Holivudas nėra tolima ir beviltiška svajonė, kurios neįmanoma pasiekti. Net jei esi lietuvis, gyveni Rytų Europoje ir tavo gimtoji kalba - ne anglų, tikrai galima rasti galimybių atverti kino giganto duris, kurti filmus su žymiais aktoriais, pelną skaičiuoti milijonais ir palikti Holivudo istorijoje savo pėdsaką.
Tuo įsitikino Marius Balčiūnas-Weisberg (38), lietuvių kilmės režisierius, statantis populiarius, linksmus lengvo turinio filmus Holivude ir Rusijoje. Naujausia jo juosta „Meilė Niujorke", šlovingai sutikta Rusijoje, jau atkeliavo į Lietuvos kino teatrus.
Maskvoje gimęs ir augęs Marius - lietuvės ir žydo sūnus. Abu jo tėvai - žymūs žmonės: mama Danguolė Balčiūnaitė ilgai dirbo Lietuvos atstovybėje ir ambasadoje Maskvoje, vadovavo kultūros ir švietimo skyriui, buvo kultūros atašė, ambasados konsulinio skyriaus atašė. Išėjusi į pensiją, dabar ji gyvena Los Andžele. Mariaus tėvas Erikas Weisbergas - vienas žymiausių Rusijos prodiuserių. Sovietiniais metais jis prodiusavo Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį", Andrejaus Končialovskio „Sibiriadą", Kareno Šachnazarovo „Caro žudiką", pasikeitus santvarkai dažniau imdavosi populiarių ir pelningų televizijos serialų. Prieš dvejus metus E. Weisbergas mirė. Vyresnysis jo sūnus Jurgis, kelis kartus užsukęs padirbėti į kino aikštelę, vis dėlto pasirinko kariškio karjerą, o jaunėlį Marių kinas įtraukė visam gyvenimui. Jis prodiusavo tris, režisavo keturis filmus. Mariaus juostose vaidino Christina Ricci, Lolita Davidovich, Patricia Velasquez, Leelee Sobieski, Aleksejus Čadovas, Ana Semenovič, Ksenija Sobčak, Filipas Kirkorovas. Nėra ką ir sakyti - sąrašas tikrai įspūdingas.
Atvykęs į Rusiją pristatyti naujausio savo filmo „Meilė Niujorke", režisierius Marius Balčiūnas-Weisberg interviu „Žmonėms" davė telefonu.
Maskvoje jus vadina lietuviu. Šiek tiek mokate lietuviškai?
Nelabai gerai (juokiasi). Užaugau rusiškoje aplinkoje, bet Lietuvoje turiu daug giminių. Vaikystėje dažnai atostogaudavau Utenoje, Palangoje, Klaipėdoje. Suprantu lietuviškai, neretai girdžiu mamą šnekant telefonu, tik pačiam retai tenka šia kalba prabilti.
Kaipgi jūs atsidūrėte Holivude? Sutikite, ne kiekvienas panorėjęs ten patenka...
Sutinku. Turbūt man pasisekė. Nuo vaikystės stebėdavau dirbantį tėvą, beveik užaugau filmavimo aikštelėse. Niekada neturėjau kitos svajonės - tik tapti režisieriumi. Baigęs mokyklą įstojau į VGIK'ą (Rusijos valstybinis kinematografijos institutas - red. past.), bet po metų studijas teko nutraukti, nes bičiulis amerikiečių režisierius Ronas Sheltonas pakvietė vykti už Atlanto. Išvykau nedvejodamas. Tuomet man buvo devyniolika.
Nebuvo gaila mesti studijų? Juk tai prestižinis institutas!
Žinote, nebuvo. Dėstytojai Rusijoje puikūs, tačiau tenykštė kino pramonė tada turėjo labai menkų perspektyvų. Žinoma, galėjau iš valstybės gauti lėšų filmams kurti, bet Amerika viliojo kur kas didesnėmis galimybėmis.
Panašu, kad jūs jas išnaudojote?
Turėjau pažinčių. Tėvas mane supažindino su Končialovskiu, dirbau pas jį asistentu, taip susipažinau ir su Ronu, ir su daugeliu kitų žmonių. Su jų rekomendacijomis man pavyko įstoti į Kino meno mokyklą Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele - štai ji iš tiesų yra prestižinė, ir konkursas ten didžiulis. Beje, už tai, kad įstojau, turiu būti dėkingas ir savo mamai, kuri nuo mažens spaudė mokytis anglų kalbos.
Daugelis karjeros siekiančių žmonių turbūt net nesusimąsto, kokia svarbi yra anglų kalba. Palyginkime: jeigu norite tapti bėgiku, jums reikalingos kojos, ar ne? Amerikoje sutikau daugybę jaunų, gražių, talentingų asmenybių, nieko nepasiekusių tik dėl to, kad prastai kalbėjo angliškai.
Ką veikėte baigęs mokslus?
