Popieriuje išguldytas Lietuvos mokslų akademijos vyriausiosios referentės, Lietuvos žmogaus teisių lygos prezidentės ir tiesiog ryškios moters Marijos Nijolės STAČIOKIENĖS (62) gyvenimas, ko gero, taptų tikru bestseleriu. Penki vaikai, keturios santuokos, iš kurių tik pastaroji žada būti ilga ir laiminga, nepalaužiamas charakteris ir tikėjimas, kad žemėje kurti grožį ir gėrį yra švenčiausia jos, kaip žmogaus, pareiga – tai tik keli moters gyvenimo potėpiai. O ji vien kukliai šypsosi nesanti išskirtinė, gal tik ryžtingesnė priimdama sprendimus.
Per gimtadienius, Kūčias ar Velykas prie stalo jų susėda dvidešimt. „Niekas net nesvarsto, ar didžiąsias šventes sutikti kur nors kitur, – pasakoja ponia Marija Nijolė. – Kodėl dvidešimt? Skaičiuokite: tai tik patys artimiausi žmonės – mano mamytė, penki mano vaikai, antrosios jų pusės – trys žentai ir marti, dar keturi anūkai, mano vyras, du vyro sūnūs su antrosiomis pusėmis. Štai ir dvidešimt. Žavi vyro anūkė dvyliktokė Agota taip pat visuomet laukiama mūsų namuose.“
Tačiau tokį gyvenimą ir santykius su savo vaikais bei visais ją supančiais žmonėmis ponia Marija Nijolė neslepia susikūrusi ne per vieną dieną: „Nesvarbu, kokie tie mano gyvenimo vingiai buvo, kaip jis lūžo ar vėl iš naujo kūrėsi, labai stengiausi, kad į peripetijas, suaugusiųjų intrigas vaikai nebūtų įtraukiami, kad jiems to tektų kuo mažiau. Stengiausi apsaugoti vaikus nuo skyrybų blogio, užplūstančio suaugusiuosius. Niekada nesigailėjau to, kas buvo. Man svarbiausia, kad turiu nuostabius vaikus. Tai – didžiausia gyvenimo dovana. Šeimoje galioja geležinė taisyklė – padėti vienas kitam ir visiems, kuriems reikia pagalbos ir dėmesio.“
Norėjosi didelės šeimos
Pirmą kartą ponia Marija Nijolė tekėjo vos dvidešimt dvejų. Gimė dukra Nomeda, vėliau antroji – Evelina. Tačiau gyvenimui nesusiklosčius, šeima sugriuvo. Antrą kartą atiduoti ranką ir širdį kitam vyrui moteris ryžosi jau susilaukusi trečios dukters Eglės. Netrukus gimė ir sūnus Andrius. Po antrų skyrybų pasižadėjusi niekada nebekurti šeimos, ponia Marija Nijolė prisipažįsta ir vėl išdrįsusi patikėti laime, kai prie jos namų slenksčio pasirodė jaunystės laikų draugas. Bet santuokos neišgelbėjo net poros sūnus Mindaugas. „Jis gimė šešių su puse mėnesio. Nespėjau nuvažiuoti į ligoninę ir vaikas į šį pasaulį atėjo mūsų namuose, Šeškinės daugiabutyje, – prisimena. – Ar jis išgyvens, ar užaugs sveikas, medikai dar ilgai nesiryžo prognozuoti. Visą laiką, kol Mindaugėlis buvo tarp gyvybės ir mirties, aš dieną naktį buvau šalia jo, nežinau, ar miegojau, ar valgiau... Dievas išklausė mano maldų, viskas baigėsi laimingai.“
Kada nors pagalvojote, kad turėsite tiek vaikų?
Taip! Augau su vieninteliu broliu Vytautu, nes vyriausias broliukas mirė vos gimęs. Vėliau mama laukėsi dvynių, bet per avariją juos prarado. O man taip norėjosi didelės šeimos! Todėl žinojau, kad užaugusi tikrai turėsiu bent keturis vaikus. Dabar turiu daugiau! Kai laukiausi jauniausiojo sūnaus Mindaugo, vyriausia dvidešimtmetė dukra Nomeda atsargiai paklausė: „Mama, na kaip čia atrodys?..“ Tačiau kai Mindaugėlis atėjo į šį pasaulį, jį pamilo visi. O kokių kuriozų buvo... Tuo metu turėjau zaporožietį – į jį sugebėdavome sutilpti visi. Kartą kažkur išsirengėme, matau, ateina Nomedos vyras ir prie jo bėga dar visai pyplys Mindaugėlis šaukdamas: „Švogeri, panešk mane!“
Kaip įstengėte tokiam būriui vaikų atstoti ne tik mamą, bet ir tėvą?
