„Pažvejoti norėčiau, sako, lynai kimba...“ - prasitaria neseniai „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį gavęs aktorius Marius Jampolskis (29). Kažin ar jam pavyks įmerkti meškerę į ežerą - Marius paskendęs darbuose. Repetuoja naują vaidmenį teatre, netrukus vėl prasidės serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimas, dar televizijos projektas, bet kol kas apie tai užsispyręs nekalba. „Dirbu ne daugiau nei kiti", - kukliai sako Marius, tačiau juk visi supranta, kad kaip tik dabar - jo žvaigždžių valanda.
Keista, kad vis dar daliji interviu...
Ai, kad aš toks... Žinau, tai - duoklė, kurią privalau mokėti. Tačiau dar vienos tokios bangos neišlaikyčiau.
Atvirumas lyg ir darosi nemadingas. Atrodai kietesnis, kai nebendrauji su žurnalistais...
Nenoriu būti pižonas. Esu viešas asmuo, jei kas nori apie mane žinoti, tegu žino.
Kaip keistai susiklosto: vaidini teatre, gyveni ramų gyvenimą ir staiga vieną dieną - populiarus...
Normalu. Tik septyni procentai žmonių vaikšto į teatrą, visi kiti žiūri televizorių. Kas lengviau? Susiruošti į teatrą ar įsijungti televizorių namie? Man jis padeda užmigti.
Baisiai neteisinga! Televizorius siurbia energiją.
Kad manoji ir taip jau būna išsiurbta. Pusantros laidos - ir miegi.
Mariau, manai, tokia pat populiarumo banga būtų kilusi, jei būtum nusifilmavęs tik filme „Kolekcionierė“?
„Kolekcionierė“ irgi yra gana lokalus reiškinys, nesvarbu, kad įvertintas kino profesionalų. „Moterys meluoja geriau“ daugybei žmonių - tiesiog pramoga. Jie kalba apie serialą, vertina, susigyvena su herojais. Jei man būtų aštuoniolika, ir aš būčiau taip papuolęs kaip dabar...
Ką veikei, kai tau buvo aštuoniolika?
Na, tai beveik ne spaudai! Sirgau žvaigždžių liga. Buvo tokia grupė „Mink taką“...
Dainavai joje?! Jei neklystu, Kaunas? Labai populiari grupė...
„Mink taką“ - pirmoji grupė, kurią subūrė muzikos leidėjai.
Ir kur broliai Tautkai tave rado?
Kažkas kažkur kažkam paskambino...
Matyt, jie pažinojo tavo tėtį, Kaune garsų vestuvių muzikantą?
Tai etapas, apie kurį paprastai nutyliu.
Tai papasakok, turėsime šį tą nauja...
Baigiau mokyklą. Įstojau į Kauno technologijos universitetą. Kvietė pabandyti. Nuėjau, pasiklausė, priėmė. Istorija paprasta.
Buvai jaunas, žavus vaikinas...
Nežinau, kaip su tuo žavumu, bet tikrai - jaunas. Nuolatos važinėjome po kaimus, miestelius, vos ne vienkiemius.
Ilgai joje dainavai?
Metus. Pamenu, dalyvavome „Pop Art“ festivalyje. Taip seniai buvo, tas laikas praėjo...
Ar kada gailėjaisi, kad praėjo?
Džiaugiausi! Koncertuose nelabai ką uždirbdavome. Alui...
Nusprendei, kad esi garsus popmuzikantas, taigi studijų tau nebereikia?
KTU tikrai mečiau, bet - ne dėl grupės. Tiesiog supratau, kad techniniai mokslai ne man.
Ko ten apskritai lindai?
Kad labai gražiai skambėjo: eksporto inžinerija... Juk aštuoniolikos nebuvau sąmoningas, vaikinams dažnai taip atsitinka. Reikia leisti žmogui daryti klaidų. Tik taip galime sužinoti, ko norime iš tikrųjų.
Nuo vaikystės augai muzikalioje aplinkoje, keista, kad nedegei noru tapti muzikantu...
Gyvenau labai bohemiškoje aplinkoje. Kartais tėtis mane pasiimdavo į vestuves. Išmokau pamėgdžioti Juozą Zavaliauską. Rėždavau tekstus, kurių pats nesuprasdavau. Turėjau muzikinę klausą, užtat gerai pagaudavau intonacijas. Monologai dažnai būdavo su potekstėmis, apie visokius antrus galus, o žmonėms juokinga...
