Prieš keletą metų jis buvo tikras: blaškydamasis taip ir liks senbernis. Tačiau vieną dieną grupės „Biplan" lyderis Maksimas Melmanas (31) sutiko savo pirmąją meilę. „Matyt, ji nebuvo visiškai užgesusi, ruseno sau daugybę metų, kol vėl įsiliepsnojo", - Maksas atviras kaip niekada. Pastarųjų trejų metų jausmus sudėjęs į albumą „Nuodai. P.S. Lyg paskutinį kartą", dabar jis rengiasi atsidėti tėvystei.
„Nuodai. P.S. Lyg paskutinį kartą" - na ir pavadinimas?!
Pavadinimas turi intriguoti. Argi ne? Albume yra daina „Nuodai". Ji - ne apie tuos, tikruosius, o apie pavasario nuodus, apie meilės nuodus. Juk kai žmogus įsimyli, apsinuodija. Ima elgtis taip, kaip niekada nesielgtų būdamas sveiko proto.
Vadinasi, teisūs tie, kurie sako, kad meilė - chemija?
Banalu, bet meilė - tik cheminės reakcijos. Tie patys nuodai...
Kurdamas naujas albumo dainas, pats taip jauteisi...
Ir dabar esu apnuodytas!
Argi ne keista? Vieną dieną staiga atsiranda žmogus, gebantis paleisti tuos pavojingus nuodus.
Laimingi tie, kuriems taip atsitinka! Juk - ne visiems...
Viena jauna moteris manęs neseniai klausė: „Kas darosi? Nejau norėti šeimos ir vaikų nebėra normalu?"
Pasaulis eina velniop - tai tiesa. Daugybei žmonių rūpi tik pinigai, kažin kur dingsta jausmai, moralė. Bet kaipgi gyventi be jų?
O man atrodo, jauni žmonės vėl atsisuka į amžinuosius dalykus...
Duok Dieve... Bet aš matau ką kita - karjera, pinigai. Laimė, mano draugai taip negalvoja.
Sužinojusi apie tavo vestuves, pasidžiaugiau. Tiesą sakant, maniau, kad taip ir liksi senbernis besiblaškydamas...
Man ir pačiam taip atrodė! Vestuvės, šeima, vaikai... Vaikų išvis bijojau. Ir dabar bijau. Nėra nieko baisiau, nei leisti laiką su mažyliu. Tas, tikiu, pasikeis...
Manau, jau dabar keičiasi. Juk judu su Eva laukiate vaikelio.
Visada sakydavau: kokie vaikai? Iki trisdešimties reikia išsilakstyti. Dvidešimt septynerių atrodė, kad trejų metų laisvės man tikrai neužteks. Kuo toliau, tuo mažiau noro radosi kurti šeimą, o paskui viskas netikėtai apsivertė.
Manei, kad šeima - tai laisvę gniaužiantys rėmai, sudėtingi įsipareigojimai?
Tikriausiai taip ir buvo: bijojau atsakomybės ir įsipareigojimų.
Anaiptol nebuvai šventasis. Merginų buvo, ir ne viena. Kas gi atsitiko?
Apsinuodijau! Vieną dieną supratau, kad su Eva nors ir šiandien galiu eiti prie altoriaus, kad norėčiau su ja susilaukti vaikų ir būti šalia jos visą gyvenimą.
Panašu, kad tai suprastum, kartais nereikia daug laiko...
Pažinojau Evą nuo mokyklos. Ji buvo mano pirmoji meilė! Buvau gal trylikos ar keturiolikos, mergaitė iš paralelinės klasės man labai patiko, bet neišsidaviau. Meilė be atsako... Paskui palikau mokyklą, mudu nesimatėme, o jausmas lyg ir užgeso.
Kada vėl susitikote?
1995-aisiais Eva su tėvais emigravo į Vokietiją. Kartais ji parvažiuodavo į Vilnių, o vieną kartą mudu drauge atsidūrėme viename vakarėlyje.
Tada ir pasakei, kad buvai slapta įsimylėjęs?
Pasirodo, ji tai žinojo... Paskui buvo pasaulio futbolo čempionatas Vokietijoje. Tada ir atėjo diena, kai supratau, kokia ji man reikalinga.
Dėl to, kad drauge su tavimi žiūrėjo futbolą?
(Juokiasi) Ji nežiūrėjo! Pasirodė, mokykloje įsiplieskusi pirmoji meilė neužgeso, liko rusenti.
Ilgai draugavote iki vedybų?
Lengva suskaičiuoti - nuo pasaulio futbolo čempionato. Porą metų.
Kaip įkalbėjai ją persikelti į Vilnių?
Metus gyvenau trijose vietose - Vilniuje, lėktuve ir Vokietijoje. Jau tų „gintarinių mylių" pririnkau (juokiasi)... Telefono sąskaitos - milžiniškos. Galėjau išvažiuoti ten, bet ką būčiau veikęs vienas, be vaikinų?
Kai supratome, kad negalime taip bendrauti, Eva grįžo į Vilnių, į mano namus.
