Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Merkys Saukevičius – verslininkas neformalas

Veiklūs žmonės tikina po darbo nemėgstantys kiūtoti savo lizdelyje – mieliau renkasi aktyvų poilsį.
Foto naujienai: Merkys Saukevičius – verslininkas neformalas
Foto naujienai: Merkys Saukevičius – verslininkas neformalas / zmones24.lt
Temos: 2 Verslas Merkys
Kratydamasi bekele visureigiu, kurio pilvą čaižė lenkiami ąžuoliukai, patikėjau, jog verslininkai nuoširdžiai kalba, kad į būstą investuoja minimaliai, bet negaili sau. Namai tėra patogiai įrengti, svarbiau, kad jie būtų puikioje vietoje. Veiklūs žmonės tikina po darbo nemėgstantys kiūtoti savo lizdelyje – mieliau renkasi aktyvų poilsį. Šiam kontingentui priklauso ir Merkys Saukevičius, UAB „Pirkimų sprendimai“ vadovas, aistringas visureigių gerbėjas.

Pravažiavusi Nemenčinę laukiu savo pašnekovo sutartoje vietoje – galvoju, žinoma, vyrui lengviau atvažiuoti pasitikti nei išaiškinti moteriškei telefonu, kaip rasti miškuose jo namą ant Neries kranto. Matau, atkriokia raudonas visureigis. Paaiškėja, kad siūlymas pasitikti buvo labai kilnus poelgis, nes tikrai ne kiekviena mašinytė įveiktų pabjurusį vadinamąjį kelią iki Merkio draustinio. Būtent tokia iškaba pasitinka svečius ant erdvų kiemą juosiančios tvoros. Laukia ir du grėsmingai nusiteikę vilkšuniai – klausimų, kaip šeimininkas atokioje vietoje sergėja savo namus, nebekyla. Akivaizdu, kad šiais sargais pasikliauna ne tik šeimininkas, bet ir jo draugai, drąsiai kieme paliekantys visureigius.

