Įdomu, ką apie nepažįstamą šalį mano Ispanijos karalius Juanas Carlosas, garsūs aktoriai Robertas De Niro, Pierce Brosnanas, rašytojas Paulo Coelho, kandidatas į JAV prezidentus Barackas Obama... Visi jie savo rankose laikė ir, reikia manyti, vartė lietuvio verslininko, fotografo Mariaus Jovaišos (35) „Neregėtą Lietuvą". Kalbama, kad po šio albumo sėkmės jo autorius nusprendė atsisveikinti su verslu ir atsidėti hobiui - fotografijai.
Maniau, kabinete jau nerasiu...
Aš joks pensininkas! Viešųjų ryšių kartais nesuvaldysi (juokiasi). Daug metų siekiau, kad pasikeistų mano pozicija: norėjau pasitraukti iš vadovų, tapti tiesiog savininku, akcininku, valdybos pirmininku. Anksčiau tai padaryti lyg ir pavyko kitose savo įmonėse, o reklamos agentūroje - tik dabar.
Įsivaizdavau, kad parduodi verslą, tampi turtingu pensininku ir nieko neveiki, tik keliauji po pasaulį, fotografuoji...
Tokį verslą nelengva parduoti. Jį mesti - dar sunkiau. Reklamos agentūra - ne parduotuvė, ne gamykla, ne įrenginiai. Čia dirba žmonės. Esu jiems įsipareigojęs.
Kai išleidau „Neregėtą Lietuvą", su šeima trims mėnesiams išvykome į kelionę. Manęs nebuvo, o agentūra dirbo, netgi laimėjo keletą konkursų. Anksčiau sunkiai tai galėjau įsivaizduoti... Per tris mėnesius retai susiskambindavome, dažniau susirašydavome elektroniniais laiškais. Šie laikai tuo ir geri, kad gali dirbti nebūdamas gimtinėje.
Naujojoje Gvinėjoje veikia internetas?
Šioje šalyje pravertė palydovinis telefonas. Pasiėmiau jį ne vien dėl darbo, labiau dėl šeimos. Kasdien skambindavau: „Man viskas gerai! Kaip jūs?" - štai jau ramiau. Su Brigita esame taip įpratę, skambiname vienas kitam keletą kartų per dieną. Porą sykių kalnuose yra buvę, kad negali paskambinti. Pasiutimas!
Mariau, kuri kelionė buvo lemtinga? Kuri išviliojo tave į pasaulį?
2004-ųjų pavasarį su žmona Brigita ir tuomet vienuolikos mėnesių dukrele Marija išvykome į Naująją Zelandiją. Svajojau apie tą šalį nuo mažens. Nemaniau, kad pavyks ten nukeliauti: augau paprastoje šeimoje, tėvai - ne kokie turtuoliai. Jie - vilniečiai, nors mama gimė Tauragėje, tėtis - Klaipėdoje.
Turi žemaitiško kraujo?
Esu istorikas, tačiau nejaučiu ypatingo poreikio kapstytis giminės praeityje. Gal todėl, kad mano senelis su dideliu užsidegimu seka ir stropiai prižiūri giminės paveldą.
Žemaitijoje prabėgo vaikystė - tėtis nuo mažų dienų imdavo į archeologinius kasinėjimus. Kaip laukdavau tų vasarų! Kartu su tėčiu į kasinėjimus atvykdavo studentų istorikų, kiekvienais metais - vis naujų žmonių. Taip ir augau: jie - to paties amžiaus, o aš - kasmet vyresnis.
Tikriausiai studijuoti istoriją nusprendei nėmaž nedvejodamas?
Augau su ta mintimi. Viską supainiojo kompiuteris. Tėtis parvilko į namus, kai man buvo trylika. Nėriau į jį visa galva - išmokau ne tik naudotis, bet ir programuoti. Viską, ko man reikėjo, išskaičiau knygose. Be jų apskritai neįsivaizdavau savo gyvenimo. Pamenu, už darbą kolūkyje gavau pirmąją algą - trisdešimt rublių. Visus juos išleidau knygyne.
Nė neabejoju, kad pomėgis skaityti atkeliavo iš šeimos...
Mano senelis Leonas Jovaiša - Vilniaus universiteto pedagogikos profesorius. Nors jau aštuoniasdešimt septynerių, vis dar kepa straipsnius ir knygas. Prieš šešerius metus išmoko dirbti kompiuteriu - rašo man elektroninius laiškus.
Kaip atsitiko, kad tavo ir istorijos keliai išsiskyrė?
