Negaliu neprisiliesti prie legendos. Ištiestą mano ranką žymus Rusijos aktorius Michailas Bojarskis (58) paspaudžia tvirtai ir su malonia šypsena veide. Tik paprašo nevadinti nei žvaigžde, nei legenda: „Nepripratau prie tokių vardų. Manau, tai – pramogų pasaulio tuštybė. Legendos yra Šaliapinas, Rachmaninovas, Vysockis... Žinote, perdėtas komplimentas skamba kaip pasityčiojimas“, – iš daugybės garsiausių sovietinių filmų pažįstamu balsu kalba aktorius.
„Keisčiausiai skamba, kai paskelbia: „Scenoje – Rusijos D’Artanjanas...“ Koks aš D’Artanjanas...“ – šypteli. Po daugybės metų pertraukos į Lietuvą jis atvyko neatsitiktinai. Ketvirtajame Lietuvos žmogaus teisių lygos organizuojamame labdaros projekte, skirtame tarptautinei Vaikų gynimo dienai „Už gražų vaiko pasaulį 2008“, Rusijos teatro ir kino aktorius dainavo su vaikų globos namų auklėtiniais.
Vaikystėje tėvų ragintas tapti muzikantu Michailas Bojarskis vis dėlto pasirinko aktoriaus profesiją. Tačiau šlovė sodraus, duslaus balso dainininko niekada neapleido. Šiuo metu aktorius neslepia daugiau laiko praleidžiantis ne teatre ar filmavimo aikštelėse, o būtent scenoje dainuodamas: „Labdaros projektai man taip pat ne naujiena: neretai koncertuoju su vaikais, dainuoju ligoniams. Toks darbas teikia didžiulį malonumą.“
Jau daug metų nekintančiu stiliumi (ūsai, juoda skrybėlė, juodas surdutas, juodi batai, kelnės ir balti marškiniai) garsėjantis Michailas Sergejevičius šįkart nustebina baltu su mėlynais užrašais šaliku. „Pažadėjau, kad jei mūsų futbolo komanda „Zenitas“ taps šalies čempione, nešiosiu jį visus metus, – paaiškina aistringas futbolo sirgalius. – Baisiausia, kad visi ir tikrina. Pabandyčiau išeiti be to šaliko, praeiviai ar pažįstami tuoj imtų klausinėti. Net parduotuvėje be jo negaliu pasirodyti. Turbūt reikės tesėti ir kitą pažadą: kadangi rusai laimėjo ir UEFA taurę, teks išgerti vienuolika su puse litro (tiek joje telpa) alkoholio. Kol kas nenusprendžiau kokio: jei tai bus alus, nors ir per vieną dieną išgerčiau, o jeigu degtinė, teks surinkti būrį draugų ir ilgiau švęsti.“ Kur kas ramiau ir be jokių lažybų jis reagavo į dar vieną Rusijos pergalę – dainininko Dimos Bilano parvežtą pirmąją vietą „Eurovizijos“ konkurse. „Tiesiog dabar šalyje visiems „papiorla“... Juokauju, gal man reikėtų sudalyvauti kokiose sporto varžybose ar nusifilmuoti Holivudo juostoje. Neabejoju, kad pasisektų – visiems dabar sekasi. Tik manau, kad tai – laikinas reiškinys. O dėl „Eurovizijos“, manau, tai buvo prodiuserių, o ne atlikėjų ar dainų konkursas. Be to, moterys man visada labiau patiko ir šiame konkurse jos buvo daug įdomesnės nei vyrai“, – diplomatiškai atskleidžia savo požiūrį.
Kada pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje?
Žinote, jau imu painioti. Pirmą sykį buvau trejų. Aiškiai tai prisimenu, bet kuo ilgiau gyvenu, tuo prasčiau įsidėmiu naujausius įvykius. Matyt, todėl, kad pirmieji įspūdžiai – patys stipriausi. Atvažiavau tada su mama ir tėčiu į gastroles Vilniuje ir sutrikau. Pamenu, atidariau vartelius, įėjau į kiemą, jie užsidarė, o aš nesuvokiau, kad atverti reikia traukiant į priešingą pusę. Stūmiau vartelius ir beprotiškai raudojau. Vaikystėje tėvai (abu aktoriai) neturėdavo kur manęs palikti, todėl trankiausi su jais po visą Sovietų Sąjungą. Iki šiol taip gyvenu, todėl galvoje viskas susimaišė: kartais neišsyk susivokiu, kuriame mieste ar šalyje prabundu. Vėliau Vilniuje vyko teatro, kuriame vaidinau, gastrolės, atvykdavau koncertuoti. Pastarąjį kartą, ko gero, prieš aštuonerius metus buvome surengę turą po Rygą, Taliną ir Vilnių. Kol dar nebuvo iširusi Sovietų Sąjunga, Baltijos šalyse filmuodavomės labai dažnai, ypač kai juostoje reikėdavo parodyti užsienį.