Kodėl įsikūrėte tokioje atokioje vietoje?
„O kur kitur? Mieste, tarp žmonių, – baik tu. Net nesuprantu klausimo, – juokiasi pašnekovas. – Kaime – laisvė, čia viskas tikra, mieste – per daug judesio, per daug įtampos, triukšmo, žmonių. Turi leisti žvilgsniui kur nors įsibėgėti. Prieš 13 metų čia įsigijau seną „tragiško“ plano medinį namą – pirkau ne jį, o vietą“, – pasakoja savo valdas rodydamas šeimininkas.
Senąjį nugriovęs vyriškis pasistatė savo paties projektuotą patogų kaimiško stiliaus namą. „Pats pasipaišiau, aš geriausiai žinau, kokio būsto man reikia. Architektai tik patvirtino projektą. Nedaug ir apsirikau, kaip tik dabar tuos trūkumus šalinu.“
Visą laiką šildėsi koklinėmis krosnimis, o šiemet šeimininkas nusprendė įsivesti centrinį šildymą, įsileisti civilizaciją į namus – „tingėjimas yra progreso variklis“. Sako, ne iš karto suvokęs, kokia vertybė gyventi ant upės kranto, todėl dabar turįs keisti langus – įsidėjęs juos iki žemės pašnekovas įsileido upę į namus. O prie namo įrengta terasa pasidarė nepakeičiama draugų susibūrimo vieta – nereikia nei kėdžių, nei stalo, visi įsitaiso tiesiog ant plačių medinių laiptų. Verslininkas teigia šiame name gyvenąs vienas ir prašo nesibelsti į duris, už kurių liko praeitis. Tačiau tikina esąs svetingas – jo namuose dažnai lankosi svečių, bendraminčiai mėgsta po varžybų pasidalyti įspūdžiais, pirtyje pasiperti. Įsitaisę erdvioje svetainėje ant minkštasuolio priešais židinį aiškinamės, kaip nutiko, kad visą gyvenimą Merkys dirbo pardavimo sferoje, o dabar perėjo į kitą barikadų pusę. „Nebeįdomu buvo sėdėti solidžiame banke, kaip šiltnamyje porą kartų per mėnesį laistomam agurkui – metų pabaigoje dar geriau palaisto. Jei būtų buvę per penkiasdešimt, būčiau ramiai laukęs pensijos, bet kai dar tik keturiasdešimt perkopiau, nusprendžiau, kad jau laikas pagyventi sau. Dabar pats save samdau, esu vienišas vilkas, kurį kojos peni. Metus taip dirbu ir esu labai laimingas.“ Savo darbą pašnekovas apibūdina paprastai: „Konsultuoju įmones, kaip įsigyti viską – nuo popieriaus iki sudėtingiausių įrengimų – už protingą kainą. Kiti samdo, kad išsiaiškinčiau, kur piktavalis žmogus galėtų pirkdamas vogti. Mano darbas – nupirkti tinkamą daiktą ar paslaugą už tinkamą kainą.“okios pat nuostatos vyras laikosi ir gyvenime: „Niekada nesivaikau prekių ženklų – ekstremaliai siekiu rezultato. Tačiau kai esi versle, protokolas reikalauja, kad dėvėtum tam tikrų prekių ženklų drabužius.“
Keliolika metų dirbdamas banke verslininkas buvo įpareigotas rengtis garsių prekių ženklų kostiumais, paltais, bet dabar jis prisipažįsta nekenčiąs uniformos. Ir jei tik aplinkybės leidžia, iškart sudera su klientu, kad vilkės ne kostiumu.
„Gyvenime yra dvi blogybės – kai vyrauja vartojimas ir įvaizdis. Moterys, prekių ženklų vergės, nėra mano tipo. Prekių ženklų eksponavimas signalizuoja apie jų dvasinę tuštumą. Pastebėjote, kad yra patrauklių būtybių, nuostabiai apsirengusių ir be garsių logotipų? Tokias vertinu. Atkreipiau dėmesį, kad protingos moterys nevergauja prekių ženklams. Čia ir yra jų žavesys.“
Pašnekovas sakosi turįs savybę išskirti tikrąsias vertybes ir pastebėti tikrus daiktus. Matyti, kad tik jie ir įsileidžiami į šiuos namus. „Yra saldžių ir tikrų daiktų. Man vilkšunis, visureigis, medis, akmuo, kokliai yra tikri vyriški daiktai. Pasiimk labai „blatną“ mašiną, bet ji, vos tik baigiasi asfaltas, su savo lakuotais nagučiais negali važiuoti, o su visureigiu: baigėsi asfaltas – gerai, baigėsi kelias – dar geriau.“ Visureigiai – štai tikroji Merkio Saukevičiaus gyvenimo aistra. Visi jo kieme esantys automobiliai varomi keturiais ratais, išskyrus kabrioletą „SAAB 93“, šeimininko vadinamą „skudurinuku“. Motociklas – ir tas skirtas važiuoti blogais keliais. Šiuose namuose keli visureigiai pakrikštyti, mat braunantis finišo link nuplėšti veidrodėlius ar apibraižyti užpakalinius sparnus – normalu, randai automobilius puošia. Vis dėlto pašnekovas prisipažįsta, kad buvo išdavęs visureigius ir lenktyniavo „BMW taurėje“.
„Lenktyniavau „kibiru“ (taip pašnekovas vadina visas lengvąsias mašinas), tai yra baisi nuodėmė, – atgailauja vyriškis. – Patyriau siaubingą avariją: mašiną nurašė, pats porą mėnesių praleidau ligoninėje, nuo to karto „kibirais“ nevažinėju.“
Išbandymai sustiprino Merkio Saukevičiaus visureigių aistrą, ji dabar it nepagydoma liga, tačiau vaistų ieškoti beprasmiška, kaip tik šis pomėgis yra didžiausias pagalbininkas nuo įtampos darbe, oficialiosios gyvenimo pusės atsvara.
„Neįleisk manęs į garažą, numirsiu. Duok man darbą su dešimt kartų didesnėmis pajamomis – kur aš jas dėsiu? Jei neturėsiu pomėgio – tiesiog sudžiūsiu.
Pomėgis yra ir tikrų draugų šaltinis, o versle draugų nėra, – tikina pašnekovas, – ten yra tik reikalingų arba nereikalingų žmonių. Automobilių sporte esu sutikęs daug labai įvairaus „kalibro“ žmonių: nuo paprasto vairuotojo iki aukščiausio lygio įmonių vadovų ir stambaus verslo savininkų. Čia jie visi vienodi, čia nieko nereiškia tavo antpečiai, tavo statusas visuomenėje, tavo sukurtas įvaizdis – čia visi tave vertina pagal tai, kaip tu greitai atvažiuoji iki finišo. Automobilių sporte esi gerbiamas už rezultatą. Man įvaizdis nesvarbus, nes esu žmogus, vertinantis rezultatą.“