Gavus režisieriaus ir prodiuserio diplomą, atsivėrė daug kelių. Tuoj parašiau scenarijų, paskui kitą, ėmiau kurti filmus: „Užimta", „Vyresnysis sūnus", „Hitler kaput!", dabar pasirodė ir „Meilė Niujorke". Pastarieji du sukurti Rusijoje. Seniai svajojau ten susukti kietą parodiją, tikrą „zukerišką" filmą (Davidas Zuckeris - amerikiečių režisierius, išgarsėjęs parodijomis „Nuogas ginklas", „Pats baisiausias filmas" ir kt. - red. past.). Pasiūliau tą mintį savo agentui, parašiau siurrealistinį scenarijų, man davė gerą honorarą. „Meilę Niujorke" Rusijos žiūrovai priėmė nuostabiai: visai kitaip nei „Hitler kaput!", kuris sukėlė labai prieštaringų reakcijų ir buvo išvadintas antirusišku. Pasirodo, karas su vokiečiais, net ir pokštaujant, šiai tautai yra jautri ir skausminga tema.
Rusijos spaudoje jūs kartais apibūdinamas kaip Rusolivudo įkūrėjas.
Nesukūriau aš jokio Rusolivudo (juokiasi). Bent jau neturėjau tokio tikslo. Mano tikslai paprasti: mėgstu holivudinį kiną, su juo užaugau, jį geriausiai suprantu, tad jį ir noriu kurti. Dirbdamas vadovaujuosi vakarietiškais principais: gal jie rusams atrodo keisti, todėl ir skelbia, kad čia atvažiavęs lietuvis griauna senąją sistemą ir formuoja Rusolivudą. Viešpatie, juk Rusijoje iki šiol nebuvo kino biznio, joje net profesionalių kino kritikų nėra... Kas ką nori, tą ir rašo. Reikia pripažinti, Amerikoje dirbti lengviau: ten dirba profesionalai, didžiulė sistema veikia puikiai, geresnė ekonomikos padėtis. O pinigai visuomet pritraukia talentų. Norėčiau dirbti su Natalie Portman, Ryanu Philippe, Owenas Wilsonas man labai artimas savo humoro jausmu. O jei filmo biudžetas siekia bent trisdešimt milijonų dolerių, jau galima pasikviesti ir Kate Hudson... Be abejo, aš nesu Stevenas Spielbergas, žinau savo ribas. Bet siekiu, kad jos prasiplėstų.
Atrodo, kad vertinate tik Holivudą. O Europos kino jūs nemėgstate?
Mėgstu. Fellini, Antonioni, Bertolucci buvo mano dievukai, pripažįstu, jie sukūrė tikrą meną. Bet holivudinis kinas man artimesnis. Jis man labai „prie dūšios". Noriu linksminti žmones. Ir moku tai daryti.
Kaip jums pavyksta į savo filmus prisivilioti žvaigždžių?
Jos žino, kad esu profesionalus, nuovokus ir dirbu rimtai. Žino, kad suprantu kino dėsnius, jaučia, kad neapvilsiu. Žvaigždės manimi pasitiki.
Sunku dirbti su įžymybėmis?
Esu komunikabilus, todėl man ne taip sunku. Žinoma, jos išlepintos, turi keisčiausių įnorių ir reikalavimų. Šiuo atveju amerikietės ir rusės panašios: pavyzdžiui, Christina Ricci yra lygiai tokia pat išlepusi, kaprizinga savimyla, kaip ir Ksenija Sobčak. Bet kol kas susitvarkau.
Kaip manote, ko labiausiai reikia norint padaryti karjerą Holivude? Šį jūsų atsakymą turbūt perskaitys daug merginų.
Nepriekaištingos anglų kalbos, talento, komunikabilumo, pažinčių. Ir sėkmės.
Ta sėkme turbūt norisi su kuo nors dalytis. Jūs turite šeimą?
Vaikų dar nesusilaukiau. Gyvenu Los Andžele su drauge Marina. Ji - rusė, dirba vizažiste reklamos ir kino srityje. Jai puikiai sekasi, ketina atidaryti savo saloną.
Esate turtingas žmogus?
Nesu milijonierius, bet pasiturintis. Mano pragyvenimo lygis aukštesnis nei vidutinio amerikiečio. Mėgstu atostogauti Havajuose, Meksikoje... Gyvenu gerai.
Kokie yra jūsų filmų biudžetai?
„Hitler kaput!" - trys milijonai dolerių. Rusijos kino teatruose šis filmas uždirbo dvylika milijonų, užsienyje - dar porą. „Meilė Niujorke" atsiėjo puspenkto milijono, o vien per pirmąją savaitę surinko vienuolika milijonų. Žinant Rusijos rublio kursą, tai - puikus rezultatas. Planuojama kurti abiejų šių filmų tęsinius. Jau įsivaizduoju, kad karinės parodijos tema bus Napoleono žygiai - tikiuosi, šis karvedys nesukels tokių skausmingų reakcijų.
Jūsų kūriniai tokie pelningi?
Taip, visi mano filmai buvo pelningi.
Kokį vaidmenį jūsų veikloje atlieka pinigai? Galbūt pagrindinį: kuriate filmus tik dėl pelno?
Bet kokiam filmui, net ir pačiam komerciškiausiam, sukurti reikia meilės. Ir profesionalumo. Tikrai neužtenka vien mintyse regėti saujomis žarstomus pinigus.
Ar sutiktumėte statyti filmą Lietuvoje?
Mielai! Lietuvą labai myliu, ir jei pasitaikytų bent menkiausia galimybė, įdomus projektas - būtinai! Turbūt susitaikyčiau net su lietuviškais finansais...