Ar nesinorėtų gyventi ramiau?
Norisi, ir aš to siekiu. Dažnai sakau sau: „Viskas, einu į pensiją. Kaip Brigitte Bardot veisiu kates, kovosiu už ekologiją...“ Atvažiuoju į sodybą, pabūnu tris keturias valandas ir... atgal į miestą. Neišmokau ilsėtis. Žinau, kad tai – blogai, nes dirbi prasčiau. Reikia mokėti ir dirbti, ir ilsėtis. Beje, mane nuolat kankina klausimas: kam visa tai darau? Kur bėgu, kur lekiu? Jau laikas sustoti. Maniau, jei esu laisvas menininkas, galiu daryti, ką noriu. Išėjo atvirkščiai: turiu dar daugiau darbo. Pabundu septintą ryto, sėdu į lėktuvą, skrendu į Maskvą, atidirbu, vėl į lėktuvą ir namo į Peterburgą. Taip beveik kasdien. O keltis į Maskvą nesinori. Turėjau tokią galimybę, kai dukra rinkosi studijas. Norėjau, kad čia mokytųsi, ketinau nupirkti jai butą. Bet iš gobšumo (šypteli) ar dėl to, kad negaliu gyventi didmiestyje, likome Sankt Peterburge... Maskvoje įmanoma tik dirbti, įsivaizduokite: valandą skrendi iki miesto ir penkias iš oro uosto važiuoji iki darbo vietos. Ko gero, pagrindine mano poilsio vieta jau seniai tapo lėktuvas arba traukinys.
Jūsų vaikai jau suaugę: sūnus Sergejus pasirinko ekonomikos studijas ir turi verslą, dukra Jelizaveta – kaip ir jūs, aktorystę. Kiek bendraujate su jais?
Netrukus sulauksiu antros vaikaitės. Noriu tradicinės patriarchalinės šeimos, noriu daugiau bendrauti su vaikais ir anūkais. Bet su dukra tikrai retai matausi: ji nuolat keliauja darbo reikalais, ją dabar tiesiog užpuolę teatro ir kino kūrėjai. Parėjusi namo dukra krinta be jėgų. Ji vis dar gyvena mūsų su žmona namuose. Daug ko mokausi iš Lizos: ji dalija tokius interviu žurnalistams, kad aš lyg vadovėlį galėčiau juos skaityti ir mokytis kalbėti. Dukra moka bendrauti, rinktis darbus, yra labai užsiėmusi, bet nesiblaško. Lizai siūlo milijoną, kad taptų vienos prancūzų firmos veidu, o ji geriau renkasi su ekspedicija važiuoti į Sibirą, į buvusius lagerius. Pinigai ją mažai domina. Aktoriaus talentu apdovanotas ir sūnus. Jis baigė konservatoriją, grojo fortepijonu, perspektyvos buvo puikios. O paskui pareiškė, kad nenori prie gastronomo stovėti su ištiesta skrybėle ir skambinti gitara, todėl nuėjo į verslo mokyklą. Baigė ekonomikos fakultetą. Dabar ir verslą turi, ir muziką kuria, leidžia tokius albumus, kokius nori. Greitai išeis trečioji jo kompaktinė plokštelė. Sūnų ir dukrą sieja ypatingas ryšys. Jiedu su Liza vienas kitą myli turbūt net labiau nei mudu su Larisa.
Kas turėtų atsitikti, kad rastumėte daugiau laiko šeimai?
Jeigu nustotų mokėti pinigus... Sovietmečiu gaudavau tik algą teatre. Tuo metu ji buvo pati mažiausia šalyje. Juk visi žinojo, kad aktoriai gali dirbti ir nemokamai, nes jiems reikia tik vieno – pakilti į sceną. Paskui ėmė mokėti gerus pinigus. Vyko bankų prezentacijos, oligarchų gimtadieniai... Iškviesdavo net į Maldyvus ar Monaką kelias dainas atlikti. Galėdavai pasakyti bet kokią kainą. Po tokius vakarėlius ne tik geriausi Rusijos artistai važinėja. Net Eltonas Johnas gali koncertuoti dešimčiai svečių... Tokios pramogos labai paplito tarp Rusijos oligarchų. Kadangi pasiūlymų iki šiol gaunu, sudėtinga atsisakyti. Man ir dabar baisu ištarti, kokios tos sumos. Turbūt tėvai mane bartų, kad už tokius pinigus tik tiek duodu žmonėms... Bet dėl labai įdomaus darbo, vaidmens galiu ir nemokamai dirbti. Dabar daug kas grindžiama tik pinigais. Tie trijų šimtų serijų ilgumo serialai... Man paskambino ir pakvietė filmuotis. Pasakiau, kad norėčiau perskaityti scenarijų. „O jis dar neparašytas, – išgirdau. – Iškart filmuosime...“ Aš taip negaliu: turiu žinoti, ką vaidinsiu, kaip, kur. Vis dar nepriprantu prie tokios kūrybos: penkiasdešimt procentų – pokalbiai, dešimt – seksas, dar dešimt – muštynės... Kalbėk, ką nori. Ne tekstas, o šiukšlės. Paėmiau nuo dukters stalo vieną scenarijų pavartyti. O ten – vien keiksmažodžiai, nesuprantama leksika. „Tėti, tu nieko nesupranti, aš tai gražesniais žodžiais pasakysiu...“ Gal esu seno raugo žmogus, man sunku tai suprasti. Yra režisierių, kurie mėgsta nurenginėti. Dukra atėjo: „Tėti, režisierius mūsų prašo nusirengti...“ Sakau: „Nebijok, kai tik paprašys, kviesk mane. Viską sutvarkysiu, pats visus nurengsiu...“
