Kad yra kaltinamas išprievartavimu, dainininkas ir kompozitorius Deivydas Zvonkus (31) sužinojo tik praėjus trims dienoms, kai mergina, vardu Gintarė, policijoje parašė pareiškimą. Ir sužinojo tai ne iš pareigūnų, o iš spaudos. Iškart po pokalbio su žurnalistu Deivydas viską papasakojo žmonai Natalijai Zvonkei (26). „Pasakiau, apie ką buvo mūsų pokalbis, ir abu netekome amo", - prisipažįsta atlikėjas.
Iki šios savaitės pradžios Deivydas nesulaukė kvietimo duoti parodymų. Bijodamas būti apkaltintas, kad slapstosi nuo teisėsaugos, pats nuėjo į policiją, tačiau išgirdo: „Lauk, kol pakviesime."
Nors papasakoti apie tai, kas vyksta, Deivydas sutiko iškart, įkalbėti Nataliją buvo nelengva. Vis dėlto galiausiai ji ryžosi atskleisti, kaip iš tikrųjų jaučiasi. „Negaliu išnykti, nors, patikėkite, norėtųsi iš čia dingti!" - neslėpė. Interviu su Zvonkais visada buvo lengvi ir linksmi, bet šis toli gražu neprilygo ankstesniems. Daug pauzių, mažai juoko ir tik viena kita išspausta šypsena. Natalijos akyse neretai sužibėdavo ašaros, nors daugelis, matyt, net neabejoja: ji - stipri moteris ir niekada neverkia.
Rugsėjis jums - lyg užkeiktas: lygiai prieš metus Natalija policijai aiškinosi dėl nulaužytų kolegės Mios nagų, o šiemet Deivydui tenka atremti kur kas rimtesnius kaltinimus...
Natalija: Panašu, kad taip. Bet iš anos istorijos buvo galima bent pasijuokti, o ši, deja, visiškai nejuokinga. To, kas nutiko, neįmanoma paversti humoru. Jei kas nors mano, kad visa tai - tik reklaminis triukas, lai pasigydo.
Deivydas: Gal ir negražiai pasakysiu, bet visada atsiranda kvailų žmonių. Net tokių, kurie mano, kad Michaelo Jacksono mirtis inscenizuota, kad tai tėra viešųjų ryšių akcija ir kad po kurio laiko jis atgis. Ką galiu pasakyti... Tai, kas nutiko, tikrai nejuokinga, ir mums - pati tikriausia antireklama. Antireklama iš didžiosios raidės.
Natalija: Kaip dabar įsivaizduojate Zvonkų koncertus? Šią savaitę turėsime išeiti į sceną, bet neįsivaizduoju, kaip tai reikės padaryti. Man net į gatvę išeiti gėda...
Deivydas: Kad ir kas nutiktų, mes vis tiek privalome dirbti savo darbą.
Natalija: Yra sutartis, todėl koncerto negalime atsisakyti, bet...
Deivydas: Natalija į tai, kas nutiko, reaguoja labai jautriai, o aš žinau, kad nieko nepadariau, ir stengiuosi į viską žvelgti kuo ramiau.
Na, ironiškas tu buvai visada. Tą pačią dieną, kai spaudoje pasirodė pirmasis straipsnis, kuriame rašoma apie kaltinimus išžaginimu, socialiniame tinklalapyje „Facebook" parašei, kad tai - pati laimingiausia diena tavo gyvenime...
Natalija: Labai džiaugiuosi ir netgi stebiuosi, kad Deivydas taip laikosi. Visi turbūt mano, kad šioje situacijoje turėčiau būti stipri aš, bet iš tikrųjų esu tokia palūžusi ir pažeidžiama...
Tą rytą, kai išėjo straipsnis, sėdėjau ant lovos krašto ir stengiausi suvokti, kas vyksta. Tądien privalėjau važiuoti į „Rožių kerų" filmavimą - yra sutartis, tad nesifilmuoti negalėjau, bet tik lindėjau namuose ir verkiau. Galiausiai paskambinau TV3 vadovams, pasikalbėjome, sutarėme, kad tą dieną žurnalistai į televiziją nebus įleidžiami. Likus pusvalandžiui iki filmavimo paskambino Oksana (laidos vykdančioji prodiuserė Oksana Zlatkovaitė - red. past.) ir pasakė, kad prie televizijos manęs jau laukia kameros. Tada ir nusprendžiau, jog man reikia apsaugos. Ne dėl to, kad apsaugotų nuo perdėto dėmesio ar žurnalistų klausimų, - aš tik troškau, kad manęs tą dieną niekas nestumdytų, netampytų ir netryptų. Tiesą sakant, tokio žurnalistų puolimo anksčiau nebuvau mačiusi.