Nors ir kaip klostėsi mano gyvenimas, nenorėjau, kad vaikai būtų lyg paukščiai su vienu sparnu. Žinodama, kad ypač berniukams trūksta vyriško peties, stengiausi tarp mūsų draugų ar vaikų mokytojų atrasti jiems autoritetus ir atsargiai pasiūlyti, į ką lygiuotis, su kuo daugiau bendrauti. Kita vertus, jei auga nepilnoje šeimoje, bet yra auklėjamas su meile, vaikas, esu tikra, užaugs visaaverčiu žmogumi. Skirtingai nuo to, kuris auga nedarnioje šeimoje, mato barnius, melą, peštynes. Gali būti, kad tokį bendravimo modelį jis perkels ir į savo šeimą. Aš pati užaugau apgaubta gėrio ir muzikos. Tėtis grojo įvairiais instrumentais, abu su mamyte buvo puikūs dainininkai ir pasakoriai. Mūsų šeimoje buvo puoselėjamos amžinosios vertybės – dvasingumas, gimtoji kalba, tautiškumas. Tai skiepijau ir savo vaikams. Stengiausi, kad jie neliktų vieni su savo rūpesčiais, o vaikai visuomet atrasdavo būdų sušildyti mano širdį. Mindaugėlis penktadieniais mane dažnai stebindavo dovanodamas gražią rožę. Kaip jis susitaupydavo tuos kelis litus – paslaptis, bet rožė mamytei visada būdavo pamerkta.
Atsakėte sau į klausimą, kodėl nepavyko trys jūsų santuokos?
Žinote, kokį klausimą kėliau pirmiausia? Ar teisingai padariau išsiskirdama. Juk būna: žengi žingsnį, tau atrodo, kad elgiesi teisingai, o kaip yra iš tiesų, niekas nežino. Į šį klausimą teigiamai man atsakė jau suaugę vaikai. Gal buvau drąsesnė nei dažna moteris. Neleidau su savimi elgtis bet kaip. Buvau stipri ir gyvenau aukštai iškelta galva, labai daug dirbau ir iš buvusių vyrų nelaukiau pagalbos. Svarsčiau taip: pagimdžiau kūdikį, labai jo laukiau, noriu juo rūpintis ir neturiu ko reikalauti iš žmogaus, kuriam vaikas rūpi mažiau. O kodėl nesisekė? Nepakenčiau išdavystės ir niekada jos nepakęsiu. Be to, ne kiekvienam vyrui duota mylėti vaikus, ypač iš kitos santuokos – svetimus. Ir negali dėl to pykti, tiesiog taip yra. Dažnai moterys ir vaikai kenčia nuo šeimoje patiriamo smurto, tačiau vis vien gyvena kartu. Aš visą laiką drąsinu moteris neleisti blogai elgtis su jomis ar vaikais. Jeigu moteris nepasiryš permainoms, vadinasi, savotiškai smurtaus prieš savo vaikus – auklės juos pagal nesėkmingos savo šeimos modelį. Daugelio nelaimių būtų galima išvengti, jeigu moterys būtų drąsesnės ir nesitaikytų su tuo, kaip su jomis elgiamasi.
Su buvusiais vyrais bendraujate?
Beveik ne. Susitikusi galėčiau pasikalbėti. Bet, matyt, vaikštome kitais keliais, todėl beveik nesimatome. Su pirmuoju vyru buvome savo dukrų vestuvėse. Jokio piktumo ar nuoskaudų seniai nebelikę.
Įdomu, ką galvoja buvę vyrai žvelgdami į jus – tokią stiprią, daug pasiekusią, besišypsančią...
Nežinau... Kad manęs gyvenimas nesugniuždė – faktas. Ir manau, kad tai pasiekti padėjo šalia esantys vaikai, didžiulė atsakomybė už juos ir jiems.