Įdomių darbų kine dabar neturiu. Net šiek tiek nusivyliau tuo, ką darau. Kai sustojau ir pagalvojau, pamačiau, kad nebuvo dėl ko plėšytis. Gyvenimą reikia vertinti labiau nei darbą. Praleidau tiek pavasarių ir nepamačiau, kaip skleidžiasi pumpurai, kaip bitės renka medų, kaip iškrinta pirmas sniegas... Gyvenimas labai įdomus ir trumpas. O mes nebeturime laiko nei su tėvais pasikalbėti, nei vaikų pamatyti, nei išpažinti nuodėmių, nei protingos knygos perskaityti. Pasodinti medį dažnas dar spėja, namą pastatyti irgi gana paprasta, o štai auklėti sūnų tampa visai nesvarbus. Gal dėl to, kad mano žmona labai gera, neleido mūsų šeimai iširti.
Judu su žmona aktore Larisa Luppian – tarsi daugumos pramogų pasaulio porų išimtis ir jau daugiau nei trisdešimt metų esate kartu. Vadinasi, randate laiko bent jau jai pasakyti gerą žodį, komplimentą? Juk visi įsivaizduoja, kad D’Artanjano vaidmens atlikėjas negali būti neromantiškas.
Mūsų namuose komplimentų niekas rimtai nesako. Ir D’Artanjano įvaizdis – klaidingas. Mūsų šeima nėra ideali ir romantiška. Ji – pati paprasčiausia, turinti daug kam būdingų problemų, būna ir barnių, ašarų, susitaikymų. Labai nusibodo visuose interviu girdėti tą patį: „O kaip jūs tiek metų kartu?.. Ar tiesa, kad namie grojate gitara?“ Niekada to nedariau! Namie yra paprasčiausia buitis. Taip, mes vienos profesijos atstovai, dažnai aptariame kokį filmą ar spektaklį. Seniau važiuodavome kartu atostogauti, o dabar didžiausias malonumas – dviese pabūti sode, užsikurti pirtelę, išsivirti bulvių su silkute, išgerti po taurę degtinės, pasivaikščioti miške. Paprasčiausi gyvenimo malonumai.
Kas tada jus su žmona sieja?
Manau, pripratimas. Kad ir kaip neromantiškai tai skambėtų. O kaip kitaip?
Jūsų šeima išvengė minčių apie skyrybas?
Tokios mintys ateina ir išeina. Moku svarstyti blaiviai: na, išsiskyriau, bet sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau pabusti šalia kokios kitos moters. Mes su Larisa panašūs: labai nemėgstame ką nors keisti. Galime susipykti, bet ginčas nėra priežastis skirtis, greičiau – taikytis.
O kaip meilė?
Nesu įsitikinęs, kad ji apskritai egzistuoja. Gal tik knygose, filmuose. Du žmonės vienas kitą traukia, nori būti kartu, sukuria šeimą, tada prasideda niūri kasdienybė. Štai tada prireikia visai kitokių savybių – kantrybės, pagarbos. Pažiūrėkite, kūriniuose apie didžiąją meilę herojai paprastai žūva arba pasaka baigiasi, nes nebeaišku, ką jiems veikti. Mėgstamiausia mano pasaka – apie auksinę žuvelę. Gyveno senelis su senele ant žydros jūros kranto... Manau, filosofiškai tai – kur kas tikslesnis kūrinys. Jame mokoma sugyventi taikiai ir darniai. „Gyveno jie ilgai ir laimingai, mirė tą pačią dieną...“ – man šioje frazėje meilės daugiausia. Pažįstu tūkstančius šeimų, kurių nariai susituokę ne po vieną kartą, o našlys ar našlė vedė arba tekėjo po laidotuvių praėjus vos keliems mėnesiams. Vadinasi, aname gyvenime meilės nebuvo? Jeigu žmogus septynis kartus veda? Negi kaskart tiki, kad myli pirmą ir paskutinį sykį? Juk meilė – kaip degtukas: plyksteli ir sudega iki paties galiuko. Aš visos degtukų dėžutės neturiu... Taip, man patinka daugybė moterų ir aš tikrai nepraleidžiu progos joms asistuoti. Žmona tam visai neprieštarauja. Ji dabar rūpinasi vaikais. Tas jausmas man peraugo į meilę vaikams. Šito ir norėjau, nes ieškodamas žmonos pirmiausia rinkausi gerą būsimų vaikų motiną. Manau, vyrui tai – svarbiausia. Žodis „meilė“ turi labai daug niuansų. Kai kambaryje esate dviese – ji vienokia. O praverkite duris į pasaulį ir daug kas pasirodys visai kitaip. Meilė turi būti protinga. Aistra greitai užgęsta. Tik pasitelkęs patirtį, protą gali nuspręsti, kad be šito žmogaus nebegalėsi būti. Tada ateina ramybė, supratimas, kad šalia – žmogus, su kuriuo nori kartu pabusti, keliauti, auginti vaikus ir pasitikti senatvę.