Dvyliktoje klasėje parašiau dvi knygas. Abiejų - „Lietuvos istorijos konspektų" ir „Visuotinės istorijos konspektų" - dar dabar galima rasti knygynuose. Įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, metus pasimokęs išvažiavau į Švediją studijuoti mokslų apie kompiuterius. Iš tiesų svajojau apie JAV, tačiau nepavyko rasti pinigų. Grįžęs į Lietuvą pamaniau, kad tai, ką išmokau, puikiausiai galima pritaikyti čia. Kaip tik tuo metu ir pas mus atsirado kompiuterinė grafika, specialieji efektai, vaizdo klipai - Lietuvos reklamos aušra. Įkūrėme vieną pirmųjų videostudijų, prasidėjo reklamos gamyba, vėliau atsirado reklamos agentūra. Viskas nauja, perspektyvu... Atrodė, nuo istorijos pasitraukiau negrįžtamai, reikėjo uždirbti pinigų. Nežinau, kaip išėjo, bet prieš šešerius metus vėl pajutau norą grįžti prie kūrybos. Štai tada į rankas paėmiau fotoaparatą.
Gal tai buvo natūralus noras? Juk reklamos verslas moralės požiūriu dažnai laikomas nelabai švariu...
Reklamos verslas - alinanti veikla, kuriai privalai visą save atiduoti. Sukūrei reklaminį klipą, gyvavo jis du mėnesius, tada - į archyvą, ir vėl viskas iš naujo. Rimtai kūrybai nusiteikęs žmogus anksčiau ar vėliau pradeda jausti beviltiškumą. Stresas, viršvalandžiai, o rezultatas - retai kada džiuginantis.
Per penkiolika metų, kuriuos atidaviau reklamai, daug supratau. Kaip suręstas verslo pasaulis, kaip jis sukasi. Kai pačiam teko kurti savo prekės ženklą, nenorėjau būti batsiuviu be batų. Jaučiau: kai darysiu leidinio „Neregėta Lietuva" reklamos kampaniją, visi žiūrės lyg pro didinamąjį stiklą. Pasistengiau ir galiu tvirtinti, kad pastangos atsipirko. Ir ekonomiškai, ir morališkai. Tas albumas iš tiesų radikaliai pakeitė mano gyvenimą.
Neabejoju, kad daug fotografų į tave žiūri skeptiškai: duokit man tiek pinigų, kiek turi Jovaiša, ir aš ne blogiau prifotografuosiu...
Fotomenininkų sąjungos primininkas Antanas Sutkus pasakė: „Mariau, tu padarei tai, ką aš labai norėjau padaryti, bet neturėjau galimybių." Jei kas duotų pinigų... Skamba vaikiškai, argi ne? Pinigai nenukrito iš dangaus. Reikėjo juos kažkaip sukaupti, o vėliau - ryžtis išleisti. Iki praėjusių metų spalio netgi nebuvau tikras, ar pavyks nufotografuoti, ką sugalvojau. Kas kad nuostabus dangus, kad debesys puikūs, bet kaip bus ryte ar vakare?! Ei, pinigai - tik vienas dalykas. Reikėjo užsispyrimo: keltis antrą nakties, važiuoti, šalti, skristi skraidyklėmis. Pakyli, į veidą pučia minus penki, pirštai sugrubę, atrodo, paleisi iš rankų fotoaparatą. Iš pradžių reikėjo gerai košės pavalgyti... Tik tie, kurie susidūrę su oro fotografija, žino, kiek kantrybės reikia, kad išlauktum kadro, ne, vien pinigų čia neužtenka.
Ar dėl fotografijos nusprendei mokytis skraidyti?
Aš nesižavėjau oro fotografija, be to, tai - išties brangus malonumas, neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau samdytis sraigtasparnį. Tačiau prisipažinsiu: mane valdė slaptas troškimas visiems žinomus dalykus parodyti kitaip. Negalėdavau atitraukti akių nuo filmų scenų, kurios būdavo nufilmuotos iš oro.
