Jau nuo pavasario stilistas, televizijos laidų vedėjas ir ponių numylėtinis Mantas Petruškevičius (25) kūrė intrigą: greitai pasirodys jo vardo produktas. Šnabždėtasi, gal tai bus kvepalai, o gal – kosmetikos priemonių linija... Atsirado net mačiusių Manto knygą! O teisybė tokia: rugsėjo pradžioje šokolado parduotuvėse pasirodys jo vardo šokoladiniai saldainiai.
Mantai, kodėl sugalvojai savo vardą dovanoti šokoladui?
Įsimintiniausias vaikystės atsiminimas, kuris mane lydi iki šiol, yra močiutės triufelių kvapas. Jis pasklisdavo po visus namus. Vėliau dar ilgai juo dvelkdavo mano drabužiai ir net žaislai. Seniai svajojau ir mąsčiau, kaip galėčiau tą mielą prisiminimą įamžinti. Dar vėliau supratau, kad kokybiškas šokoladas – stiliaus ir gražaus gyvenimo akcentas. Labiausiai mėgstu juodąjį kartų. Dažnai jo pirkdavau „AJ šokolado“ parduotuvėse, todėl savo sumanymą papasakojau savininkui Algimantui Jablonskui. Jis sutiko jį įgyvendinti.
Kiek prisidėjai prie saldainių skonio kūrimo?
Pirmiausia man svarbi buvo pakuotė. Čia kaip su žmogaus drabužiais: pagal išvaizdą sutinka, pagal protą palydi. Todėl norėjau, kad saldainiai būtų pateikti subtilaus dizaino dėžutėje. Susipažinau su daugybe saldainių pakuočių Prancūzijoje ir Belgijoje. Tose šalyse šokolado gamyba yra labai aukšto lygio. Supratau: tokiam produktui geriausiai tinka tamsiai rudos spalvos dėžutė. Paprašiau, kad popierius būtų labai geras. Žinau, jog plono popieriaus, kuriuo pagal specialią technologiją buvo dengtas kartonas, atvežė iš Olandijos. Tokių dėžučių Lietuvoje dar niekas neturi! Ant kiekvienos bus miniatiūrinė žalvario lentelė, kurioje įspaustas mano vardas ir pavardė. Pats ieškojau idealiai derančio kaspino. Manau, kad viską pavyko padaryti taip, kaip buvau susikūręs vaizduotėje.
Saldainių kokybę patikėjau ponui Algimantui. Jis – šio amato žinovas. Saldainiai gaminami iš masės, kurioje yra septyniasdešimt vienas procentas kakavos. Tai – aukščiausia kokybė, kurią vertina viso pasaulio gurmanai. Pasidomėjau, gal kakavos reikėtų dėti dar daugiau, bet man buvo paaiškinta, kad tuomet saldainiai būtų per kartūs. Mano saldainiuose pirmą kartą Lietuvoje bus panaudotas specialus valgomasis auksas. Juose nebus jokių konservantų, nes, kaip sakė ponas Algimantas, didelis kiekis kakavos – pats geriausias konservantas. Gamyboje naudojamas tik sviestas, jokių riebalų mišinių ar margarino. Viskas daroma rankomis ir nedideliais kiekiais. Sutarėme, kad pradžioje bus pagaminta tūkstantis dėžučių. Jeigu šokoladas taps populiarus, jo gamyba bus pratęsta.
Teko girdėti, kad dalį uždirbtų lėšų skirsti labdarai?
Taip, dalis pelno bus pervesta Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondui. Kalbėjomės, kad tie pinigai atiteks gabiems kaimo vaikams. Per pastaruosius metus tokių sutikau labai daug, tačiau jų tėvai neturi pakankamai lėšų, kad savo atžalas galėtų leisti į specialias mokyklas ar būrelius. Todėl kilo noras jiems padėti.
Akivaizdu, kad šie saldainiai ir jų pakuotės bus aukštos kokybės, todėl turėtų būti labai brangūs. Kaip manai, ar krizės laikotarpiu žmonės juos įpirks?
Vienoje dėžutėje, kuri kainuos apie trisdešimt litų, bus du šimtai gramų saldainių. Kadangi tai labai kokybiškas produktas, manau, kaina nėra didelė. Pagaliau aš suprantu, kad tai nebus kasdienis produktas.
Kodėl ant dėžutės nėra tavo portreto?
O kam? Čia gi ne „Baltoji meška“ ar „Raudonkepuraitė“ (juokiasi).
Saldžioji svajonė įgyvendinta, kokių staigmenų iš tavęs dar galime tikėtis?
Turiu daug pasiūlymų. Pavyzdžiui, rašyti knygą, bet apie tai dar reikia pagalvoti. Taip pat kurti vyrišką kūno priežiūros priemonių liniją.
Bet prie šokolado labiau tiktų kava ar brendis, konjakas...
Kavai kol kas niekas nesiūlė duoti savo vardo, bet dėl stipriųjų gėrimų jau esu gavęs pasiūlymų. Tačiau tegul tai lieka paslaptis.
Tie, kurie ką nors daro, visada sulaukia piktų komentarų. Įsivaizduoju, pavyduoliai vėl sakys: geriau kolekcijas kurtų...
Kadangi Lietuvoje niekas negali padėti finansiškai, todėl kolekcijos nėra. Kai sumanysiu, tada rimtai užsiimsiu tuo reikalu ir pamatysite mano kolekciją. Dabar neturiu tam poreikio. Norėjau šokolado ir jį turiu.