Gerbėjos vis dar būriuojasi prie jūsų namų?
Būna, būna... Bet aš gana aštrus žmogus, daugumos atsikračiau... Gerbėjos ir gerbėjai dažnai elgiasi neadekvačiai. Labai malonu, kai gerbia tavo darbą ir ateina jo pasižiūrėti, bet nesuprantu, ko laukti prie namų slenksčio. Aš niekada nestovėčiau prie Johno Lennono ar Vladimiro Vysockio namų. Manau, tai auklėjimo stoka.
Kaip atsikratote gerbėjų?
Išbandyta daugelis metodų: galiu išeiti pro kitas, ne paradines, duris. Gelbsti automobilis. Galų gale dabar tų gerbėjų nebe tiek daug. Ir aš nedarau to, ko jos iš manęs tikisi: neišlendu pro langą, nerėkauju ir nevaikau jų. Nors dabar madinga, aš „nesipiarinu“. Ir gerbėjams pasidarė nuobodu, kad nebeatitinku žvaigždės kriterijų: nerūkau „žolės“, nesidarau tatuiruočių, nekeičiu moterų... O į biblioteką mažai kas eina...
Tai štai kur jus galima pamatyti!
Retkarčiais.
Buvo gerbėjų, kurios pačios siūlė ranką ir širdį?
Širdį pasiimdavau, ranką – palikdavau (juokiasi). Aišku, visko buvo. Ir pats esu ne kartą susižavėjęs moterimis, ir moterys – manimi. Netikiu sutuoktinių ištikimybe. Apskritai šiek tiek pavydo – sveika. Žmona kartais turėtų pašokti su kokiu gražiu kavalieriumi, kad truputį sujauktų sutuoktinio ramybę. O šis – su kokia gražuole... Tai – kaitina kraują.
Kaip į kalbas ir gandus apie begalę jūsų romanų reagavo žmona?
Žinote, ji unikalus žmogus: nekreipė jokio dėmesio, leido man daryti viską, ką norėjau. Jeigu būtų beprotiškai pavydėjusi, turbūt būčiau nuo jos pabėgęs. Žmonos ramybė man kėlė pagarbą, jaučiau dėkingumą. Ji niekada nėra manęs klaususi, nei kur buvau naktį, nei kur važiavau, nei kada grįžau. Klausdavo tik ar noriu valgyti, ar nepavargau, kaip sekėsi. Jei grįždavau iš mėnesį trukusių gastrolių, paklausdavo: „Turėjai ten kokią moterį?“
O gal tai reiškia, kad jūsų nemylėjo?
Greičiau ji yra gudri, o gal tokio santūraus charakterio. Estė juk. Turiu pasakyti, kad man patinka trapios šviesiaplaukės moterys. Ji tokia ir yra: trapi, fiziniams darbams neskirta moteris. Mano manymu, tai – tikros moters įsikūnijimas. Moters, kurią reikia globoti ir saugoti. Tai visą gyvenimą ir dariau.
Ne kartą pabrėžėte, kad esate sovietinis žmogus. O ar kada norėjote gyventi ne tais laikais?
Gyventi reikia šiandien ir dabar. Kito laiko nebus. Tada irgi buvo daug gražių dalykų – mes buvome jauni, o jaunystei nieko nereikia: tik žavios moters šalia, draugų ir butelio vyno. Nei automobilių, nei namų, nei populiarumo. Tas metas buvo naivesnis ir švaresnis. Bet į tuos laikus nenorėčiau grįžti, nes jau įpratau gyventi kitaip. Man tik apmaudu dėl tėvų, kad niekada nebuvo užsienyje, nesėdėjo prie gero automobilio vairo, nevalgė gardumynų. Bet jie taip pat buvo laimingi. Šiais laikais viskas perkama ir parduodama. Tačiau ir tai praeis. Gal po trijų šimtų metų gyvensiantiems žmonėms atrodysime baisiai nelaimingi, per daug susirūpinę dėl kažkokios naftos, dujų, politikos, pinigų... Reikia gyventi pagal Dievo nurodymus. Jie visais laikais vienodi: privalai stengtis būti geras, nedaryti kitam blogo, turėti gerą žmoną, vaikus ir darbą. Visais laikais tai buvo pačios didžiausios vertybės. Aš viskuo patenkintas. Pagrindinė mano scena – mano namai. Ten yra visi jausmai, kuriuos norėjau ir noriu išgyventi.
