja, vis dėlto turi labai pasitikėti tavo jėgomis.
O juk jūs – svetimi?..
Kalifornija – kultūrų mišinys. San Chozė, kur gyvename, yra daug informacinių technologijų bendrovių, jose dirba pasaulio protai. Tai, kad esi užsienietis, nieko nestebina. Nesunkiai prisitaikėme, juk buvome vieni iš jų.
Per mėnesį turėjome susirasti, kur gyvensime. Išsinuomojome automobilį su navigacijos sistema ir pradėjome dairytis po apylinkes. Tada dar daug ko nežinojome...
Amerikoje populiaru nuomotis būstą. Esama daugybės interneto tinklalapių, kur tereikia įrašyti pageidavimus: kuriame rajone, kiek miegamųjų, kiek vonios kambarių, kokia kaina.
Pirmoji vieta, kur apsigyvenome, buvo labai gera, Vaidui darbas netoli. Tačiau greitai pajutome, kad be antro automobilio – nė iš vietos. Po metų jau žinojome daugiau, kur geras rajonas, kur – blogas, kur patogu gyventi, kur – ne.
Dabar turime nuosavą namą. Nusipirkome gerame rajone, gražioje vietoje.
Ar tikrai gatvės senbuvės, norėdamos susipažinti, naujai kaimynei neša ką tik iškepto pyrago?
Nežinau, mums neatnešė (juokiasi). Gal todėl, kad kaimynai – rusai. Kalifornijoje jų daug gyvena.
O ten moterys, kaip ir lietuvės, plaka liežuviais?
Oi, kaip plaka! Aš kartais nė neturiu ką pasakyti. Nemėgstu daug pasakoti apie savo šeimą, o joms – vienas juokas!
Vadinasi, lietuvės nuo amerikiečių nesiskiria?
Vis dėlto gal mes santūresnės. Aš apie savo šeimą taip atvirai su geromis draugėmis nekalbu kaip jos su pažįstamomis.
Ar amerikiečiams daro įspūdį, kuriame rajone gyveni, kaip esi apsirengęs, kokį automobilį vairuoji?
Visaip būna... Jei esi pasiekęs tam tikrą karjeros pakopą, turi laikytis taisyklių. Niekas tau to nesako, bet taip turi būti. Savo aplinkoje su tuo nesusidūriau. O jau kaip apsirengę, tai visiems vienodai! Išskyrus vieną mano draugę, kuri žino visus dizainerius ir atpažįsta jų siūtus drabužius. Bet tai – jos pomėgis, ir tiek.
Kaip susiradote draugų?
Vyro bendradarbiai tapo mūsų šeimos draugais. Aš jų susiradau, kai įsitraukiau į mamų klubo veiklą. Amerikoje tokie klubai populiarūs. Mūsiškis suburtas pagal vaikų gimimo metus ir vietovę, kurioje gyvename. Mamos su vaikais susitinka keletąsyk per savaitę, kartą per mėnesį – be vaikų. Esu atsakinga už klubo renginius. Kiekvieną mėnesį peržiūriu krūvą interneto tinklalapių, ieškau, kur būtų įdomu nueiti, ką nuveikti.
Tavo vaikai jau pradeda kalbėti. Kokia kalba jie taria žodžius?
Kai Erikas pradėjo kalbėti, išleidau į darželį. O ten visi – angliškai. Vargšas vaikas, tylėjo gal pusmetį. Lietuviškų žodžių mokėjo nedaug, anglų – nulis. Namuose mes kalbame lietuviškai, bet vieną vakarą nusprendžiau paskaityti jam angliškai. Tegu iš manęs išgirsta kalbą, kuria darželyje bendrauja svetimi žmonės. Padėjo. Sūnus suprato, kad nėra ko bijoti, ir pats ėmė tarti angliškus žodžius. Su Ella buvo lengviau – ji daug ko mokėsi iš Eriko.
Kai atvažiavome pas senelius, pastebėjau, kad lietuviškai Erikas kalba daug geriau. Bet ir vėl galvoju, kaip jam bus sunku, kai grįš.
Vaikai gimė iškart, kai persikėlėte į Jungtines Valstijas?
Metus pagyvenome be vaikų. Paskui nusprendėme, kad gimdyti – pats laikas. Juk dirbti aš negalėjau, darbo vizą buvo gavęs tik Vaidas.