Mantai, bet ponios laikosi dietos ir rūpinasi savo linijomis...
Viską reikia daryti su saiku. Nereikia prisipirkti kalnų suknelių, papuošalų, taip pat – ir šokolado. Be to, nuo kokybės nestorėjama (juokiasi).
Mantai, kodėl sugalvojai savo vardą dovanoti šokoladui?
Įsimintiniausias vaikystės atsiminimas, kuris mane lydi iki šiol, yra močiutės triufelių kvapas. Jis pasklisdavo po visus namus. Vėliau dar ilgai juo dvelkdavo mano drabužiai ir net žaislai. Seniai svajojau ir mąsčiau, kaip galėčiau tą mielą prisiminimą įamžinti. Dar vėliau supratau, kad kokybiškas šokoladas – stiliaus ir gražaus gyvenimo akcentas. Labiausiai mėgstu juodąjį kartų. Dažnai jo pirkdavau „AJ šokolado“ parduotuvėse, todėl savo sumanymą papasakojau savininkui Algimantui Jablonskui. Jis sutiko jį įgyvendinti.
Kiek prisidėjai prie saldainių skonio kūrimo?
Pirmiausia man svarbi buvo pakuotė. Čia kaip su žmogaus drabužiais: pagal išvaizdą sutinka, pagal protą palydi. Todėl norėjau, kad saldainiai būtų pateikti subtilaus dizaino dėžutėje. Susipažinau su daugybe saldainių pakuočių Prancūzijoje ir Belgijoje. Tose šalyse šokolado gamyba yra labai aukšto lygio. Supratau: tokiam produktui geriausiai tinka tamsiai rudos spalvos dėžutė. Paprašiau, kad popierius būtų labai geras. Žinau, jog plono popieriaus, kuriuo pagal specialią technologiją buvo dengtas kartonas, atvežė iš Olandijos. Tokių dėžučių Lietuvoje dar niekas neturi! Ant kiekvienos bus miniatiūrinė žalvario lentelė, kurioje įspaustas mano vardas ir pavardė. Pats ieškojau idealiai derančio kaspino. Manau, kad viską pavyko padaryti taip, kaip buvau susikūręs vaizduotėje.
Saldainių kokybę patikėjau ponui Algimantui. Jis – šio amato žinovas. Saldainiai gaminami iš masės, kurioje yra septyniasdešimt vienas procentas kakavos. Tai – aukščiausia kokybė, kurią vertina viso pasaulio gurmanai. Pasidomėjau, gal kakavos reikėtų dėti dar daugiau, bet man buvo paaiškinta, kad tuomet saldainiai būtų per kartūs. Mano saldainiuose pirmą kartą Lietuvoje bus panaudotas specialus valgomasis auksas. Juose nebus jokių konservantų, nes, kaip sakė ponas Algimantas, didelis kiekis kakavos – pats geriausias konservantas. Gamyboje naudojamas tik sviestas, jokių riebalų mišinių ar margarino. Viskas daroma rankomis ir nedideliais kiekiais. Sutarėme, kad pradžioje bus pagaminta tūkstantis dėžučių. Jeigu šokoladas taps populiarus, jo gamyba bus pratęsta.
Teko girdėti, kad dalį uždirbtų lėšų skirsti labdarai?
Taip, dalis pelno bus pervesta Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondui. Kalbėjomės, kad tie pinigai atiteks gabiems kaimo vaikams. Per pastaruosius metus tokių sutikau labai daug, tačiau jų tėvai neturi pakankamai lėšų, kad savo atžalas galėtų leisti į specialias mokyklas ar būrelius. Todėl kilo noras jiems padėti.
Akivaizdu, kad šie saldainiai ir jų pakuotės bus aukštos kokybės, todėl turėtų būti labai brangūs. Kaip manai, ar krizės laikotarpiu žmonės juos įpirks?
Vienoje dėžutėje, kuri kainuos apie trisdešimt litų, bus du šimtai gramų saldainių. Kadangi tai labai kokybiškas produktas, manau, kaina nėra didelė. Pagaliau aš suprantu, kad tai nebus kasdienis produktas.
Kodėl ant dėžutės nėra tavo portreto?
O kam? Čia gi ne „Baltoji meška“ ar „Raudonkepuraitė“ (juokiasi).
Saldžioji svajonė įgyvendinta, kokių staigmenų iš tavęs dar galime tikėtis?
Turiu daug pasiūlymų. Pavyzdžiui, rašyti knygą, bet apie tai dar reikia pagalvoti. Taip pat kurti vyrišką kūno priežiūros priemonių liniją.
Bet prie šokolado labiau tiktų kava ar brendis, konjakas...
Kavai kol kas niekas nesiūlė duoti savo vardo, bet dėl stipriųjų gėrimų jau esu gavęs pasiūlymų. Tačiau tegul tai lieka paslaptis.
Tie, kurie ką nors daro, visada sulaukia piktų komentarų. Įsivaizduoju, pavyduoliai vėl sakys: geriau kolekcijas kurtų...
Kadangi Lietuvoje niekas negali padėti finansiškai, todėl kolekcijos nėra. Kai sumanysiu, tada rimtai užsiimsiu tuo reikalu ir pamatysite mano kolekciją. Dabar neturiu tam poreikio. Norėjau šokolado ir jį turiu.
Mantai, bet ponios laikosi dietos ir rūpinasi savo linijomis...
Viską reikia daryti su saiku. Nereikia prisipirkti kalnų suknelių, papuošalų, taip pat – ir šokolado. Be to, nuo kokybės nestorėjama (juokiasi).