„Keisčiausiai skamba, kai paskelbia: „Scenoje – Rusijos D’Artanjanas...“ Koks aš D’Artanjanas...“ – šypteli. Po daugybės metų pertraukos į Lietuvą jis atvyko neatsitiktinai. Ketvirtajame Lietuvos žmogaus teisių lygos organizuojamame labdaros projekte, skirtame tarptautinei Vaikų gynimo dienai „Už gražų vaiko pasaulį 2008“, Rusijos teatro ir kino aktorius dainavo su vaikų globos namų auklėtiniais.
Vaikystėje tėvų ragintas tapti muzikantu Michailas Bojarskis vis dėlto pasirinko aktoriaus profesiją. Tačiau šlovė sodraus, duslaus balso dainininko niekada neapleido. Šiuo metu aktorius neslepia daugiau laiko praleidžiantis ne teatre ar filmavimo aikštelėse, o būtent scenoje dainuodamas: „Labdaros projektai man taip pat ne naujiena: neretai koncertuoju su vaikais, dainuoju ligoniams. Toks darbas teikia didžiulį malonumą.“
Jau daug metų nekintančiu stiliumi (ūsai, juoda skrybėlė, juodas surdutas, juodi batai, kelnės ir balti marškiniai) garsėjantis Michailas Sergejevičius šįkart nustebina baltu su mėlynais užrašais šaliku. „Pažadėjau, kad jei mūsų futbolo komanda „Zenitas“ taps šalies čempione, nešiosiu jį visus metus, – paaiškina aistringas futbolo sirgalius. – Baisiausia, kad visi ir tikrina. Pabandyčiau išeiti be to šaliko, praeiviai ar pažįstami tuoj imtų klausinėti. Net parduotuvėje be jo negaliu pasirodyti. Turbūt reikės tesėti ir kitą pažadą: kadangi rusai laimėjo ir UEFA taurę, teks išgerti vienuolika su puse litro (tiek joje telpa) alkoholio. Kol kas nenusprendžiau kokio: jei tai bus alus, nors ir per vieną dieną išgerčiau, o jeigu degtinė, teks surinkti būrį draugų ir ilgiau švęsti.“ Kur kas ramiau ir be jokių lažybų jis reagavo į dar vieną Rusijos pergalę – dainininko Dimos Bilano parvežtą pirmąją vietą „Eurovizijos“ konkurse. „Tiesiog dabar šalyje visiems „papiorla“... Juokauju, gal man reikėtų sudalyvauti kokiose sporto varžybose ar nusifilmuoti Holivudo juostoje. Neabejoju, kad pasisektų – visiems dabar sekasi. Tik manau, kad tai – laikinas reiškinys. O dėl „Eurovizijos“, manau, tai buvo prodiuserių, o ne atlikėjų ar dainų konkursas. Be to, moterys man visada labiau patiko ir šiame konkurse jos buvo daug įdomesnės nei vyrai“, – diplomatiškai atskleidžia savo požiūrį.
Kada pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje?
Žinote, jau imu painioti. Pirmą sykį buvau trejų. Aiškiai tai prisimenu, bet kuo ilgiau gyvenu, tuo prasčiau įsidėmiu naujausius įvykius. Matyt, todėl, kad pirmieji įspūdžiai – patys stipriausi. Atvažiavau tada su mama ir tėčiu į gastroles Vilniuje ir sutrikau. Pamenu, atidariau vartelius, įėjau į kiemą, jie užsidarė, o aš nesuvokiau, kad atverti reikia traukiant į priešingą pusę. Stūmiau vartelius ir beprotiškai raudojau. Vaikystėje tėvai (abu aktoriai) neturėdavo kur manęs palikti, todėl trankiausi su jais po visą Sovietų Sąjungą. Iki šiol taip gyvenu, todėl galvoje viskas susimaišė: kartais neišsyk susivokiu, kuriame mieste ar šalyje prabundu. Vėliau Vilniuje vyko teatro, kuriame vaidinau, gastrolės, atvykdavau koncertuoti. Pastarąjį kartą, ko gero, prieš aštuonerius metus buvome surengę turą po Rygą, Taliną ir Vilnių. Kol dar nebuvo iširusi Sovietų Sąjunga, Baltijos šalyse filmuodavomės labai dažnai, ypač kai juostoje reikėdavo parodyti užsienį.
Ar nesinorėtų gyventi ramiau?