Kokia graži, romantiška istorija!
Tikrai turėsiu ką vaikams papasakoti.
Šie metai tau ypatingi: albumas, vaikelis. Gal visa tai išvaiko mintis apie blogą laiką?
Esu senų pažiūrų, taigi manau, kad vyras šeimoje yra medžiotojas. Kalba ne apie tai, kad moteris turi auginti vaikus ir stovėti prie puodų, ne. Tiesiog vyras yra atsakingesnis. Kažkada to kračiausi, dabar man tai teikia malonumą. Atsakau už Evą, būsimą mūsų vaiką, tėvus, šunį, žinau, jei ką, viskas priklausys nuo manęs. Tai sunku, bet žiauriai malonu.
Na, žinoma, apie atsakomybę tada neturėjai laiko galvoti. Kokia atsakomybė? Rokenrolas!
Rokenrolas niekur nedingo. Jei išleidome rimtą albumą, dar nereiškia, kad surimtėjome. Dabar - rimtos kūrybos laikas, o vėliau... Nežinia, į kurią pusę viskas pasisuks.
Kaip nori, taip sakyk, tau - nebe dvidešimt...
Amžius - tai ne raukšlės veide. Amžius - atradimai, patirtis, atsakomybė. Bent dabar taip manau.
Koks buvai dvidešimties?
Toks, koks dabar. Gal - lieknesnis, gal - naivumo daugiau. Dabar kai kada jį keičia cinizmas.
O noro užkariauti pasaulį - daugiau ar mažiau?
Tokio noro gal nė neturėjome, buvo svarbu įrodyti, ką sugebame. Tokie norai ir išliko. Argi ne šventas naivumas?! Neseniai kalbėjome su vaikinais - sunkus laikas, kaip čia viskas susiklostys? Bet juk ne pirmą kartą apie tai kalbamės! Čia galva sieną daužai, o kitą dieną atsiranda daina, kuri viską apverčia. Naivus aš vaikis... Kai parašiau dainą „Labas rytas", buvau gal devyniolikos. Žinojau, kad taps hitu. Ir tas žinojimas buvo toks naivus.
Ar visada išnaudodavai suteiktas galimybes?
Ne visada! Tik nesirengiu dėl to išgyventi.
Vienu metu „Biplan" praminė kelius Rusijoje. Kalbama, tąsyk jums neužteko kantrybės. Jei jos būtų buvę daugiau, dabar būtumėte tikros žvaigždės...
Tačiau šioks toks įdirbis liko. Ir jis leidžia mums ten grįžti. O gal viskas kaip tik taip turėjo būti? Gal mums nė nereikėjo daugiau?
Ar esi laisvas viską spręsti pats vienas?
Tai darau tik tada, kai esu šimtu vienu procentu tikras. Šiaip aš - gana minkštas žmogus, dažnai klausau kitų, kartais - be reikalo. Žinau, man duota vadybininko gyslelė, tačiau suderinti grupės vadybą ir kūrybą - be galo sunku. Prisėsdavau namuose prie stalo, pasidėdavau lapą, po keleto valandų pastumdavau jį tuščią. Negalėjau nieko parašyti! Kiekvienas turi dirbti savo darbą.
Ar todėl po pastarojo savo albumo tylėjote ketverius metus?
Jos pamažu „ėjo", vienos - vienaip, kitos - kitaip. Autorius yra vienas - „Biplan". Kūrybos procesas prasidėjo, kai apsilankiau Vokietijoje.
Vadinasi, mūza būtina?
Būtina (juokiasi).
Jei paprašyčiau užsimerkti, prisiminti pradžią ir atsimerkus pažvelgti į ją dabartinėmis akimis... Kaip atrodėte?
Labai teisingai. Mes paprastai žvelgėme į viską, gal todėl ir sekėsi. Su savo pusbroliu Olegu („Biplan" nariu Olegu Aleksejevu - red. past.) dar vaikai norėjome tapti muzikantais. Groti pradėjome gal penkiolikos. Pamenu, sutikome Artiomą („Biplan" narį Artiomą Myškiną - red. past.) ir jam kaip didžiausią paslaptį pasakėme, kad kursime grupę. Viskas kaip dukart du: aš turiu gitarą, tu turi gitarą, jei ne - suveiksime, tu muši būgnus. 1991-ieji - labai neaiškūs. Niekas nežinojo, kas laukia rytoj, verta mokytis ar ne. Pusė šalies važinėjo į Lenkiją, Turkiją arba stovėjo Gariūnuose. Mes irgi niekur neįstojome, o prekiauti turkiškais skudurais, mūsų akimis, buvo blogis. Ačiū tėvams, tai jie manimi pasitikėjo, palaikė, suprato. Juk galėjo sakyti: eik dirbti, reikia pinigų, arba mokykis, juk privalai užsitikrinti ateitį. O nepasakė nei vieno, nei kito. Ir, matyt, buvo teisūs.
Nes atėjo laikas, kai išdidžiai padėjai savo honorarą jiems ant stalo. Pameni?