„Pletkai“ prie manęs nelipo
„Kai turi tiek vaikų, taip norisi visus apglėbti ir apie visus papasakoti. Jie – didžiausias turtas ir džiaugsmas. Dievas mane apdovanojo labai gerais vaikais“, – tarsi atsiprašydama, kad pokalbis vis nukrypsta į vaikų temą, šypsosi moteris ir papasakoja apie save. Svajones tapti aktore ji iškeitė į Pedagoginio instituto filologijos studijas. Įgijusi išsilavinimą daug metų dirbo Švietimo ministerijoje, Vilniaus technikos universiteto Socialinių reikalų skyriaus viršininke, vėliau Lietuvos mokslų akademijos Tarptautinių ryšių skyriaus viršininko pavaduotoja, vyriausiąja referente. Tačiau didžiausias moters talentas ir dvasinis poreikis – ginti žmogaus teises. „Pagalbos besikreipiantiems niekada neleisdavau pajusti, kad galbūt besišypsančios mano lūpos ir akys slepia trigubai didesnį širdies skausmą, galbūt ta diena nėra man pati geriausia. Tačiau žmogus atėjo pagalbos, jam reikia paramos, negaliu praeiti pro jo skausmą,“ – kalba moteris ir vėl didžiuodamasi konstatuoja, kad tokiais pat gabumais bei širdies gerumu apdovanoti ir jos vaikai. Vyresnėlės Nomedos siūtos užuolaidos, puošiančios mamos namus, primena, kad dukra turi savo interjero centrą „Stiliaus žaismas“, dirba su žymiais architektais. „Matyt, iš mano mamytės visi paveldėjome spalvų pojūtį. Sūnus Andrius – talentingas dailininkas, o dvidešimtmetis Mindaugas, sukaupęs visas šeimos puoselėtas vertybes, studijuoja teisę, dirba pramogų versle, groja, tapo, šoka lindyhopą ir jo moko kitus. Dukra Eglė baigė teisės magistro studijas Vilniaus universitete, dėsto Mykolo Romerio universitete, šiuo metu su vyru augina sūnelį ir baigia rašyti daktaro disertaciją, – vaikais didžiuojasi pašnekovė. – Kita dukra Evelina turi ir žurnalistikos, ir teisės magistro diplomus. Kol mokėsi, išbandė daug darbų. Kai vienas žurnalas rengė savo herojų rinkimus, Evelina pasisiūlė organizuoti. Vėliau tokie konkursai pasipylė. Dabar ji dirba kartu su vyru ir atstovauja dvidešimčiai pasaulio konkursų, rengiamų Lietuvoje.“
Šeimos aukso amžiumi ponia Marija Nijolė vadina dvylika metų, kuriuos gyveno viena su būriu vaikų. Po pastarųjų skyrybų moteris dirbo Lietuvos mokslų akademijos Tarptautinių ryšių skyriuje, pasinėrė į žmogaus teisių veiklą, net įgijo dar vieną ryšių su visuomene specialisto diplomą ir nuoširdžiai stengėsi atžaloms suteikti viską, kas geriausia.
„Įpratome visur būti kartu. Nesislapsčiau nuo vaikų, buvau jiems kaip ant delno ir jokie pletkai prie manęs nelipo, – pasakoja moteris. – Aišku, visko buvo: ir apkalbų, ir nusistebėjimų, kaip tokia moteris gali būti viena... Ilgokai teko pratinti visas pažįstamas ir nepažįstamas, kad nesikėsinu į jų vyrus. Būdavo, jausdavau, kad man įžengus moterys savo vyrus arčiau prisitraukia... Bet laikui bėgant suprato, kad nė vieno aš negriebsiu, nė vienos šeimos neketinu ardyti.“ Ponia Marija Nijolė tikina buvusių santuokų nesigailinti, gyventi nesusituokus atrodė baisu ir negarbinga – taip buvo išauklėta: „Dabar jaunimas turi daugiau laisvės, neskuba tuoktis, kad santykiams nesusiklosčius nereikėtų skirtis.“
Drąsos ir ryžto jai niekada netrūko: apsisprendžiant likti vienai su penkiais vaikais ar netgi metant svorį. Beveik prieš metus viename žurnale išvydusi savo nuotrauką suprato, kad laikas susirūpinti išvaizda. Naudodamasi specialiai jai sudarytu maisto netoleravimo testu ir individualia mitybos programa ponia Marija Nijolė atsikratė keturiolikos kilogramų. Dažnai gerokai jaunesne laikoma moteris juokiasi jokių grožio patarimų duoti negalinti: išskirtinėmis procedūromis nesilepina, net miega nedaug, nes darbai, namai, vyras ir vaikai reikalauja daug laiko ir dėmesio.
Netikėta meilė
Į visą gyvenimą jai žarstomus komplimentus ir meilės prisipažinimus moteris ilgai nekreipė dėmesio. O prieš penketą metų gyvenimas vėl apvirto aukštyn kojomis – moteris ištekėjo už aštuoneriais metais vyresnio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Stasio Stačioko.