Norisi, ir aš to siekiu. Dažnai sakau sau: „Viskas, einu į pensiją. Kaip Brigitte Bardot veisiu kates, kovosiu už ekologiją...“ Atvažiuoju į sodybą, pabūnu tris keturias valandas ir... atgal į miestą. Neišmokau ilsėtis. Žinau, kad tai – blogai, nes dirbi prasčiau. Reikia mokėti ir dirbti, ir ilsėtis. Beje, mane nuolat kankina klausimas: kam visa tai darau? Kur bėgu, kur lekiu? Jau laikas sustoti. Maniau, jei esu laisvas menininkas, galiu daryti, ką noriu. Išėjo atvirkščiai: turiu dar daugiau darbo. Pabundu septintą ryto, sėdu į lėktuvą, skrendu į Maskvą, atidirbu, vėl į lėktuvą ir namo į Peterburgą. Taip beveik kasdien. O keltis į Maskvą nesinori. Turėjau tokią galimybę, kai dukra rinkosi studijas. Norėjau, kad čia mokytųsi, ketinau nupirkti jai butą. Bet iš gobšumo (šypteli) ar dėl to, kad negaliu gyventi didmiestyje, likome Sankt Peterburge... Maskvoje įmanoma tik dirbti, įsivaizduokite: valandą skrendi iki miesto ir penkias iš oro uosto važiuoji iki darbo vietos. Ko gero, pagrindine mano poilsio vieta jau seniai tapo lėktuvas arba traukinys.
Jūsų vaikai jau suaugę: sūnus Sergejus pasirinko ekonomikos studijas ir turi verslą, dukra Jelizaveta – kaip ir jūs, aktorystę. Kiek bendraujate su jais?
Netrukus sulauksiu antros vaikaitės. Noriu tradicinės patriarchalinės šeimos, noriu daugiau bendrauti su vaikais ir anūkais. Bet su dukra tikrai retai matausi: ji nuolat keliauja darbo reikalais, ją dabar tiesiog užpuolę teatro ir kino kūrėjai. Parėjusi namo dukra krinta be jėgų. Ji vis dar gyvena mūsų su žmona namuose. Daug ko mokausi iš Lizos: ji dalija tokius interviu žurnalistams, kad aš lyg vadovėlį galėčiau juos skaityti ir mokytis kalbėti. Dukra moka bendrauti, rinktis darbus, yra labai užsiėmusi, bet nesiblaško. Lizai siūlo milijoną, kad taptų vienos prancūzų firmos veidu, o ji geriau renkasi su ekspedicija važiuoti į Sibirą, į buvusius lagerius. Pinigai ją mažai domina. Aktoriaus talentu apdovanotas ir sūnus. Jis baigė konservatoriją, grojo fortepijonu, perspektyvos buvo puikios. O paskui pareiškė, kad nenori prie gastronomo stovėti su ištiesta skrybėle ir skambinti gitara, todėl nuėjo į verslo mokyklą. Baigė ekonomikos fakultetą. Dabar ir verslą turi, ir muziką kuria, leidžia tokius albumus, kokius nori. Greitai išeis trečioji jo kompaktinė plokštelė. Sūnų ir dukrą sieja ypatingas ryšys. Jiedu su Liza vienas kitą myli turbūt net labiau nei mudu su Larisa.
Kas turėtų atsitikti, kad rastumėte daugiau laiko šeimai?
Jeigu nustotų mokėti pinigus... Sovietmečiu gaudavau tik algą teatre. Tuo metu ji buvo pati mažiausia šalyje. Juk visi žinojo, kad aktoriai gali dirbti ir nemokamai, nes jiems reikia tik vieno – pakilti į sceną. Paskui ėmė mokėti gerus pinigus. Vyko bankų prezentacijos, oligarchų gimtadieniai... Iškviesdavo net į Maldyvus ar Monaką kelias dainas atlikti. Galėdavai pasakyti bet kokią kainą. Po tokius vakarėlius ne tik geriausi Rusijos artistai važinėja. Net Eltonas Johnas gali koncertuoti dešimčiai svečių... Tokios pramogos labai paplito tarp Rusijos oligarchų. Kadangi pasiūlymų iki šiol gaunu, sudėtinga atsisakyti. Man ir dabar baisu ištarti, kokios tos sumos. Turbūt tėvai mane bartų, kad už tokius pinigus tik tiek duodu žmonėms... Bet dėl labai įdomaus darbo, vaidmens galiu ir nemokamai dirbti. Dabar daug kas grindžiama tik pinigais. Tie trijų šimtų serijų ilgumo serialai... Man paskambino ir pakvietė filmuotis. Pasakiau, kad norėčiau perskaityti scenarijų. „O jis dar neparašytas, – išgirdau. – Iškart filmuosime...“ Aš taip negaliu: turiu žinoti, ką vaidinsiu, kaip, kur. Vis dar nepriprantu prie tokios kūrybos: penkiasdešimt procentų – pokalbiai, dešimt – seksas, dar dešimt – muštynės... Kalbėk, ką nori. Ne tekstas, o šiukšlės. Paėmiau nuo dukters stalo vieną scenarijų pavartyti. O ten – vien keiksmažodžiai, nesuprantama leksika. „Tėti, tu nieko nesupranti, aš tai gražesniais žodžiais pasakysiu...“ Gal esu seno raugo žmogus, man sunku tai suprasti. Yra režisierių, kurie mėgsta nurenginėti. Dukra atėjo: „Tėti, režisierius mūsų prašo nusirengti...“ Sakau: „Nebijok, kai tik paprašys, kviesk mane. Viską sutvarkysiu, pats visus nurengsiu...“
Įdomių darbų kine dabar neturiu. Net šiek tiek nusivyliau tuo, ką darau. Kai sustojau ir pagalvojau, pamačiau, kad nebuvo dėl ko plėšytis. Gyvenimą reikia vertinti labiau nei darbą. Praleidau tiek pavasarių ir nepamačiau, kaip skleidžiasi pumpurai, kaip bitės renka medų, kaip iškrinta pirmas sniegas... Gyvenimas labai įdomus ir trumpas. O mes nebeturime laiko nei su tėvais pasikalbėti, nei vaikų pamatyti, nei išpažinti nuodėmių, nei protingos knygos perskaityti. Pasodinti medį dažnas dar spėja, namą pastatyti irgi gana paprasta, o štai auklėti sūnų tampa visai nesvarbus. Gal dėl to, kad mano žmona labai gera, neleido mūsų šeimai iširti.