Po metų gimė Erikas, dar po vienų – Ella. Per tą laiką į Lietuvą buvome grįžę vieną kartą. Erikui tada tebuvo šeši mėnesiai.
Matyti pokyčių?
Vilnius labai pasikeitė, pagražėjo. Vakar net pagalvojau: kai vaikštai po miestą kiekvieną dieną, nebematai to grožio. Tačiau visa kita... Žmonės vis dar mažai šypsosi. Ir kainos, aišku, nežmoniškai padidėjo.
Taigi grįžusi nesijauti turtinga amerikiete...
Skaičiuoju pinigus, ypač Lietuvoje. Kainos čia gerokai skiriasi nuo Kalifornijos. Amerikoje išmokau taupyti. Tai labai geras būdas neapsikrauti nereikalingais daiktais. Užtat mes negailime pinigų kelionėms, jos suteikia daug džiaugsmo visiems. Esame išmaišę visą Kaliforniją, atostogavome Havajuose, savaitgaliais važiuojame į arčiau mūsų esančius nacionalinius parkus, o žiemą – slidinėti. Leidžiame sau kartą per savaitę pavakarieniauti restorane. Gyvenimas nesisuka tik namuose, net jei tik vienas iš mūsų dirba. Taip, esu bedarbė su dviem vaikais, ir vyras turi išlaikyti šeimą, bet ten daug moterų atsisako karjeros, kai pagimdo. Niekas dėl to per daug nesuka galvos: auginti vaikus Amerikoje – prioritetas. Moterys dažnai nusprendžia, kad karjerą tęs, kai vaikai paūgės, o kitos ir išvis nebegrįžta į darbą.
Ar per visą tą laiką teko pasijusti nelaimingai, uždarytai, vienišai?
Buvo toks pusmetis, kol atsirado draugų. Juk socialinis gyvenimas asmeniniam suteikia įvairovės, galimybių bendrauti ir daro jį įdomesnį. Kai atsirado vaikų, viskas pradėjo suktis apie juos. Tada tavo norai nublanksta, gyveni jų grafiku.
Ir vis dėlto didžioji našta tenka tau? Matyt, tiesiog dirbi mama?
Aš esu visai linksma namų šeimininkė, kuri džiaugiasi gyvenimo suteikta dovana matyti, kaip auga jos vaikai. Turiu galimybę pati juos auklėti, pažinti charakterį. Manau, nuostabu, kad viso to netenka daryti auklėms ir darželio auklėtojoms. Būna, pavargstu, kaip ir visos mamos, kurios augina du mažus vaikus ir stengiasi, kad jie nenuobodžiautų. Tada darbas atrodo kaip išsigelbėjimas. Bet ir vėl pagalvoju: neįkainojama vertybė matyti, kaip auga ir kaip užauga tavo vaikai.
Viena amerikietė man yra sakiusi: turtingą amerikietį pažinsi iškart – jis lieknas ir vilki suglamžytus drabužius...
Nes valgo gerą maistą, drabužiai – natūralūs. Kalifornija – lieknųjų valstija. Gyvena daug azijiečių: japonų, korėjiečių, vietnamiečių. Visi bėgioja ir sveikai maitinasi.
Jūsų šeima taip pat laikosi šių taisyklių?
Kai susitinki su kitomis mamomis – taip jau išeina. Mes nesėdime namuose: kasdien einame į parką, žaidžiame, važinėjamės dviračiais. Perimi kai kuriuos dalykus – natūralu, bet ne viską ir ne iki nuprotėjimo.
Amerika jus pakeitė?
Nemanau. Tiesiog į daug ką pradėjome žiūrėti kitaip. Kai gyveni čia, atrodo, Amerikoje blogai. Kai gyveni ten, grįžęs nebesupranti kai kurių dalykų, galvoji: ten taip nebūtų...
Amerikiečiai labai myli vaikus. Parduotuvėje visada pakalbins, pasisiūlys padėti. O štai Lietuvoje iki šiol atrodo, kad vaikai aplinkiniams trukdo.
Amerikoje patogu gyventi. Dabar net nesusimąstai, kas tą patogumą suteikia, bet taip yra.
Jūs jau apsisprendę? Liksite ten visam laikui?