Galite sakyti pagaliau sutikusi savo širdies žmogų?
Manau, mes abu galime taip pasakyti. Viskas įvyko jau nei tikintis, nei planuojant keisti gyvenimą. Iki šios santuokos dvylika metų su vaikais gyvenome širdis širdin ir niekas nesisavino mūsų laiko, visi vakarai buvo tik mūsų. Teoriškai būsimą savo vyrą pažinojau, rengdama įvairias konferencijas dažnai kviesdavau jį, kaip ir kitus pranešėjus, skaityti pranešimų. Susidariau įspūdį, kad Stasys – labai protingas ir rimtas, šeimą mylintis žmogus, įdomus pašnekovas. Kartą kviečiau jį į vieną konferenciją, bet man pranešė, kad dėl rimtų šeimos aplinkybių negali dalyvauti. Vėliau sužinojau, kad mirė Stasio Stačioko žmona. Kai po ilgo laiko jį vėl sutikau, pasiguodė, kad artėja Kalėdos, o Kūčių stalo jau nebėra kam ruošti. Pasiūliau jam su vaikais Kūčių vakarą pabūti didelėje ir draugiškoje mūsų šeimoje – vietos užteks visiems. Bet Stasys paskambino tik prieš Naujuosius ir tą vakarą labai norėjo praleisti su mumis. Vėliau retkarčiais susiskambindavome, pasikalbėdavome. Tuo metu aš neturėjau jokių planų savo gyvenime ką nors keisti.
Ar jaunikis netiko?
Kaip žmogus, jis man labai patiko, bet tą akimirką, matyt, pasijutau tikra žmogaus teisių gynėja ir susitelkiau ties moraline parama – norėjau padėti Stasiui. Be to, su vaikais taip gerai gyvenome, kad net nesvarstėme, jog mūsų namuose galėtų atsirasti dar vienas žmogus. Nė minties nekilo, kad po dvylikos vienatvės metų ką nors įsileisčiau į savo širdį. Tačiau, nors ir lėtai, bendravimas dažnėjo. Vyras užsiminė, kad gal galėtume pabandyti gyventi kartu... Tada pajuokavau: jeigu mokėsi ypač gražiai pasipiršti, gal ir pagalvosiu... Stasys, ilgai nelaukęs, taip ir padarė. Tą vakarą slapta nuo manęs namuose susirinko visi mano vaikai, mama ir abu jau suaugę Stasio sūnūs. Tai, ką pamačiau įėjusi, tiesiog apstulbino. Stasys laukė su gėlėmis ir auksiniu sužadėtuvių papuošalu (nuo to laiko niekada nenusiimu jo nuo kaklo). Jis pasakė tokią gražią sužadėtuvių kalbą ir taip gražiai paprašė mano rankos, kad visi verkė. Paskui, paliepę apsirengti, vaikai mus nuvežė į gražiai įrengtą, žvakėmis apšviestą ir rožių žiedlapiais nubarstytą butą... Romantišką naktį tęsė „Stikliuose“ užsakyti pusryčiai ir pietūs. Tik tada mums su Stasiu buvo leista grįžti namo.
Ką tą naktį nusprendėte?
Aš nepasižadėjau... Priėmiau gražų pasipiršimą, bet sprendimo vyras laukė dar pusmetį. Man atrodė, gal dar anksti tekėti... Bijojau ryžtis tam žingsniui. Galvojau, ar būtinai to reikia. Bet mano vyras – žmogus, kuriam žodis ir apsisprendimas yra svarbūs, galiausiai pasakė: „Niekada nesislapsčiau. Myliu tave ir nenoriu gyventi su tavimi nesusituokęs.“ Vyras neprieštaravo, kad dar ilgai nekeičiau pavardės, suprasdamas mano ir jauniausiojo sūnaus, kuriam tada buvo vos keturiolika, nenorą turėti skirtingas pavardes. Kol galiausiai po kelerių metų vieną dieną pats sūnus pareiškė: „Stačiokiene, pasikeisk gi tu pavardę pagaliau!“ Pripažįstu, kad dabar esu su ypatingu žmogumi. Man visada patiko tokie, kurie nuolat ko nors siekia, nes šalia jo ir pačiam norisi augti, mokytis, pasitempti. Tokio žmogaus man labai trūko anksčiau.