Judu su žmona aktore Larisa Luppian – tarsi daugumos pramogų pasaulio porų išimtis ir jau daugiau nei trisdešimt metų esate kartu. Vadinasi, randate laiko bent jau jai pasakyti gerą žodį, komplimentą? Juk visi įsivaizduoja, kad D’Artanjano vaidmens atlikėjas negali būti neromantiškas.
Mūsų namuose komplimentų niekas rimtai nesako. Ir D’Artanjano įvaizdis – klaidingas. Mūsų šeima nėra ideali ir romantiška. Ji – pati paprasčiausia, turinti daug kam būdingų problemų, būna ir barnių, ašarų, susitaikymų. Labai nusibodo visuose interviu girdėti tą patį: „O kaip jūs tiek metų kartu?.. Ar tiesa, kad namie grojate gitara?“ Niekada to nedariau! Namie yra paprasčiausia buitis. Taip, mes vienos profesijos atstovai, dažnai aptariame kokį filmą ar spektaklį. Seniau važiuodavome kartu atostogauti, o dabar didžiausias malonumas – dviese pabūti sode, užsikurti pirtelę, išsivirti bulvių su silkute, išgerti po taurę degtinės, pasivaikščioti miške. Paprasčiausi gyvenimo malonumai.
Kas tada jus su žmona sieja?
Manau, pripratimas. Kad ir kaip neromantiškai tai skambėtų. O kaip kitaip?
Jūsų šeima išvengė minčių apie skyrybas?
Tokios mintys ateina ir išeina. Moku svarstyti blaiviai: na, išsiskyriau, bet sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau pabusti šalia kokios kitos moters. Mes su Larisa panašūs: labai nemėgstame ką nors keisti. Galime susipykti, bet ginčas nėra priežastis skirtis, greičiau – taikytis.
O kaip meilė?
Nesu įsitikinęs, kad ji apskritai egzistuoja. Gal tik knygose, filmuose. Du žmonės vienas kitą traukia, nori būti kartu, sukuria šeimą, tada prasideda niūri kasdienybė. Štai tada prireikia visai kitokių savybių – kantrybės, pagarbos. Pažiūrėkite, kūriniuose apie didžiąją meilę herojai paprastai žūva arba pasaka baigiasi, nes nebeaišku, ką jiems veikti. Mėgstamiausia mano pasaka – apie auksinę žuvelę. Gyveno senelis su senele ant žydros jūros kranto... Manau, filosofiškai tai – kur kas tikslesnis kūrinys. Jame mokoma sugyventi taikiai ir darniai. „Gyveno jie ilgai ir laimingai, mirė tą pačią dieną...“ – man šioje frazėje meilės daugiausia. Pažįstu tūkstančius šeimų, kurių nariai susituokę ne po vieną kartą, o našlys ar našlė vedė arba tekėjo po laidotuvių praėjus vos keliems mėnesiams. Vadinasi, aname gyvenime meilės nebuvo? Jeigu žmogus septynis kartus veda? Negi kaskart tiki, kad myli pirmą ir paskutinį sykį? Juk meilė – kaip degtukas: plyksteli ir sudega iki paties galiuko. Aš visos degtukų dėžutės neturiu... Taip, man patinka daugybė moterų ir aš tikrai nepraleidžiu progos joms asistuoti. Žmona tam visai neprieštarauja. Ji dabar rūpinasi vaikais. Tas jausmas man peraugo į meilę vaikams. Šito ir norėjau, nes ieškodamas žmonos pirmiausia rinkausi gerą būsimų vaikų motiną. Manau, vyrui tai – svarbiausia. Žodis „meilė“ turi labai daug niuansų. Kai kambaryje esate dviese – ji vienokia. O praverkite duris į pasaulį ir daug kas pasirodys visai kitaip. Meilė turi būti protinga. Aistra greitai užgęsta. Tik pasitelkęs patirtį, protą gali nuspręsti, kad be šito žmogaus nebegalėsi būti. Tada ateina ramybė, supratimas, kad šalia – žmogus, su kuriuo nori kartu pabusti, keliauti, auginti vaikus ir pasitikti senatvę.