Pirmą kartą į dangų su fotoaparatu pakilau Naujojoje Zelandijoje. Už visus sutaupytus pinigus pasisamdžiau sraigtasparnį ir nusprendžiau salą apžvelgti iš debesų. Havajuose atsitiktinai susipažinau su įdomiu žmogumi, daugybę metų konstruojančiu skraidykles ir jomis skraidančiu. Mudu susidraugavome. Buvau nuskridęs pas jį prieš ketverius metus, per dvi savaites padarėme du tūkstančius nuotraukų. Tiesa, jo sumanymas išleisti albumą Havajuose taip ir neišdegė. Vėliau Robertas išnyko iš mano akių: viesulas sudaužė skraidyklę, kitą - irgi, jį paliko moteris, gyveno vienas lyg pirštas. Šiais metais, kai keliavome, nusiunčiau jam elektroninį laišką. Atrašė: „Nepatikėsi, esu Havajuose, bet paskutinę dieną. Rytoj visam laikui persikeliu į Meksiką." Susitikome. Dabar jis kviečia mane į Belizą. Skrisiu. Robertas, susipažinęs su kompiuterių verslą sėkmingai pardavusiu milijonieriumi, įkūrė išprotėjusių aviatorių klubą „Sky Gypsies". Pasakojo dabar skraidąs nerealiu aparatu, kuriuo galima puikiausiai fotografuoti: tu sėdi priekyje, pilotas - už nugaros, niekas netrukdo. Manau, jei tas aparatas iš tiesų toks geras, gal reikės nusipirkti.
Betgi skristi virš kalnų kažin kokiu skraidančiu aparatu - pavojinga...
Yra buvę visokių situacijų. Kartą Havajuose išskridome dar naktį. Pagal taisykles turėjau užsidėti kepuraitę ir šalmą, o užsidėjau tik kepuraitę. Kai pakilome, oro srautas ją nuplėšė ir įsuko į propelerį, motoras trumpam sustojo. Jei taip būtų atsitikę dieną, nieko baisaus, tačiau tamsoje, dar virš vandens, kur pilna ryklių...
Havajuose žmonės skraido fabrikiniais aparatais, jie aprūpinti saugumo priemonėmis, parašiutais. Lietuvoje toks auksarankis šaltkalvis iš Klaipėdos Artūras Laukys pagamino visišką „samopalą" - kokios saugumo priemonės?!
Tu pats vairuoji šitą daiktą?
Ne ne, aš nevairuoju! Buvau pradėjęs mokytis skraidyti parasparniu, tačiau negali fotografuoti ir jį valdyti tuo pat metu. Pilotai sako: tas, kuris mėgina daryti ir viena, ir kita, gana greitai nebedaro nieko.
Esi pernelyg atsakingas, kad leistumeisi į avantiūras?
Kad aš jų nevengiu! Ir „Neregėta Lietuva" buvo avantiūra. Kol neturėjau vaikų, per daug nesukdamas galvos šokinėjau snieglente nuo tramplinų, negąsdino lūžęs raktikaulis, visokios traumos. Metams bėgant, proto vis daugėja, nebedarai akivaizdžių kvailysčių, na, bent jau šalmą užsidedi - juk prieš mergas maivytis nebereikia. Galvoji ir apie techniką: brangi, vienetinis egzempliorius, sudaužysi - greitai tokios pat negausi. Stabdo ir atsakomybė kitam: įkalbėsiu pilotą daryti kvailystę - jam, o ne man licenciją atims. Kam gadinti žmogui gyvenimą? Jei yra taisyklės, geriau jų laikytis.
Na, taisyklės Lietuvoje ir naujojoje Gvinėjoje labai skiriasi...
Gvinėjoje lėktuvėlis pasirodė gerokai parūdijęs, atsidariau langelį fotografuoti, o jis ėmė ir nuskrido. Pralėkė visai pro pat uodegą, bet čia jau nieko negali padaryti, ne nuo tavęs priklauso. Likimas...
Kiek, jauti, jis tave veda?
Turiu viziją, žinau kelią, kuriuo noriu eiti, tačiau esama dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Jie gali ką nors keisti - sulėtinti tempą, pagreitinti, parodyti, ko nebūčiau pastebėjęs. Lygiai prieš metus negalėjau įsivaizduoti, kad albumas, kurį sumaniau, bus toks sėkmingas, kad teks eiti toliau, mąstyti apie naujus projektus ir matyti daug gilesnę viso to prasmę.
Keliaudamas iš pradžių tik nori pasigrožėti pasauliu, vėliau imi ieškoti misijos. Kelionių fotoreportažai virto parodomis. Dabar, kai tik atsiranda proga, jas surengiu šalyje, į kurią nukeliauju, - Melburne, Varšuvoje, Saragosoje, Taline, Rygoje, jau suplanavau Frankfurte, Paryžiuje, Londone, Čikagoje, Buenos Airėse. Fotografuoti darosi sunkiau - dabar keliaujame keturiese. Kol buvo tik viena Marija, įpratome, kad viskas lengva. Net mažutė dukra nekėlė jokių rūpesčių.