Pas mus namuose buvo tokia „štab kvartira“, muzikantai skirstydavosi, kas į kokias vestuves važiuos, repetuodavo, o grįžę, dalydavosi dovanas ir pinigus. Tais laikais vestuvėse grodavo ne po vieną: tėtis - gitara, šviesaus atminimo mano dėdė Viktoras - būgnais. Baigęs Kauno politechnikos institutą, tėtis buvo savamokslis muzikantas, niekada nedirbo pagal specialybę, gyveno iš muzikos. Gal ir man taip susidėliojo, kad muzika - tik hobis, reikia turėti profesiją. Tada buvau per mažas skaičiuoti, kiek jie uždirbdavo, bet tikrai nemažai. Be to, iš vestuvių namo parveždavo visokių gėrybių - saldainių, gėrimų. Ir pažįstamų turėjo! Visur ir visokio įtakingumo: parduotuvių, bazių vedėjos...
O ką veikė mama?
Ji tais laikais buvo konditerė - įsivaizduok, visas komplektas. Konditere seniai nebedirba, dabar mamą domina visai kiti dalykai: masažai, ezoterika. Keletą kartų per mėnesį nuvažiuoju pas juos. Kai vaidinu Kaune, pernakvoju.
Esi vienturtis?
Dar yra brolis. Jis turi visokių talentų, tačiau tapo vadybininku, parduoda sodo techniką.
Vaikystėje mokeisi smuikuoti. Atrodytų, štai tau ir kelias į muzikos pasaulį...
Pats pasiprašiau, kad nuvestų į muzikos mokyklą. Penktoje klasėje, atrodė, neištempsiu, bet suvažiavo tėvo pažįstami muzikantai ir įkalbėjo, kad baigčiau. Iki šiol jiems esu dėkingas. Kad ir kaip būtų keista, kai įjungiau valią, atsivėrė muzika. Iki tol dažnai valdė slaptas pavydas, kad kiti kieme spardo kamuolį, o aš turiu kulniuoti iš vienos mokyklos į kitą. Juk dar futbolą lankiau... Ir vis dėlto muzika liko, o futbolo - ne.
Tačiau smuikininku irgi netapai, įstojai į Muzikos ir teatro akademiją. Kaip pavyko? Juk visais laikais ten - baisūs konkursai...
Manęs tiesiog negalėjo nepriimti! Ne todėl, kad buvau geras, o dėl to, kad labai norėjau. Pamačius tokį kaip aš, kyla klausimas: ar jam viskas gerai su galva? Jei nusprendžia, kad gerai, nepaimti negali. Aktorystei reikia atsidėti. Ir - ne juokais... Atėjau labai pasirengęs, komisijai neleidau pratarti nė žodžio: „Aš labai jaudinuosi, ar galiu pradėti nuo šokio?“ Pašokau. „O dabar parodysiu etiudą.“ Priėmė.
Jei tavęs nepažinočiau ir ką tik pažiūrėjusi „Kolekcionierę“ sutikčiau gatvėje, pamanyčiau, kad nė kiek nesiskiri nuo to bičo su filmavimo kamera...
Visada būsiu panašus į savo herojus iš filmų. Kitos aplinkybės, kitas žvilgsnis, bet nuo savęs negali pabėgti. Užtat nėra daug aktorių, galinčių suvaidinti bet ką.
Ar taip atsiranda štampų?
Jų atsiranda, kai pradedi kopijuoti kitus arba save.
Tau režisieriai dažnai siūlydavo berniukų vaidmenis...
Iki „Kolekcionierės“ - tikrai. Kai perskaičiau to filmo scenarijų, supratau, kad čia galiu panaudoti savo gyvenimo patirtį. Buvo šansas, aš juo pasinaudojau. Iš tiesų niekas ir neprivalėjo žinoti, kad galiu vaidinti ką nors daugiau nei berniukus.
Tavo „atradėjas“ buvo režisierius Valentinas Masalskis. Pirmą kartą į didžiąją sceną išėjai jo spektaklyje „Su Goethes „Faustu“. Jūsų skyrybos, žinau, buvo skausmingos...
Normalus dviejų kūrėjų susidūrimas. Kai mokinys nebegali būti mokiniu, o mokytojas - mokytoju, jų keliai išsiskiria. Žinoma, tai skaudu. Bet ką pabandyk išrauti iš savo širdies, - skaudės. Tik gerokai vėliau supranti, jog taip ir turi būti. Atradimo džiaugsmo neturėsi be praradimų. Ir viskas dėl to, kad būtum budrus.
