Marius Jampolskis tikrai negalėtų skųstis nei išvaizda, nei populiarumu, apie kurį byloja vaidmenys ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kino studijų filmuose. O kur dar geriausio metų aktoriaus titulas! Atrodo, daugiau nei daug, bet Mariui svarbiausia šeima ir artimų žmonių laimė. Jos neiškeistų net į didžiausius apdovanojimus ar pasaulinę šlovę.
Kuo jus patraukė aktorystė?
Sudėtingas klausimas. Aktorystę pasirinkau labai intuityviai ir spontaniškai. Todėl, kad ji suteikia galimybę vienu metu nugyventi daug gyvenimų. Aišku, iš pradžių buvo įvairių minčių - svarsčiau, gal tapti muzikantu, nes baigiau muzikos mokyklą. Tačiau nespraudžiau savęs į griežtus rėmus ir neapsiribojau vienu ar dviem galimais profesijos variantais. Galiausiai laimėjo aktorystė. Dabar ir judu pirmyn.
Ar ilgai dvejojote prieš priimdamas pasiūlymą filmuotis seriale „Moterys meluoja geriau“?
Sutikau greitai, nes tai buvo tarsi profesinis iššūkis. Nesivaikau stereotipų, esą teatras ir televizija nedera. Yra daug tikrai prastų teatro darbų ir gana daug gerų televizijos projektų. Viskas remiasi į kokybę. Be to, darbas seriale nebuvo varginantis ar sekinantis, priešingai, netgi malonus, mat komanda dirbo labai vieningai.
Šiam žanrui dedate tašką ar jus išvysime ir kituose serialuose?
Taško tikrai nededu, bet serialų pats nekuriu, tad sunku kažką konkretaus pasakyti. Nežinau, ar kas nors pakvies filmuotis (juokiasi). Baigėme antrąjį serialo „Moterys meluoja geriau“ sezoną, tad bus matyti.
Esate vaidinęs ir Rusijos kino studijų filmuose. Kaip ten patekote?
Net nežinau, kaip atsakyti. Paprastai (juokiasi). Mano pavardė buvo vienoje iš kartotekų ir kažkas, matyt, bedė pirštu į mano nuotrauką. Mūsų aktorių tose kartotekose yra tikrai nemažai, tad man tokia galimybė nukrito kaip grūdas aklai vištai.
Ar labai skiriasi darbo specifika Lietuvos ir Rusijos kino studijose?
Turint omenyje filmuojamą sceną, aptarnaujantį personalą ir technologines galimybes, beveik niekuo nesiskiria. Tie, kurie dabar kuria filmus, viską daro labai racionaliai. Be to, taupo laiką, tad kuo sklandžiau veikia kūrybinė organizacija, tuo visiems geriau.
Jūs pripažintas geriausiu metų aktoriumi. Ar jums tai svarbu?
Nežinau, ar tai galima pavadinti eiliniu įvykiu (juokiasi). Bet to tikrai per daug nesureikšminu, nes tai labai subjektyvus dalykas. Sporte, jei bent keliomis sekundėmis aplenkei varžovą, galima įvardyti kaip laimėjimą, o aktorystėje viskas kiek kitaip. Toks įvertinimas kaip geriausio metų aktoriaus titulas, aišku, labai paglosto savimeilę, bet neuždeda jokių antpečių (juokiasi).
Tapęs matomas ir populiarus, jau persirgote žvaigždžių liga? O gal ji jus aplenkė?
Patyriau tai prieš dvylika metų. Šia liga suserga tiek daugiau, tiek mažiau žinomi žmonės, tik dažniau rodomų žmonių ji pastebimesnė (juokiasi). Manau, žmogus, bet kurioje situacijoje pradėjęs laikyti save geresniu už kitus ir nieko nepastebėdamas aplinkui, pamažu suserga šia liga. Geriausia tai išgyventi kuo anksčiau - bus mažiau blogų pasekmių.
Kuo jus patraukė projektas „Triumfo arka“?