Atsigręžusi į praeitį, savo metus skaičiuoju pagal sukauptą patirtį, užaugintus vaikus, nuveiktus gerus darbus. Nepateisinu tų, kurie tik dejuoja, kad valdžia bloga, darbo nėra, pinigų trūksta... Manau, jeigu turi rankas, myli savo vaikus, nori turėti gražią šeimą, reikia tiesiog siekti, kad taip būtų visuomet. Jaučiuosi, tarytum būčiau sėkmingai apgynusi penkias disertacijas – užauginau penkis vaikus.
Per gimtadienius, Kūčias ar Velykas prie stalo jų susėda dvidešimt. „Niekas net nesvarsto, ar didžiąsias šventes sutikti kur nors kitur, – pasakoja ponia Marija Nijolė. – Kodėl dvidešimt? Skaičiuokite: tai tik patys artimiausi žmonės – mano mamytė, penki mano vaikai, antrosios jų pusės – trys žentai ir marti, dar keturi anūkai, mano vyras, du vyro sūnūs su antrosiomis pusėmis. Štai ir dvidešimt. Žavi vyro anūkė dvyliktokė Agota taip pat visuomet laukiama mūsų namuose.“
Tačiau tokį gyvenimą ir santykius su savo vaikais bei visais ją supančiais žmonėmis ponia Marija Nijolė neslepia susikūrusi ne per vieną dieną: „Nesvarbu, kokie tie mano gyvenimo vingiai buvo, kaip jis lūžo ar vėl iš naujo kūrėsi, labai stengiausi, kad į peripetijas, suaugusiųjų intrigas vaikai nebūtų įtraukiami, kad jiems to tektų kuo mažiau. Stengiausi apsaugoti vaikus nuo skyrybų blogio, užplūstančio suaugusiuosius. Niekada nesigailėjau to, kas buvo. Man svarbiausia, kad turiu nuostabius vaikus. Tai – didžiausia gyvenimo dovana. Šeimoje galioja geležinė taisyklė – padėti vienas kitam ir visiems, kuriems reikia pagalbos ir dėmesio.“
Norėjosi didelės šeimos
Pirmą kartą ponia Marija Nijolė tekėjo vos dvidešimt dvejų. Gimė dukra Nomeda, vėliau antroji – Evelina. Tačiau gyvenimui nesusiklosčius, šeima sugriuvo. Antrą kartą atiduoti ranką ir širdį kitam vyrui moteris ryžosi jau susilaukusi trečios dukters Eglės. Netrukus gimė ir sūnus Andrius. Po antrų skyrybų pasižadėjusi niekada nebekurti šeimos, ponia Marija Nijolė prisipažįsta ir vėl išdrįsusi patikėti laime, kai prie jos namų slenksčio pasirodė jaunystės laikų draugas. Bet santuokos neišgelbėjo net poros sūnus Mindaugas. „Jis gimė šešių su puse mėnesio. Nespėjau nuvažiuoti į ligoninę ir vaikas į šį pasaulį atėjo mūsų namuose, Šeškinės daugiabutyje, – prisimena. – Ar jis išgyvens, ar užaugs sveikas, medikai dar ilgai nesiryžo prognozuoti. Visą laiką, kol Mindaugėlis buvo tarp gyvybės ir mirties, aš dieną naktį buvau šalia jo, nežinau, ar miegojau, ar valgiau... Dievas išklausė mano maldų, viskas baigėsi laimingai.“
Kada nors pagalvojote, kad turėsite tiek vaikų?
Taip! Augau su vieninteliu broliu Vytautu, nes vyriausias broliukas mirė vos gimęs. Vėliau mama laukėsi dvynių, bet per avariją juos prarado. O man taip norėjosi didelės šeimos! Todėl žinojau, kad užaugusi tikrai turėsiu bent keturis vaikus. Dabar turiu daugiau! Kai laukiausi jauniausiojo sūnaus Mindaugo, vyriausia dvidešimtmetė dukra Nomeda atsargiai paklausė: „Mama, na kaip čia atrodys?..“ Tačiau kai Mindaugėlis atėjo į šį pasaulį, jį pamilo visi. O kokių kuriozų buvo... Tuo metu turėjau zaporožietį – į jį sugebėdavome sutilpti visi. Kartą kažkur išsirengėme, matau, ateina Nomedos vyras ir prie jo bėga dar visai pyplys Mindaugėlis šaukdamas: „Švogeri, panešk mane!“
Kaip įstengėte tokiam būriui vaikų atstoti ne tik mamą, bet ir tėvą?