Dabar gyvename Amerikoje, paskui žiūrėsime, kaip bus. Esame atviri galimybėms, neprisirišę prie vienos vietos. Vaikus auklėjame taip, kaip auklėtume ir čia. Tik pliusas, kad jie dar pažins ir amerikiečių kultūrą. Su drauge vokiete svarstėme: įdomu, kokie mūsų vaikai užaugs – labiau vokiečiai ir lietuviai ar labiau amerikiečiai? Viena aišku: jų požiūris į pasaulį bus gerokai platesnis nei tų, kurie užaugo savo kieme ir daugiau nieko nematė.
„Jei nebūčiau išvažiavusi, kažin ar šiandien turėtume šeimą, – svarsto moteris ir juokdamasi sutinka: – Taip taip, dabar aš dirbu mama.“
Kai pamačiau tave LRT kavinėje, atrodė, taip ir turi būti. Lyg niekur nebūtum išvažiavusi...
Karjerą pradėjau Lietuvos nacionalinėje televizijoje, vedžiau laidą „Dienos verslas“, paskui trumpam išėjau į „Lietuvos ryto“ televiziją ir grįžau – jau vesti „Panoramos“. Vis dar turiu čia draugų, ryšiai nenutrūko. Pamatau buvusius kolegas, televizijos kameras, studijas – širdis suvirpa.
Ar Amerikoje nebuvo kilusi mintis būtent televizijoje ieškoti darbo?
Tai beveik neįmanoma. Mėginau siūlytis savanore. Parašiau laišką keletui televizijos kanalų. Maniau, ką jiems prarasti – juk mokėti man nereikės... Tačiau savanorystės tradicijų televizijoje nėra. Ten priima tik studentus atlikti praktikos. Taip ir liko, matyt, nelemta. Tada nusprendžiau, kad naudingiau bus studijuoti verslo administravimą. Turiu magistro laipsnį, manau, jis man pagelbės. Amerikiečiai nebijo keisti profesijos. Daugybę metų jie gali dirbti vieną darbą, ir staiga – viskas iš pradžių.
Mokslai tau buvo svarbu?
Svarbu. Tik abejojau, ar užteks valios. Studijavau turėdama vieną mažą vaikelį ir laukdamasi antrojo. Pavargdavau... Vienu metu netgi pagalvojau: na, kam man to reikia? Bet ir vėl – o kam išvis reikėjo pradėti? Su pertraukomis mano mokslai truko pustrečių metų.
Loreta, kodėl išvykote iš Lietuvos?
Todėl, kad įdomu, kad kita šalis, kitokios perspektyvos. Ir aš, ir mano vyras Vaidas čia turėjome gerus darbus, pinigų netrūko. Taip susiklostė... Vyras dirbo audito bendrovėje Vilniuje. Vienas jo bendradarbis išvyko darbuotis į Ameriką. Kai ten prireikė žmogaus, paskambino. Visi pokalbiai vyko telefonu. Kai Vaidas gavo teigiamą atsakymą, reikėjo spręsti, naudojamės galimybe ar liekame čia, Lietuvoje. Tikrai labai nesistengėme...
Praėjusią gegužę baigiau mokslus. Pusmetį ieškojau darbo. Paskui akimis permesdavau darbo skelbimus. Kai nerandi nieko, prie ko labiausiai linktum, lauki geresnių laikų. Ekonominė padėtis kada nors pagerės (šypsosi)... Širdį traukia prie žurnalistikos arba komunikacijos, bet kas iš to – neturiu vietinės žurnalistikos patirties. Ir tai užkerta kelius. Per krizę daug žmonių neteko darbo, į laisvas vietas pretenduoja turintys kur kas daugiau patirties už mane.
Rasti darbą, kokio iš tiesų norėtum, nėra paprasta. Kol kas man nepavyksta geru laiku reikiamoje vietoje tinkamam žmogui pasipainioti po kojomis. Visą laiką Amerikoje auginau vaikus ir daugiausia bendravau su tokiomis pat mamomis kaip aš. Mano bičiuliai ir pažįstami žino, kad norėčiau kibti į darbus. Laukiu pasiūlymų, nors kasdien jiems to neprimenu (juokiasi).
Amerikoje irgi daug kas įmanoma per pažįstamus?
Ne per pažįstamus, o su pažįstamų rekomendacijomis. Tie, kurie rekomenduoja, vis dėlto turi labai pasitikėti tavo jėgomis.
O juk jūs – svetimi?..
Kalifornija – kultūrų mišinys. San Chozė, kur gyvename, yra daug informacinių technologijų bendrovių, jose dirba pasaulio protai. Tai, kad esi užsienietis, nieko nestebina. Nesunkiai prisitaikėme, juk buvome vieni iš jų.