Juokinga, kad Vilius Tarasovas spaudoje stebisi, kam man reikėjo apsaugos. O kam jam pačiam per vestuves jos prireikė?! Juk galėjo išeiti ir papasakoti žurnalistams, koks jis laimingas.
Kita vertus, kokia spauda į televiziją tądien buvo susirinkusi! Kaip visada - „šūdbulvarinė", su kuria neturiu apie ką kalbėti. Ten nebuvo normalių laidų, spaudos leidinių žurnalistų, kurie puikiai žinojo, kad jei paskambins man ir aš pasakysiu, jog noriu kalbėti, mes tikrai susitiksime. O „bulvarui" neprivalau nei aiškintis, nei pasakoti, kaip jaučiuosi. Kodėl prieš visą Lietuvą turiu rodyti savo ašaras ir silpnumą?
Tiesą sakant, buvau nusprendusi nekalbėti su niekuo. Paradoksalu: kai Zvonkė kalba, visiems atrodo, kad daro sau reklamą, o kai Zvonkė tyli, išaiškėja, jog darosi dar didesnę reklamą. Pažadėjau sau: dabar kalbėsiu tik su normalia, objektyvia spauda, kurioje tikrai galėsiu pasakyti tai, ką manau, ir mano žodžiai nebus iškraipyti. O ką aš galiu pasakyti žurnalistams, kuriems net neįtinka mano apsaugininkų apranga?!
Deivydai, tau apsaugininkų paslaugų neprireikė, bet turbūt išeiti į gatvę po tokio skandalo nelengva?
Deivydas: Išeiti į gatvę tikrai nebijau ir nuo nieko nesislepiu. Esu pats sau teisus ir mano sąžinė švari. Tiesiog mūsų su Natalija gyvenime atsirado papildomų rūpesčių, kuriuos teks įveikti. Be abejo, netikėti rūpesčiai gyventi nepadeda, bet, sakoma, gyvenimas yra kova, kurioje pasitaiko ir sunkesnių, ir lengvesnių epizodų. Panašu, žvaigždės šiuo metu man nepalankios...
Gal vertėtų kreiptis į astrologus, parapsichologus ar burtininkus, kad išsklaidytų virš jūsų susikaupusius juodus debesis?
Deivydas: Netikiu tokiais dalykais ir žiūriu skeptiškai. Tai, kas vyksta, nėra mistinės žvaigždžių kombinacijos, o realūs dalykai - esu įveltas į kažką labai baisaus. Gyvename teisinėje valstybėje, tad belieka visą šią painiavą išnarplioti civilizuotai ir kuo greičiau. Tikiu mūsų teisėsauga ir viliuosi, kad mano rūpesčiai greitai pasibaigs.
Turbūt nelengva pagarbiai žiūrėti į sistemą, kai apie kaltinimus sužinai ne iš teisėsaugos pareigūnų, o iš žurnalistų. Negana to, spaudoje cituojamas neva nukentėjusiosios pareiškimas ir minima tavo pavardė - juk paprastai policija apie tokius nusikaltimus kalba trumpai ir apsiriboja įtariamojo inicialais...
Deivydas: Daug kam kyla panašių klausimų, tačiau kol reikalas nesutvarkytas ir kol yra daugybė nesueinančių galų, kalbėti sunku. Manau, vėliau ar anksčiau ir tai išaiškės. Bet jokios policijos ar prokuratūros į teismą duoti tikrai neketinu. Pirmiausia noriu apginti savo garbę ir trokštu, kad būtų atskleista tiesa. Visi kiti bylinėjimaisi man neįdomūs.
Ir vis dėlto kas nutiko tą naktį? Versijų daug, o vienos tiesos lyg ir nėra. Kai išgirdai kaltinimus, supratai, apie ką kalbama?
Deivydas: Nutuokiu, bet kol byla nebaigta nagrinėti, nenoriu niekaip savo komentarais paveikti tyrimo.
Gal bent gali pasakyti, ar pažįsti merginą, kuri tave kaltina?
Deivydas: Manau, kad žinau, kas mane apkaltino, bet paties pareiškimo dar nemačiau, tad negaliu būti tikras. Ar ją pažįstu? Tai - bylos detalės, kurių kol kas nekomentuosiu.
Jei byla bus baigta tavo naudai...
Deivydas: ...galiu garantuoti, kad to nedariau ir tikrai nenusikaltau. O kaip baigsis byla, parodys laikas, bet turėtų viskas būti gerai...
...nors ir kaip būtų neteisinga, žmonės, matyt, labiau prisimins faktą, kad buvai apkaltintas dėl prievartavimo, nei tai, jog buvai visiškai nekaltas.
Deivydas: Pirma žinia yra aštriausia ir jokie sprendimai jos nenustelbs - taip, aš tai žinau. Baisiausia, kad šleifas liks visam gyvenimui. Mano biografijoje bus įrašas, kad buvau apkaltintas padaręs sunkų nusikaltimą. Pagal mano pasaulėžiūrą ir pagal tai, kaip buvau auklėjamas, kokiu žmogumi užaugau, man tai - baisi dėmė, su kuria bus gana sunku gyventi. Galbūt per daug viso to neimsiu į plaučius, bet šis nemalonumas mane lydės iki grabo lentos.
Ką jaučia žmona, kai vyras kaltinamas ne dėl smulkaus chuliganizmo, o dėl rimto nusikaltimo?
Natalija: Kaip aš jaučiuosi? Klaikiai! Turiu įsipareigojimų, privalau dirbti tai, ką esu numačiusi... Nors, patikėkite, kaip norėtųsi iš čia dingti! Esu pareigingas žmogus, todėl negaliu sau leisti to padaryti, bet situacija tokia klaiki, kad net negaliu pasakyti, kaip iš tikrųjų jaučiuosi.
Neįsivaizduoju, kas bus, kai eteryje viena po kitos pasirodys bulvarinės laidos. Jos neturi mano komentarų, todėl žinau, kad būsime kaltinami. Kaltinami dėl to, kad nekalbame ir kad Zvonkė gina savo vyrą. O kaip kitaip man elgtis?! Negi turiu jam pasakyti: „Žinai, Zvonkau, savo problemas spręsk pats." Juk esame šeima, todėl normalu, kad, nors ir kas nutiktų, stoju jo pusėn. Manau, taip elgtųsi kiekviena žmona.
Deivydas: Kiekviena GERA žmona...
Natalija, nors akimirką suabejojai Deivydu?
Natalija: Po žurnalisto skambučio susėdome ir pasikalbėjome. Labai norėjau išgirsti Deivydo istoriją, ir kai ją išgirdau, supratau, kad neturiu dėl ko abejoti. Aš tikiu savo vyru, mes pasitikime vienas kitu, ir visiškai nesvarbu, kad kam nors atrodo, jog esame nedarni šeima. Galbūt mes savotiški, bet vienas kitam nemeluojame, o tai yra didžiulis pliusas. Aplinkiniams kartoti, kaip vienas kitą myli, o paskui meluoti į akis, manau, yra daug blogiau. Kita vertus, tai - kiekvienos šeimos reikalas.
Visada besąlygiškai tikėjai ir tiki vyru? Net tada, kai spaudoje pasirodo dviprasmiškų nuotraukų, kuriose mylimas žmogus apkabinęs kitą?
Natalija: Ir kas čia tokio?!
Deivydas: Katastrofiškai nemoku meluoti ir stengiuosi to nedaryti. Kas jau kas, o Natalija tikrai pamatytų, kad sakau netiesą.
Natalija: Girdžiu, kaip jis kalba su merginomis, atpažįstu pasikeitusį jo balsą, toną. Jis gali grįžti iš bet kur, tačiau visada nutuokiu, kur buvo, ir man tikrai nereikia klausti, tikrinti jo telefono. Man tai būtų žema. Deivydas yra laisvas žmogus, ir man nereikia laikyti jo prisirišus prie kojos kaip Tarasovienei. Visi esame laisvi ir, manau, galime elgtis, kaip norime, jei tik tai, ką darome, nenusižengia moralei.
Taip, kartais man kyla abejonių dėl Deivydo, bet tada klausiu tiesiai ir tik sulaukusi atsakymo sprendžiu, melavo jis ar ne.
Deivydas: Kažkurios laidos anonse užkadrinis balsas pranešė, neva pareiškiau vedęs netobulą žmoną. Nepamenu, kad būčiau taip sakęs, bet, nors ir kaip būtų, šioje situacijoje galiu patikinti, jog vedžiau absoliučiai tobulą moterį. Ir sakau tai rimtai. Labai vertinu žmonos palaikymą ir šiuo gyvenimo etapu man jis - svarbiausias.
Tačiau palaikymas, besąlygiška meilė, matyt, nepanaikina kaltės jausmo dėl sujaukto ne tik tavo, bet ir jos gyvenimo!
Deivydas: Žinoma! Nieko blogo nepadariau, bet jaučiu kaltę dėl to, ką išgyvena mano žmona. Šioje situacijoje nuo manęs mažai kas priklauso, tačiau būtent dėl manęs Natalijos gyvenimas staiga apkarto. Todėl ir džiaugiuosi, kad žmona mane supranta.