Nors ir kaip klostėsi mano gyvenimas, nenorėjau, kad vaikai būtų lyg paukščiai su vienu sparnu. Žinodama, kad ypač berniukams trūksta vyriško peties, stengiausi tarp mūsų draugų ar vaikų mokytojų atrasti jiems autoritetus ir atsargiai pasiūlyti, į ką lygiuotis, su kuo daugiau bendrauti. Kita vertus, jei auga nepilnoje šeimoje, bet yra auklėjamas su meile, vaikas, esu tikra, užaugs visaaverčiu žmogumi. Skirtingai nuo to, kuris auga nedarnioje šeimoje, mato barnius, melą, peštynes. Gali būti, kad tokį bendravimo modelį jis perkels ir į savo šeimą. Aš pati užaugau apgaubta gėrio ir muzikos. Tėtis grojo įvairiais instrumentais, abu su mamyte buvo puikūs dainininkai ir pasakoriai. Mūsų šeimoje buvo puoselėjamos amžinosios vertybės – dvasingumas, gimtoji kalba, tautiškumas. Tai skiepijau ir savo vaikams. Stengiausi, kad jie neliktų vieni su savo rūpesčiais, o vaikai visuomet atrasdavo būdų sušildyti mano širdį. Mindaugėlis penktadieniais mane dažnai stebindavo dovanodamas gražią rožę. Kaip jis susitaupydavo tuos kelis litus – paslaptis, bet rožė mamytei visada būdavo pamerkta.
Atsakėte sau į klausimą, kodėl nepavyko trys jūsų santuokos?
Žinote, kokį klausimą kėliau pirmiausia? Ar teisingai padariau išsiskirdama. Juk būna: žengi žingsnį, tau atrodo, kad elgiesi teisingai, o kaip yra iš tiesų, niekas nežino. Į šį klausimą teigiamai man atsakė jau suaugę vaikai. Gal buvau drąsesnė nei dažna moteris. Neleidau su savimi elgtis bet kaip. Buvau stipri ir gyvenau aukštai iškelta galva, labai daug dirbau ir iš buvusių vyrų nelaukiau pagalbos. Svarsčiau taip: pagimdžiau kūdikį, labai jo laukiau, noriu juo rūpintis ir neturiu ko reikalauti iš žmogaus, kuriam vaikas rūpi mažiau. O kodėl nesisekė? Nepakenčiau išdavystės ir niekada jos nepakęsiu. Be to, ne kiekvienam vyrui duota mylėti vaikus, ypač iš kitos santuokos – svetimus. Ir negali dėl to pykti, tiesiog taip yra. Dažnai moterys ir vaikai kenčia nuo šeimoje patiriamo smurto, tačiau vis vien gyvena kartu. Aš visą laiką drąsinu moteris neleisti blogai elgtis su jomis ar vaikais. Jeigu moteris nepasiryš permainoms, vadinasi, savotiškai smurtaus prieš savo vaikus – auklės juos pagal nesėkmingos savo šeimos modelį. Daugelio nelaimių būtų galima išvengti, jeigu moterys būtų drąsesnės ir nesitaikytų su tuo, kaip su jomis elgiamasi.
Su buvusiais vyrais bendraujate?
Beveik ne. Susitikusi galėčiau pasikalbėti. Bet, matyt, vaikštome kitais keliais, todėl beveik nesimatome. Su pirmuoju vyru buvome savo dukrų vestuvėse. Jokio piktumo ar nuoskaudų seniai nebelikę.
Įdomu, ką galvoja buvę vyrai žvelgdami į jus – tokią stiprią, daug pasiekusią, besišypsančią...
Nežinau... Kad manęs gyvenimas nesugniuždė – faktas. Ir manau, kad tai pasiekti padėjo šalia esantys vaikai, didžiulė atsakomybė už juos ir jiems.