Gerbėjos vis dar būriuojasi prie jūsų namų?
Būna, būna... Bet aš gana aštrus žmogus, daugumos atsikračiau... Gerbėjos ir gerbėjai dažnai elgiasi neadekvačiai. Labai malonu, kai gerbia tavo darbą ir ateina jo pasižiūrėti, bet nesuprantu, ko laukti prie namų slenksčio. Aš niekada nestovėčiau prie Johno Lennono ar Vladimiro Vysockio namų. Manau, tai auklėjimo stoka.
Kaip atsikratote gerbėjų?
Išbandyta daugelis metodų: galiu išeiti pro kitas, ne paradines, duris. Gelbsti automobilis. Galų gale dabar tų gerbėjų nebe tiek daug. Ir aš nedarau to, ko jos iš manęs tikisi: neišlendu pro langą, nerėkauju ir nevaikau jų. Nors dabar madinga, aš „nesipiarinu“. Ir gerbėjams pasidarė nuobodu, kad nebeatitinku žvaigždės kriterijų: nerūkau „žolės“, nesidarau tatuiruočių, nekeičiu moterų... O į biblioteką mažai kas eina...
Tai štai kur jus galima pamatyti!
Retkarčiais.
Buvo gerbėjų, kurios pačios siūlė ranką ir širdį?
Širdį pasiimdavau, ranką – palikdavau (juokiasi). Aišku, visko buvo. Ir pats esu ne kartą susižavėjęs moterimis, ir moterys – manimi. Netikiu sutuoktinių ištikimybe. Apskritai šiek tiek pavydo – sveika. Žmona kartais turėtų pašokti su kokiu gražiu kavalieriumi, kad truputį sujauktų sutuoktinio ramybę. O šis – su kokia gražuole... Tai – kaitina kraują.
Kaip į kalbas ir gandus apie begalę jūsų romanų reagavo žmona?
Žinote, ji unikalus žmogus: nekreipė jokio dėmesio, leido man daryti viską, ką norėjau. Jeigu būtų beprotiškai pavydėjusi, turbūt būčiau nuo jos pabėgęs. Žmonos ramybė man kėlė pagarbą, jaučiau dėkingumą. Ji niekada nėra manęs klaususi, nei kur buvau naktį, nei kur važiavau, nei kada grįžau. Klausdavo tik ar noriu valgyti, ar nepavargau, kaip sekėsi. Jei grįždavau iš mėnesį trukusių gastrolių, paklausdavo: „Turėjai ten kokią moterį?“
O gal tai reiškia, kad jūsų nemylėjo?
Greičiau ji yra gudri, o gal tokio santūraus charakterio. Estė juk. Turiu pasakyti, kad man patinka trapios šviesiaplaukės moterys. Ji tokia ir yra: trapi, fiziniams darbams neskirta moteris. Mano manymu, tai – tikros moters įsikūnijimas. Moters, kurią reikia globoti ir saugoti. Tai visą gyvenimą ir dariau.
Ne kartą pabrėžėte, kad esate sovietinis žmogus. O ar kada norėjote gyventi ne tais laikais?
Gyventi reikia šiandien ir dabar. Kito laiko nebus. Tada irgi buvo daug gražių dalykų – mes buvome jauni, o jaunystei nieko nereikia: tik žavios moters šalia, draugų ir butelio vyno. Nei automobilių, nei namų, nei populiarumo. Tas metas buvo naivesnis ir švaresnis. Bet į tuos laikus nenorėčiau grįžti, nes jau įpratau gyventi kitaip. Man tik apmaudu dėl tėvų, kad niekada nebuvo užsienyje, nesėdėjo prie gero automobilio vairo, nevalgė gardumynų. Bet jie taip pat buvo laimingi. Šiais laikais viskas perkama ir parduodama. Tačiau ir tai praeis. Gal po trijų šimtų metų gyvensiantiems žmonėms atrodysime baisiai nelaimingi, per daug susirūpinę dėl kažkokios naftos, dujų, politikos, pinigų... Reikia gyventi pagal Dievo nurodymus. Jie visais laikais vienodi: privalai stengtis būti geras, nedaryti kitam blogo, turėti gerą žmoną, vaikus ir darbą. Visais laikais tai buvo pačios didžiausios vertybės. Aš viskuo patenkintas. Pagrindinė mano scena – mano namai. Ten yra visi jausmai, kuriuos norėjau ir noriu išgyventi.