Ar dabar tu - budrus? Juk, atrodo, visai lengvai šokinėji nuo debesies ant debesies?
Na, nusifilmavau filme, vaidinu spektakliuose, Kryžių gavau, Gervę... Bet ar sustoja tie, kurie įkopia į Everestą? Į priekį mus veda noras padaryti geriau. Kol turime tą norą, kuriame, gyvename. Netiesa, kad vaidmenys krinta iš dangaus. Aš tikiu, kad mes juos prisišaukiame.
Išduok, kaip tai padaryti?
Kai esi alkanas, kiti tai pajaučia.
Ar buvo vaidmuo, kurio geidei be proto?
Kartais pagalvodavau: žinočiau, kaip suvaidinti. Tačiau vienas dalykas perskaityti pjesę, o kitas - jos interpretacija. Nekrošiaus Hamletas ir Koršunovo Hamletas - ne vienas ir tas pat.
Koks čia vaidmuo toks svarbus - Hamletas?
Jaunystė, protestas, eiti prieš visus, būti kariu... Ir kaip įtaigiai parašyta! Hamletas - jauno aktoriaus profesionalumo viršūnė. Vėliau, kai peršoki jo amžių, pasidaro nebe labai svarbu, įdomu, galvoji, kad dėl to jau nė nekovotum...
Jau nebe?
Aišku, kovočiau. Juk dabar aš - Hamleto amžiaus.
Svarstai čia apie Hamletą, o juk kažkada tave paskyrė dirbti „Lėlės“ teatre...
Niekas niekur manęs nepaskyrė, aš darbo išvis neturėjau. Dirbau „Geležinio vilko“ naktiniame klube renginių organizatoriumi ir bandžiau išgyventi. Su „Lėle“ atgimė mano teatrinė veikla, juk po studijų buvau įsidarbinęs „Užupio teatre“. Važinėdavome po vaikų darželius. Žinojau, kad visą laiką to nedarysiu, tiesiog reikėjo ištempti laiką. 2001-ųjų vasarą neturėjau nė vieno pasiūlymo. Bet... Kantrybe viską galima išsikovoti. Žinojau, kad dirbsiu teatre, ir dirbu. Ne todėl, kad esu talentingesnis už kitus, bet dėl to, kad labiau už kitus norėjau. Tai - svarbiausia.
Su „Užupio teatru“ išsiskyrėme gražiai. Tada mano išsigelbėjimu ir tapo „Geležinis vilkas“. Naktinis klubas populiarus, publika - specifinė. Bet viskas - tik patirtis. Išmokau dirbti su sunkiai prognozuojamais žmonėmis. Viskas, kas neužmuša, mus sustiprina.
Daug puikių frazių esi prisirankiojęs. Dar mėgsti sakyti: „Be scenos aš numirčiau...“
Na, fiziškai, ne, bet didelė mano dvasios dalis mirtų tikrai. Ir jau buvo bemirštanti... Tuo metu galėjau kentėti, nes žinojau, kur einu, ko siekiu. Dabar į kovą kilti būtų sunkiau.
Kaip tave susirado filmo „Chotabyčius“ režisierius?
Dar studijų metais į Lietuvą atvažiavo vienas rusas. Visą mūsų kursą nufotografavo ir išvažiavo. Maskvoje, matyt, įkūrė vieną iš „N“ skaičiaus aktorių agentūrų. Režisierius ilgai ieškojo aktoriaus, nerado, užėjo į agentūrą... Čia iš tų atvejų, kai vaidmuo pats aktorių susiranda. Kai grįžau iš Maskvos, mane priėmė į Nacionalinį dramos teatrą.
Ir tu pagaliau turėjai tikrą darbą.
Buvo geras jausmas. Vienas iš tų: pagaliau dirbu teatre, vienas etapas baigtas, galiu kurti negalvodamas, ar gausiu vaidmenį, palaikyti formą.
Na, pagaliau ir nuolatiniai pinigai, alga...
Apie tai išvis negalvojau. Pinigų man visada užtekdavo tiek, kad galėčiau išgyventi. Niekada nebuvau grobuonis.
Iš Rusijos daugiau pasiūlymų negavai?