„Pletkai“ prie manęs nelipo
„Kai turi tiek vaikų, taip norisi visus apglėbti ir apie visus papasakoti. Jie – didžiausias turtas ir džiaugsmas. Dievas mane apdovanojo labai gerais vaikais“, – tarsi atsiprašydama, kad pokalbis vis nukrypsta į vaikų temą, šypsosi moteris ir papasakoja apie save. Svajones tapti aktore ji iškeitė į Pedagoginio instituto filologijos studijas. Įgijusi išsilavinimą daug metų dirbo Švietimo ministerijoje, Vilniaus technikos universiteto Socialinių reikalų skyriaus viršininke, vėliau Lietuvos mokslų akademijos Tarptautinių ryšių skyriaus viršininko pavaduotoja, vyriausiąja referente. Tačiau didžiausias moters talentas ir dvasinis poreikis – ginti žmogaus teises. „Pagalbos besikreipiantiems niekada neleisdavau pajusti, kad galbūt besišypsančios mano lūpos ir akys slepia trigubai didesnį širdies skausmą, galbūt ta diena nėra man pati geriausia. Tačiau žmogus atėjo pagalbos, jam reikia paramos, negaliu praeiti pro jo skausmą,“ – kalba moteris ir vėl didžiuodamasi konstatuoja, kad tokiais pat gabumais bei širdies gerumu apdovanoti ir jos vaikai. Vyresnėlės Nomedos siūtos užuolaidos, puošiančios mamos namus, primena, kad dukra turi savo interjero centrą „Stiliaus žaismas“, dirba su žymiais architektais. „Matyt, iš mano mamytės visi paveldėjome spalvų pojūtį. Sūnus Andrius – talentingas dailininkas, o dvidešimtmetis Mindaugas, sukaupęs visas šeimos puoselėtas vertybes, studijuoja teisę, dirba pramogų versle, groja, tapo, šoka lindyhopą ir jo moko kitus. Dukra Eglė baigė teisės magistro studijas Vilniaus universitete, dėsto Mykolo Romerio universitete, šiuo metu su vyru augina sūnelį ir baigia rašyti daktaro disertaciją, – vaikais didžiuojasi pašnekovė. – Kita dukra Evelina turi ir žurnalistikos, ir teisės magistro diplomus. Kol mokėsi, išbandė daug darbų. Kai vienas žurnalas rengė savo herojų rinkimus, Evelina pasisiūlė organizuoti. Vėliau tokie konkursai pasipylė. Dabar ji dirba kartu su vyru ir atstovauja dvidešimčiai pasaulio konkursų, rengiamų Lietuvoje.“
Šeimos aukso amžiumi ponia Marija Nijolė vadina dvylika metų, kuriuos gyveno viena su būriu vaikų. Po pastarųjų skyrybų moteris dirbo Lietuvos mokslų akademijos Tarptautinių ryšių skyriuje, pasinėrė į žmogaus teisių veiklą, net įgijo dar vieną ryšių su visuomene specialisto diplomą ir nuoširdžiai stengėsi atžaloms suteikti viską, kas geriausia.
„Įpratome visur būti kartu. Nesislapsčiau nuo vaikų, buvau jiems kaip ant delno ir jokie pletkai prie manęs nelipo, – pasakoja moteris. – Aišku, visko buvo: ir apkalbų, ir nusistebėjimų, kaip tokia moteris gali būti viena... Ilgokai teko pratinti visas pažįstamas ir nepažįstamas, kad nesikėsinu į jų vyrus. Būdavo, jausdavau, kad man įžengus moterys savo vyrus arčiau prisitraukia... Bet laikui bėgant suprato, kad nė vieno aš negriebsiu, nė vienos šeimos neketinu ardyti.“ Ponia Marija Nijolė tikina buvusių santuokų nesigailinti, gyventi nesusituokus atrodė baisu ir negarbinga – taip buvo išauklėta: „Dabar jaunimas turi daugiau laisvės, neskuba tuoktis, kad santykiams nesusiklosčius nereikėtų skirtis.“
Drąsos ir ryžto jai niekada netrūko: apsisprendžiant likti vienai su penkiais vaikais ar netgi metant svorį. Beveik prieš metus viename žurnale išvydusi savo nuotrauką suprato, kad laikas susirūpinti išvaizda. Naudodamasi specialiai jai sudarytu maisto netoleravimo testu ir individualia mitybos programa ponia Marija Nijolė atsikratė keturiolikos kilogramų. Dažnai gerokai jaunesne laikoma moteris juokiasi jokių grožio patarimų duoti negalinti: išskirtinėmis procedūromis nesilepina, net miega nedaug, nes darbai, namai, vyras ir vaikai reikalauja daug laiko ir dėmesio.
Netikėta meilė
Į visą gyvenimą jai žarstomus komplimentus ir meilės prisipažinimus moteris ilgai nekreipė dėmesio. O prieš penketą metų gyvenimas vėl apvirto aukštyn kojomis – moteris ištekėjo už aštuoneriais metais vyresnio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Stasio Stačioko.
Galite sakyti pagaliau sutikusi savo širdies žmogų?