Visureigiai lyg ir vyriški daiktai, bet moterys jiems vis dėlto labai simpatizuoja.
„Yra daug moterų, kurios visureigį renkasi kaip madingą aksesuarą arba vertina jį dėl to, kad aukštai sėdi ir yra didelė bagažinė. Tačiau retai pasitaiko tokių, kurios supranta, kas yra visureigis, ir puikiai moka jį valdyti. Pritariu tam, kad moteris vairuotų visureigį kaip vyras, ir norėčiau, kad mano vaikai būtų vežami juo. Vykstant karui keliuose – vienintelė išeitis, kad tavo moteris ir vaikai važiuotų didesniame metalo gabale.“
Pasirodo, galima ir moteris automobilizmo subtilybių pamokyti. Merkys Saukevičius pasakoja apie draugams organizuojamą pramogą: „Poros renkasi į Pabradės karinį poligoną. Pradžioje aiškiname, kuo visureigis skiriasi nuo įprasto „kibiro“, ką jis sugeba daryti... O vėliau liepiame vyrams persėsti į kitą mašiną, nes dažniausiai jie negali ramiai reaguoti į tai, kaip žmona „nemoka“ vairuoti. Svetimas to nedrįsta sakyti. Taigi puikiai pasiteisino idėja saviškį išmesti į kitą mašiną.“
Su tokiu užsidegimu pašnekovas pasakoja apie visureigius, net kyla klausimas, kaip tai toleravo jo šeima.

Kaip jūsų „užklasinę“ veiklą vertina artimiausi žmonės?
„Manau, kad turėdamas pomėgį aš kaip tik buvau įdomesnis savo gyvenimo moterims. Be to, nesu vienpusis, sugebu skirti laiko ir kitiems dalykams.“ Tam ir prireikia „skudurinuko“. Kiekvieną pavasarį be konkretaus plano verslininkas patraukia kuria nors kryptimi – tik apytiksliai įsivaizduodamas, kur turėtų būti galutinis kelionės taškas Ispanijoje, Kroatijoje, Bavarijoje... „Ne per sezoną lengva keliauti ir be nuoseklaus plano: atvažiuoji į uostą, pasiteirauji, kada bus artimiausias keltas, sėdi į jį, persikeli į salą, kurioje išsirenki puikiausią viešbutį... Versle viskas sudėliota į lentynėles, todėl per atostogas smagu elgtis spontaniškai. Mane atgaivina vairavimas, taigi beveik visur važiuoju mašina.“
Šalia židinio stovi televizorius, tačiau pašnekovas numoja ranka, esą televiziją vertina „blogai, labai blogai“, žiūri tik „Miliūtės žinias ir penktadienio filmą“. O knyga yra vertybė, tačiau jai per skubėjimą laiko skiria per mažai...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos