„Ne taip seniai pagalvojau, kiek sielai artimų žmonių galėčiau pasikviesti prie laužo, kur bendrautume be jokių „pardon", nereikėtų vienas kitam pasakoti biografijų ir paisyti statuso. Suskaičiavau šešis", - apsidžiaugia neseniai penkiasdešimtmetį atšventęs Vilniaus mažojo teatro aktorius Mindaugas Capas. Žinoma, jeigu būtų pakviesti visi pažįstami ir bičiuliai, ne vienas ratas aplink laužavietę susispiestų.
„Su amžiumi imi tausoti žmones. Nereikia prie jų prisirišti, bet reikia turėti ir žinoti, kad jie yra. Tikiu, kad fluidai lemia, su kuo būti gera, o kas net ramiai būdamas nervina. Dėl tokių neverta gaišti laiko. Noriu kiekvieną gyvenimo akimirką skanauti, kaip skanaujame maisto, gėrimų. Aš mokausi skanauti bendravimą su žmonėmis", - neslepia aktorius.
Rusnės vaikas
Nustembu, kai paklaustas, kodėl pasirinko aktoriaus profesiją, Mindaugas akimirką suklūsta ir prisipažįsta: „Uždavei patį sunkiausią klausimą. Mano kolegos apie tai kuria anekdotus (šypsosi). Pamenu, kaip svajojau išplaukti į jūrą. Mat vienas giminaitis buvo kapitonas. Ir veterinarija traukė. Vaikystėje labai mylėjau gyvūnus. Parsinešdavau į namus benamių katinukų, slėpdavau nuo tėvų rūsyje ir rūpindavausi, kad būtų paėdę, sveiki. Pamenu, mama tada sakė: „Vaikeli, tu taip myli katinus, pamatysi, per tavo vestuves saulė žeme ridinėsis." Taip gamta už gera atsilygina geriems žmonėms. O dieną prieš vestuves pustė, snigo. Balandžio pradžia buvo. Sakau mamai: „Tai kur tie bobučių burtai? Eina viskas perniek." Bet kitą dieną saulė plieskė nuo ankstyvo ryto ir buvo taip šilta, kad svečiai be švarkų vaikščiojo", - į tolimus laikus nuklysta aktorius.
Pagaliau pavyksta išsiaiškinti, kad už tai, jog pasirinko aktoriaus profesiją, bene labiausiai turi būti dėkingas savo auklėtojai iš Rokiškio kultūros mokyklos, nes gabų auklėtinį ji skatino rinktis tuometę konservatoriją. Mindaugui pavyko iš pirmo karto, nors konkursas buvo labai didelis ir tais metais stojo nemažai aktorių, režisierių atžalų. „Buvau tarp tuometinio elito, - pripažįsta. - Viskas man atrodė nauja. Vilnius buvo visai nepažįstamas. Kai kurie į aktorinį stojo antrą ar net trečią kartą. Pamenu, vaikščiodavo koridoriais ir kažkokius kalbos pratimus kartodavo arba kažką gargaliuodavo. Viskas mane stebino. Sunkūs buvo ties stojamieji, jeigu nebūtų pasisekę, antrą kartą tikriausiai nebūčiau bandęs. Manau, ne mažiau įtakos renkantis profesiją turi vaikystėje patirti įspūdžiai. Maniškė buvo labai graži ir paslaptinga.
Iki šeštos klasės augau Rusnėje. Tas miestelis iki šiol man - lyg paslaptinga moteris. Nežinau, kaip su ja elgtis. Gal todėl ir įdomi. Jeigu vasarą teatras nevyksta į gastroles, būtinai važiuoju į Rusnę. Kartą matau: mano medyje, kuris auga prie buvusio tėvų namo, laipioja vaikai. Toks pyktis apėmė, porą sekundžių svarsčiau, gal juos išvyti. Bet paskui pagalvojau: ką aš čia dabar sau leidžiu (juokiasi). Patinka man tas kraštas, ten visada gerai išsimiegu, pailsiu. Koks jis paslaptingas! Rusnėje kitokia kultūra nei visoje Lietuvoje ir net Žemaitijoje. Daug vokiečių įtakos, likusios iki šiol. Pamenu, tėvelio draugai buvo keistais vardais, kurių kitose Lietuvos vietose neišgirsi. Tuo metu dar nebuvo tilto į Rusnę, todėl, norint nuvažiuoti į Šilutę, tekdavo keltis laivu. Kiekviena šeima turėjo valtį kaip dabar mašiną ar dviratį. Mes su draugais iš Kaliningrado srities perkeldavome rusus, kurie Rusnėje maišais pirkdavo maisto produktų. Apsiprekinusius perkeldavome atgal. Už tai gaudavome dešimt kapeikų. Pamenu, kai kas nors paklausdavo, iš kur esu kilęs, ir sužinodavo, kad iš Rusnės, padarydavo išvadą: žvejas. Bet ten visi tokie buvo. Skirvytėje ar Atmatoje pasigauti žuvų buvo taip pat paprasta, kaip nueiti į mišką grybauti (šypsosi).