Kada pirmą kartą Mariją išsivežėte į kelionę?
Trijų mėnesių ji skrido į Dominikos Respubliką. Visą šalį išvažinėjome automobiliu. Dabar, kai susirengėme keturiese, su mažuoju Vincentu, irgi manėme, kad bus taip pat, bet nebuvo... Nelabai galėjau palikti Brigitą vieną su dviem vaikais, taigi daugiausia fotografavau juos.
Ar esama šalių, kuriose dar nebuvai?
Oi, visas pasaulis! Kad jį pamatytum - gyvenimas per trumpas. Nebuvau Indijoje - planuoju rudenį, į Japoniją norėčiau. Kinijoje dar beveik nieko nemačiau, juk sako, kad Šanchajus ir Honkongas - ne Kinija. Afriką vos vos pažįstu - buvau Namibijoje ir Pietų Afrikoje. Kol vaikai neina į mokyklą, mums su Brigita bepigu iškeliauti dviem ar trims mėnesiams. Skubame tą laiką išnaudoti. Kai žiemą niūru, tykome išvažiuoti į Pietų pusrutulį. Man patiko Polinezijos regionas, išmaišėme Ramiojo vandenyno salas, tada Brigita dar buvo nėščia. Ketvirtąjį Marijos gimtadienį atšventėme tokioje negyvenamoje „robinzono" saloje: mes trise, virėjas ir nardymo instruktorius.
Dar ir nardai?!
Pradėjau, kad galėčiau po vandeniu fotografuoti ir filmuoti. Dabar visi mano sportai mesti į šoną, viskas išsigrynino į fotografiją.
Sakyk, kaip Brigita tave tokį išprotėjusį priėmė?
Ji pati buvo išprotėjusi, neatsiliko nuo manęs, drauge šokinėjome parašiutais ir prisirišę guma. Kai gimė Marija, Brigitai pirmajai įsijungė saugiklis. Laimė, ji supranta, kad kitaip aš negyvensiu, pasitiki sveiku mano protu ir žino, kad nedarysiu kvailysčių.
Labai daug važinėjate po pasaulį. Tikriausiai nė nepastebite, kaip jis įeina į jus, daro įtaką mintims, poelgiams, sprendimams...
Kuo esi jaunesnis, tuo lengviau pasaulis tau daro įtaką. Labai noriu, kad tai suprastų mano vaikai. Kad jie augtų pasaulio piliečiai, atviri, imlūs, neturintys fobijų, išankstinių nuostatų, kad nebijotų kitos spalvos žmonių, kad priimtų kitokią muziką, maistą. Marija nuo pat mažens valgo jūrų gėrybes kaip mes, ji su visais randa bendrą kalbą, mėgsta svetimus žmones.
Kai išvažiuojate trims mėnesiams iš Lietuvos, ar ilgitės gimtinės?
Labiausiai ilgimės šeimos. Ir mano, ir Brigitos tėvai gyvena Vilniuje. Kai būname čia, su jais leidžiame visus savaitgalius. Marija pasiilgsta ne tik senelių, bet ir savo auklės, kartais netgi apsiverkia kalbėdamasi su ja telefonu. Tada sako: nebenoriu į tokią ilgą kelionę. Tik nueiname į kokį zoologijos sodą, ir ji - vėl linksma.
Aišku, tose kelionėse būna visokių nutikimų. Ir nerimo: o kas, jei vaikas susirgs? Teko ne kartą ir pas gydytojus lankytis - Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Havajuose. Tai - irgi proga geriau pažinti šalį.
Pamenu, Tonge Marija peršalo. Susijaudinome, kad nebūtų komplikacijų. Sutikome tokį seną gydytoją, italą savanorį. Nebuvo labai ramu, kai jis iš aprūdijusios dėžutės išsitraukė stetoskopą. Vaizdelis - graudus... Sakau: greičiau dingstame. O kur dingsi, kai liūtys, lėktuvas tris dienas neskrenda. Gerai, jei viskas gerai baigiasi.
Kas tau labiausiai rūpi, kai nuvažiuoji į svetimą šalį?
Gamta, nes viskas, kas vyksta, vyksta joje.
Ar pagalvoji, kokioje šalyje galėtum laisvai su šeima gyventi?
Jei jau toli nuo namų, tai - Australijoje. Jei arčiau - Italijoje. Tačiau labiausiai man patinka turėti namus, darbą Lietuvoje, o daug laiko praleisti ten, kur saulė ir šviesa.