Per mėnesį turėjome susirasti, kur gyvensime. Išsinuomojome automobilį su navigacijos sistema ir pradėjome dairytis po apylinkes. Tada dar daug ko nežinojome...
Amerikoje populiaru nuomotis būstą. Esama daugybės interneto tinklalapių, kur tereikia įrašyti pageidavimus: kuriame rajone, kiek miegamųjų, kiek vonios kambarių, kokia kaina.
Pirmoji vieta, kur apsigyvenome, buvo labai gera, Vaidui darbas netoli. Tačiau greitai pajutome, kad be antro automobilio – nė iš vietos. Po metų jau žinojome daugiau, kur geras rajonas, kur – blogas, kur patogu gyventi, kur – ne.
Dabar turime nuosavą namą. Nusipirkome gerame rajone, gražioje vietoje.
Ar tikrai gatvės senbuvės, norėdamos susipažinti, naujai kaimynei neša ką tik iškepto pyrago?
Nežinau, mums neatnešė (juokiasi). Gal todėl, kad kaimynai – rusai. Kalifornijoje jų daug gyvena.
O ten moterys, kaip ir lietuvės, plaka liežuviais?
Oi, kaip plaka! Aš kartais nė neturiu ką pasakyti. Nemėgstu daug pasakoti apie savo šeimą, o joms – vienas juokas!
Vadinasi, lietuvės nuo amerikiečių nesiskiria?
Vis dėlto gal mes santūresnės. Aš apie savo šeimą taip atvirai su geromis draugėmis nekalbu kaip jos su pažįstamomis.
Ar amerikiečiams daro įspūdį, kuriame rajone gyveni, kaip esi apsirengęs, kokį automobilį vairuoji?
Visaip būna... Jei esi pasiekęs tam tikrą karjeros pakopą, turi laikytis taisyklių. Niekas tau to nesako, bet taip turi būti. Savo aplinkoje su tuo nesusidūriau. O jau kaip apsirengę, tai visiems vienodai! Išskyrus vieną mano draugę, kuri žino visus dizainerius ir atpažįsta jų siūtus drabužius. Bet tai – jos pomėgis, ir tiek.
Kaip susiradote draugų?
Vyro bendradarbiai tapo mūsų šeimos draugais. Aš jų susiradau, kai įsitraukiau į mamų klubo veiklą. Amerikoje tokie klubai populiarūs. Mūsiškis suburtas pagal vaikų gimimo metus ir vietovę, kurioje gyvename. Mamos su vaikais susitinka keletąsyk per savaitę, kartą per mėnesį – be vaikų. Esu atsakinga už klubo renginius. Kiekvieną mėnesį peržiūriu krūvą interneto tinklalapių, ieškau, kur būtų įdomu nueiti, ką nuveikti.
Tavo vaikai jau pradeda kalbėti. Kokia kalba jie taria žodžius?
Kai Erikas pradėjo kalbėti, išleidau į darželį. O ten visi – angliškai. Vargšas vaikas, tylėjo gal pusmetį. Lietuviškų žodžių mokėjo nedaug, anglų – nulis. Namuose mes kalbame lietuviškai, bet vieną vakarą nusprendžiau paskaityti jam angliškai. Tegu iš manęs išgirsta kalbą, kuria darželyje bendrauja svetimi žmonės. Padėjo. Sūnus suprato, kad nėra ko bijoti, ir pats ėmė tarti angliškus žodžius. Su Ella buvo lengviau – ji daug ko mokėsi iš Eriko.
Kai atvažiavome pas senelius, pastebėjau, kad lietuviškai Erikas kalba daug geriau. Bet ir vėl galvoju, kaip jam bus sunku, kai grįš.
Vaikai gimė iškart, kai persikėlėte į Jungtines Valstijas?
Metus pagyvenome be vaikų. Paskui nusprendėme, kad gimdyti – pats laikas. Juk dirbti aš negalėjau, darbo vizą buvo gavęs tik Vaidas.
Po metų gimė Erikas, dar po vienų – Ella. Per tą laiką į Lietuvą buvome grįžę vieną kartą. Erikui tada tebuvo šeši mėnesiai.
Matyti pokyčių?
Vilnius labai pasikeitė, pagražėjo. Vakar net pagalvojau: kai vaikštai po miestą kiekvieną dieną, nebematai to grožio. Tačiau visa kita... Žmonės vis dar mažai šypsosi. Ir kainos, aišku, nežmoniškai padidėjo.