„Chotabyčiaus“ režisierius siūlė likti Maskvoje, gal viskas kitaip būtų susiklostę. Tik aš - kvailas patriotas. Geriau jau sename gerame savo Rūgpienių kaime... Iš tiesų Rusijos aktorių gildija svetimšaliams sukuria visokiausių kliūčių.
„Chotabyčiuje“ vaidinai savame pasaulyje užsidariusį kompiuterininką. Ar tikrame gyvenime kartais nesijauti it kiaute, iš kurio nesinori išlįsti?
Dažnai... Ypač jei turi daug darbo ir mažai laiko sau. Pasidarai irzlus, neišsisakai. Tačiau aš turiu labai supratingą žmoną ir dar vieną metų ir dešimties mėnesių teroristą, kuris viską sustato į savo vietas, sustiprina realaus gyvenimo įspūdį.
Ar mažąjį savo teroristą vediesi į teatrą?
Taip jau iškart - į teatrą?! Bandėme anąkart nusivesti į „Menų spaustuvę“, kur vyko spektaklis 12-18 mėnesių kūdikiams. Ne, sako, per didelis! Pirmas bandymas - ir nesėkmingas, išvarė. Dovydas - judrus vaikas, pats mėgsta dalyvauti, jam stebėti nelabai patinka. Iš tiesų visai nenoriu, kad sūnus taptų teatro vaiku.
Visą laiką tikini, kad tavo žmona - labai supratinga. Gal tokios savybės išsiugdomos drauge gyvenant?
Aistė - jautrus žmogus. Empiriškai jaučia kitą. Seniai perėjome ugnį ir vandenį kartu. Egzaminą išlaikėme.
Jūsų gyvenimas lyg ir iš kito galo: iš pradžių pradėjote kartu gyventi, paskui susidraugavote, o vėliau įsimylėjote...
Sakau: jei meilė išauga iš santykių „ne vietoje pasidėjai kojines“ arba „kas neišplovė indų?“, ji turi ateitį. Ji kur kas stipresnė nei toji romantiška, kuri greitai išgaruoja vos susidūrus su buitimi.
Paprastai nuomojamuose butuose vaikinai gyvena su vaikinais, merginos - su merginomis...
Niekas nieko neieškojo - visiškas atsitiktinumas! Jai reikėjo buto, man - nuomininko. Net nebuvome pažįstami, absoliučiai deganti situacija! Nuomojausi butą su dar trimis kolegomis. Jie negalėjo sumokėti savo dalies, sugalvojo verslo planą ir išvažiavo į Norvegiją užsidirbti. Paliko mane vieną su visomis skolomis. Sėdžiu, pinigai kasdien vis kapsi... Paskambino pažįstama: „Ar gali pas tave pernakvoti mergina?“ Aišku, gali, o vėliau paaiškėjo, kad ji irgi ieško buto.
Ir dar sykį atėjo žmogus, kuriam reikėjo ateiti?
Atėjo ir pasiliko...
Ilgai truko, kol pasiliko?
Po mėnesio jau draugavome.
Na, suprantama, grįžti namo, graži mergina šalia...
Dar valgyti paruošta. Iš tiesų galėjo būti ir kitas scenarijus. Per tą mėnesį galėjome taip susipykti, kad vienas kito nebūtume norėję matyti. Nesu visiškas fatalistas, tačiau kai kurie dalykai mums duodami ne šiaip sau. Su Aiste išgyvenome ir labai sunkų laiką. Gal netgi būtų buvę lengviau, jei būtume buvę atskirai, o ne dviese. Tik pamanėme, kad atskirai mums - negera. Viskas paprasta, kai ateina žinojimas. Ji - kareivis, apkasų draugas.
Aistė baigė bakalauro studijas Muzikos ir teatro akademijoje, dabar studijuoja tarptautinio turizmo administravimą. Jai atrodo, kad mūsų šeimoje užteks ir vieno menininko. Panašu, teatro ji atsikando, tai ne jos erdvė...
O tu dar neatsikandai?
Vis valgau, valgau ir galo nematyti... Kol sau gali sąžiningai prisipažinti, kad darbas tau teikia daugiau pasitenkinimo nei nepatogumų, tai ir dirbk jį. Tik energiniai mainai turi prasmę. Kai vaidiname, girdime salę. Tylą, aplodismentus, kiekvieną garsą. Atiduodame save žiūrovams, o jie atiduoda save mums. Vaidinti be žiūrovų būtų tikras onanizmas.