Priėmiau pasiūlymą vesti šį projektą, nes iškart supratau, kad jis bus labai geras. Džiaugiuosi savo apsisprendimu, nes tikrai nenusivyliau. Projektas patrauklia pramogine forma atlieka tarsi tam tikrą misiją - supažindina žmones su klasikine muzika, su kiek kitokia, akademine bendruomene. Mano akimis, „Triumfo arka“ - labai prasmingas projektas, tad man didelė garbė ir džiaugsmas prie jo prisidėti.
Pasirodymas televizijoje jums daugiau davė ar atėmė?
Be abejo, ir davė, ir atėmė. Įgijau daug naujos patirties, bet tapau viešuoju asmeniu ir turiu mažiau privatumo. Ačiū Dievui, gyvenu aplinkoje, kurioje supa santūrūs žmonės, jaučiantys ribas. Gerbėjai nepuola, ir nemanau, jog kada nors puls, nes nesu žvaigždė, kaip kartais mane pavadina.
Koks būnate nusivalęs grimą ir užvertęs visus scenarijus?
Jei tik žinočiau, koks tas tikrasis Marius, tai ir jums pasakyčiau (šypsosi). Esu visoks, turiu daug briaunų. Tai, ką vaidinu scenoje, taip pat yra viena iš mano asmenybės dalelių, kuri ir sudaro asmenybės mozaiką. Būnu linksmas, liūdnas, susinervinęs ir džiaugsmingas. Net neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti. Žmonės linkę „klijuoti etiketes“: koks tikrasis Marius ar Jonas? Čia panašiai kaip situacija, kai tavęs klausia: kaip gyveni? Žmogui iškart gali atsakyti: „O tu turi bent porą valandų? Papasakočiau.“ (Juokiasi).
Namuose esate tik svečias ar randate laiko ir buičiai?
Šiek tiek laiko lieka, bet tikrai mažiau, nei norėtųsi. Ir dabar esu namuose, „kariauju“ su savo mažu žmogumi (juokiasi). Ir gulu, ir keliuosi su vaiku (šypsosi). Galbūt susikūrė iliuzija, kad beveik nebūnu namuose, nes visi mano darbai yra matomi. Bet yra daugybė žmonių, apie kuriuos nieko nežinome ir kurie namus mato dar rečiau nei, pavyzdžiui, aktoriai, mat jie mėnesiui ar dar ilgiau išvažiuoja į komandiruotes. Jie namuose gal ir būna tik svečiai, o aš tikrai ne (šypsosi).
Gyvenimo sąlygas diktuoja aktorystė ar šeima?
Aišku, šeima, nes tai man brangūs žmonės. Aktorystė vien dėl aktorystės būtų beprasmis darbas. Norisi suteikti džiaugsmo artimiesiems, kurti gyvenimą su jais ir aplink juos. Labiausiai tai pajunti, kai randi daugiau laiko ir galimybių pabūti su šeima.
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Nelabai žinau, kas yra laisvalaikis (šypsosi). Bet šiandien turėjau laisvo laiko, tad išėjau su sūnumi pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Labai gerai praleidau laiką. Nusipirkome vaikiškų dainelių kompaktinių diskų ir kitų niekučių. Buvimas su šeima ir artimais žmonėmis, aplinkos pakeitimas, knygų skaitymas - visa tai padeda atsipalaiduoti. Nėra vieno išskirtinio užsiėmimo, kuris atstotų viską.
Ar lieka laiko žmonai palepinti?
To turbūt reikėtų klausti žmonos. Anksčiau staigmenas tikrai ruošiau, o pastaruoju metu gal kiek primiršau, nes darbai užpuolė. Būna, kad du mėnesius net pamirštu apie staigmenas ar didesnį dėmesį, o būna ir taip, kad du mėnesius rengiu staigmenas vieną po kitos. Viskas vyksta banguotai (juokiasi).
Kokie artimiausi jūsų planai?
Artimiausias planas - sėkminga mūsų rengiamo miuziklo premjera Nacionaliniame dramos teatre. Kol kas daugiau nieko ypatinga neplanuoju, nebent iki Naujųjų metų „ištraukti“ (juokiasi). Tikiu prietarais, kad apie darbus, kol jie nebaigti, geriau kol kas nekalbėti...