Nesu turtingų tėvų vaikas. Pirmą automobilį nusipirkau už savo pinigus - jis buvo pirmasis mūsų šeimoje. Aišku, kad didžiavausi!
1994 metais pradėjome groti rimčiau. Koks tai buvo pašėlęs laikas! Turėjome studiją Pilies gatvėje, aš ten ir gyvenau. Ateidavo, kas norėdavo, - skambutis į duris, įgriūva alus. Užeik užeik, jei tik esi gerai nusiteikęs ir ne tuščiomis.
Kaimynai nekviesdavo policijos?
Dabar tikriausiai kviestų! 1995-aisiais persikėlėme į tuometinius Profsąjungų rūmus. Repetavome tamsiame kambarėlyje. Ten ir nusprendėme: arba grojame rimtai, arba išvis metam. Štai tada ir atsirado tikrieji „Biplan". Nors pavadinimą jau turėjome, tai, ką darėme, buvo tikra saviveikla. Kokius metus pratempėme koncertuodami tuose pačiuose Profsąjungų rūmuose. Vieną dieną Olegas pasakė: „Mums reikia įrašo." Pinigų neturėjome. Viską, ką uždirbdavome, išleisdavome alui, kas likdavo, atiduodavome tėvams.
Tada Olegas nuėjo pas kaimyną, tuose pačiuose rūmuose įsikūrusios galerijos savininką Sergijų, ir paprašė paskolinti du šimtus litų. Paskolino, mums tai buvo žiauriai dideli pinigai. Už šimtą septyniasdešimt išsinuomojome įrašų studiją, o už likusius prisipirkome vyno. Per penkias valandas įrašėme tris dainas. Ir vėl tas šventas naivumas - perrašėme jas į garso kasetes, išnešiojome visoms tuo metu egzistavusioms leidybos kompanijoms - trims. Tąsyk „Bomboje" pirmą kartą pamatėme piktą žmogeliuką, kuris vėliau pasirodė esąs garsusis Zenka („Bombos Records" projektų vadovas Vytautas Juozapavičius - red. past.). Kasetę, kurią nedrąsiai jam ištiesėme, liepė padėti ant lentynos ir paprašė, kad po dviejų savaičių paskambintume.
Po keleto dienų į mūsų studiją įlekia uždusęs šviesaus atminimo Rodionas (dabar jau miręs grupės „Merlin" gitaristas Rodionas Kolominas - red. past.). „Kur jūs dingot? Zenka jūsų užsimušdamas ieško!" Vėliau buvo pasakojama, kad į „Bombą" užsuko tuometinis radijo stoties „Ultra Vires" programų direktorius Aušrys Kriščiūnas-Tynta. Išgirdęs mūsų įrašą jis taip „užsidegė"! Tą pačią savaitę daina „Open Your Eyes" ėmė skambėti radijo eteryje. Dabar, kai sutinku Aušrį, visada jam sakau: „Labas, tėveli!" Taigi niekada negali žinoti, kokia daina tau atneš sėkmę ir kas tuo metu bus ofise, kai prodiuseris klausysis pradedančios grupės.
Kai pagalvoji, visa jūsų karjera - vieni kalneliai...
Ji banguota kaip jūra... Negali būti viršūnėje, neįmanoma. Esi „ant bangos", turi daug koncertų, visi apie tave kalba, o paskui viskas turi prigesti, kad sugalvotum ką nors naujo, kad ateitų naujas etapas.
Kaip jums pavyko per šitiek metų nesusipykti?
Nes draugavome. Nėra buvusių draugų - yra draugas arba jo nėra. Mūsų draugystės pamatai labai stiprūs. Nebūtų draugystės, nebūtų ir grupės. Visada sakau, kad „biplanai" yra šeši: aš, Olegas, Aleksandras, Artiomas, Sergejus ir Večiaslavas. Slava ir Artiomas jau seniai negroja. Kas aš be tų vaikinų?
Kiek gali save dėl jų aukoti?
Neseniai su kažkuo apie tai kalbėjau. Dar visai neseniai muzika man buvo svarbiausia, galėjau visiškai aukotis. Ja gyvenau, ja tikėjau. Dabar ant pjedestalo pirmoje vietoje šalia muzikos stovi šeima.
O kitos dvi vietos?
Futbolas, kartais susikeičiantis vietomis su ledo rituliu.
Pastaruoju metu nedaug pasakojai apie save...
Viršeliuose ir taip pernelyg daug svetimų miegamųjų. Nemanau, kad tai - teisinga.
Kada susilauksite vaikelio?
Liepą. Jau prasideda smagūs rūpesčiai. Eva viešėjo pas tėvus Vokietijoje, grįžo su kraiteliu.
Daugybė žmonių gyvena ir be vestuvių, kodėl jūs nusprendėte susituokti?
Kad tas sprendimas atėjo savaime. Ir tai buvo mano iniciatyva. Praėjusių metų pradžioje pagalvojau: kokio velnio tempti, jei ir taip - viskas aišku. Noriu turėti ne draugę, ne sugyventinę, o žmoną, savo moterį.