Taigi grįžusi nesijauti turtinga amerikiete...
Skaičiuoju pinigus, ypač Lietuvoje. Kainos čia gerokai skiriasi nuo Kalifornijos. Amerikoje išmokau taupyti. Tai labai geras būdas neapsikrauti nereikalingais daiktais. Užtat mes negailime pinigų kelionėms, jos suteikia daug džiaugsmo visiems. Esame išmaišę visą Kaliforniją, atostogavome Havajuose, savaitgaliais važiuojame į arčiau mūsų esančius nacionalinius parkus, o žiemą – slidinėti. Leidžiame sau kartą per savaitę pavakarieniauti restorane. Gyvenimas nesisuka tik namuose, net jei tik vienas iš mūsų dirba. Taip, esu bedarbė su dviem vaikais, ir vyras turi išlaikyti šeimą, bet ten daug moterų atsisako karjeros, kai pagimdo. Niekas dėl to per daug nesuka galvos: auginti vaikus Amerikoje – prioritetas. Moterys dažnai nusprendžia, kad karjerą tęs, kai vaikai paūgės, o kitos ir išvis nebegrįžta į darbą.
Ar per visą tą laiką teko pasijusti nelaimingai, uždarytai, vienišai?
Buvo toks pusmetis, kol atsirado draugų. Juk socialinis gyvenimas asmeniniam suteikia įvairovės, galimybių bendrauti ir daro jį įdomesnį. Kai atsirado vaikų, viskas pradėjo suktis apie juos. Tada tavo norai nublanksta, gyveni jų grafiku.
Ir vis dėlto didžioji našta tenka tau? Matyt, tiesiog dirbi mama?
Aš esu visai linksma namų šeimininkė, kuri džiaugiasi gyvenimo suteikta dovana matyti, kaip auga jos vaikai. Turiu galimybę pati juos auklėti, pažinti charakterį. Manau, nuostabu, kad viso to netenka daryti auklėms ir darželio auklėtojoms. Būna, pavargstu, kaip ir visos mamos, kurios augina du mažus vaikus ir stengiasi, kad jie nenuobodžiautų. Tada darbas atrodo kaip išsigelbėjimas. Bet ir vėl pagalvoju: neįkainojama vertybė matyti, kaip auga ir kaip užauga tavo vaikai.
Viena amerikietė man yra sakiusi: turtingą amerikietį pažinsi iškart – jis lieknas ir vilki suglamžytus drabužius...
Nes valgo gerą maistą, drabužiai – natūralūs. Kalifornija – lieknųjų valstija. Gyvena daug azijiečių: japonų, korėjiečių, vietnamiečių. Visi bėgioja ir sveikai maitinasi.
Jūsų šeima taip pat laikosi šių taisyklių?
Kai susitinki su kitomis mamomis – taip jau išeina. Mes nesėdime namuose: kasdien einame į parką, žaidžiame, važinėjamės dviračiais. Perimi kai kuriuos dalykus – natūralu, bet ne viską ir ne iki nuprotėjimo.
Amerika jus pakeitė?
Nemanau. Tiesiog į daug ką pradėjome žiūrėti kitaip. Kai gyveni čia, atrodo, Amerikoje blogai. Kai gyveni ten, grįžęs nebesupranti kai kurių dalykų, galvoji: ten taip nebūtų...
Amerikiečiai labai myli vaikus. Parduotuvėje visada pakalbins, pasisiūlys padėti. O štai Lietuvoje iki šiol atrodo, kad vaikai aplinkiniams trukdo.
Amerikoje patogu gyventi. Dabar net nesusimąstai, kas tą patogumą suteikia, bet taip yra.
Jūs jau apsisprendę? Liksite ten visam laikui?
Dabar gyvename Amerikoje, paskui žiūrėsime, kaip bus. Esame atviri galimybėms, neprisirišę prie vienos vietos. Vaikus auklėjame taip, kaip auklėtume ir čia. Tik pliusas, kad jie dar pažins ir amerikiečių kultūrą. Su drauge vokiete svarstėme: įdomu, kokie mūsų vaikai užaugs – labiau vokiečiai ir lietuviai ar labiau amerikiečiai? Viena aišku: jų požiūris į pasaulį bus gerokai platesnis nei tų, kurie užaugo savo kieme ir daugiau nieko nematė.