O kokios stintų savaitės būdavo! Visas miestelis jomis kvepėdavo. Mes, vaikai, kepdavome stintas laužuose iki paryčių. Užmigdavome, tėvai ant rankų namo parsinešdavo. Tuo metu Rusnėje sklandė ypatinga dvasia. Pamenu, atvažiuodavo draugų ar giminaičių, prikraudavome stintų po pusmaišį ar maišą. Tada parduoti buvo gėda. Niekas jų nevertino kaip žuvų, o kai atvažiavau į Vilnių, nesupratau, kaip galima žuvis pirkti parduotuvėje (juokiasi). Tuo metu Rusnė buvo vadinama mažąja Amerika. Ten pirmosios užaugdavo bulvės. Rusniškiai visą Kaliningrado sritį jomis aprūpindavo. O pievos kokios!"
Rimtas reikalas su prūsu
Dar studijuodamas Mindaugas Capas pradėjo vaidinti kino filmuose. Kartu su keletu kolegų buvo pakviestas į „Amerikonišką tragediją". Tiesa, tie kadrai montuojant buvo iškirpti, bet honoraras jauniems aktoriams sumokėtas. Ir visai nemenkas. „Ta proga su kurso draugu Gintaru Mikalausku nusprendėme eiti į restoraną „Palanga" pagalvoję: „Argi mes negalime sau leisti." Jau kai šventėme, tai šventėme (juokiasi). Eiles skaitėme, kažkas iš mūsų juokėsi, merginoms šampano pirkome... Ir staiga tolumoje prie vieno staliuko pamatau taip pat konservatorijoje studijuojančią savo simpatiją smuikininkę Aleksandrą, sėdinčią su kažkokiu vaikinu. Tuo metu tarp mūsų lyg ir nieko rimto nebuvo, bet man toks pavydas sukilo. Kažkoks šlapumas į smegenis trenkė. Priėjau prie jos ir sakau: „Aleksandra, galiu duoti tau pinigų taksi, jeigu reikia, bet po dešimtos turi būti bendrabučio kambaryje." Paprastai aš taip nesielgiu. Bet ko norėti, juk aš - prūsas iš Rusnės. Kai reikalas rimtas, su mumis jokių lialia (juokiasi). O man ta situacija prilygo mirties ir gyvybės klausimui.
Su Mikalausku išėjome iš restorano, nuvažiavome į bendrabutį, bet mūsų neįleido: buvome „ne formoje". Ne bėda. Kažkokiu būdu įlipau į pirmo aukšto balkoną, užsikabinau už jo kojomis, prisitraukiau už rankų Mikalauską ir nuėjome pas Aleksandrą. Ji mūsų laukė. Pamenu, Gintaras skaitė eiles, laimino mus. Nuo tada su Aleksandra ir nebeišsiskyrėme. Supratau, kad ji - žmogus, su kuriuo noriu būti kartu. Iš tiesų studijuojant laiko meilėms ir kitiems mieliems dalykams ne tiek daug likdavo. Visi konservatorijos studentai į bendrabutį grįždavo padoriu laiku, o mes, aktoriukai, parsibelsdavome vidurnaktį ir vėliau. Ilgai repetuodavome. Režisieriai - ilgai kuriantys, laiko neskaičiuojantys menininkai (šypteli). Su Aleksandra nebeišsiskyrėme nuo trečio kurso, bet susituokėme baigę mokslus", - studijų laikus prisimena aktorius.
Sūnų pamatė po trijų mėnesių
Po studijų Mindaugui pasisekė: jis gavo paskyrimą į tuometį Valstybinį dramos teatrą, tačiau karjerai labai pakenkė armija. Kaip žinoma, jos išvengti buvo galima turint daug pinigų arba gerų pažinčių. Mindaugas nei vienu, nei kitu pasigirti negalėjo. Bet skaudžiausia buvo tai, kad tuo metu jo Aleksandra laukėsi pirmagimio.
„Sėdžiu dalinyje Estijoje, Rakverėje, ir rašau mamai sveikinimą gimtadienio proga. Ji gimusi rugsėjo pirmąją. „Ką tau, mama, galėčiau padovanoti? Gal anūkėlį?" Nepatikėsi, mano noras buvo išpildytas. Mūsų sūnus gimė rugsėjo pirmą dieną. Ir vardą atsinešė - Egidijus. Gal kito norėjome, bet pažiūrėjome į vardadienių kalendorių ir daugiau negalvojome.
