TV žiniose originaliai orų prognozes pristatantis meteorologas Naglis Šulija nepyksta, kai aplinkiniai jį vadina orų berniuku. „O ko čia pykti?" - klausia tik ką iš „Tūkstantmečio odisėjos" sugrįžęs pašnekovas.
Visai neseniai dalyvavote buriuotojų žygio „Tūkstantmečio odisėja" sudėtingiausiame etape - plaukėte aplink Horno ragą. Papasakokite, kokį įspūdį jums padarė minėtas žygis.
Buvau šeštojo etapo narys. Turėjome tikslą apiplaukti Horno ragą, Ugnies Žemę ir išeiti į Atlanto vandenyną bei kilti toliau į šiaurę. Aš plaukiau nuo Ušuajos (piečiausio pasaulio miesto, esančio Argentinoje) iki Buenos Airių. Aplankėme ir miestą ant pasaulio krašto (Fin del Mundo). Vietiniai iš to suka neblogą turistinį versliuką: maišeliai su užrašu „Fin del Mundo", ekskursijos „Fin del Mundo", prisipažinimas meilę... Visa tai - piečiausiame pasaulio mieste, ant pasaulio krašto (šypsosi). Žmonės gyvena ir dar piečiau, bet ten jau karinės, mokslinės arba mišrios bazės, miestų nebėra.
Horno ragas, matyt, ne pati svetingiausia vieta žemėje?
Jei kalbėtume apie Ušuają ir Horno ragą - tai graži, bet nesvetinga vieta. Apie ją gali prisiklausyti visokiausių prietarų, bet abi mūsų jachtos įgulos sėkmingai tą vietą apiplaukė. Žinant gamtos specifiką, tai atrodo neįtikėtina, nes orai ten labai permainingi ir audringi. Visgi įgulos galėjo išlipti į krantą. Salelė - lyg akmens nuoplaiša. Joje net molo nėra, o jei ir būtų, atsiritančios bangos sudaužytų. Išlipdamas turi iš guminių valčių iššokti į vandenį iki kelių ir bristi bazalto akmenukais.
Plaukdamas jachta, neatitrūkote nuo tiesioginių savo darbų - prognozuoti ir pranešinėti orus?
Drauge su kolega iš Klaipėdos Valdemaru Vizbaru konsultavome jachtos įgulą dėl orų. Tiek mes, tiek jachtoje buvę vyrai matė, kas ten dėjosi, bet jūreiviai kalbėjo, jog senis Neptūnas per odisėją buvo palankus.
Kiek laiko praleidote ant vandens?
Namuose nebuvome aštuoniolika dienų. Suskaičiavome, kad per tą laiką kilo trys audros, bet pasitaikė ir labai gražių dienų, kada net burių neprireikė - vėjo visai nebuvo.
Tikriausiai per tą laiką labai atitrūkote nuo sausumos?
Absoliučiai atitrūkau (šypsosi). Pradėkime nuo to, kad ši kelionė buvo gana sunki fiziškai jau vien dėl jūrligės. Kaip sakė vienas buriuotojas, jūrlige neserga tik antys, žuvys ir idiotai. Na, yra keli procentai žmonių, kurie ja neserga, bet visiems kitiems tai - natūralus reiškinys. Man adaptacija truko dvi paras, paskui organizmas prisitaikė ir buvo labai gerai. Nors pasiilgti sausumos nespėjau. Gal per mažai laiko praėjo?
Kokiomis emocijomis jus pasitiko svetur laukiantys lietuviai?
Tiems žmonėms buvo labai svarbu, kad kažkas juos prisiminė, kad pas juos atplaukė. Gimtoji šalis iš jų nieko nenorėjo, tiesiog kvietė sugiedoti himną ir paminėti tūkstantmetį drauge. Buvo labai gera, emocijos liejosi per kraštus.
Kaip apibūdintumėte oro sąlygas, kuriomis teko keliauti?
Pietų Amerikoje gamta labai nesvetinga: nuolat purškia lietus, oras keičiasi kas 15 minučių, tai vėjas, tai lietus, tai saulytė, tai vėl škvalas... Pasakysiu taip - užsibūti ten ilgiau, nei reikia, niekas nedegė entuziazmu.
Kelionėje tikriausiai dažnai žuvienės ragavote?
Plaukiant jachta, užkibo pora tunų, tai iš jų pagamino sušių, o likusį iškepė. Visi ten kulinarai geresni ar blogesni buvo.
O jūs gaminti mėgstate?
Kiaušinienę viengungio skaniąją - visų vyrų mėgstamą patiekalą - paruošti moku, bet kulinaras nesu. Nors virtuvėje nepražūčiau (šypsosi).
Esate bene vienintelis Lietuvoje, galintis taip vaizdingai ir tiek daug papasakoti apie orus. Ilgai tam ruošiatės?
Kiekvienas barokinis teksto „užraitymas" yra gerai apgalvotas. Lietuvių kalba nepaprastai turtinga, bet aš tikrai neišnaudoju visų mūsų kalbos galimybių. Daug fantastiškų palyginimų išgirstu bendraudamas su žmonėmis. Apie lietingą ir vėsią vasarą vienas žemaitis nuo Mažeikių yra pareiškęs, jog „plaukia debesys pilvais lysvėse agurkus traiškydami". Vaizdingiau nepasakysi (šypsosi). Šiandien kalbos skalsumas nepropaguojamas dėl masinės kultūros, žmonės kalba labai skurdžiai. Tačiau tai nereiškia, jog kiekvienas iš mūsų turi pasiduoti.