Manau, mes abu galime taip pasakyti. Viskas įvyko jau nei tikintis, nei planuojant keisti gyvenimą. Iki šios santuokos dvylika metų su vaikais gyvenome širdis širdin ir niekas nesisavino mūsų laiko, visi vakarai buvo tik mūsų. Teoriškai būsimą savo vyrą pažinojau, rengdama įvairias konferencijas dažnai kviesdavau jį, kaip ir kitus pranešėjus, skaityti pranešimų. Susidariau įspūdį, kad Stasys – labai protingas ir rimtas, šeimą mylintis žmogus, įdomus pašnekovas. Kartą kviečiau jį į vieną konferenciją, bet man pranešė, kad dėl rimtų šeimos aplinkybių negali dalyvauti. Vėliau sužinojau, kad mirė Stasio Stačioko žmona. Kai po ilgo laiko jį vėl sutikau, pasiguodė, kad artėja Kalėdos, o Kūčių stalo jau nebėra kam ruošti. Pasiūliau jam su vaikais Kūčių vakarą pabūti didelėje ir draugiškoje mūsų šeimoje – vietos užteks visiems. Bet Stasys paskambino tik prieš Naujuosius ir tą vakarą labai norėjo praleisti su mumis. Vėliau retkarčiais susiskambindavome, pasikalbėdavome. Tuo metu aš neturėjau jokių planų savo gyvenime ką nors keisti.
Ar jaunikis netiko?
Kaip žmogus, jis man labai patiko, bet tą akimirką, matyt, pasijutau tikra žmogaus teisių gynėja ir susitelkiau ties moraline parama – norėjau padėti Stasiui. Be to, su vaikais taip gerai gyvenome, kad net nesvarstėme, jog mūsų namuose galėtų atsirasti dar vienas žmogus. Nė minties nekilo, kad po dvylikos vienatvės metų ką nors įsileisčiau į savo širdį. Tačiau, nors ir lėtai, bendravimas dažnėjo. Vyras užsiminė, kad gal galėtume pabandyti gyventi kartu... Tada pajuokavau: jeigu mokėsi ypač gražiai pasipiršti, gal ir pagalvosiu... Stasys, ilgai nelaukęs, taip ir padarė. Tą vakarą slapta nuo manęs namuose susirinko visi mano vaikai, mama ir abu jau suaugę Stasio sūnūs. Tai, ką pamačiau įėjusi, tiesiog apstulbino. Stasys laukė su gėlėmis ir auksiniu sužadėtuvių papuošalu (nuo to laiko niekada nenusiimu jo nuo kaklo). Jis pasakė tokią gražią sužadėtuvių kalbą ir taip gražiai paprašė mano rankos, kad visi verkė. Paskui, paliepę apsirengti, vaikai mus nuvežė į gražiai įrengtą, žvakėmis apšviestą ir rožių žiedlapiais nubarstytą butą... Romantišką naktį tęsė „Stikliuose“ užsakyti pusryčiai ir pietūs. Tik tada mums su Stasiu buvo leista grįžti namo.
Ką tą naktį nusprendėte?
Aš nepasižadėjau... Priėmiau gražų pasipiršimą, bet sprendimo vyras laukė dar pusmetį. Man atrodė, gal dar anksti tekėti... Bijojau ryžtis tam žingsniui. Galvojau, ar būtinai to reikia. Bet mano vyras – žmogus, kuriam žodis ir apsisprendimas yra svarbūs, galiausiai pasakė: „Niekada nesislapsčiau. Myliu tave ir nenoriu gyventi su tavimi nesusituokęs.“ Vyras neprieštaravo, kad dar ilgai nekeičiau pavardės, suprasdamas mano ir jauniausiojo sūnaus, kuriam tada buvo vos keturiolika, nenorą turėti skirtingas pavardes. Kol galiausiai po kelerių metų vieną dieną pats sūnus pareiškė: „Stačiokiene, pasikeisk gi tu pavardę pagaliau!“ Pripažįstu, kad dabar esu su ypatingu žmogumi. Man visada patiko tokie, kurie nuolat ko nors siekia, nes šalia jo ir pačiam norisi augti, mokytis, pasitempti. Tokio žmogaus man labai trūko anksčiau.
Atsigręžusi į praeitį, savo metus skaičiuoju pagal sukauptą patirtį, užaugintus vaikus, nuveiktus gerus darbus. Nepateisinu tų, kurie tik dejuoja, kad valdžia bloga, darbo nėra, pinigų trūksta... Manau, jeigu turi rankas, myli savo vaikus, nori turėti gražią šeimą, reikia tiesiog siekti, kad taip būtų visuomet. Jaučiuosi, tarytum būčiau sėkmingai apgynusi penkias disertacijas – užauginau penkis vaikus.