Egidijų pirmą kartą pamačiau trijų mėnesių ir tik savo kapitono dėka. Važiavome į mokymus Vidurinėje Azijoje. Į Estiją grįžome per Kauną. Kapitonas man pasakė: „Turi progą aplankyti sūnų. Duodu tau savaitę. Jeigu įkliūsi, pats ir atsakysi." Nusprendžiau rizikuoti. Kaune iššokau iš važiuojančio traukinio. Pakrūmėm, pakrūmėm pasiekiau uošvių namus, kur tada su sūneliu buvo Aleksandra. Savaitė prabėgo kaip akimirka. Laimingai su dovanomis kapitonui grįžau į dalinį", - apie rizikingus poelgius, kurie suteikia tikrumo ir tvirtumo, pasakoja Mindaugas.
Vienturtis jo sūnus nepasekė nei mamos, nei tėvo pėdomis: iš pradžių studijavo istoriją, o dabar magistro diplomo siekia Mykolo Romerio universitete. „Pernai vasarą Egidijus „sukvailiojo". Nusprendė vesti. Kiekvienam tėvui atrodo, gal dar per anksti, gal tegul pagyvena dėl savęs. Bet vaikai suauga ir be mūsų sprendžia savo likimą. Ir gerai. Užtai dabar džiaugiamės penkių mėnesių anūkėliu Mariumi. Beje, mūsų marti papildė menininkų gretas. Ji - pianistė (šypsosi). Egidijus stengiasi pats rūpintis šeima, nenori iš mūsų priimti jokios pagalbos, bet aš vis bandau jį pergudrauti. Didelė vertybė, kai tarp tėvų ir vaikų išlieka artimas ryšys. Nors Egidijus panašesnis į mamą ir charakteris jo kitoks nei mano, esame artimi", - pripažįsta aktorius, save vadinantis degtuku, nors iš pažiūros to niekaip negalėtum pripažinti.
Kam reikia skaudulio?
Ar Mindaugas Capas sulaukė savo aukso amžiaus teatre, kine? „Saldžioji aktorystės duona man siejasi su filmu „Kapino Blato istorija", kurį Maksimo Gorkio kino studija kūrė drauge su kolegomis prancūzais." Lietuvis buvo atrinktas pagrindiniam vaidmeniui. Filmavimai kelis mėnesius vyko Maskvoje, Jaltoje, Kuboje, o premjeros pristatymas - Paryžiuje. „Tas filmas buvo rimtas užsikabinimas, po jo ėmė kviesti bandymams, tačiau atėjo Nepriklausomybės laikotarpis. Sovietų Sąjunga griuvo, kine prasidėjo sąstingis, o kai viskas atsigavo, rusams užteko ir savų naujosios kartos aktorių. Bet darbo man ir Lietuvoje netrūko, - optimistiškai į gyvenimo permainas žvelgia aktorius. - Važinėjau po visą šalį ir skaičiau poeziją: Antano Miškinio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Baranausko. Poezijai reikalingas skaudulys. Nebūtinai politinis. Žmogus turi skanauti eilių. Matai, ir vėl prakalbau apie skanavimą (juokiasi). Man tai labai svarbu. Jaučiu, kad Lietuvoje vėl telkiasi tas skaudulys ir kyla poezijos troškulys."
Panašu, kai jis susitelks, miestų, miestelių ir kaimų gyventojai išgirs Mindaugo Capo skaitomas eiles. Sako, jau dabar gauna laiškų su tokiais prašymais ir retsykiais apie juos pagalvoja. Tiesa, tam laiko labai neturi, nes kaip niekada daug darbo teatre. „Vėl atsigavo „Vyšnių sodas". Premjera buvo prieš šešiolika metų! Mes net rūbus išaugome, o žiūrovai vis dar nori jį žiūrėti. Jaučiame, kaip salė alsuoja ir jaučia kartu su mūsų kuriamais herojais. Kartkartėmis kažkas panašaus būna spektaklyje „Belaukiant Godo". Jis man buvo nedidelis lūžis. Tokių gyvenime nedažnai pasitaiko. Panašiai buvo su Gyčio Padegimo režisuota O'Nillo drama „Ilga dienos kelionė į naktį". Gera kompanija ten dirbo, užtai ir spektaklis suskambėjo. O dabar mano gyvenimą paįvairino serialas „Nemylimi". Ką norite, tą sakykite, bet man tai - didelis džiaugsmas", - pokalbį baigia Mindaugas ir išskuba į repeticiją. Kitą sezoną mūsų laukia premjera.