Vis dažniau pasigirsta kalbų, jog keičiasi Lietuvos klimatas...
Žiemos sutrumpėjo, kiek teko kalbėti su miškininkais, Lietuvoje ėmė augti tokie augalai, kuriuos anksčiau žmonės atsiveždavo kaip didžiulę vertybę. Gamtos pokyčiai kol kas Lietuvos ūkiui įtakos nedaro.
Kaip manote, kokių pokyčių sulauksime per artimiausią dešimtmetį?
Per tą laiką būtinai pasitaikys pora sausringų vasarų, bus didelis smūgis eglynams. Spygliuočių mažės, plačialapių daugės. Šiek tiek keisis gyvūnija, žuvys ežeruose. Smarkiai abejoju, ar auginti kiaules fermose bei tvartuose bus sunkiau nei iki šiol.
Ar dažnai pažiūrite į save iš šalies, kaip atrodote ekrane?
Retkarčiais kontrolinis žvilgsnis būtinai įvyksta. Dažnai grožėtis savimi nėra prasmės. Anksčiau, kada klaidų daugiau darydavau, tekdavo žiūrėti dažniau. Dabar tik pasitikrinu.
Nepykstate, kai jus pavadina orų berniuku?
O ko čia pykti?
Na, galėtų vadinti orų vyriškiu...
Vėliau orų seneliu... (šypsosi). Čia, matyt, orų mergaitės bus kaltos. Juk esant orų mergaitėms, reikėjo ir orų berniukų, na ir kas, kad tas berniukas jau su žile galvoje. Bet, jei sako „berniukas", ką padarysi...
Kaip reaguojate, kai žadėtoji orų prognozė nepasitvirtina?
Klaidų pasitaiko, svarbu padaryti teisingas išvadas.
Išduokite, kokiu oru geriausiai jaučiatės.
Man patinka vasara. Nors kartais susidaro įspūdis, kad tikram lietuviui orai visada blogi. Lyja - blogai, saulė šviečia - blogai... Kada po kelių savaičių sausros lyja 20 min., o kažkas tampydamas už rankovės klausia, kada bus geras oras, suprantu, kad žmogus klausia tikrai ne apie orus. Jis užduoda amžiną egzistencinį lietuvio klausimą: kada bus gerai man? Bet tai taip abstraktu... Tikram lietuviui orai visada blogi, toks jau nacionalinis mūsų bruožas (šypsosi).
Matote iš to išeitį?
Reikia ištekėti už Namibijos ar Papua Naujosios Gvinėjos gyventojo ir galėsite džiaugtis amžina vasara, bet įtariu, kad ne to reikia. Visi nori kito dalyko - laimės.
Žmonės juokauja, kad Naglio Šulijos varde slypi orų prognozė. Nubraukus pirmąsias jūsų vardo ir pavardės raides, lieka „lis, lijo"...
Žinau, kad internete egzistuoja tokia linksmų plaučių draugija, ji apie mane yra sukūrusi per šimtą anekdotų, bet ne aš vienas pagerbtas (juokiasi).
Mėgstate pasijuokti?
Aš visada už sveiką ir geranorišką humorą. Kaip sakė vienas literatūros herojus, „juokitės ponai, pačios didžiausios nesąmonės šitame pasaulyje padarytos rimtu veidu".
Minėjote, jog kiek laisvesnis būnate rytais...
Apie tai, kokie orai bus rytoj, mes įprastai sužinome jau vidurdienį. Iki tol laikas skirtas kitokiems darbams.
Astrologijai?
Taip, turiu tokį užsiėmimą laisvalaikiu. Žmonės manęs teiraujasi apie orus arba apie žvaigždes. Kur kas rečiau - apie sapnus.
Tačiau ir juos perskaityti gebate?
(Linkteli galva.) Tereikia išmokti juos skaityti, būtent todėl į bet kokį sapnininką žiūriu skeptiškai.
Indėnų rezervatuose galima įsigyti sapnų gaudyklių, padedančių prisikviesti gražius sapnus. Gal esate kažką girdėjęs apie jas?
Nežinau, kaip indėnai, bet baltaveidžiai mano, jog žmogaus sapnai - jo laiškai sau pačiam apie tai, kas buvo, yra arba bus. Miegant psichika dirba ir rašo laiškus vaizdiniais. Mes galime juos perskaityti arba išmesti. Aš stengiuosi skaityti.
Asmeninių prognozių sudarymas - brangus malonumas?
Kaip pažiūrėsi. Tai nėra kažkas pašėlusiai brangaus, nors nėra ir pigu. Asmeninės prognozės užima nemažai laiko ir pastangų, man tai - darbas.
Sakoma, kad itin jautriems žmonėms geriau nežinoti, kas jų laukia...
Viena ponia iš Kauno pasakė: „Jeigu kepdamas kiaušinienę muši kiaušinį ne į keptuvės kraštą, o į keptuvės kotą, joks horoskopas nepadės (juokiasi)". Mintis ta, kad sveikas protas visada turi išlikti.