Natalija: Niekam nelinkiu atsidurti mūsų kailyje. Nežinau, koks apima jausmas, kai žmogus iš tikrųjų nusikalsta, bet kaip jaustis, kai tokie kaltinimai nukrinta lyg iš giedro dangaus? Rodos, kai kam būtinai reikia mus apšmeižti, o gal kai kas nori mūsų dėka išlįsti į viešumą. Niekaip negaliu suprasti, kam tai merginai reikia tokios reklamos. Juk ji su šiuo šleifu ramiai gyventi vargu ar galės.
Nepasidaro gaila savęs suvokus, kad populiarumas, kokio visada siekėte, dabar grįžta bumerangu?
Natalija: Suprantu, kad nebegaliu sustabdyti traukinio, kuris įsibėgėjo ir lekia dideliu greičiu, - nieko nepadarysi. Bet žiniasklaidos drabstomas purvas tėra gėlytės, palyginti su tuo, ką jaučiu dėl kaltinimų savo vyrui. Tiesiog juokinga, kai žurnalistai rašo, jog Zvonkė nusamdė apsauginius, kad apsisaugotų nuo žurnalistų, kurie jai visada buvo draugai. Parodykite man bent vieną draugą, kuris tą dieną buvo televizijoje! Kas yra draugas? Tas, kuris kitą dieną mane juodina spaudoje?
Žurnalistai pyksta, kad siekdama populiarumo visuomet kalbėjai į kairę ir dešinę, o kai būdama populiari patekai į dviprasmišką situaciją, tyli ir netgi nuo jų slapstaisi.
Deivydas: Logiška, kad Natalija, kai reikia, kalba, o kai nereikia, tyli (pirmą kartą per visą pokalbį pasigirsta juokas).
Natalija: Kodėl turėčiau kalbėti, jei nenoriu? Ir tai tikrai nerodo mano „žvaigždiškumo" - tiesiog jaučiuosi labai blogai, tai kodėl dabar turėčiau daryti tai, kas man nepatinka.
Na, jūs situacijos beveik nekomentuojate, bet už jus tai padaro kolegos ir netgi draugai. Deivydo bičiulis Vilius Tarasovas judviem nepagailėjo kritikos.
Natalija: Jie nėra draugai...
Deivydas: Nesame draugai, visada buvome tik kolegos. Kolegos esame ir dabar, bet jau ne tokie artimi. Viliaus pareiškimas manęs nė kiek nenustebino - jis ir toliau nuoseklus mūsų atžvilgiu. Visada skeptiškai žiūrėjo į tai, ką mes su žmona darome. Deja, jo skeptiškumas tinka net tokiam baisiam atvejui kaip šis. Ką padarysi... Jei esi kvailas, nebūtina trimituoti. Manęs tai nė kiek neskaudina, bet, matau, Natalijai nemalonu. Jei jis ir toliau bandys spaudoje užgaulioti mano žmoną, kaip tai darė ne kartą, jam atsirūgs kitame gyvenime: jis reinkarnuosis į šūdvabalį (juokiasi).
Tą dieną, kai išėjo straipsnis, kuriame pasakojama apie kaltinimus Deivydui, Natalija filmavosi laidoje „Rožių kerai", o jos tema kaip tik buvo apie toleranciją šeimoje. Nenustebino sutapimas?
Natalija: Dažniausiai dieną prieš filmavimą sužinome, apie ką bus kalbama, bet tąkart man ne tai rūpėjo - su Deivydu jau žinojome, kas nutiko. Bet filmavimo metu išgirdusi temą nesutrikau. Net džiaugiausi, kad laidoje galėjau pasisakyti šiuo klausimu, kad galėjau patvirtinti, jog savo vyrą palaikau bet kokiu atveju ir mylėsiu jį, nors ir kas nutiktų. Žurnalistai viską matė, girdėjo - daugiau jiems nieko negalėjau ir neturėjau ką pasakyti.
Kas jums teikia stiprybės atsidūrus tokioje nepavydėtinoje situacijoje?
Natalija: Matyt, tikėjimas ir pasitikėjimas vyru. Labai norėčiau, kad tai kuo greičiau pasibaigtų. Turbūt labai daug galėčiau atiduoti, kad šio skandalo nebūtų, kad, kaip žurnalistai sako, nereikėtų man „cirkintis" ir „vaidinti Holivudo".
Deivydas: Man stiprybės suteikia žinojimas, kad to nepadariau ir kad mano sąžinė švari. Dar - žmonos, artimųjų ir visos Lietuvos žmonių palaikymas. Kas mane bent kiek pažįsta, tikrai žino, kad to nepadaryčiau. Ši istorija - absurdiška, tik gaila, kad visiškai nejuokinga.
